Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-11-03 · Civilinė byla Nr. 2S-968-340/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-03
Bylos Nr.
2S-968-340/2010
Teisminio proceso Nr.
2-04-3-00139-2010-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Atsakovas
G. C., L. J., J. C., P. J.
Kategorijos
  • 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2S-968-340/10Teisminio proceso Nr.:2-04-3-00139-2010-5Procesinio sprendimo kategorija: 110.6; 122.4(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,kolegijos teisėjų D. Kačinskienės, P. Jaržemskio,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams G. C., L. J., J. C., P. J. dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų G. C., L. J., J. C. ir P. J. 4 666,60 Lt skolą ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų atžvilgiu, t. y. areštuoti jiems priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, turtines teises ar pinigines lėšas, motyvuodamas tuo, kad atsakovai gali vengti vykdyti teismo sprendimą, prašoma priteisti reikalavimų suma jiems yra pakankamai didelė. Pažymėjo, kad neturi duomenų apie atsakovų turtinę padėtį ir galimybę sumokėti skolą.

Vilniaus m. 4 apylinkės teismas 2010-01-22 nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas konstatavo, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti motyvuotas ir pagrįstas. Duomenų apie tai, kad atsakovai slapstytųsi, bandytų sunaikinti, realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims savo turtą, siekdami išvengti skolos apmokėjimo, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovų finansinė padėtis būtų itin sudėtinga. Nesant aukščiau nurodytų duomenų, nėra pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog prašoma priteisti bendra reikalavimų suma yra pakankamai didelė ir reikšminga keturiems atsakovams, kad priėmus teismo sprendimą ir jam įsiteisėjus, bendros reikalavimų sumos išieškojimas galėtų ženkliai pasunkėti arba pasidaryti nebegalimas.

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus m. 4 apylinkės teismo 2010-01-22 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų G. C., J. C., L. J. ir P. J. turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, nekilnojamuosius ar kilnojamuosius daiktus, priklausančius atsakovams ir esančius pas atsakovus arba trečiuosius asmenis – 4 666,60 Lt sumai, kad būtų užtikrintas teismo sprendimo įvykdymas.

Apelianto nuomone, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą negali visiškai atsiriboti nuo ieškinio turinio. Pažymi, kad įstatymu nustatytos pareigos mokėti mokesčius atsakovai nevykdė nuo 2007-10-01 iki 2008-11-30, todėl pagrįsta teigti, kad nepagrįstai vengia sumokėti ieškinyje reikalaujamą sumą, atsižvelgiant į tai manytina, kad atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą. Todėl mano, kad yra realus pavojus, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo galimai bus patenkintas ieškovo ieškinys, atsakovai toliau vengs pervesti reikiamą pinigų sumą ieškovui, taip pat kitiems asmenims gali būti perleidžiamas turtas. Nurodo, jog nutartyje teismas nekonstatavo, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra neproporcingas ir pažeidžiantis atsakovų interesus labiau nei reikia galimai nepalankaus jų atžvilgiu sprendimo įgyvendinimui. Teismas nepagrįstai teigė, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nemotyvuotas. Pabrėžia, jog nei teismų praktika, nei CPK nuostatos nenustato konkrečios pinigų sumos ribos, kurią peržengus ieškinio suma būtų laikoma didele. Nurodo, jog teismuose ne kartą buvo patenkinti Vilniaus m. savivaldybės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose, kurių dalykas ir reikalavimo pagrindas nesiskiria nuo nagrinėjamos bylos, taigi teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

Nustatytu terminu atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.

Atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

CPK 144 str. reglamentuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 1 d., 2 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

Kolegija pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą.

Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia didele reikalavimo suma atsakovams kaip fiziniams asmenims, bei tuo, kad atsakovai ilgą laiką vengia atsiskaityti. Teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas jas taikyti. Kolegija sutinka, kad šiuo atveju keturių atsakovų atžvilgiu ieškinio suma – 4 666,60 Lt nelaikytina didele, todėl negali būti laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą; be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų apie atsakovų turtinę padėtį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog skolininkai nevykdo įsipareigojimų yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovai slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą (CPK 178 str.), todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai netenkintas.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismuose ne kartą buvo patenkinti Vilniaus m. savivaldybės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose, kurių dalykas ir reikalavimo pagrindas nesiskiria nuo nagrinėjamos bylos, taigi teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Kolegija pažymi, jog vadovaujantis CPK 4 str. teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Tačiau ir tai nereiškia privalomumo jais vadovautis a priori ir nesuteikia jiems įstatymo ar Vyriausybės nutarimo galios. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, kaip apeliacinė instancija, nėra saistomas Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos, formuojamos praktikos, nes teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2010-01-22 Vilniaus m. 4 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Iš apelianto (ieškovo) Vilniaus miesto savivaldybės valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 5,60 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės 5,60 Lt (penkis litus, 60 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė T. ŽukauskienėTeisėjai D. KačinskienėP. Jaržemskis