Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-462/2013

Teisėjas Virginijus Gedeikis (Proceso Nr. 1-33-3-00015-2010-9)

2013 m. kovo 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. Š. ir M. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012-11-14 nuosprendžio, kuriuo:

P. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. ir jam paskirta 1 (vienerių) metų trukmės laisvės apribojimo bausmė. Nuteistasis įpareigotas per 2 (du) mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

M. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. ir jam paskirta 1 (vienerių) metų trukmės laisvės apribojimo bausmė. Nuteistasis įpareigotas per 2 (du) mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas iš P. Š. ir M. Š. priteisė solidariai 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išlaidų už advokato pagalbą, 790,32 Lt (septynis šimtus devyniasdešimt litų ir 32 ct) turtinės žalos atlyginimui J. R. Apylinkės teismas iš P. Š. priteisė 300 Lt (tris šimtus litų) ir iš M. Š. priteisė 300 Lt (tris šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimo J. R. Kitą J. R. ieškinio dalį apylinkės teismas atmetė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Š. ir M. Š. nuteisti už tai, kad tyčia sugadino svetimą turtą:

2010 m. kovo 27 d. ir 2010 m. balandžio 7 d., renkant įrodymus teisme, tiksliai nenustatytu laiku Gintališkės kaime, Plungės rajone, prie P. Š. ir J. R. namų valdas ribojančios tvoros, P. Š. ir M. Š. veikdami bendrininkų grupe iš P. Š. rodomų vietų M. Š. frontaliniu krautuvu kasant derlingą žemės sluoksnį, netiesiogine tyčia sugadino J. R. užtvertą metalinio tinklo tvorą – išjudino tvoros stulpelius, ištampė tvoros tinklą ir padarė nukentėjusiajam J. R. turtinę žalą už 790,32 Lt.

Būtent iki 2007 metų ilgalaikis ir faktinis sklypų ribų naudojimasis skiriasi nuo dabartinio, kada po 2007 metų J. R. atkėlė tvorą pagal savo nuožiūrą, pakeitė riboženklių vietą ir tokiu būdu dabar kalba apie faktinį sklypų naudojimą. Būtent faktiniu naudojimu iki ginčo momento jis ir nori vadovautis. Apžiūrint sklypus vietoje buvo galima aiškiai įsitikinti atsakovo, t. y. J. R., savavališkais veiksmais.

Toliau apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad didelės reikšmės atsakovo veiksmams turėjo trečiojo asmens Plungės žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmai, kuriais buvo nurodyta atsakovui galimybė perkelti riboženklius. Šią aplinkybę patvirtino teisme ir pats J. R., nurodydamas, kad riboženklio Nr. 2 anksčiau nebuvo. Plungės rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendime konstatavo, kad šalys turi vadovautis VĮ Registrų centre esančiomis GIS duomenų bazėje įregistruotomis ribomis. Pagal šias ribas J. R. pastatyta tvora yra jo (apelianto) žemės sklype, o dėl jos buvimo ir dar sugadinimo jis su sūnumi yra kaltinami.

J. R. dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo yra padavęs apeliacinį skundą, pripažindamas, kad tokia situacija jo netenkina ir kad jo tvora yra jų (apeliantų) žemės sklype. Šias aplinkybes patvirtina ir teisme kaip liudytojas apklaustas žemėtvarkos skyriaus vedėjas S. J., kuris parodė, kad P. Š. ir J. R. turi naudotis Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais, kurie įkloti nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje.

Tam, kad tos ribos būtų dar aiškesnės, apeliantai teikia iš civilinėje byloje Nacionalinės tarnybos Plungės skyriaus pateiktą žemės sklypo išdėstymo schemą, iš kurios matyti, kad J. R. prašomos ribos nustatymas skiriasi pagal GIS duomenis nustatytos ribos. Raudona linija pažymėtoje riboje yra šiuo metu užtverta J. R. tvora. Tai aiškiai paneigia teismo netinkamą vertinimą dėl tvoros tinkamo užtvėrimo.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 14 str. nuostatas asmuo nusikaltimą gali padaryti tik tyčia arba neatsargiai. Nusikaltimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad vykdant žemės kasimo darbus jų veikoje nebuvo tiesioginės tyčios dėl žalos nukentėjusiajam padarymo, tačiau sąmoningai leido neigia­miems padariniams dėl tvoros sugadinimo atsirasti – nukasant žemę arti tvoros ir nesaugant vielos tinklo bei ją laikančių stulpelių. J. R. vėliau jau net nebereiškė reikalavimo dėl stulpelių atstatymo, nors pradžioje nurodė, kad reikės jiems pakloti juostinius pamatus tvorai atstatyti.

J. R. netinkamai elgiantis ir pažeidžiant teisės normas buvo užtverta tvora, todėl tai lemia, kad negali net būti reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, jeigu pats J. R. elgiasi nusikalstamai (iš neteisės negali atsirasti teisė), tokiu būdu pažeidžiamos jų konstitucinės teisės į jų turto apsaugą, saugų gyvenimą, teisę į gynybą, pažeidžiamos imperatyvios ir prigimtinės teisės normos. Teismas konstatavo, kad apeliantai teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jų iškeltą versiją, jog tvora buvo užtverta nekokybiškai, jai poveikį galėjo padaryti įšalas ir sniegas. Iš pateikiamų fotonuotraukų byloje matyti, kad tvora įtempta tik su 1 viela viršuje, tai turi esminės įtakos tvoros stiprumui dėl vėjo ir sniego įtakos.

Iš pateiktų rašytinių įrodymų yra matyti tik, kad buvo perkamas tvoros tinklas, o kas pirko, ar tai atliko J. R., duomenų nėra. Nėra jokių duomenų apie tai, koks kiekis tvoros tinklo turi būti keičiamas, nes J. R. pats sugalvojo 25 metrų kiekį, tačiau nepagrindė jokiais įrodymais, taip pat nėra aišku, kodėl reikia keisti tvoros tinklą, jeigu jis nėra net sugadintas, o reikia tik įtempti papildomai viela, kad tvora stovėtų tiesiai. Pateiktoje sąmatoje dirvos paruošimas yra visiškai nepagrįstas, nes grunto aukštis yra atkurtas iki buvusio lygio.

Apeliacinis skundas apibendrinamas pažymint, jog visos šios aplinkybės byloja apie tai, kad teismas visiškai nevertino byloje surinktų įrodymų, o tik deklaratyviai perrašė J. R. reikalavimus. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. punkte nurodo, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. ir 329 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, jog P. Š. ir M. Š. nepagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad apeliantai savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką. Konstatuotina, kad šiuo atveju galbūt padarytu teisės pažeidimu padaryta turtinė žala nukentėjusiam asmeniui gali būti atlyginta remiantis civilinės teisės normų taikymu, t. y. galbūt pažeistos teisės apgintos kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Plungės rajono apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Š. ieškinį atsakovui J. R., tretiesiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui, A. R. ir A. V. dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir atsakovo J. R. priešieškinį dėl naudojimosi žemės sklypu ribų nustatymo ir 2012-06-29 sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė (b. l. 27–30, t. 2). Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka Plungės rajono apylinkės teismo 2012-06-29 sprendimą 2012-12-14 nutartimi paliko nepakeistą. Taigi šis sprendimas 2012-12-14 įsiteisėjo.

Šioje byloje teismai konstatavo, kad atsakovo J. R. ir ieškovo P. Š. žemės sklypai yra registruoti Nekilnojamojo turto registre, sklypų ribos yra nustatytos pagal preliminarius matavimus, sklypai yra pažymėti Nekilnojamojo turto registro žemėlapyje, sklypų ribos, užfiksuotos Nekilnojamojo turto registro žemėlapyje, neprasikeičia ir viena kitos nedengia, tokių įrodymų, kurie turėtų esminės įtakos nustatytoms sklypų riboms ar jas paneigtų, nepateikta. Atsakovas pats pripažįsta, kad jo ir ieškovo žemės sklypų ribos yra nustatytos, aiškios, todėl jų keisti nėra jokios būtinybės. Teismai sprendė, kad pagal atsakovo pateiktą UAB „Profilena“ 2010-09-17 parengtą žemės sklypo planą keičiamas atsakovo sklypo ribų išsidėstymas – atsakovo sklypo linija 1-2 sudaro kampą ieškovo sklypui, tokiu būdu suformuojama laužtinė linija pastovaus reljefo objekto – kelio – atžvilgiu, tam nesant objektyvios būtinybės, be to, pažeidžiami turtiniai ieškovo P. Š. interesai – sklypo linija 2-3 kliudo jo statinį, taipogi keičiasi sklypo padėtis kito žemės sklypo savininko A. R. atžvilgiu.

Šioje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad P. Š. ir J. R. yra kaimynai, gretutinių žemės sklypų savininkai (b. l. 8, t. 1; b. l. 9–11, t. 2). Teismuose buvo sprendžiamas jų ginčas dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Dėl šių faktinių bylos aplinkybių teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad P. Š. ir M. Š. tyčia sugadino svetimą turtą. Bylos medžiaga nustatyta, jog P. Š. sūnus M. Š. tėvo nurodymu frontaliniu krautuvu kasė žemę jų pačių žemės sklype platindamas įvažiavimą į kiemą. Galbūt dėl žiemos įšalo ir sniego poveikio po žemės kasimo frontaliniu krautuvu išsikraipė tvoros stulpeliai, dėl to išsitampė tvoros tinklą laikanti viela (b. l. 5–6, 26, t. 2).

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas yra įsitikinęs, kad P. Š. ir M. Š. padaryti veiksmai turi deliktinės civilinės atsakomybės požymių, bet ne nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., sudėtį.

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-409/2011).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant tarp nuteistųjų P. Š., M. Š. iš vienos pusės ir J. R. iš kitos pusės realiai kilusį civilinį ginčą buvo nepagrįstai taikomos baudžiamosios teisės normos.

Darytina išvada, kad apeliantų atlikti veiksmai, t. y. iš P. Š. rodomų vietų M. Š. frontaliniu krautuvu kasant derlingą žemės sluoksnį, ir dėl to galbūt sugadinant J. R. užtvertą metalinio tinklo tvorą (išjudinant tvoros stulpelius), ištampant tvoros tinklą ir padarant nukentėjusiajam J. R. turtinę žalą, nepagrįstai pripažinti nusikalstama veika.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinės atsakomybės samprata ir rūšys reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 str.

Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 str. 2 d.). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.).

CK 6.263 str. nustatyta pareiga atlyginti padarytą žalą. CK 6.263 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 str. 1–3 dalys).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 str. 1 d. numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Pažymėtina, kad CK 1.138 str. nustatytas civilinių teisių gynimas. Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius) (CK 1.138 str. 6 p.). Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad J. R. dėl jam padarytos turtinės žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Vadovaudamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aptarta P. Š. ir M. Š. veika, atsižvelgus į padarytos veikos pobūdį bei padarymo aplinkybes, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., o atitinka deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas. Todėl skundžiamas nuosprendis, kuriuo P. Š. ir M. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes P. Š. ir M. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

P. Š. ir M. Š. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.