Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. byla Nr. 1A-221-348/2011

2011 m. gegužės 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Emilijos Akelienės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjai advokatei Editai Gaubienei, nuteistiesiems M. J. ir A. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. ir A. B. apeliacinius skundus dėl 2010 m. gruodžio 29 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 228 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

A. B. pagal LR BK 178 str. 1 d. išteisintas kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 228 str. 2 d. - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

M. J. pagal LR BK 178 str. 1 d. išteisintas kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuosprendžio dalis dėl A. B. ir M. J. išteisinimo pagal LR BK 178 str. 1 d. neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. ir M. J. nuteisti už tai, jog piktnaudžiavo tarnyba siekdami turtinės naudos bei pasisavino svetimą turtą, tai yra 2009 metų balandžio 6 d. apie 13.00 val., A. B., dirbdamas M. apskrities vyriausiojo policijos komisariato V. rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniuoju tyrėju, M. J., dirbdamas M. apskrities vyriausiojo policijos komisariato V. rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju, ir atlikdami tarnybines pareigas, tai yra kaip ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai kartu apžiūrėdami baudžiamojoje byloje Nr. 56-1-00163-09 automobilį Audi 90, valstybinis numeris DUOZ (duomenys neskelbtini), kuris 2009-04-04 buvo rastas (duomenys neskelbtini), bei nustačius, kad automobilio valstybiniai numeriai yra pavogti Vokietijoje, automobilis buvo pristatytas į saugojimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), tyčia piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, viršydami suteiktus įgaliojimus ir pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d. nuostatas, kad „policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais“, pasisavino iš apžiūrimo automobilio magnetolą, GPS navigacinę sistemą, plaukų kirpimo mašinėlę, skaičiavimo mašinėlę, raktų rinkinį, akumuliatorių, tokiais neteisėtais veiksmais pasisavino svetimą turtą bei pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, sumenkino policijos ir visos valstybės autoritetą, ir tuo padarė didelės žalos valstybei.

Skunde nurodoma, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas jį kaltu pagal LR. BK 228 str. 2 d. pažeidė ir LR BPK 20 str. 4 d. nuostatas, kadangi teismo nuosprendis iš esmės yra grindžiamas tik liudytojų V. A., R. A. ir E. K. parodymais, kurių patikrinti LR BPK numatytais proceso veiksmais nebuvo ir nėra jokios galimybės. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų šių liudytojų parodymus, kad jo bei M. J. apžiūrėtame automobilyje buvo daiktai (išskyrus magnetolą ir akumuliatorių), kurių pagrobimu (pasisavinimu) jie apkaltinti. Be to, netgi ta aplinkybė, jog automobilyje buvo magnetola bei akumuliatorius savaime neįrodo fakto, kad šiuos daiktus jis pagrobė ar pasisavino.

Apeliantas pažymi, jog teismo nuosprendyje išdėstyti tik tie liudytojo T. D. parodymai, kuriuos jis davė pakartotinai (2010-12-14) iškviestas į teismo posėdį po įrodymų tyrimo atnaujinimo ir kurie neatitinka jo duotų parodymų teisme, kada jis buvo apklausiamas pirmą kartą (2010-10-27). Anot apelianto 2009-05-11 liudytojas E. J. kartu su juo, T. D., R. C. bei G. D. prie automobilio net nebuvo atvykęs, ką pirmą kartą apklausiamas teisme parodė ir liudytojas R. C., nurodydamas, kad apžiūrint automobilį be jo dar buvo vienas pareigūnas iš Vilniaus (T. D.) ir G. D.. Jis taip pat parodė, jog nematė, kad būtų keičiamos plombos, kadangi to nebuvo daroma. Nors liudytojas T. D. neigė tą aplinkybę, jog minėtą dieną buvo apžiūrimas automobilio vidus, atidarant dureles, kapotą, tačiau šią aplinkybę patvirtino liudytojas R. C. pirmosios apklausos teisme metu. Tą dieną ne tik, kad nebuvo perklijuojamos plombos, bet mums atvykus jų iš viso ant automobilio nebuvo ir po jo apžiūros (kuri nebuvo LR BPK nustatyta tvarka fiksuota) šis automobilis jam matant nebuvo užplombuotas. Kada ir kas jį užplombavo V. rajono apylinkės prokuratūros antspaudais jam nėra žinoma. Apie tai, kad 2009-05-13 automobilio apžiūros metu jis buvo rastas užplombuotas V. prokuratūros anspaudais jis sužinojo tik susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga pabaigus ikiteisminį tyrimą. Šio bei kitų esminių prieštaravimų dėl automobilio apžiūros 2009-05-11 (dėl liudytojo E. J. dalyvavimo apžiūrint automobilį, jo perplombavimo, dėl detalios automobilio apžiūros atidarant automobilio dureles, kapotą ir kt.) teisme pašalinti nepavyko, todėl teismas priimdamas nuosprendį visiškai nepagrįstai vadovavosi liudytojų T. D. bei E. J. parodymais dėl automobilio apžiūros 2009-05-11 ir jų parodymus laikė kaip vienu iš jo kaltės įrodymu.

Skundo autoriaus nuomone šioje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo netinkamai atliekami procesiniai veiksmai, surašomi dokumentai, tačiau teismas šių faktų nevertino ir tai turėjo tiesioginės įtakos teismui priimant neteisingą nuosprendį. Šią aplinkybę patvirtina nutarimas daryti kratą, kuriame nėra įvardintos ieškomų daiktų (magnetolos, navigacinės sistemos) markės, modeliai, todėl neaišku iš kur ir kaip kratą atlikę pareigūnai žinojo, kokių konkrečiai daiktų reikia ieškoti. Teismo posėdžio metu nei vienas kratą pas jį atlikęs pareigūnas atsakyti į šį klausimą negalėjo. Negalėjo šie pareigūnai atsakyti ir į klausimą, kodėl iš jam priklausančio automobilio kratos metu nebuvo paimta magnetola ar automobilinių raktų bei galvučių komplektas, nors šie daiktai automobilyje buvo, o nutarime daryti kratą nurodyta, jog siekiama surasti automobilinį grotuvą su pajungimo laidais bei automobilinių raktų bei galvučių komplektą. Beje, skaičiavimo mašinėlė, dėl kurios pasisavinimo jis pripažintas kaltu net nebuvo ieškota - nutarime daryti kratą ji neįvardinta kaip daiktas, kurį siekiama surasti.

Be to, skunde nurodoma, jog yra neaišku kaip liudytojas G. D. galėjo vienu metu skirtingose vietose atlikti du procesinius veiksmus, t.y. 2009-05-11 nuo 9.25 val. iki 10.00 val. dalyvauti atliekant kratą jo namuose, o nuo 9.36 val. iki 9.46 val. surašyti Daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, pagal kurį M. apskrities VPK V. PK KPS vyriausiasis specialistas J. Š. tarnybinėse patalpose pateikė kompaktinį diską (CD-R), kuriame įrašyta automobilio apžiūra.

Taip pat skunde nurodoma, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas jį kaltu pagal LR. BK 228 str. 2 d. pažeidė ir LR BPK 20 str. 4 d. nuostatas, nes nuosprendį iš esmės grindė tik liudytojų V. A., R. A. ir E. K. parodymais, kurių patikrinti LR BPK numatytais proceso veiksmais nebuvo ir nėra jokios galimybės. Nors teismas nurodė, jog netikėti šių liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo, tačiau anot apelianto byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų šių liudytojų parodymus, kad jo bei A. B. apžiūrėtame automobilyje buvo daiktai (išskyrus magnetolą ir akumuliatorių), kurių pasisavinimu jie kaltinami. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą piktnaudžiavimo tarnyba siekiant turtinės naudos bei svetimo turto pasisavinimo faktą. Teismo išvados dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 228 str. 2 d. padarymo nepatvirtintos įstatymo nustatytu būdu gautais ir teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais bei nepagrįstos jokia kita bylos medžiaga, todėl jis pagal LR BK 228 str. 2 d. yra pripažintas kaltu nepagrįstai.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendyje išdėstyti tik tie liudytojo T. D. parodymai, kuriuos jis davė pakartotinai (2010-12-14) iškviestas į teismo posėdį po įrodymų tyrimo atnaujinimo ir kurie neatitinka jo duotų parodymų teisme, kada jis buvo apklausiamas pirmą kartą (2010-10-27). Dėl to, liudytojo parodymai negali turėti jokios įrodomosios reikšmės, kadangi jie yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. A. B. teismo posėdžių metu parodė, kad 2009-05-11 liudytojo E. J. kartu su juo, T. D., R. C. bei G. D. prie automobilio nebuvo, ką apklausiamas teisme parodė ir liudytojas R. C., nurodydamas, kad apžiūrint automobilį be jo, A. B. buvo dar vienas pareigūnas iš Vilniaus (T. D.) ir G. D.. Šio bei kitų esminių prieštaravimų dėl automobilio apžiūros 2009-05-11 (dėl liudytojo E. J. dalyvavimo apžiūrint automobilį, dėl detalios automobilio apžiūros atidarant automobilio dureles, kapotą ir kt.) teisme pašalinti nepavyko, todėl teismas priimdamas nuosprendį visiškai nepagrįstai vadovavosi liudytojų T. D. bei E. J. parodymais dėl automobilio plombavimo, apžiūros 2009-05-11 ir jų parodymus laikė kaip jo kaltės įrodymą.

Apelianto nuomone, nors šioje byloje nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo netinkamai atliekami procesiniai veiksmai, surašomi dokumentai, tačiau teismas šių faktų nevertino ir tai turėjo tiesioginės įtakos teismui priimant neteisingą nuosprendį. Nebuvo atsižvelgta į tai, jog nutarime daryti kratą nėra įvardintos ieškomų daiktų (magnetolos, navigacinės sistemos) markės, modeliai, todėl neaišku, iš kur kratą atlikę pareigūnai žinojo, kokių konkrečiai daiktų reikia ieškoti. Taip pat nesuprantama dėl kokių priežasčių iš jam priklausančio garažo bei automobilio kratos metu nebuvo paimti akumuliatorius, automobilinių raktų bei galvučių komplektas, nors šie daiktai garaže bei automobilyje buvo, o iš namų buvo paimta tik viena plaukų kirpimo mašinėlė, nors jų namuose buvo trys, nors nutarime daryti kratą nurodyta, jog siekiama surasti akumuliatorių, plaukų kirpimo mašinėlę bei automobilinių raktų bei galvučių komplektą.

Skundo autoriaus teigimu, kai kurių kratos metu iš jo paimtų daiktų prijungimo prie baudžiamosios bylos kaip daiktinių įrodymų faktas neįrodo, jog šie daiktai buvo automobilyje, kurį jis apžiūrinėjo, ir kad juos pasisavino. Dėl to, teismas be jokio teisinio pagrindo nusprendė konfiskuoti iš jo kratos metu paimtus jam priklausančius daiktus - plaukų kirpimo mašinėlę su antgaliais bei kitais priedais ir automagnetolą su laidais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. B. ir M. J. bei jų gynėja advokatė Edita Gaubienė prašė apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais.

Prokurorė prašė nuteistųjų A. B., M. J. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. B. ir M. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą, motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes. Baudžiamieji įstatymai nuteistiesiems taikyti tinkamai.

Apylinkės teismo nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarti įrodymai paneigia nuteistųjų A. B. ir M. J. skundų argumentus. Apylinkės teismas aiškiai išdėstė įrodymus, paneigiančius apeliantų aiškinimus, kad byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytą piktnaudžiavimo tarnyba siekiant turtinės naudos bei svetimo turto pasisavinimo faktą.

Visuma apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų tik patvirtina, kad A. B. ir M. J. piktnaudžiavo tarnyba siekdami turtinės naudos bei pasisavino svetimą turtą, tai yra atlikdami tarnybines pareigas, kaip ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai kartu apžiūrėdami automobilį Audi 90, tyčia piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, viršydami suteiktus įgaliojimus ir pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d. nuostatas, kad „policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais“, pasisavino iš apžiūrimo automobilio magnetolą, GPS navigacinę sistemą, plaukų kirpimo mašinėlę, skaičiavimo mašinėlę, raktų rinkinį, akumuliatorių, tokiais neteisėtais veiksmais pasisavino svetimą turtą bei pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos principus, sumenkino policijos ir visos valstybės autoritetą, ir tuo padarė didelės žalos valstybei.

Nors apeliaciniuose skunduose tvirtinama, jog nepagrįstai apylinkės teismas priimdamas nuosprendį vadovavosi liudytojų V. A., R. A. ir E. K. parodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra pagrindo, nes jie atitinka ir kitus byloje esančius objektyvius duomenis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone būtent liudytojų V. A., R. A. ir E. K. parodymai patvirtina A. B. ir M. J. kaltę. Minėtų liudytojų parodymais nustatyta, jog 2009-04-06 prieš pietus atvyko kriminalinės policijos pareigūnai M. J., A. B. bei V. J. apžiūrėti automobilio Audi 90. A. B. atrakino aikštelėje buvusį automobilį Audi 90 ir pareigūnai atliko jo apžiūrą, pareigūnas V. J. fotografavo automobilį. Liudytojas V. A. parodė, jog A. B. apžiūrėjo automobilio salone buvusį krepšį, kuriam buvo drabužiai, po to bagažinę, kurioje buvo du medžiaginiai krepšiai, raktų rinkinys, raktų galvučių ir atsuktuvų bei dėžutė su plaukų kirpimo mašinėle. Be to, A. B. iš automobilio salone esančios daiktų dėžės išėmė navigacinę sistemą, skaičiavimo mašinėlę, o M. J. iš automobilio išėmė magnetolą su kompaktinių diskų grotuvu. A. B. į automobilį nunešė navigacinę sistemą ir skaičiavimo mašinėję, o M. J. nusinešė magnetolą. M. J. sakė, kad dar reikėtų paimti ir akumuliatorių, klausė ar jis neturi seno akumuliatoriaus. Be to, liudytojas V. A. parodė, jog sekančią dieną į aikštelę atvažiavo M. J. ir iš automobilio Audi 90 išėmė akumuliatorių, o į jo vietą įdėjo kitą, savo atsivežtą, o išimtą išsivežė. Tai, jog aukščiau paminėtus daiktus pasėmė būtent A. B. ir M. J. patvirtina iš nuoseklūs liudytojo R. A. parodymai bei iš dalies liudytojo E. K. parodymai. Šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir daiktų apžiūros protokolas, kuriuo nustatyta, kad 2009-04-06 apžiūros metu 12:09 nuotraukoje užfiksuota automobilio užvedimo spynelė bei matoma automagnetolos kairioji dalis su ratuko dalimi bei klavišais viršuje „Band“, viduryje „APM PWR“, apačioje „SRC“, 12:13 nuotraukoje užfiksuota automobilio priekinės dėtuvės vaizdas bei automagnetolos dešinioji dalis, kur matomas ratukas, skydelio nuėmimo mygtukas, kompaktinio disko įdėjimo ertmė, 12:31 nuotraukoje užfiksuota priekinė prietaisų skydo dalis, automagnetolos vietoje tuščia ertmė. Minėtose nuotraukose užfiksuoti automagnetolos elementų požymiai yra tokie patys kaip ir iš M. J. kratos metu paimtoje automagnetoloje. Be to, apžiūrėjus nuotraukas, kurios darytos 2009-04-06 apžiūros metu 12:19 val. 12:24 val. 12:32 val., kur matosi automobilio akumuliatoriaus vaizdas ir apžiūrėjus nuotraukas, kurios darytos 2009-05-13 apžiūros metu, kur matosi akumuliatoriaus vaizdas, bei apžiūrėjus patį akumuliatorių matosi, kad automobilyje buvusio 2009-04-06 ir 2009-05-13 apžiūros metu paimto akumuliatorių požymiai - spalvos, ženklinimai skiriasi.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ir nemotyvuotus apeliantų motyvus, jog minėtų liudytojų parodymai nėra nuoseklūs ir yra prieštaringi. Nuteistųjų skunde aptariami liudytojų parodymų prieštaravimai arba yra neesminiai, neturintys reikšmės nuteistųjų A. B. ir M. J. veiksmų įvertinimui bei jų kvalifikavimui, arba buvo pašalinti teisminio nagrinėjimo metu tiriant įrodymus, todėl nėra pagrindo teigti, jog apylinkės teisme nebuvo pašalinti prieštaravimai. Nors teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojais ikiteisminį tyrimą šioje byloje atlikę pareigūnai ne visai tiksliai nurodė, jų atliktų veiksmų eiliškumą, tačiau tai neturi įtakos sprendžiant A. B. ir M. J. kaltės klausimą, nes būtent aukščiau aptarti liudytojų parodymai bei duomenys užfiksuoti foto nuotraukose patvirtina, jog ne kas kitas, o kaltinamieji A. B. ir M. J. piktnaudžiavo tarnyba siekdami turtinės naudos ir taip pasisavino svetimą turtą.

Taip pat nepagrįsti M. J. apeliacinio skundo argumentai dėl kratų atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atliekant kratą nebuvo pažeisti LR BPK 145 str. reikalavimai. LR BPK 145 str. 1 d. numatyta, jog kai yra pagrindas manyti, kad kokioje nors patalpoje ar kitokioje vietoje yra nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būtu gautų ar įgytų daiktų bei vertybių, taip pat daiktų ar dokumentų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, arba kad toks asmuo jų turi, ikiteisminio tyrimo pareigūnas jiems surasti ir paimti gali daryti kratą. Minėto straipsnio 3 d. numato, jog krata daroma motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, nutartyje turi būti nurodyta, kokių iš šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų objektų bus ieškoma. Iš šių baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų seka, jog įstatymas nereikalauja nurodyti kratos metu ieškomų daiktų visus požymius. Be to, iš anksto ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai negali žinoti visų ieškomų daiktų ar jų išskirtinių požymių. Iš nutarimų daryti kratą, kuriuos yra patvirtinęs apylinkės teismo teisėjas matyti, jog ieškomi daiktai buvo nurodyti ir pakankami apibūdinti.

Teisingai A. B. apeliaciniame skunde nurodoma, jog G. D. vienu metu skirtingose vietose atliko du procesinius veiksmus. Iš baudžiamosios bylos matyti, jog 2009-05-11 buvo atlikta krata A. B. gyvenamojoje vietoje Vilties g. 14, Vilkaviškis, krata pradėta 9.25 val., krata baigta 10.00 val., atliekant kratą dalyvavo T. D., G. D., R. C. bei A. B. (t. 1 b. l. 40-41). Kratos protokolą surašė tyrėjas T. D..

Taip pat, 2009-05-11 buvo atliktas daiktų pateikimas, šio procesinio veiksmo pradžia 9.36 val., pabaiga 9.46 val. bei buvo surašytas daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, kurį surašė tyrėjas G. D., nors pagal laiką jis turėjo dalyvauti kratoje.

Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs liudytojais G. D., J. Š., R. C. bei T. D., konstatuoja, jog negalima vadovautis 2009-05-11 kratos atlikto pas A. B. protokolu, nes nėra aišku ar šis protokolas buvo surašytas krato atlikimo vietoje ir tikslus šio protokolo surašymo laikas. Liudytojo G. D. parodymais nustatyta, jog kratų atlikimui vadovavo pareigūnas atvykęs iš Vilniaus, t.y. G. D.. Jis dalyvavo kratos atlikime tik formaliai, tikslaus laiko nuo kada ir iki kada triko krata pasakyti negali. Jis surašė daiktų pateikimo protokolą, tuo metu kai buvo pateiktas kompaktinis diskas su nuotraukomis. Minėtame protokole laikas nurodytas kas, kuriuo šis procesinis veiksmas buvo atliktas. Liudytojas T. D. parodė, jog jis dalyvavo kratos pas A. B. atlikimo metu, tiksliai kada buvo atlikta krata pasakyti negali. Kadangi buvo nepatogu rašyti protokolą kratos metu, tai jis buvo surašytas policijos komisariate. Galėjo būti taip, kad kratos protokolą rašė J., o jis jam diktavo, o laikas galėjo būti parašytas „iš akies“. Tikslaus kratos atlikimo laiko negalėjo nurodyti ir liudytojas R. C.. Minėtas liudytojas taip pat parodė, jog kratos protokolas greičiausiai buvo surašytas grįžus į policijos komisariatą. Liudytojas J. Š. parodė, jog buvo atliktas daiktų pateikimas, t.y. buvo perduotas kompaktinis diskas su foto nuotraukomis, tačiau tikslaus laiko negalėjo nurodyti. Iš aukščiau aptartų liudytojų parodymų nėra aišku kur - ar kratos vietoje, ar V. policijos komisariate buvo surašytas kratos atliktos pas A. B. namuose ir kada tiksliai buvo atliktas šis procesinis veiksmas, dėl to šis kratos protokolas yra niekinis ir teismas juo nesivadovauja.

Taip pat kolegijos nuomone nėra pagrindo pripažinti, jog apylinkės teismas priimdamas nuosprendį pažeidė LR BPK 255, 256 str. reikalavimus, nes savo iniciatyva pakeitė kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, dėl ko buvo padarytas teisės į gynybą pažeidimas. Pagrįsti apeliantai nurodo, kad LR BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostata draudžia teismui nagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji neperduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Akivaizdu, jog bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės bei jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog įstatymų leidėjas nedraudžia teismui savo iniciatyva patikslinti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis. Tai teismas gali padaryti iš anksto teisiamajame posėdyje ir nepranešęs kaltinamajam bei kitiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos teisme tik prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymu, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos mėn. 29 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje konstatuojama, kad laikyti, jog kaltinamo asmens teisė į gynybą yra suvaržoma, reikėtų tuomet, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK bendrosios ar specialiosios dalies straipsnį (jo dalį, punktą) arba tame pačiame BK specialiosios dalies straipsnyje (jo dalyje, punkte) numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvų požymį ar, esant blanketinei dispozicijai, kitą to paties ar kito pažeisto teisės akto straipsnį (jo dalį, punktą ir t. t.), taip pat kai jos lemia griežtesnės bausmės skyrimą. Kaltinamojo teisė į gynybą gali būti suvaržyta ir tais atvejais, kai, pavyzdžiui, pakeičiama nusikalstamų veiksmų (neveikimo) apimtis, nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, nors tai nelemia kitokio veikos kvalifikavimo ar griežtesnės bausmės skyrimo. Tokiais atvejais teismas įvertina keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui.

Tačiau teismo pareiga išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Todėl teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, o privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios aplinkybės. Nagrinėjimo teisme metu nustatęs kitas nei kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes, teismas turi galimybes jas pakeisti ar patikslinti ne tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, tačiau ir savo iniciatyva, tačiau neesmingai. Pažymima tai, jog teismui įstatymu nustatyta pareiga ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliantų nurodytos kaip esmingai pakeistos nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo A. B. ir M. J. teisę į gynybą. Nuteistųjų skunduose nurodytos aplinkybės negali būti pripažįstamos esminėmis LR BPK 255, 256 straipsnių prasme, todėl apylinkės teismas galėjo jas keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Pažymima tai, jog apylinkės teismas A. B. ir M. J. pagal vieną nusikalstamą veiką išteisinto, kas laidžia daryti išvadą, jog jų padėtį teismas palengvino, o ne pasunkino. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog apylinkės teismas ne pakeitė faktines bylos aplinkybes iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, o tik neesmingai patikslino bylos aplinkybes. Toks neesminis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių patikslinimas jokiu būdu nesuvaržė nuteistųjų teisės į gynybą. Jis nenulėmė veikos kvalifikavimo, neturėjo jokios reikšmės bausmės skyrimui.

LR BPK 94 str. 1 d. 1 p. numatyta, jog priimant nuosprendį LR BK 72 str. ir 72³ straipsniuose nurodytas turtas konfiskuojamas. Dėl to apylinkės teismas atsižvelgęs į LR BPK 94 str. 1 d. 1 p. ir LR BK 72 str. nuostatas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą konfiskuoti plaukų kirpimo mašinėlę „Ident Welt“ su kirpimo 4 plastikiniais antgaliais, dėžutę su joje esančiais 3 antgaliais ir tūtele su skysčiu, įkrovimo dėklą ir laidą, įdėtą į dėžutę, automagnetolą „PANASONIC CQ-C1312NW“, ir magnetolos jungtį su laidais, automobilinį akumuliatorių baltu plastikiniu korpusu su užrašu „CAR TECHNICS“.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl A. B. ir M. J. kaltumo padarius LR BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą pakankamai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija nenustatė.

LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaltinamųjų A. B. ir M. J. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistųjų A. B. ir M. J. apeliacinius skundus atmesti.