- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- I-1498-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00156-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. D. kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1 – 5), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. pabaigos. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nedidelio ploto, užstatytos baldais ir jose laikomų asmenų asmeniniais daiktais, kamerose pareiškėjas buvo laikomas ne vienas, todėl jam teko per mažas, teisės aktų reikalavimų neatitinkantis gyvenamosios patalpos plotas. Kameros nebuvo suremontuotos, jų sienos nelygios, su nutrupėjusiais dažais, dėl ventiliacijos stokos sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu ir grybeliais. Langai buvo nešvarūs ir jų nebuvo įmanoma išvalyti dėl įrengtų grotų. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, buvo tamsu. Sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti tik ne aukštesne kaip 1 m sienele, šalia jų pastatytos lovos, todėl nebuvo apsaugotas juose esančių asmenų privatumas, be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta atskira ventiliavimo sistema. Kamerose nebuvo atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija, todėl jose buvo parazitų ir graužikų. Pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais asmenimis, jam nebuvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę nusimaudyti po šiltu dušu, nes į dušą tuo pačiu metu buvo vedami visi viename korpuso aukšte gyvenantys asmenys ir šilto vandens neužtekdavo. Paaiškino, kad dėl nurodytų pažeidimų ne kartą kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją, skelbė bado akcijas, tačiau atsakovės atstovas pažeidimų nešalino, bet perkeldavo pareiškėją į kitas kameras. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas patyrė nepatogumų, jautė stresą, jam išsivystė nemiga.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas pateikė atsiliepimą į skundą (1 t., b. l. 14 – 20), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, jų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius, darbo resursus ir gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Už švaros kamerose palaikymą atsako patys kamerose esantys nuteistieji ir suimtieji, kuriems yra išduodamas visas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą, įstaiga sudaro paslaugų teikimo sutartis su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus atliekančiomis bendrovėmis. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per vėdinimui pritaikytus langus, langų angoje įstatytos metalinės grotos, langų stiklas aptrauktas metaliniu tinklu, tai neprieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms ir nepažeidžia kameroje laikomų asmenų teisių. Kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti sienele, juose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, įstaigoje laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti šiltame duše. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 11 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų senaties terminą.
Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (2 t., b. l. 13 – 14) dėl atsakovės atstovo atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių. Prašė netenkinti atsakovės atstovo prašymo dėl senaties termino taikymo ir atnaujinti praleistą senaties terminą. Nurodė, kad neturi teisinių žinių, nėra susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymo, todėl anksčiau nežinojo, kad dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų yra pažeidžiamos jo teisės. Apie galimybę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas sužinojo tik 2018 m. sausio mėn. iš televizijos laidos. Mano, kad dėl Konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo senaties terminas netaikytinas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės dėl to, kad jis buvo netinkamomis sąlygomis laikomas Lukiškių TI-K. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti.
Kaip minėta, pareiškėjas 2018 m. sausio 12 d. pateiktu skundu prašo teismo priteisti žalos atlyginimą už laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. buvusias netinkamas jo suėmimo sąlygas, todėl darytina išvada, kad jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2015 m. sausio 12 d. Pareiškėjas šią aplinkybę pripažįsta ir prašo teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą grindžia tuo, kad pažeidimų atlikimo metu jam nebuvo žinoma, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nes tuo metu jis neturėjo teisinių žinių, nebuvo susipažinęs su EŽTT praktika. Apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus pareiškėjas sužinojo tik 2018 m. pradžioje iš televizijos laidų.
LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo, todėl įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo ir negali būti laikomas pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių bei tokį terminą atnaujinti (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai, nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas ir reglamentuojantys laikymo sąlygas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami, o pareiškėjas, kuris patiria neigiamų išgyvenimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais, gali suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).
Taigi, pareiškėjui apie jo atžvilgiu galimai atliekamus neteisėtus veiksmus (neveikimą) turėjo būti žinoma nuo šių aplinkybių atsiradimo momento, todėl tariamas teisės aktų ar teismų praktikos nežinojimas nesudaro pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleistą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo už netinkamas suėmimo sąlygas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. sausio 12 d. atmestini kaip pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir tokiose patalpose esančiam asmeniui yra apribota galimybė laisvai judėti.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 91 (7,94 kv. m), Nr. 92 (7,94 kv. m) ir Nr. 202 (6,90 kv. m), šiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su 1 – 2 kitais asmenimis. Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2015 m. kovo 3 d. – 2015 m. balandžio 21 d., 2015 m. balandžio 23 d. – 2015 m. gegužės 28 d. ir 2015 m. gegužės 30 d. – 2015 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, sudarė 2,65 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – 2,46 kv. m. Vadinasi, iš viso 160 parų pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos tiek Konvencijos, tiek ir nacionalinės teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto. Kitais laikotarpiais pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, nebuvo ventiliacijos, buvo tamsu.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą iki 2015 m. lapkričio 1 d. reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurios 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 punktas). Higienos normos HN 76:2010 26 punkte pateiktoje lentelėje nurodyta, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metu periodu turi sudaryti 18–28 °C, santykinė oro drėgmė – 35–65 proc., šaltuoju metu periodu oro temperatūra turi būti 18–22 °C, santykinė oro drėgmė – 35–60 proc. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 14 punktu, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (Higienos normos HN 134:2015 15 punktas). Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C, o Higienos normos HN 134:2015 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, žiemą būdavo labai šalta, nes visose kamerose buvo tik po vieną nedidelį radiatorių, kuris buvo įrengtas toli nuo miegamųjų vietų, kampe prie durų, o langai nebuvo sandarūs. Tačiau pareiškėjas skunde nenurodė tikslių laikotarpių, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, nepateikė kontroliuojančių įstaigų patikrinimo aktų, kuriuose būtų nustatyta, kad oro temperatūra kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo žemesnė ar viršijo higienos normose nustatytas vertes, todėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos pernelyg abstrakčiomis ir neįrodytomis.
Pareiškėjas taip pat abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo tamsu ir nebuvo ventiliacijos, tačiau nepateikė jokių papildomų argumentų, pagrindžiančių nurodytų pažeidimų egzistavimo. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog pareiškėjui dėl jo specifinio statuso, yra apribota galimybė teikti įrodymus dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvimo, vis dėlto, įrodinėjimo paskirstymo taisyklės numato pareiškėjui pareigą aiškiai apibūdinti kalinimo sąlygas bloginusias aplinkybes, ir nagrinėjamu atveju pareiškėjas šios pareigos neįvykdė. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, todėl kameros gali būti vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, bei pažymėjo, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, o pareiškėjas nei pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, nei teismo posėdžio metu šių atsakovės atstovo išdėstytų aplinkybių nekvestionavo. Atsižvelgdamas į tai, teismas laiko neįrodytais pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo ir netinkamos temperatūros Lukiškių TI-K kamerose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad visos Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas, buvo neremontuotos, sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu, nelygios, nutrupėjusiais dažais. Vadovaujantis Higienos normos 76:2010 62 punktu, laisvės atėmimo vietų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų remontas yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Taigi, kamerų remontas yra atliekamas tuomet, kai tai yra objektyviai būtina, t. y. kai kamerų sienų, lubų, grindų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas pateiktame skunde tik apibendrintai nurodė, kad kamerų sienų ir lubų būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau aiškiai neįvardino, kokie konkretūs pažeidimai buvo kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis buvo laikomas, be to, byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl netinkamos kamerų būklės kreiptųsi į įkalinimo įstaigos administraciją, taip pat nėra pateikta ir patikrinimo aktų, patvirtinančių, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo būtina atlikti remontą. Todėl nesant įrodymų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų ir jas buvo būtina suremontuoti, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo teises, neatlikdama kamerų remonto.
Skunde nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose ant langų tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės buvo įrengtos grotos, todėl kamerose esantiems asmenims buvo apsunkinta galimybė nuvalyti langus. Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 punkte reglamentuota, kad kamerose esančio lango angoje įstatomos metalinės grotos, stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Vadinasi, teisės aktai numato galimybę įrengti langų angose metalines grotas ir tai nėra vertinama kaip kamerose esančių asmenų teisių pažeidimas, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys sanitariniai mazgai neužtikrino jo privatumo. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kadangi joje nėra numatytas reikalavimas visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto.
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016).
Taigi, nors atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais buvo užtikrinta. Todėl teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo – pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas su kitais asmenims, buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu pareiškėjui neigiamų išgyvenimų bei turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Tuo tarpu vertinant pareiškėjo teiginius dėl atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimo Lukiškių TI-K kamerose, pažymėtina, kad vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, Higienos norma HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, kuri buvo įsteigta ir veikė dar iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, minėti reikalavimai dėl atskiros oro šalinimo sistemos netaikytini, nes tokios sistemos įrengimas būtų galimas tik atlikus pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbus. Vadinasi, atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos įrengimas Lukiškių TI-K nėra privalomas ir teismas neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovė šiuo atveju pažeidė pareiškėjo teises.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K negalėjo nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, kadangi į dušą buvo kartu vedami visi korpuso viename aukšte gyvenantys asmenys, t. y. apie 120 asmenų, ir atsižvelgiant į tai, kad kiekvienam jų buvo suteikiama galimybė maudytis po 15 min., šilto vandens tokiam asmenų kiekiui neužtekdavo. Higienos normos 76:2010 68 punkte ir Higienos normos 134:2015 44 punkte reglamentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę praustis duše. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios yra aprūpintos karštu vandeniu ir Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu yra patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjo skundo teiginys, kad asmenims neužtekdavo šilto vandens, abstraktus, t. y. nenurodyta kada, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, be to, nesiejamas su paties pareiškėjo padėtimi, kadangi jis nenurodo, kad šilto vandens tiekimas nebuvo užtikrintas būtent jam.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normų HN 76:2010 14 punkte reglamentuota, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis tuo, kas išdėstyta, Lukiškių TI-K administracijai kilo pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių aplinkybių, pagrindžiančių, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose buvo apgyvendinti ir rūkantys asmenys, t. y. jis nenurodė, kuriose kamerose ir kuriais laikotarpiais jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, neidentifikavo šių asmenų, be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.
Nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai, kad jam pasiskundus dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ar paskelbus bado akcijas, pareiškėjas buvo perkeliamas iš vienos kameros į kitą. Viena vertus, vadovaujantis atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, kurių pareiškėjas neginčijo, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas tik kamerose Nr. 91, Nr. 92 ir Nr. 202, todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėjas buvo priverstas dažnai keisti kameras, kita vertus, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (1 t. b. l. 129 – 199) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas skelbė bado akcijas 2015 m. rugsėjo – spalio mėn., ir visą šį laiką jis praleido Lukiškių TI-K kameroje Nr. 91.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, kamerose veisėsi parazitai ir graužikai. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“, kurių pagrindu minėtos bendrovės atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Be to, nei viename iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (1 t. b. l. 21 – 126) nebuvo užfiksuota pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamerose buvo graužikų ir parazitų. Todėl teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, siekdama užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų.
Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 160 parų pareiškėjui tekęs Lukiškių TI-K kameros plotas neatitiko nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, be kita ko, į tai, kad pareiškėjas net 160 parų buvo laikomas perpildytose kamerose, tačiau teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpiau ir atsiradus galimybei, jie buvo perkeliami į laisvesnes kameras. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 10 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 1 800 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 800 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.