Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018-02-23 nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2018-02-23.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, į bausmės laiką R. V. įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2018-02-13 iki 2018-02-15 ir suėmime išbūtas laikas nuo 2018-02-15 iki nuosprendžio paskelbimo, t. y. 2018-02-23.

R. V. skirtą kardomąją priemonę – suėmimą – nustatyta panaikinti, pradėjus paskirtos bausmės vykdymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis 2018-02-11, apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) miesto sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), namuose – virtuvėje, be jokios priežasties, tyčia, kumščiu sudavė 1 smūgį į veidą mažametei podukrai A. B., gim. (duomenys neskelbtini), taip sukėlė jai fizinį skausmą ir dėl kraujosruvos kaktoje padarė nukentėjusiajai mažametei A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo R. V. gynėja advokatė ir nukentėjusiosios A. B. atstovė pagal įstatymą K. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo R. V. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018-02-23 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo R. V. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo R. V. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, tai yra poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, padaroma tik esant kaltininko tyčiai. Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė netyčia, kai taisant vaiko dviračio ratą jam praslydo ranka ir jis kliudė pro šalį bėgančios mažametės podukros galvos sritį, tačiau tokius nuteistojo paaiškinimus teismas vertina kritiškai, kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią versiją nuteistasis R. V. kėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau apylinkės teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai tokią versiją atmetė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. V. atliko smurtinį veiksmą – sudavė kumščiu smūgį mažametei A. B. į veidą. Nagrinėjamu atveju, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu duotus mažametės nukentėjusiosios A. B. ir paties R. V. viso proceso metu duotus paaiškinimus, nukentėjusiosios A. B. atstovės pagal įstatymą K. K. ir liudytojos E. D. parodymus pirmosios instancijos teisme, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotus duomenis, nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad nuteistasis R. V. šią veiką padarė tyčia ir kad A. B. dėl R. V. veiksmų – smūgio kumščiu į veidą, po kurio nukentėjusiajai atsirado kraujosruva kaktoje, jautė fizinį skausmą ir jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis R. V. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Tai, kad nuteistasis R. V. savo veiksmų nelaiko nusikalstamais, vertindamas juos iš savo subjektyvios pozicijos, kaip netyčinius, jo atsakomybės padarius nusikalstamą veiką nešalina ir nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia.

Nuteistasis R. V. savo apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam už nusikalstamą veiką paskirta bausme, taip pat prašo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 64¹ ir 75 straipsnių nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. V. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam R. V. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio reikalavimų.

Kaip matyti iš skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018-02-23 nuosprendžio, paskirdamas nuteistajam R. V. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją – R. V. padarė vieną nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d., 11 str. 3 d.), kaltės formą – nusikalstama veika padaryta tyčia, į tai, kad nuteistojo R. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, į R. V. asmenybę – anksčiau teistas už smurtą artimoje aplinkoje, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų neturi, yra UAB (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro registre dėl psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai R. V. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą R. V. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. V. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad R. V. už jo padarytą nusikaltimą paskirta bausmė (laisvės atėmimas 9 mėnesiams) yra mažesnė už Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. V. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį, už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti R. V. skundžiamu nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. V. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis su žmona augina 7 vaikus, žmonai juos auginti vienai yra sunku, jis padeda savo žmonai išlaikyti vaikus – nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. R. V., būdamas ankščiau teistas už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai (už smurtą artimoje aplinkoje), be abejonės žinojo apie gresiančią bausmę už šios nusikalstamos veikos padarymą, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

Nuteistasis R. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nepagrįstai nebuvo taikytos Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnio nuostatos.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnį, įsigaliojusį nuo 2013 m. liepos 13 d., baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, norint taikyti šias Lietuvos Respublikos BK nuostatas, asmuo turi visiškai prisipažinti kaltu, o baudžiamoji byla turi būti išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba baigiama baudžiamuoju įsakymu. Iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos matyti, kad ji buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, tačiau R. V. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką tik iš dalies. Taigi nesant visų būtinų Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam R. V. taikyti Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018-02-23 nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę vienu trečdaliu, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. V. prašo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi bausmės vykdymo atidėjimą apsprendžia padarytų nusikaltimų sunkumas, asmeniui paskirtos bausmės dydis ir teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą.

R. V. skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu nuteistas už vieną tyčinę nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų, ir dėl to yra formalus pagrindas taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, R. V. jau anksčiau yra teistas už tokios pat rūšies tyčinius nusikaltimus žmogaus sveikatai, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Iš ankstesnių nuteistojo teistumų matyti, kad jam buvo paskirtos švelnesnės bausmės (viešieji darbai, laisvės apribojimas), tačiau tai R. V. teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo įstatymus ir padarė naują nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus R. V. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. V. paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl keisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018-02-23 nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.