- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-14
- Bylos Nr.
- 1A-94-366-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00054-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius (pirm.), Pranas Šimkus, Tomas Zdanavičius
- Nuteistasis
- A. S., ir G
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Darius Staškevičius
Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-94-366/2013
Teisėja Danutė Švitinienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00054-2012-1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. vasario 14 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Tomo Zdanavičiaus ir Prano Šimkaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu :
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 2 d., ir nubaustas trejų metų laisvės atėmimo bausme;
- pagal BK 178 str. 2 d., ir nubaustas dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. bei 65 str. numatytomis bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklėms, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams vienam mėnesiui. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme (3 d.). Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Šiuo nuosprendžiu iš A. S. priteista 8 Lt proceso išlaidų valstybei bei solidariai su kitais nuteistaisiais 625 Lt turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiosios A. V. naudai.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir G. P., K. N., A. L., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. S. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupėje su A. L. bei su ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, 2012 m. balandžio 12 d. apie 23 val. įsibrovė į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kur A. L. kartu su nenustatytais asmenimis panaudojus fizinį smurtą A. M. atžvilgiu, t.y. kojomis ir rankomis sudavus nukentėjusiajam ne mažiau 5 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarant jam poodines kraujosruvas dešiniame smilkinyje, kaktoje, abiejų akių vokuose ir nosies nugarėlėje, dešiniame dilbyje ir nugaroje, t.y. nežymiai sutrikdant jo sveikatą, pagrobė svetimą, A. M. priklausantį turtą bendros 900 litų vertės: televizorių „Grundig“ 400 litų vertės, nuotolinio valdymo pultelį 10 litų vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6020“ su SIM kortele 50 litų vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6500 Classic“ 160 litų vertės, du mobiliojo ryšio telefono kroviklius 50 litų vertės, akinius 30 litų vertės, pinigus 200 litų bei A. V. priklausantį turtą bendros 625 litų vertės: mikrobangų krosnelę „Gamma“ 30 litų vertės, DVD grotuvą „Vido“ 50 litų vertės, garso kolonėlę „Vido“ 40 litų vertės, skaitmeninį televizijos imtuvą „SRT 8100“ 100 litų vertės, kompaktinių diskų futliarą 5 litų vertės su 40 kompaktinių diskų su muzikos įrašais bendros 400 litų vertės.
Be to, jis nuteistas ir už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, 2010 m. laikotarpyje nuo lapkričio mėnesio pradžios iki lapkričio 20 d. iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą J. G. priklausantį automobilį HONDA CIVIC, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 1994 m. laidos, juodos spalvos – 2000 Lt vertės.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-12-06 nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį; A. V. civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, neteisingai juos vertino, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
Apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis A. M. nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, jis taip pat nebuvo apklaustas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl teismas nepagrįstai jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino įrodymais. Be to, teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 str. nuostatas.
Pasak apelianto nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi ne tik tarpusavyje, bet ir lyginant juos su kitais byloje esančiais duomenimis. Iš pradžių nukentėjusysis nenurodė konkrečių asmenų, kurie tariamai iš jo buto paėmė daiktus, tuo tarpu vėlesnėse apklausose jis jau nurodo asmenų požymius, kurie buvo jo bute, prisimena, kad su vienu iš jų yra bendravęs ir ankščiau. Akistatų metu nukentėjusysis taip pat keitė savo parodymus pripažindamas akistaton suvesto asmens parodymus bei teisindamasis tuo, kad buvo neblaivus ir ne viską prisimena (pvz:. visose akistatose nukentėjusysis nurodė, kad televizorių iš buto pagrobė A. L., tačiau 2012-05-17 akistatos metu aiškino, kad negali tiksliai teigti, jog A. L. išnešė iš buto televizorių). Tai, kad nukentėjusysis kas kart nurodo vis kitokias įvykio aplinkybes, apelianto manymu, suteikia pagrindą abejoti jo duotų parodymų patikimumu, atsižvelgiant ir į tai, jog jis įvykio metu buvo neblaivus.
Apelianto teigimu, 2012-06-12 A. L. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, kad A. L. parodė vietą sekcijoje iš kur D. R. paėmė televizorių, o A. S. DVD grotuvą, taip pat negali būti pripažintas įrodymu, nes jame užfiksuoti duomenys yra nepatikimi ir keliantys pagrįstas abejones, įvertinus akistatų tarp A. M. ir A. L., A. L. ir D. R. protokoluose nurodytas aplinkybes. Be to, teismas visiškai nevertino D. R. parodymų, kuriuose jis nurodė, jog nematė, kad A. S. neštų kokius nors daiktus iš A. M. buto. Kiti įvykio liudytojai taip pat nenurodė aplinkybių, kad iš A. M. buto būtų išneštas DVD grotuvas, garso kolonėlės ir futliaras su kompaktiniais diskais. Tuo tarpu liudytojai D. R. ir I. G. parodė, kad į butą A. M. įsileido pats, bute buvo daug žmonių, visi girtavo. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, paneigia įsibrovimo į patalpą ir turto pagrobimo faktą, todėl nesant daugiau patikimų įrodymų, visos abejones turi būti vertinamos jo naudai. Nesant įrodymų, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir panaikinus skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-27 nuosprendis, kuriuo jis pagal BK 178 str. 2 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu, turi būti pripažintas galiojančiu.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašo tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, A. S. neigia bendrininkavęs su A. L. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu ir teismo nenustatytais asmenimis apiplėšiant nukentėjusįjį A. M. tvirtindamas, kad jis jokios nusikalstamos veikos nukentėjusiojo atžvilgiu neįvykdė, o apylinkės teismas neteisingai vertino įrodymus ir padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, konstatuodamas jo kaltę pagal BK 180 str. 2 d. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant apelianto A. S. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 180 str. 2 d.
Nuteistojo kaltumą patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, kurios grindžiamos ištirtais įrodymais, o ne prielaidomis. Pažymėtina, jog byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šiuo atveju byloje nenustatyta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, todėl vien tai, jog nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.
Patikrinusi byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti įrodymai (nukentėjusiosios A. V., liudytojų A. G., I. G. ir iš dalies kito nuteistojo A. L. bei paties A. S. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos ir daiktų apžiūros, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti, kratos, asmens parodymo atpažinti protokolai ir akistatų tarp A. M., A. S., A. L. ir D. R. protokolai, specialisto išvada ir kt.), kurie vieni kitus papildo, iš esmės yra nuoseklūs ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, sudaro vieningą visumą, pagrindžiančią A. S. kaltę. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad apylinkės teismas įrodymus vertino neatsietai, bet jungdamas juos į loginę grandinę, gretindamas nuteistųjų, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai bei aiškiai išdėstyti argumentai susiję su A. S. veikos įrodytumu, jos kvalifikavimu bei nurodyti motyvai, kuriais remdamasis apylinkės teismas atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl tariamo jo nekaltumo. Atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland ir kt.) bei įvertinus tai, jog apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.
Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, jog asmens parodymai, kurie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ikiteisminio tyrimo pareigūnui, neturėtų būti traktuojami kaip turintys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį ir teismo išvadų pagrindimas vien šiais parodymais neabejotinai reikštų BPK įtvirtintų įrodymų leistinumo ir jų vertinimo principų pažeidimą. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, į juos neturi atsižvelgti. Šie parodymai turi reikšmės vertinant kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, tarp jų ir kaltinamųjų teisme duotus parodymus. Jei ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, jų analizė bendrame bylos duomenų kontekste turi reikšmės teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo A. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti BPK 276 str. numatyta tvarka, siekiant patikrinti byloje esantiems įrodymams. A. M. parodymai atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, kurių pakako išvadai apie A. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ir jo kaltumą, todėl A. M. parodymai buvo svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys. Kadangi A. M. parodymai nebuvo savarankiškas įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiama nuteistojo kaltė, šių parodymų vertinimas patikrinant kitus įrodymus negali būti traktuotinas kaip įrodinėjimo tvarkos pažeidimas.
Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama A. M. parodymų vertinimui, teigiant apie jų nenuoseklumą. Tačiau kolegijos nuomone, pirminiame pareiškime nurodytų aplinkybių papildymas bei detalizavimas vėlesnėse apklausose nesudaro pagrindo išvadai apie šių parodymų nenuoseklumą. A. M. parodymai, duoti apklausų metu, iš esmės atitinka vieni kitus, neturi esminių prieštaravimų ir sudaro logišką visumą. Pažymėtina, kad 2012-05-03 apklausos metu, A. M. nurodydamas, jog vaikinas, kuris jam nieko nedarė ir nepastebėjo, kad jis būtų apieškojęs butą ir ką nors paimtų, (I t., b.l. 104) ir kurį jis atpažino asmens parodymo atpažinti metu (II t., b.l. 126-130), buvo ne nuteistasis A. S., bet A. G., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (II t., b.l. 90-91). Be to, priešingai nei teigiame skunde, nukentėjusysis akistatų metu patvirtino savo parodymus, nurodė, kad būtent A. L. nuo sekcijos nukėlė televizorių, kas yra užfiksuota ir apklausų metu, todėl vien tai, jog akistatos metu su A. L., nukentėjusysis suabejojo ar pastarasis iš buto išnešė televizorių, nevertintina kaip parodymų keitimas (III t., b.l. 90-92; I t., b.l. 95-100). Taigi apelianto subjektyvus, sau naudinga prasme, tam tikrų A. M. parodymuose užfiksuotų aplinkybių interpretavimas, paremtas ne esminių faktinių duomenų visumos, bet detalių vertinimu, nesuteikia pagrindo išvadai apie A. M. parodymų nenuoseklumą. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausta tyrėja, atlikusi nukentėjusiojo apklausas ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja A. U. parodė, kad nukentėjusysis apklausų metu laikėsi pastovios pozicijos, apie tai, kaip jį užpuolė ir įsiveržę į butą jaunuoliai pagrobė televizorių, DVD grotuvą, garso kolonėlę ir kitus daiktus. Asmens parodymo atpažinti metu jis atpažino A. L. ir A. S., jų atžvilgiu laikėsi kategoriškai savo duotų parodymų. Akistatų metu nukentėjusysis pasakė viską konkrečiai, buvo įsitikinęs, „nesimėtė“. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. M. parodymų patikimumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino kitų byloje surinktų duomenų kontekste, siekiant patikrinti įrodymus, kuriais grindžiama apelianto kaltė.
Apeliantas taip pat ginčija įsibrovimo į A. M. butą faktas, remiantis liudytojų D. R. bei I. G. parodymų fragmentais, tačiau kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines bylos aplinkybes, tame tarpe ir plėšimo pagal BK 180 str. 2 d. kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą, vertino įrodymų visumą, o ne tam tikras atskiras liudytojų parodymuose nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog apeliantas kartu su A. L., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į A. M. butą, prieš jo valią, t.y. A. L. pavartojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį tarpduryje, patekus į nukentėjusiojo gyvenamąją patalpą, be pastarojo sutikimo, ir toliau vartojant fizinį smurtą buvo užvaldyti nukentėjusiesiems A. M. bei A. V. priklausantys daiktai. Nuteistieji A. S. ir A. L. veikė bendrininkų grupėje. A. S. matydamas prieš nukentėjusįjį vartojamą fizinį smurtą ir nenutraukdamas tokių veiksmų, suprato, kad tokiu būdu nukentėjusiajam atimta galimybė priešintis. Taigi neutralizavus A. M. norą pasipriešinti, ginti savo nuosavybę, pagrobė svetimą turtą tiesiogine tyčia, t.y. suvokė, kad vykdo pavojingą nusikalstamą veiką (plėšimą) ir taip norėjo elgtis, todėl apelianto argumentai, kad tikslo apiplėšti jis neturėjo neįtikinantys ir vertintini, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Sutinkamai su BPK 109 str., asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti. Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (CK 6.279 str. 1 d.). Kadangi nuteistieji A. S. ir A. L. įvykdė plėšimą bendrais veiksmais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkindamas nukentėjusiosios A. V. civilinį ieškinį, patirtos žalos sumą iš nuteistųjų atlyginti priteisė solidariai.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo A. S. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytas nusikalstamas veikas. Skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2011 m. rugsėjo 27 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu A. S. pagal BK 178 str. 2 d. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindu. Kadangi nuteistasis naują nusikalstamą veiką (plėšimą) įvykdė 2012 m. balandžio 12 d., t.y. nepraėjus vieneriems metams nuo baudžiamosios atsakomybės atleidimo pagal BK 178 str. 2 d., ankstesnis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-09-27 sprendimas nustojo galioti. Tokiu būdu skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai išsprendė A. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą ir pagal BK 178 str. 2 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) galiojančiu.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.