- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-25
- Bylos Nr.
- 1S-1023-628/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Sigita Bieliauskienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi UAB „E.“ atstovo advokato L. J. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nutarties, kuria atmestas UAB „E.“ atstovo advokato L. J. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės R. L. (Šimonės) 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „E.“ 2014 m. rugpjūčio 27 d. pareiškimu kreipėsi į prokuratūrą, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai nusikalstamų VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojų veiksmų, atitinkančių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 228¹ str. numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pareiškėjas nurodė, kad VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojai, neturėdami tam tinkamo teisinio pagrindo, pagal UAB „S. S.“, į.k. (duomenys neskelbtini), prašymą, 2013 m. liepos 18 d. sprendimu įregistravo (duomenys neskelbtini), esančiame sklype kaip pagrindinį daiktą automobilių stovėjimo aikštelę a2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu neteisėtai įregistravo kaip sklype esančio UAB „S. S.“ priklausančio gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinius dumblo aikštelę da, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lietaus valymo įrenginius Iv, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valymo įrenginius vi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių aikštelę ai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei UAB „S. S.“ nuosavybės teisę į šiuos statinius. Minėtame sklype taip pat yra pastatas-parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis UAB „E.“. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „S. S.“ teikdama prašymus dėl Nekilnojamojo turto registrų įrašų papildymo nepateikė teisės aktų numatytų nuosavybės teisės pasikeitimo faktą patvirtinančių dokumentų, objektyviais duomenimis neįrodė, kad kaip gamybinio pastato priklausiniai prašomi įregistruoti statiniai yra tik gamybinio pastato priklausiniai, o kaip pagrindinis daiktas prašoma įregistruoti stovėjimo aikštelė yra būtent pagrindinis daiktas, o ne gamybinio pastato ir parduotuvės priklausinys. Pareiškėjo vertinimu, VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojai tenkino UAB „S. S.“ prašymus dėl minėtų daiktų ir nuosavybės teisės į juos įregistravimo neturėdami tam teisinio pagrindo, todėl būtina patikrinti, ar tokie veiksmai neatitinka LR BK 228¹ str. numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės R. L. 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo UAB „E.“ pareiškimą, konstatuojant, kad yra aiški Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė ir dėl to nėra pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tokią išvadą pagrindė aplinkybių patikslinimo metu gautais duomenimis, jog Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. lapkričio 18 d. posėdyje, išnagrinėjus UAB „E.“ atstovės skundą dėl to paties fakto, buvo palikti galioti VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo 2013 m. liepos 18 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimai, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimu taip pat buvo atmestas UAB „E.“ skundas dėl Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 303 bei VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo 2013 m. liepos 18 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimų. Prokurorė konstatavo, kad ginčas dėl pareiškėjo aprašomų faktų yra iš esmės išnagrinėtas administracinio proceso tvarka, o ginčą nagrinėjęs teismas nenustatė nusikaltimų požymių ir dėl to neinformavo prokuroro, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 109 str. Pažymėjo, kad teismų sprendimai skundžiami įstatymo nustatyta tvarka, o baudžiamoji teisė yra taikytina tik kaip kraštutinė priemonė apginti įstatymo ginamiems teisiniams gėriams. Nesant pagrindo įtarti, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, prokurorė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
Nesutikdamas su priimtu nutarimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. spalio 22 d. nutartimi, skundą atmetė.
Šalies argumentai
Skundu apygardos teismui pareiškėjo UAB „E.“ atstovas advokatas L. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą bei įpareigoti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūrą pradėti bei tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškime išdėstytus faktus.
Skunde nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog prokurorė teisingai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą konstatavusi, kad pareiškėjo pateikta informacija neduoda pagrindo įtarti buvus padarytas nurodomas nusikalstamas veikas.
Prokurorė apskųstame nutarime buvo nurodžiusi, kad ginčas dėl UAB „S. S.“ nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre yra iš esmės išnagrinėtas administracinio proceso tvarka. Šį prokurorės nutarimą skundžiant, pareiškėjas nurodė, kad ši aplinkybė neatitinka tikrovės, kadangi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-4989-244/2014 yra apskųstas apeliacine tvarka, kas leidžia daryti išvadą, kad administracinis procesas šio ginčo atžvilgiu dar nėra pasibaigęs ir šiuo metu vis dar yra vykdomas. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama nutartimi ir pripažįsta, kad prokurorė neatkreipė dėmesio į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimas dar nėra įsiteisėjęs ir todėl neteisingai nurodė, kad klausimas jau yra išspręstas administracine tvarka, tačiau nepagrįstai nurodo, kad ta aplinkybė, kad tebevyksta apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimo, tik patvirtina išvadą, jog šiuo metu nėra jokio pagrindo ikiteisminiam tyrimui pradėti.
Šiuo klausimu pažymimas Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties ir prokurorės nutarimo argumentų prieštaringumas. Prokurorė, klaidingai savo nutarime nurodžiusi, kad klausimas jau yra išnagrinėtas administracine tvarka, tuo rėmėsi atsisakydama pradėti ikiteismini tyrimą, tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis iš esmės priešinga aplinkybe - ginčas administracine tvarka tebevyksta ir nėra išnagrinėtas - vėlgi atsisako pradėti ikiteismini tyrimą. Pareiškėjo atstovo vertinimu, vien toks akivaizdus prokurorės ir teismo argumentacijos loginis prieštaravimas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo pareiškimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos nebuvo tinkamai įvertintas bei objektyviai išnagrinėtas.
Be to, paneigiant Vilniaus miesto apylinkės teismo argumentus, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas dėl tų pačių faktų, dėl kurių tebevyksta ginčas administracinio proceso tvarka, neatitiktų proceso ekonomiškumo principo ir baudžiamojo proceso paskirties, pažymima, kad tai, jog pareiškime nurodyti veiksmai bei faktai yra reglamentuojami ir administracinės teisės santykių bei yra nagrinėjami administraciniame teisme, anaiptol nepaneigia įtarimų dėl atskirų asmenų nusikalstamo veikimo bei neatleidžia ikiteisminio tyrimo pareigūno nuo pareigos ištirti šias nusikalstamas veikas. Neįmanoma paneigti to, kad ir administracinės ar kitokios teisės santykių reglamentuotoje sferoje gali būti vykdomi nusikaltimai. Šiuo atveju yra ignoruojami akivaizdūs nusikalstamų veikų požymiai, kurie mažų mažiausiai privalėjo būti ištirti (ir po atitinkamo tyrimo paneigti arba patvirtinti), taip pat be jokio pagrindo atsisakyta tirti nusikalstamas veikas, kurios akivaizdžiai pažeidžia ne tik privačius pareiškėjo interesus bet ir viešąjį interesą.
Pažymima, kad daiktinių teisių įregistravimas viešajame registre yra svarbus juridinis faktas, turintis esminę reikšmę teisėtiems daikto savininkams ar valdytojams. Dėl to LR BK 228¹ str. nuostatomis siekiama apsaugoti normalią viešųjų registrų veiklą ir kartu daiktinės teisės turėtojų galimybes įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises. Kartu siekiama užkirsti kelią įvairiems registratorių funkcijas atliekančių asmenų piktnaudžiavimams, susijusiems su daiktinių teisių registravimu. LR BK 228¹ str. norma yra specialioji LR BK 228 str. įtvirtintų normų atžvilgiu, o neteisėtas teisių į daiktą įregistravimas - viena iš piktnaudžiavimo formų. Nusikalstamai neteisėto teisių į daiktą įregistravimo objektas - viešųjų registrų normali, autoritetinga, pagal Konstituciją, įstatymus ir kitus teisės aktus vykdoma veikla, o tiesioginiu objektu gali būti ir konkrečių asmenų daiktinė teisė.
Remiantis pareiškėjo išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, viešajame registre teisės į daiktą buvo įregistruotos neteisėtai, t.y. pažeidžiant atitinkamuose teisės aktuose nustatytus teisių į daiktą registravimo pagrindus ir tvarką. Šio LR BK straipsnio formuluotė „teisių į daiktą įregistravimas“ Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XV skyriaus „Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas“ nuostatų prasme apima ir teisės į daiktą įgijimo ir perleidimo pagrindus, teisių į daiktus suvaržymą, juridinių faktų, susijusių su daiktinėmis teisėmis, registravimą.
Be to, pareiškėjo atstovo teigimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas kaip vieną iš argumentų, dėl kurių buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nurodo tai, kad baudžiamasis procesas yra skirtas tik baudžiamajame įstatyme numatytų ir juo uždraustų pavojingų veikų išaiškinimui bei ištyrimui. Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 228¹ straipsnį, visų pirma turi būti nustatyta, kad teisė į tam tikrą registruotiną daiktą buvo įregistruota neteisėtai. Šiuo atveju atkreipiamas teismo dėmesys, jog tiek prokurorė, priimdama nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo dėl prokurorės nutarimo, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog teisių registravimo viešuosiuose registruose veiksmai yra reglamentuojami ir administracinės teisės normomis, anaiptol nepaneigia įtarimų dėl atskirų asmenų nusikalstamo veikimo bei neatleidžia ikiteisminio tyrimo pareigūno nuo pareigos ištirti šias nusikalstamas veikas.
Šalies argumentai
Skunde taip pat nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog nei pirminiame pareiškime, nei skunde ikiteisminio tyrimo teisėjui pareiškėjas nenurodė jokių objektyviai patikrintų ir įvertintų duomenų, kurie galėtų patvirtinti jo samprotavimus apie tai, kad teritorinio registratoriaus darbuotojų veiksmai gali turėti LR BK 228¹ str. numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją, Vilniaus miesto apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad akivaizdžiai nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareiškėjas, neturėdamas visos informacijos apie aukščiau apibūdintas nusikalstamas veikas, kuri apskritai gali būti surinkta tik ikiteisminio tyrimo metu naudojant procesines priemones, neturi objektyvios galimybės neginčijamai kvalifikuoti pareiškime išvardintų asmenų nusikalstamas veikas, tačiau tai ir nėra pareiškėjo pareiga - pareiškime išdėstytus įtarimus, kurie akivaizdžiai turi tam tikrą objektyvų pagrindą, privalo patikrinti bei (atlikus tyrimo veiksmus) patvirtinti ar paneigti būtent tyrimą atliekantys pareigūnai. Tuo tarpu šiuo atveju nei prokurorė, nei Vilniaus miesto apylinkės teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad aiškiai ir akivaizdžiai nėra padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, kadangi tuomet, kai iš gauto pareiškimo nėra galimybės patikimai nuspręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas (LR BPK 168 str.).
Pažymima, kad vienintelis veiksmas, kurį prokurorė atliko gavusi pareiškėjo pareiškimą apie galimą nusikalstamos veikos įvykdymą, buvo klaidingos (kaip pažymėjo ir pats Vilniaus miesto apylinkės teismas) informacijos apie tariamai pasibaigusį administracinį procesą šiuo klausimu gavimas. Dar kartą pažymėtina, kad šio vienintelio prokurorės tiriamojo veiksmo rezultatas Vilniaus miesto apylinkės teismo buvo paneigtas, kadangi neatitiko tikrovės ir buvo nuspręsta, kad tai neturi reikšmės sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo priėmimui, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas nutartį ir atsisakydamas tenkinti pareiškėjo skundą rėmėsi kardinaliai priešingu argumentu - tebevykstančiu administraciniu procesu. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, nurodydamas, kad prokurorė tinkamai patikslino ir pakankamai išsamiai ištyrė pareiškėjo pareiškime nurodytas aplinkybes, pats šį savo teiginį ir paneigė toje pačioje nutartyje.
Pareiškėjo UAB „E.“ atstovo advokato L. J. skundas netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Išnagrinėjus ikiteisminio tyrimo medžiagą bei pareiškėjo skundą, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės R. L. 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2014 m. spalio 22 d. nutartis yra teisėti bei pagrįsti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamų veikų požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Skundą nagrinėjantis teismas pritaria prokurorės nutarime bei ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje nurodytiems pareiškėjo skundų atmetimo motyvams dėl esminių aplinkybių. Atvirkščiai nei teigia UAB „E.“ atstovas, jų argumentacija yra teisinga bei pakankama, todėl nėra pagrindo minėtų procesinių sprendimų naikinti.
Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai LR BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Jei veikoje nėra bent vieno LR BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Nagrinėjamu atveju teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojai turėtų tyčią neteisėtai įregistruoti teises į UAB „E.“ pareiškime nurodytus nekilnojamojo turto objektus.
Pagal LR BPK 1 str. 1 d. baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tik tokiu būdu galima garantuoti visos visuomenės saugumą bei valstybės valdžios autoritetą.
Pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, baudžiamojo proceso įstatymas priskiria prokurorui bei ikiteisminio tyrimo įstaigoms, o tai reiškia, kad šios teisėsaugos institucijos turi reaguoti, nešališkai atlikti visus reikalingus veiksmus, priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista, jeigu tam nėra procesinių kliūčių, t. y. aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Tačiau net ir šiuo atveju, ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas tik kruopščiai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ir įsitikinus, kad egzistuoja objektyvus pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą.
Analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą matyti, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo gautas pareiškėjo UAB „E.“ pareiškimas dėl VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojų galimai padarytos nusikalstamos veikos pagal LR BK 228¹ str. Jame nurodoma, kad VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojai, neturėdami tam tinkamo teisinio pagrindo, pagal UAB „S. S.“, į.k. (duomenys neskelbtini), prašymą, 2013 m. liepos 18 d. sprendimu įregistravo (duomenys neskelbtini), esančiame sklype kaip pagrindinį daiktą automobilių stovėjimo aikštelę a2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu neteisėtai įregistravo kaip sklype esančio UAB „S. S.“ priklausančio gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinius dumblo aikštelę da, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lietaus valymo įrenginius Iv, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valymo įrenginius vi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių aikštelę ai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei UAB „S. S.“ nuosavybės teisę į šiuos statinius. Minėtame sklype taip pat yra pastatas-parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis UAB „E.“. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „S. S.“, teikdama prašymus dėl Nekilnojamojo turto registrų įrašų papildymo, nepateikė teisės aktų numatytų nuosavybės teisės pasikeitimo faktą patvirtinančių dokumentų, objektyviais duomenimis neįrodė, kad kaip gamybinio pastato priklausiniai prašomi įregistruoti statiniai yra tik gamybinio pastato priklausiniai, o kaip pagrindinis daiktas prašoma įregistruoti stovėjimo aikštelė yra būtent pagrindinis daiktas, o ne gamybinio pastato ir parduotuvės priklausinys. Pareiškėjo vertinimu, VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojai tenkino UAB „S. S.“ prašymus dėl minėtų daiktų ir nuosavybės teisės į juos įregistravimo neturėdami tam teisinio pagrindo, todėl būtina patikrinti, ar tokie veiksmai neatitinka LR BK 228¹ str. numatytos nusikalstamos veikos požymių.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė R. L., tikrindama pareiškime nurodytus duomenis, išsireikalavo reikiamą informaciją iš VĮ „R. C.“ bei Vilniaus apygardos administracinio teismo, kur tuo pačiu pagrindu buvo nagrinėjama ir administracinė byla. Įvertinusi gautus duomenis, prokurorė, vadovaudamasi LR BPK 168 str. bei 3 str. 1 d. 1 p., 2014 m. rugsėjo 29 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo UAB „E.“ pareiškime nurodytas aplinkybes, konstatuodama, kad ginčas dėl UAB „S. S.“ nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo Nekilnojamojo turto kadastre yra iš esmės išnagrinėtas administracinio proceso tvarka, pažymėdama, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, nenustatė nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vertinant šių prokurorės argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos – LITEKO duomenimis, 2014 m. birželio 12 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo UAB „E.“ skundas dėl 2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. liepos 18 d. VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo ir 2013 m. lapkričio 18 d. VĮ „R. C.“ Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimų panaikinimo, atmestas kaip nepagrįstas, yra apskųstas apeliacine tvarka Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui, todėl laikytinas neįsiteisėjusiu procesiniu sprendimu ir negali būti pakankamas pagrindas remtis aptariamame sprendime konstatuotomis išvadomis. Tačiau vis tik ši aplinkybė nereiškia, kad tokie procesiniai sprendimai turėtų būti ignoruojami.
Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimas bei 2013 m. lapkričio 18 d. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimas Nr. 303 nors ir neįsiteisėję, tačiau leidžia preliminariai vertinti, kad šiuo metu nėra jokio objektyvaus pagrindo teiginiams apie tai, kad VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo 2013 m. liepos 18 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimais buvo galimai neteisėtai įregistruotos teisės į pareiškėjo nurodomus daiktus. Sutiktina su ikiteisminio tyrimo teisėjos išvadomis, kad tokie teiginiai tik atspindi pareiškėjo palaikomą poziciją administracinės bylų teisenos tvarka vykstančiame procese, kuris šiuo metu dar nėra baigtas. Nei išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka priimtas sprendimas, nei teismo sprendimas šių pareiškėjo teiginių nepatvirtino, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas dar nėra priimtas. Esant tokiai situacijai, ikiteisminio tyrimo pradėjimas dėl tų pačių faktų, dėl kurių tebevyksta ginčas administracinio proceso tvarka, vadovaujantis vien tik vienos iš suinteresuotų bylos šalių subjektyviais vertinimais, neatitiktų baudžiamojo proceso paskirties.
Šių duomenų kontekste, pažymėtina ir tai, kad pagal LR BK 228¹ str. nuostatas baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris atlikdamas registratoriaus funkcijas viešame registre neteisėtai įregistravo teises į daiktą. Iš šios teisės normos seka, kad baudžiamosios atsakomybės pagal aptariamą straipsnį kilimui, visų pirma turi būti nustatyta, jog teisė į tam tikrą registruotiną daiktą buvo įregistruota neteisėtai.
Analizuojant pareiškėjo pareiškime bei skunde apygardos teismui nurodytas aplinkybes matyti, jog pareiškėjas nesutinka su tuo, kad VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojai, gavę UAB „S. S.“, į.k. (duomenys neskelbtini), prašymą, 2013 m. liepos 18 d. sprendimu įregistravo (duomenys neskelbtini), esančiame sklype kaip pagrindinį daiktą automobilių stovėjimo aikštelę a2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu įregistravo kaip sklype esančio UAB „S. S.“ priklausančio gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinius dumblo aikštelę da, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lietaus valymo įrenginius Iv, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valymo įrenginius vi, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilių aikštelę ai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei UAB „S. S.“ nuosavybės teisę į šiuos statinius. Remiantis skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje esančiu VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo 2014 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13)-25857, nekilnojamojo turto registravimo įstaiga, registruodama nekilnojamąjį daiktą kaip kito – pagrindinio daikto (žemės sklypo, statinio ir pan.) – priklausinį pagal nekilnojamojo daikto savininko prašymą, vadovaujasi nuostata, jog kai įstatyme nenustatyta kitaip, būtent statinių savininkas sprendžia, kokį teisinį statusą suteikti nekilnojamam daiktui – suformuoti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti kaip savarankišką (pagrindinį) nekilnojamąjį daiktą, ar šį daiktą įregistruoti kaip kito – pagrindinio daikto (žemės sklypo, statinio ar pan.) – priklausinį, jeigu tai leidžia daikto prigimtis (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą byla, b. l. 21). Tokius argumentus VĮ „R. C.“ Vilniaus filialas pateikė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėse bylose.
Tokiu būdu, iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad nauji duomenys apie aptariamus nekilnojamojo turto objektus VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojų buvo įregistruoti remiantis teisinę ir juridinę reikšmę turinčiais dokumentais, t.y. UAB „S. S.“ prašymu, kas leidžia pagrįstai abejoti šių darbuotojų veiksmuose esant neteisėtumo požymių, būtinų baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 228¹ str. kilti. Šių duomenų visumoje pabrėžtina, kad teisių į daiktą bei jų įregistravimo teisėtumo užginčijimas yra ne ikiteisminio tyrimo, bet administracinio ar civilinio procesų nagrinėjimo dalykas, o baudžiamasis procesas pagal LR BK 228¹ str. numatyto nusikaltimo požymius būtų skirtas įvertinti registratoriaus funkcijas atlikusio tarnautojo veiksmus neteisėtai registruojant teises į daiktą (kai jau nustatyta, kad teisės į daiktą buvo įregistruotos neteisėtai) ir esant LR BK 228¹ str. numatytos veikos subjektyviesiems požymiams. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės yra vis dar analizuojamos administracinių bylų teisenos įstatymo pagrindu, nesant duomenų, kad VĮ „R. C.“ Vilniaus filialo darbuotojai, registruodami duomenis apie aptariamus nekilnojamojo turto objektus, nebuvo gavę jokio prašymo tokių veiksmų atlikimui, ar pateiktas prašymas neatitiko įstatymų reikalavimų, o baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t.y. kraštutinė, paskutinė priemonė, kurios imamasi tik tuo atveju, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti tų pačių tikslų, sutiktina su ikiteisminio tyrimo teisėjos išvada, kad nagrinėjamu atveju atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagrįstai.
Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjos skundą nebuvo procesinio pagrindo, nes sprendžiant iš nustatytų aplinkybių, nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokios išvados pagrįstai konstatuotos skundžiamuose procesiniuose dokumentuose.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
netenkinti pareiškėjo UAB „E.“ atstovo advokato L. J. skundo ir palikti galioti 2014 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.