Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas Marjan Gerasimovič Teisminio proceso Nr. 1-97-2-00016-2011-0

2012 m. spalio 31 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal apelianto J. P. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nutarties, kuria J. P., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., pripažintam nepakaltinamu, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

J. P. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2007-05-08 iki 2009-08-04 paskleidė apie I. T. tikrovės neatitinkančią informaciją su tikslu pakirsti pasitikėjimą tarp teisėsaugos institucijų, paniekinančią nukentėjusįjį I. T., o būtent: 2007-05-28 pateikė Šalčininkų r. PK raštišką pareiškimą, kuriame pareiškė, kad 2007-05-28, apie 12.07 val. I. T. prie parduotuvės „Čiaukšliai“ Šalčininkų m., įžeidinėjo jį, o po to jį sumušė; 2008-02-08 pateikė Šalčininkų r. PK raštišką pareiškimą, kuriame pareiškė, kad I. T. ir jo šeima yra „banditai“, kad jis 2008-01-31 apie 13.28 val. jam įvairiais žodžiais grasino ir įžeidinėjo; 2009-03-31 telefonu pateikė Šalčininkų r. PK informaciją, kad 2009-03-31 apie 16.15 val. J. T. vaikai prie namo (duomenys neskelbtini), kelia triukšmą; 2009-08-04 pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad I. T. liepos 31 d. apie 17.05 val. Vilniaus g., prie Šalčininkų savivaldybės aikštės, Šalčininkų m., vairuodamas vilkiką, lenkdamas jį važiuojantį dviračiu, staigiai pastojo kelią, nuo ko jis buvo priverstas griūti į šaligatvį, taip pat jo pareikšime melagingai yra nurodęs, kad I. T. jį ir jo žmoną Nataliją sumušė.

Taip pat J. P. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpyje nuo 2007-05-08 iki 2009-08-04 paskleidė apie I. T. įžeidžiančią informaciją su tikslu įžeisti ir pažeminti nukentėjusįjį I. T., o būtent: kad I. T. šeima 2008-01-25, 17.30 val., 2008-01-26, 19.30 val., 2008-01-29, 16.40 val., 2008-02-01, 18.00 val. sprogdino petardas ir galingas raketas bei 2008-02-06 23.20 val. bandė pažeisti viešąją tvarką, o žodžiu „banditai“ užgauliai pažemino I. T. garbę ir orumą; 2008-05-21 pateikė Šalčininkų r. PK pareiškimą, kuriame pareiškė, kad I. T. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), įvairiais žodžiais grasino jam ir jį įžeidinėjo, taip pat jis išvadino I. T. „girtuokliu“ ir pareiškė, kad I. T. yra savo kaimyno S. V. sugėrovas, tokie jo posakiai I. T. atžvilgiu įžeidė ir užgauliai pažemino jo garbę ir orumą; 2009-05-23 apie 14.30 val. pas I. T. atėjo jo „draugai girtuokliai“. Toks jo posakis I. T. įžeidė ir užgauliai pažemino jo garbę ir orumą, taip pat pareiškime pareiškė, kad I. T. grasino jam, suardė jo namo teritorijoje visą veją. Žodžiai „Draugai girtuokliai“ pažemino I. T. garbę ir orumą.

Apeliaciniu skundu J. P. prašo pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nutartį ir jam taikyti priverčiamąją medicininę priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas bylą išnagrinėjo šališkai, nesilaikė įstatymų, nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nors turėjo tą padaryti, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytoju.

Taip pat apeliantas nurodo, kad nesupranta lietuvių kalbos, o skundžiamą nutartį gavo būtent valstybine kalba. Be to, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino ir ekspertizės akto, o nutartį priėmė automatiškai.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas jam skyrė labai griežtą priverčiamąją medicininę priemonę – stacionarinį stebėjimą, nurodo tyrintis šeimą, su žmona gyvenantis labai draugiškai, kuria meno vertybes, dalyvauja meno parodose, yra socialiai aktyvus. Taip pat nurodo, jog nėra pripažintas sunkiu psichikos ligoniu, todėl, pasak jo, negalimas ir stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kas taikoma tik sunkia psichikos liga sergantiems asmenims.

Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas apeliacinį skundą prašė atmesti.

Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė , J. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismo nutartis, priimta apelianto atžvilgiu, yra pagrįsta ir teisėta, teismo išvados grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nutartyje aptartais įrodymais, kurie yra patikimi ir teisėti, šie faktiniai duomenys buvo tinkamai teisiškai įvertinti. Byloje nustatyta, kad J. P., sirgdamas lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, dėl kurio jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, laikotarpyje nuo 2007-05-08 iki 2009-08-04 paskleidė apie I. T. tikrovės neatitinkančią informaciją su tikslu pakirsti pasitikėjimą tarp teisėsaugos institucijų, paniekinančią nukentėjusįjį I. T., o taip pat laikotarpyje nuo 2007-05-08 iki 2009-08-04 paskleidė apie I. T. įžeidžiančią informaciją su tikslu įžeisti ir pažeminti nukentėjusįjį I. T..

Tą įvertinęs , apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad J. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.

Apeliantas skunde teigia, jog jam nepagrįstai buvo taikyta tokia griežta priverčiamoji med. priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apelianto skundo argumentu ir atkreipia dėmesį į byloje esančio teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 78TPK-157/2011 išvadas, kur aiškiai nurodoma, jog J. P. nusikalstamos veikos padarymo metu (2007-2009 m.) dėl lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – nuolatinio kliedesinio sutrikimo negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Taip pat išvadoje J. P. rekomenduojama taikyti priverčiamąją med. priemonę – būtent stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (b. t. 1, b. l. 137-139). Pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu teisiamajame posėdyje apklaustas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertas Irmantas Ramanauskas taip pat patvirtino, jog J. P. sirgo lėtiniu sutrikimu, todėl veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Ekspertas rekomendavo stacionarinį gydymą, paaiškino, kad apelianto sutrikimas pakankamai sunkus ir pagal savo pobūdį yra reikalingas specializuoto gydymo psichiatrijoje. Taip pat kategoriškai buvo atmesta galimybė apeliantą J. P. gydyti ambulatoriškai (b. t. 1, b. l. 205-206).

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog darydamas baudžiamojo įstatymo uždraustą pavojingą veiką (laikotarpyje nuo 2007-05-08 iki 2009-08-04) J. P. buvo nepakaltinamas. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas, jame suformuluotos išvados yra aiškūs, išsamūs, atitinka ekspertizių atlikimui bei jų surašymui keliamus reikalavimus, teismui minėtame ekspertizės akte išdėstytos išvados nekelia jokių abejonių jų teisingumu. Teismo posėdyje apklaustas minėtą ekspertizę atlikęs ekspertas Irmantas Ramanauskas savo paaiškinimais tik patvirtino ekspertizės akte išdėstytus argumentus bei išvadas. Kolegija, vertindama eksperto paaiškinimus, mano, kad jie yra patikimi ir objektyvūs.

LR BK 17 str. numato, jog nepakaltinamas asmuo, padaręs baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nebaudžiamas (BK 17 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas bei eksperto paaiškinimus, Šalčininkų rajono apylinkės teismas pagrįstai J. P. taikė priverčiamąją medicinos priemonę (BK 98 str.).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertas patvirtino, jog J. P. dėl jo sveikatos būklės reikalingas stebėjimas ir gydymas būtent specializuotame stacionare, kadangi ambulatorinis gydymas negarantuoja jo stabilios psichinės būsenos, nes apeliantas nekritiškas savo būklei. Kolegijos nuomone, pakeisti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, nėra teisinio pagrindo.

Tuo labiau, kad įstatymas nenumato, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš įstatyme (LR BK 98 str.) paminėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones – tai psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare. Šiuo atveju byloje esančios tiek ekspertizės išvados, tiek eksperto paaiškinimai pagrindžia apeliantui paskirtos priverčiamosios med. priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje būtinumą, tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 str. nuostatas.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija mano, kad įrodymai ištirti pilnai ir tinkamai, tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir J. P. tinkamai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

J. P. nepagrįstai savo skunde teigia, kad jo baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes bylą nagrinėjęs teisėjas yra buvęs liudytoju jo byloje, nagrinėtoje 2005 m. Baudžiamajame procese yra išvardinti pagrindai nušalinimui (Lietuvos Respublikos BPK 58 str.), apeliantas nenurodė nei vieno iš šiame įstatyme nurodytų pagrindų, dėl ko jo bylą nagrinėjusį teisėją reikėtų laikyti šališku. Tai, kad jis 2005 metais liudijo apelianto byloje, nėra vada pripažinti teisėją šališku. Taip pat kolegija mano, kad teismas, nurodęs neteisingą apelianto skundžiamos nutarties apskundimo terminą, padarė klaidą , tokia klaida netrukdė apeliantui pasinaudoti savo procesine teise apskųsti nutartį, tokia klaida nevertintina kaip teisėjo šališkumas, nes tokiam vertinimui pagrindo nėra.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažinęs J. P. nepakaltinamu, nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo I. T. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos. Kaip numato baudžiamojo proceso įstatymas, nepakaltinamo asmens veika padarytos žalos atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje. Sutinkamai su LR BPK 109 str. nuostatomis, baudžiamajame procese sprendžiami žalos atlyginimo klausimai tik tada, kai ta žala yra padaroma kaltinamojo nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju, J. P. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika nėra nusikaltimas, nes nėra visų nusikaltimo požymių – subjekto, subjektyvinės pusės, veiką padaręs asmuo nėra kaltinamasis. Dėl šių motyvų tokio asmens neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimai gali būti nagrinėjami tik civilinio proceso tvarka, todėl nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant baudžiamajame procese civilinis ieškinys ne atmestinas, o paliktinas nenagrinėtu.

Esant tokioms aplinkybėms, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nutartis šioje dalyje keistina.

J. P. savo skunde nurodė, kad negavo nutarties, kuria jam buvo paskirtas priverstinis gydymas , vertimo į jam suprantamą rusų kalbą. Byloje nėra duomenų, kad skundžiama nutartis būtų įteikta apeliantui, tačiau tai nėra kliūtis vertinti nutarties pagrįstumo .

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 1 p., 3 p., nutarė :

atmesti apelianto J. P. apeliacinį skundą.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-06-29 nutartį pakeisti:

nukentėjusiojo I. T. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.