Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovei N. Z. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo, neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys - AB SEB bankas, L. T. Š., išvadą teikianti institucija - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnio tvarka priėmė ir ištyrė atsakovės pateiktus naujus įrodymus – išrašą iš LR kultūros ministerijos internetinio puslapio, turizmo paslaugų teikimo sutartis ir AB SEB banko mokėjimo nurodymus.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti arba pakeisti.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 144 str.).

Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 11 p., CK 3.65 str. 1 d., 2 d. 4 p.). Ši priemonė gali būti taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Laikino išlaikymo klausimas sprendžiamas pagal analogiją taikant CK 3.192, 3.203 straipsnius. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t.y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo ir pan.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo R. Z. ieškinį atsakovei N. Z. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo pasekmių. Ieškinyje prašoma nustatyti nepilnamečio šalių sūnaus A. K. Z. gyvenamąją vietą su tėvu (ieškovu) bei priteisti iš atsakovės išlaikymą sūnui po 1 000 Lt per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės (b.l. 1-17). Nurodydamas, kad atsakovė jau ieškinio pateikimo dienai materialiai neprisideda prie nepilnamečio sūnaus išlaikymo, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą iki kol bus išnagrinėta byla iš esmės ir galutinai išspręstas klausimas dėl šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir atitinkamai išlaikymo iš vieno iš tėvų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnamečiui sūnui A. K. po 500 Lt mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Atsakovė su tokia teismo nutartimi nesutinka, atskirajame skunde išdėstydama argumentus iš esmės susijusius su tuo, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę, neįrodė, jog atsakovė neprisideda prie sūnaus išlaikymo, nes šalys gyvena kartu vienuose namuose, veda bendrą ūkį, todėl vaiko poreikius tenkina abi šalys.

Kaip jau minėta, santuokos nutraukimo bylose teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, CPK 144 straipsnio 1 dalies pagrindu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CK 3.65 straipsnyje. Šios priemonės taikomos, kai yra reali grėsmė vaiko ar sutuoktinio turtiniams ir asmeniniams neturtiniams interesams, jų taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Nagrinėjamu atveju byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar atsakovė teikia išlaikymą nepilnamečiam sūnui, t.y. ieškovas tvirtina, kad atsakovė tokio išlaikymo neteikia – atsakovė rūpinasi tik savo poreikiais, piktnaudžiauja alkoholiu, neprisideda prie sūnaus išlaikymo, bendro šeimos gyvenimo, nesirūpina buitimi, namuose maitinasi atskirai ir pan. Atsakovė gi teigia, kad išlaikymą teikia – gyvena viename name kartu su sutuoktiniu ir nepilnamečiu sūnumi, nuperka šeimai maisto, dirba atsakingą darbą valstybės tarnyboje ir alkoholiu nepiktnaudžiauja. Todėl, esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodyta laikinoji apsaugos priemonė - atsakovės įpareigojimas teikti laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui iki ginčo išsprendimo pabaigos (teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos), buvo paskirta teisingai, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, laikantis materialinės teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo priteisimo pagrindus, taip pat atsižvelgus į šalių tarpusavio santykius ir nesutarimus. Dėl to apeliantės atskirojo skundo motyvai, kad laikinas išlaikymas vaikui skundžiama nutartimi neturėjo būti priteistas apskritai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Taigi laikinosios apsaugos priemonės nėra nuolatinio pobūdžio ir galioja tik iki tam tikro įstatyme nustatyto momento. Pirmosios instancijos teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis atitinka vieną iš prioritetinių tikslų, kurių siekiama šeimos bylose dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, t.y. užtikrinti vaiko teisių ir interesų apsaugą, jo teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų nepertraukiamai ir tokio dydžio, jog būtų patenkinti bent minimalūs vaiko poreikiai (CK 3.3 str. 1 d., 3.198 str. 1 d.). Apeliantės argumentai, kad ieškovas, teikdamas ieškinį teismui, nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio faktą, kad atsakovė neprisideda prie išlaikymo vaikui ar kad ieškovas vienas tenkina būtinuosius vaiko poreikius, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialines teisės normas, neatsižvelgė į tai, kad ir ji prisideda prie materialinės šeimos gerovės, nes šalys gyvena viename name ir veda bendrą ūkį, nagrinėjamu atveju atmestini kaip nepagrįsti, nes CPK 178 straipsnis nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju tiek ieškovo, tiek atsakovės argumentai yra grindžiami tik pačių šalių paaiškinimais (teiginiais), todėl yra pakankamai subjektyvūs, be to jų pagrįstumas bus nustatinėjamas, nagrinėjant bylą iš esmės. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė naujus įrodymus, kurie, jos teigimu, paneigia ieškovo nurodytą aplinkybę, kad jis vienas tenkina sūnaus materialiuosius poreikius, tačiau sutikti su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo.

Vaiko išlaikymo paskirtis – užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius maistui, drabužiams, būstui, mokymuisi, sveikatai, laisvalaikiui ir kt. Atsakovės pateiktos 2012-2013 m. turizmo paslaugų sutartys tvirtina tik apie šeimos laisvalaikį-poilsį (2013 m. be ieškovo R. Z.), o mokėjimo nurodymų kopijos - apie L. T. Š. (apeliantės motinos) pervestas lėšas šalių pilnametei dukrai K. Z., tačiau nepatvirtina, kad apeliantė tinkamai vykdo nepilnamečio sūnaus išlaikymo prievolę ar, kad laikinas 500 Lt išlaikymas iš jos priteistas nepagrįstai (CPK 185 str.). Tuo tarpu byloje esantis Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014 m. liepos 28 d. buities tyrimo aktas rodo, kad šalių nepilnametis sūnus teigia apie jo artimesnius ir šiltesnius santykius su ieškovu, jog tėtis (ieškovas) viską jam perka, o mama (atsakovė) duoda tik kišenpinigių ir tik tada, kai jis eina į mokyklą. Aplinkybė, kad šalys gyvena viename name, pati savaime nereiškia, jog šalys, kaip teigia apeliantė, iki šiol gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, nes jau vien tai, kad ieškovas kreipėsi dėl santuokos nutraukimo, suponuoja priešingą nuomonę.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas konkrečią laikinąją apsaugos priemonę nagrinėjamoje byloje, netyrė ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių pagrįstumo, nenagrinėjo jų esmės, pagrįstai ir teisėtai apsiribodamas tuo, jog įstatymas tokiu atveju reikalauja tik, kad pareikštas ieškinys būtų tikėtinai pagrįstas. Konstatuoti, jog R. Z. ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių, nėra tikėtinai pagrįstas, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Visos faktinės aplinkybės, susijusios su šio ieškinio patenkinimu/nepatenkinimu bus nustatinėjamos ir vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės eigoje. Tuo tarpu, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia reikalavimo pagrįstumo, nevertina įrodymų. Tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, priimdamas sprendimą, teismas įvertina visus įrodymus (taip pat ir duomenis apie tėvų turtinę padėtį, gaunamas pajamas, išlaikymo būtinybę galimybes) ir konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjant šalių ginčą ir ar reikalavimas tenkintinas, ar atmestinas (CPK 265 str. 1 d.). Kaip minėta, ieškovas, prašydamas iš apeliantės priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, taip pat yra pareiškęs norą, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta laikantis proceso teisės normų. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apimties, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.