Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-491-290/2015

Teisėjas Alvydas Rimkevičius Proceso Nr. 1-22-1-00636-2012-6

2015 m. spalio 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorėms Vidai Viduolienei, Rasai Kamantauskienei, nuteistajam O. M., jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei, nukentėjusiojo J. B. atstovui advokatui Tomui Petkevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas - 10 (dešimt) MGL, t.y. 376 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų) dydžio bauda.

Civilinio ieškovo J. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš O. M. priteista 150 Eur (šimtas penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos ir 1853,57 Eur (tūkstantis aštuoni šimtai penkiasdešimt trys eurai 57 centai) bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

kad O. M. nuteistas už tai, kad 2012-06-06 apie 16.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai, pašalinių asmenų akivaizdoje, pribėgo prie J. B. ir jį prispaudęs prie ant gatvės važiuojamosios dalies stovėjusio automobilio „Ford Mondeo“ atidarytų durelių, tyčia sudavė nukentėjusiajam ranka ne mažiau trijų smūgių į veidą, į nosies sritį, tuo padarydamas J. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsižvelgiant į aukščiau išvardintą ir į tai, kad nebuvo tinkamai išnagrinėtos visos byloje esančios aplinkybės, pašalinti prieštaravimai, bei nebuvo įrodyta jo tyčia ir vadovaujantis tuo, kad visos abejonės yra aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl nuosprendis priimtas nesilaikant BK reikalavimų, yra neteisėtas ir naikintinas bei priimtinas išteisinamasis nuosprendis.

Pirmosios instancijos teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 28 d. nutarimą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-533/2008). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo gynėjas advokato padėjėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, kurie iš viso vyko apie 3 valandas, papildomų procesinių dokumentų nerengė, todėl kaltinamajam priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neproporcingai didelės. Nors Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Nepaisant to, visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Nagrinėjamoje byloje teismas neatkreipė dėmesio, kad nukentėjusįjį atstovavo ne advokatas, o advokato padėjėjas, kuris nustatytų rekomendacinių kainų dydį gali taikyti iki 70 proc. nustatytos rekomendacinės kainos. Atsižvelgdamas į išvardytas bylos aplinkybes bei į tai, kad byloje nukentėjusį gynė adv. padėjėjas ir kad advokato darbo sąnaudos nebuvo didelės, bylinėjimosi išlaidos turi būti realios, būtinos ir pagrįstos. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, todėl jos mažintinos iki 300 Eur.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos prašymus apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo atstovo advokato prašymus apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi visas bylos aplinkybes padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.

Apeliantas O. M. neigia padaręs BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių pagrindu teisingai konstatuota O. M. kaltė dėl jam inkriminuotos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir išteisinti jį nėra jokio pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 str. 1 d. aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prašoma nuteistąjį O. M. išteisinti, kadangi teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, t.y. nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, nepašalino abejonių dėl O. M. kaltės.

Iš pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio turinio matyti, kad, priešingai nei teigia apeliantas, išvados dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., pagrįstos nukentėjusiojo J. B., liudytojų V. K., I. J. parodymais, asmens parodymo pagal jo nuotrauką protokolais, specialisto išvada bei kitais rašytiniais duomenimis, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo, minėtų liudytojų parodymai išsamūs, nuoseklūs, juos patvirtina kiti įrodymai, todėl, priimdamas sprendimą, rėmėsi šiais, o ne nuteistojo ir jo šeimos narių bei draugų apklaustų liudytojais, kurių pateikta versija prieštaravo kitiems bylos duomenims, o nurodomos aplinkybės nesutapo tarpusavyje, parodymais.

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad O. M. 2012-06-06 apie 16.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai, pašalinių asmenų akivaizdoje, pribėgo prie J. B. ir jį prispaudęs prie ant gatvės važiuojamosios dalies stovėjusio automobilio „Ford Mondeo“ atidarytų durelių, tyčia sudavė nukentėjusiajam ranka ne mažiau trijų smūgių į veidą, į nosies sritį, tuo padarydamas J. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nukentėjusysis viso proceso metu davė esminėse detalėse vienodus ir nuoseklius parodymus, kad jam vairuojant autobusą, įlipus keleiviams, pradedant važiuoti, staiga kelią užkirto automobilis „Ford Mondeo“, tamsiai žalias, todėl jis sustojo, atsidarė autobuso duris, išlipo iš autobuso ir priėjęs prie automobilio vairuotojo, kuris buvo atsidaręs langą paklausė, kodėl šis taip pasielgė, šis atsakė, kad sugedo automobilis, tačiau pavažiavo metrą, sustojo ir pradėjo rodyti jam nepadorų gestą. Todėl jis priėjo prie automobilio atsidarė dureles, padėjo ranką ant vaikino peties ir pradėjo aiškintis, staiga pribėgo vyras ir smūgiavo jam į veido sritį ranka, smūgių buvo nemažiau kaip trys, pasipylė kraujas, tuo metu iš autobuso išlipo keleiviai, kilo sąmyšis ir minėtas vyriškis pasišalino. Matė jam smūgiavusį vyrą. 2013-06-11 buvo atliktas asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką, nukentėjusysis atpažino O. M., nurodė, jog šis vyras 2012-06-06 jį sumušė (t. 1, b. l. 112-114). Liudytojas V. K. parodė, kad buvo stažuotoju, važiavo autobusu, kurį vairavo nukentėjusysis. Sėdėjo priekyje, nukentėjusysis jam rodė maršrutą. Staiga lengvasis automobilis sustabdė priešais autobusą, autobuso vairuotojas išlipo, pakalbėjo su automobilio vairuotoju ir įlipęs į autobusą pradėjo važiuoti, bet lengvojo automobilio vairuotojas jam parodė nepadorų gestą. J. B. sustojo, išlipo, ir vėl pradėjo kalbėti su automobilio vairuotoju, tuo metu iš baro išbėgo vyras ir moteris. Vyras griebė autobuso vairuotoją už kaklo ir pradėjo smūgiuoti į galvą ir veidą, vėliau šis vyras pasišalino (t. 1, b. l. 131-132, t. 2, b. l. 36-38). Papildomos apklausos metu liudytojas nurodė, kad atpažintų vyrą, kuris konflikto metu išbėgo iš baro ir smūgiavo autobuso vairuotojui, apibūdino jo išvaizdą (t. 1, b. l. 133). 2013-10-22 atlikus asmens parodymų pagal jo nuotrauką atpažinimą, liudytojas V. K. atpažino O. M., nurodė jog šis vyras sumušė J. B. (t. 1, b. l. 134). Liudytoja I. J. parodė, kad autobusu važiavo namo, sėdėjo priekyje. Autobusas staiga sustojo, vairuotojas iššoko iš autobuso, grįžo, pradėjo važiuoti bet ir vėl sustojo, nes jam trukdė priekyje sustojęs lengvasis automobilis, jį vairavo jaunuolis, autobuso vairuotojas nuėjo prie jaunuolio, suėmė jaunuolį, kad nespurdėtų, tačiau jam nieko nedarė, tuo metu išbėgo iš baro vyriškis ir puolė autobuso vairuotoją, pradėjo smūgiuoti jam į veidą, vairuotojui pasipylė iš nosies kraujas. Po to vyriškis mušęs vairuotoją nuėjo atgal į barą (t. 1, b. l. 126-127, t. 2, b. l. 34-36). 2013-10-23 buvo atliktas asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką, liudytoja atpažino O. M., nurodė, jog šis vyras išbėgo iš baro ir mušė autobuso vairuotoją (t. 1, b. l. 112-114).

Šių liudytojų parodymų turinys, juos vertinant kitų byloje esančių objektyvių duomenų kontekste, abejonių dėl esminių įvykio detalių nepalieka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant bylą apylinkės teisme, nenustatyta aplinkybių, dėl kurių teismas nebūtų galėjęs remtis šių liudytojų parodymais, tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Taip pat nenustatyti jokie pagrindai, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti melagingus parodymus, jų parodymai atitinka kitus objektyvius bylos įrodymus, todėl laikytini patikimais. Tai, kad liudytojas V. K. įvykio dieną dirbo kartu su nukentėjusiuoju J. B. neduoda pagrindo abejoti jo parodymais, kadangi jie atitinka paties nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes bei liudytojos I. J. paaiškinimus, kuri su įvykio dalyviais nesusijusi jokiais ryšiais ir nebuvo pažįstama. Neesminiai neatitikimai, kuriuos savo apeliaciniame skunde analizuoja nuteistasis, reikšmės veikos kvalifikavimui neturi arba yra susiję su kita baudžiamąją byla, kurioje buvo nuteistas J. B., tačiau tai O. M. kaltės nepaneigia, kadangi teismas vertina visumą šios bylos faktinėms aplinkybėms aktualių duomenų, o ne atskirus duomenis, kaip tai daro apeliantas.

Iš 2012-06-15 specialisto išvados Nr. G 1517/12(02) matyti, kad J. B. buvo nustatyta rausva dėmelė kairio žasto srityje, susidariusi sugijus odos nubrozdinimui, padarytas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 111). Teismo vertinimu vien tai, kad nukentėjusysis kreipėsi į specialistus po devynių dienų, bei tai, kad nesikreipė į kitą gydymo įstaigą, nepaneigia jam padaryto sužalojimo, kadangi apie patirtus smūgius jis nurodė policijos pareigūnams pateikdamas pareiškimą (t. 1, b. l. 87), jam padarytus sužalojimus patvirtino matę ir liudytojai V. K., I. J. – tiesiogiai stebėję įvykį, bei vėliau matęs nukentėjusįjį sūnus D. B., taip pat V. K., kuris dirbo dispečeriu, nurodė sužinojęs įvykio dieną telefonu iš paties nukentėjusiojo, kad šiam kruvina nosis, sumuštas ir važiuoja į policiją.

Tuo tarpu apelianto O. M. parodymai, juos vertinant kitų objektyvių bylos duomenų kontekste, negali būti laikomi patikimais. Teisingai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas O. M. parodymus, kad jis konflikte nedalyvavo, nebuvo išėjęs iš baro vertino kritiškai, kaip gynybinę poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. O. M. versiją, patvirtino liudytojai E. M., kuri nurodė, jog kažkoks vyriškis trenkė autobuso vairuotojui, D. B. nurodęs, kad autobuso vairuotojui į galvos sritį trenkė kažkoks praeivis, K. L. nurodęs, kad O. M. konfliktą stebėjo neišeidamas iš baro, A. M., kuri nurodė, jog O. M. buvo baro tarnybinėse patalpose, vėliau prie baro, nurodė, jog per sąmyšį kažkoks vyras trenkė autobuso vairuotojui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nuteistojo O. M., jo sutuoktinės, dukros, dukros draugo, bei šeimos draugo parodymai, visų įrodymų kontekste vertintini kritiškai, kaip jam artimų žmonių ar draugų siekimas padėti O. M. išvengti atsakomybės. Tokia išvadą teismas daro įvertinęs aukščiau aptartus duomenis, patvirtinančius O. M. kaltę, bei atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo argumentus susijusius su minėtų asmenų parodymų prieštaravimais, kurie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl teismas jų nekartoja.

Nors nuteistasis teigia, kad nemušė J. B., tačiau aukščiau nurodyti duomenys bei specialisto išvada, atitinkantys nukentėjusiojo parodymus patvirtina, jog padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą J. B. sumušė būtent apeliantas. Nuteistasis O. M. fizinį smurtą nukentėjusiojo. atžvilgiu naudojo gatvėje, stebint pašaliniams asmenims, autobuso keleiviams ir bet kuriuo metu galėjo patekti kiti asmenys ir matyti O. M. neteisėtus veiksmus, todėl nusikalstama veika aiškiai padaryta viešoje vietoje.

Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tyčia dėl padarinių gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-303/2014). BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti. Taigi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Iš nustatytų aplinkybių spręstina, kad O. M. viešoje vietoje, ranka į veidą į nosies sritį nukentėjusiajam J. B. suduodamas smūgius, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, bus sutrikdyta visuomenės rimtis, tačiau taip elgtis norėjo, todėl veikė tyčia.

Visuma bylos aplinkybių patvirtina, jog nuteistojo O. M. veiksmuose nustatyti ir įrodymais pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai. Apelianto veiksmai skundžiamu teismo nuosprendžiu pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. ir išteisinti apeliantą nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su bylinėjimosi išlaidų dydžiu, nurodoma, jog nukentėjusįjį atstovavo advokato padėjėjas, kurio darbo sąnaudos nebuvo nedidelės. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad advokato padėjėjas nukentėjusįjį atstovavo nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo interesams atstovavo aktyviai, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, sustabdytas, todėl atstovas teikė skundus, prašymus, nušalinimą prokurorei ir kt., kurių apimtis buvo įvairi ir 7, ir 8 puslapiai, taip pat rengė civilinį ieškinį. Taip pat aktyviai dalyvavo bylą nagrinėjant teisme, teikė įrodymus, reiškė prašymus, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusiojo atstovas susipažinti su byla ir į posėdžius atvykdavo iš Vilniaus miesto, kas taip pat sudarė išlaidas. Įvertinus šias aplinkybes aukštesniojo teismo vertinimu nukentėjusiajam priteistos išlaidos, kurias jis patyrė dėl atstovo dalyvavimo, yra protingos ir pagrįstos byloje pateiktais dokumentais.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių bei kitų teisės normų, todėl naikinti ar keisti šį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusiojo atstovas, prašė priteisti turėtas proceso išlaidas, t.y. išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos procese apmokėti. Pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. 428650 (t. 3, b. l. 21), prašoma 300 Eur suma yra už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgus į tai, jog baudžiamoji byla buvo nagrinėta pagal nuteistojo O. M. apeliacinį skundą, apeliacinis skundas yra atmetamas, kaip nepagrįstas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas tenkinti nukentėjusiojo atstovo prašymą, J. B. turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo O. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332str.

nutarė:

nuteistojo O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš O. M. 300 Eur (tris šimtus eurų) proceso išlaidų J. B., turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje.