Kauno apygardos teismo sprendimas

2013-03-28 · Civilinė byla Nr. 2-956-658/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-03-28
Bylos Nr.
2-956-658/2013
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00794-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nerijus Meilutis
Atsakovas
D. V., R. K.
Advokatai
Nerijus Strazdas
Kategorijos
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-956-658/2013Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00794-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17.; 126.8.
KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, sekretoriaujant Onai Martinaitytei, dalyvaujant ieškovo- bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) atstovui bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui V. G., atsakovui- D. V., atsakovo D. V. atstovui- advokatui Nerijui Strazdui, nedalyvaujant atsakovui- R. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo- bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams: R. K. ir D. V. dėl žalos, padarytos pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 429.140,46 Lt žalos atlyginimą ir 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 4-10). Vykstant bylos nagrinėjimui ieškovo atstovas pateikė teismui tvirtinti taikos sutartį, kuria atsisakė reikalavimų atsakovui D. V. (b.l. 155). Posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė ieškinio reikalavimus pilna apimtimi atsakovo R. K. atžvilgiu, o taip pat prašė teismo patvirtinti taikos sutartį. Paaiškino, jog atsakovas R. K. būdamas vieninteliu įmonės akcininku, o nuo 2007 m. ir įmonės vadovu nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų keliama įmonei bankroto byla, nors jau pagal 2005 m. duomenis buvo matyti, jog įmonės veikla nuostolinga, skolos vis didėjo ir jau buvo pagrindas kelti bankroto bylą. Tačiau bankroto byla buvo iškelta 2012 m., ir tai tik pagal trečiosios eilės kreditoriaus reikalavimą. Iškėlus bylą administratoriui jokio turto neperduota, taip pat atsakovas R. K. neperduoda ir jokių dokumentų. Tuo tarpu kreditoriniai reikalavimai viršija 400.000 Lt, jokio realizuotino turto nėra. Todėl mano, jog yra visos sąlygos ir pagrindai priteisti iš atsakovo žalą, kurią sudaro patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma. Tuo tarpu nuo reikalavimų atsakovo D. V. atžvilgiu įgaliotas asmuo atsisako, nurodydamas, jog papildomai pateikti įrodymai patvirtina, jog jo kaltės nėra, o pareigą kreiptis dėl bylos kėlimo turėjo D. K., kuris vienas ir turi atsakyti.

Atsiliepimas

Atsakovas- D. V. pateikė atsiliepimus į ieškinį, kuriuose nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti (b.l. 37-40). Posėdžio metu jis ir jo atstovas palaikė atsiliepimuose išdėstytus atsikirtimus bei prašė patvirtinti D. V. atžvilgiu pateiktą taikos sutartį, o dėl reikalavimų pagrįstumo R. K. atžvilgiu spręsti teismo nuožiūra. Paaiškino, jog vadovaujant D. V. įmonė vykdė realią veiklą, gavo pelną, tik po to, neradus bendros kalbos su akcininku R. K. D. V. išėjo iš įmonės. Prašė atsižvelgti ir į tai, kad D. V. pateikė ir papildomus dokumentus, kurie parodo, jog jo vadovavimo laikotarpiu įmonės būklė nebuvo tokia bloga, kad būtų reikėję inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.

Atsakovas- R. K. atsiliepimų į ieškinį nepateikė. Tačiau jis dalyvavo 2013-02-13 teismo posėdyje, kuriame nurodė, jog su ieškiniu galėtų sutikti tik iš dalies, tačiau kurioje dalyje sutinka nenurodė. Taip pat teigė jog mano, kad turi būti atsakingas ne tik jis, bet ir D. V.. Posėdžio metu dar paaiškino, jog gal kažkiek ir buvo jo aplaidumo, nes buvo akcininkas, su kreditoriaus nebendravo, matė, jog įmonėje nėra viskas gerai, bet tikėjosi, jog sunkumai praeis. Kai tapo direktoriumi negali paaiškinti, kodėl nekėlė bankroto bylos.

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina, kitoje dalyje ieškinys tenkintinas.

Teismo posėdžio metu ištyrus įrodymus, nustatytos šios bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės (CPK 270 str. 4 d. 1 p.): UAB (duomenys neskelbtini) įregistruota 2004-03-01; nuo 2004-06-01 atsakovas R. K. registruotas kaip vienintelis šios įmonės akcininkas; 2004-05-20 atsakovas R. K. paskyrė atsakovą D. V. įmonės vadovu, kuriuo jis dirbo iki 2007-02-22; nuo 2007-02-22 atsakovas R. K. paskiria save įmonės vadovu, kuriuo būna iki bankroto bylos iškėlimo (b.l. 53-55); 2012-04-23 Kauno apygardos teismo nutartimi UAB (duomenys neskelbtini) iškeliama bankroto byla (b.l. 11-13); 2012-08-06 nutartimi patvirtinamas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 429140,46 Lt sumai (b.l. 22-23); iš bankroto byloje nr. B2-2012-10-22 priimtos nutarties matyti, jog įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei šia nutartimi patvirtinamas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 429140,46 Lt sumai, jokio turto įmonėje nėra (bankroto bylos nr. B2-693-601/2013 b.l. 25-26, t.2); bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentus teikė tik už 2004 m. ir 2005 m. (b.l. 81-99, 103, 104-133); atleistas iš bendrovės direktoriaus pareigų atsakovas D. V. perdavė visą dokumentaciją atsakovui R. K. (b.l. 42), tačiau pastarasis jokios dokumentacijos nepateikė nei bankroto administratoriui, nei bylą nagrinėjančiam teismui, nors tą buvo įpareigotas padaryti ir tuo tikslu net buvo atidėtas posėdis (b.l. 162-163).

Taikytinos materialinės teisės normos bei teismų praktika, reglamentuojanti teisinius santykius, sprendžiant ginčus dėl vekselių perleidimo. Sprendžiant ginčą taikytinos specialiosios teisės normos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme bei Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios įmonės vadovo atsakomybę ir deliktinės civilinės atsakomybės taikymą. Taip pat atsižvelgiant į LR Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimu byloje 26/07 suformuluotą išaiškinimą, jog bylą nagrinėjantis žemesnės instancijos teismas turi laikytis aukštesnės instancijos teismų suformuluotų precedentų,- vadovaujantis CPK 4 str., priimant sprendimą atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką civilinėse bylose, aiškinant įmonės vadovo atsakomybę dėl žalos, padarytos pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Įrodymų vertinimas. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas D. V. vadovu buvo iki 2007-02-22, o nuo 2007-02-22 iki bankroto bylos iškėlimo įmonei vadovavo atsakovas R. K., t.y. abu atsakovai vadovauti pradėjo iki 2008 m. liepos 1 d., kuomet įsigaliojo speciali norma, numatanti žalos atlyginimą iš įmonės vadovo, pavėluojant pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau sprendžiant įmonės vadovo atsakomybės klausimą pažymėtina, jog net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (Įmonių bankroto įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (CK 2.87 str. 7d.; 6.263 str.).

Taigi siekiant atsakovui (-ams) pritaikyti civilinę atsakomybę būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Vadovaujantis suformuota teismine praktika, tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekiant išvengti atsakomybės, remiantis kaltės nebuvimu, privalo patys atsakovai (CPK 12 str., 178 str.).

Pasisakant dėl neteisėtų veiksmų pirmiausiai pažymėtina tai, jog įmonės vadovas privalo veikti rūpestingai, sąžiningai apdairiai ir kvalifikuotai. Savaime suprantama, jog įmonės veikla susijusi su rizika, ir sutiktina su tuo, kad bet kurio neatsiskaitymo su kreditoriumi negalima vertinti kaip besąlyginio pagrindo kreiptis su pareiškimu dėl bankroto bylos kėlimo. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia analizuoti situaciją ir spręsti, ar įmonės vadovas adekvačiai vertino situaciją ir savo pareigas vykdė, taip, kaip turėtų vykdyti rūpestingas, apdairus ir protingas vadovas. Iš byloje esančių įmonės balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų (beje pažymėtina, jog jos buvo pateiktos tik už 2004 m. ir 2005 m.) darytina išvada, jog įmonės padėtis jau pradedant vadovauti atsakovui D. V. buvo pakankamai sudėtinga. Matosi, jog 2004 m. gruodžio 31 diena įmonės turtą sudarė 345.421 Lt (tam tarpe trumpalaikis turtas 321.291 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 296.513 Lt (b.l. 83). 2005 m. gruodžio 31 dienai įmonės turtą sudarė 352.823 Lt (tam tarpe trumpalaikis 285.732 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 305.111 Lt (b.l. 92). Taigi, vien tik formaliai vertinant šiuos skaičius galima daryti išvadą, jog D. V. pradedant vadovauti pirmasis jo žingsnis turėtų būti bankroto bylos įmonei kėlimas. Tačiau pažymėtina, jog analizuojant finansinės atskaitomybės rinkinius nėra aiški pradelstų įsipareigojimų suma, o analizuojant pelno (nuostolių) ataskaitas bei bylos nagrinėjimo metu pateiktus apskaitos dokumentus (b.l. 43-52) darytina išvada, jog įmonė, vadovaujant D. V., užsiėmė aktyvia ūkine –komercine veikla, pvz. per 2006 m. įmonės pardavimai siekė net 865.243,01 Lt, kreditoriams buvo sumokėta 352.283,31 Lt iš 378.593,87 Lt (likusi skola tik 26.310,56 Lt, nors tuo pačiu pažymėtina, jog ir įmonei pirkėjai liko skolingi 12.380,90 Lt); įmonės ilgalaikis turtas taip pat šiuo laikotarpiu padidintas iki 88.378,85 Lt (t.y. nuo 67.091 Lt iki 155.469,85 Lt). Todėl visuma šių įrodymų leidžia teismui daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog atsakovas D. V. vadovavo pakankamai rūpestingai ir apdairiai, jo veiklos rizika vertintina kaip pakankamai pamatuota bei protinga, ir jam nebuvo pakankamo pagrindo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos kėlimo. Tai savo ruožtu leidžia konstatuoti, jog atsakovas D. V. neatliko neteisėtų veiksmų, civilinės atsakomybės prasme vertintinų kaip vienos iš būtinųjų sąlygų jai kilti. Todėl teismas, ištyręs įrodymus, daro išvadą, jog būtų pagrindas ieškinį atsakovo D. V. atžvilgiu atmesti, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas su atsakovu D. V. sudarė Taikos sutartį (b.l. 155), kuri iš esmės pagal savo turinį vertintina kaip ieškinio reikalavimų atsakovo D. V. atžvilgiu atsisakymas, ją tvirtina ir bylą šioje dalyje nutraukia (CPK 140 str. 3d., 293 str. 1d. 5p.). Taip pat tvirtindamas šią sutartį, teismas aukščiau įvertintų įrodymų kontekste bei priimto sprendimo D. V. atžvilgiu (ieškinys nepagrįstas) daro išvadą, jog taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui bei nepažeidžia nei vienos iš šalių (tam tarpe ir atsakovo R. K.) teisių ir teisėtų interesų, todėl tuo pačiu atmeta ir atsakovo R. K. argumentus, jog dėl žalos turi atsakyti ir D. V..

Pasisakant dėl atsakovo R. K. neteisėtų veiksmų pirmiausiai pažymėtina, jog atleidžiant D. V. iš direktoriaus pareigų, jis perdavė R. K. įmonės dokumentaciją ir turtą, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (b.l. 42). Šios aplinkybės nepaneigė ir pats R. K. apklausiamas teismo posėdyje. Todėl nesikartojant, kas jau buvo paminėta aukščiau sprendime, darytina išvada, jog atsakovui R. K. pradėjus vadovauti įmonė turėjo ilgalaikio turto už 155.469,85 Lt, įmonės skola 26.310,56 Lt, pirkėjų skola įmonei 12.380,90 Lt. Pažymėtina, jog tokią išvadą teismas daro vertindamas tik byloje esančius įrodymus, nes atsakovas R. K. nei įmonės bankroto byloje, nei šioje byloje nepateikė jokių įmonės dokumentų, nors teismas tam buvo nustatęs terminą ir atidėjęs posėdį (b.l. 163), o bankroto byloje jam buvo skyręs baudas (bankroto bylos nr. B2-693-601/2013 b.l. 59-60, 146-148). Po to, kaip tapo vadovu, byloje nėra jokių įrodymų, jog R. K. būtų siekęs vykdyti kokią nors ūkinę-finansinę veiklą, bandęs atsiskaitinėti su kreditoriais, sudarinėjęs atsiskaitymo grafikus ar bandęs atstatyti įmonės mokumą. Ištirtų įrodymų pagrindu darytina priešinga išvada: pvz. įmokos Sodrai buvo sumokėtos paskutinį kartą tik už 2007 m. sausio mėnesį, t.y. dar vadovaujant D. V. (b.l. 100-101); 2007 m. įmonė jau nesudarinėjo ir neteikė finansinių atskaitomybių už 2006 metus ir vėlesnius laikotarpius (b.l. 103); 2007-06-01 suėjus terminui pateikti mokesčių įstatymais privalomas mokesčių deklaracijas, jų nuo to momento ir toliau neteikė (bankroto bylos nr. B2-693-601/2013 b.l. 90); analizuojant bankroto byloje esančius dokumentus tai pat matyti, jog 2007 m. vasario mėn. į teismą pradėjo kreiptis įmonės darbuotojai dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, po to kiti kreditoriai, o 2007-04-23 VMI priima sprendimą išieškoti mokestinę prievolę iš turto (bankroto bylos nr. B2-693-601/2013 b.l. 106-140, t.1); taip pat ir iš transporto priemonių registro matyti, jog reikalavimų užtikrinimui automobiliai pradėti areštuoti nuo 2007-02-28, t.y. atsakovui R. K. jau būnant įmonės vadovu (bankroto bylos nr. B2-693-601/2013 b.l. 83-86); 2008-06-25 hipotekinis kreditorius kreipiasi į Hipotekos teisėją su pareiškimu dėl įspėjimo (byla nr. H2-17849-285/2008), o 2009-05-14 hipotekos teisėjas priima nutartį parduoti turtą iš varžytinių (byla nr. H2-13169-285/2009). Be to ir posėdžio metu apklaustas R. K. iš dalies patvirtino savo aplaidumą, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kodėl nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, nors aiškiai matėsi, jog įmonės darbuotojai išėjo, veikla nevyksta ir pan. Taigi, visuma šių įrodymų teismui leidžia daryti išvadą, jog pradėjus įmonei vadovauti atsakovui R. K. (2007-02-22), padėtis sparčiai pradėjo blogėti, ir matant, jog įmonė nesugeba atsiskaityti ne tik su kreditoriais, bet net ir su darbuotojais- vadovas nedelsiant turėjo imtis priemonių šiai situacijai taisyti, o jei nemato tam jokių būdų- kreiptis pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei kėlimo. Šiuo atveju visiškai nepagrįstais laikytini atsakovo paaiškinimai, jog jis tikėjosi, kad situacija pagerės, nes akivaizdu, jog įmonei nevykdant veiklos, o darbuotojams nemokant atlyginimo ir juos atleidus, neįmanoma bus gauti pajamų, kad galima būtų atsiskaityti su kreditoriais. Taigi, apibendrinant darytina išvada, jog atsakovas R. K. pažeidė ir Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio aštuntoje dalyje numatytą valdymo organo pareigą veikti bendrovės naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, kas civilinės atsakomybės sąlygų kontekste vertintina kaip neteisėtas veiksmas (neveikimas).

Sprendžiant dėl priežastinio ryšio svarbu paminėti tai, kad atsakovui R. K. atsakovas D. V. dar perdavė turto, kurį realizavus būtų buvę galima bent iš dalies atsikaityti su kreditoriais, o savalaikiai keliant bankroto bylą, būtų galima sustabdyti augančias skolas, nes iškėlus bankroto bylą nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, tuo tarpu iš banko rašto matosi, jog iki bankroto bylos iškėlimo vien palūkanų bankas įmonei priskaičiavo 114.777,32 Lt (bankroto bylos nr. B2-693-601/2013 b.l. 182). Tuo tarpu tik 2012 m. trečiosios eilės kreditoriui inicijavus bankroto bylos kėlimą, ne tik kad jokio turto administratoriui nebuvo perduota, bet ir pats atsakovas visiškai nebendradarbiavo su administratoriumi, neperdavė jokių dokumentų, nevykdė teismo nutarčių. Esant šioms aplinkybės, teismas daro išvadą, jog atsakovo neteisėto neveikimo pasekmė buvo pakankama priežastis žalingoms pasekmėms kilti, ir šios žalingos pasekmės ne tik, kad nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo, bet priešingai- šio neveikimo sąlygojamos ir toliau vykusios bei dariusios žalą įmonei.

Sprendžiant dėl žalos dydžio vienintelis objektyvus kriterijus yra bankroto byloje esantys kreditoriniai reikalavimai ir juos pagrindžiantys dokumentai, kurie teismo nutartimis buvo patvirtinti. Kaip jau minėta, atsakovas visiškai nebendradarbiavo su bankroto administratoriumi ir teismu, ir jokių kitokių duomenų neteikė. Taip pat neperdavė jokio turto. Taip pat nors ir teigė, kad yra gavęs pajamų iš transporto priemonių pardavimo, bei turi įkeistas prekes- tačiau jokių duomenų apie tai teismui neteikė. Todėl teismas daro išvadą, jog nėra jokio pagrindo spręsti, jog kažkokio turto yra, ir stabdyti byla kol jis bus surastas ir realizuotas padengiant įsiskolinimą (jo dalį). Todėl priimant sprendimą vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2011-05-05 LAT CBS nutartis nr. 3K-3-228/2011), nurodančia, jog žalos dydžiu laikoma patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma, kuri šioje byloje sudaro 429.140,46 Lt (b.l. 22-23).

Visuma ištirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių leidžia teismui daryti išvadą, jog ieškinys reikalavimų dalyje atsakovui R. K. tenkintinas visiškai (CPK 265 str. 1d.).

Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo R. K. priteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu- 31,03 Lt (b.l. 3; CPK 96 str.).

Ieškinį R. K. atžvilgiu patenkinus visiškai, iki teismo sprendimo įvykdymo paliktinos galioti 2012-10-03 nutartimi jo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tuo tarpu bylą atsakovo D. V. atžvilgiu nutraukus, šia nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės jo turtui naikintinos (CPK 150 str. 2d.).

Teismas vadovaudamasis CPK 259- 270 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patvirtinti ieškovo- BUAB „Tua res“ ir Ko bei atsakovo- D. V. sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:

Ieškovas pareiškia ir patvirtina, jog atsisako visų reikalavimų, pareikštų 2012-09-25 ieškinyje D. V..Atsakovas D. V. atsisako reikalavimų ieškovui dėl turėtų visų bylinėjimosi išlaidų.

Civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.

Likusioje dalyje ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo- R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškovui- bankrutuojančiai UAB (duomenys neskelbtini) (į.k. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini)) 429.140,46 Lt (keturis šimtus dvidešimt devynis tūkstančius šimtą keturiasdešimt litų 46 ct) žalai atlyginti, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-10-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Iki sprendimo įsiteisėjimo palikti galioti 2012-10-03 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o jam įsiteisėjus- šias laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovo D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) turtui panaikinti, o atsakovo- R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini)) turtui palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Priteisti valstybei iš atsakovo- R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 31,03 Lt (trisdešimt vieną litą 3 ct) bylinėjimosi išlaidų. Bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660. (kvitą pristatyti į teismo civilinių bylų raštinę).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

TeisėjasNerijus Meilutis