Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarimo, kuriuo jam:

už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d. (dėl automobilio SMART apgadinimo), skirta administracinė nuobauda – 28 Eur bauda;

už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. (dėl pasitraukimo iš eismo įvykio vietos), skirta administracinė nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis ATPK 33 str., nuobaudos subendrintos apėmimo būdu ir E. V. skirta galutinė administracinė nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. V. nubaustas už tai, kad 2016 m. sausio 29 d., apie 10.21 val., (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) pastatu, vairuodamas transporto priemonę OPEL ZAFIRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią G. N., ir važiuodamas atbuline eiga, neįsitikinus, kad tai daryti saugu, atsitrenkė ir apgadino gale stovėjusią kitą transporto priemonę SMART 0.8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią A. S., bei iš eismo įvykio vietos pasišalino, apie tai nepranešdamas policijai.

Skunde nurodoma, jog teismas išvadą, kad jis (apeliantas) autoįvykį padarė važiuodamas atbuline eiga, daro vadovaudamasis tik liudytojų R. K. ir I. K. parodymais, tačiau tuo pačiu teismas, prieštaraudamas pats sau, konstatuoja, kad šie liudytojai kai kurias aplinkybes (pažymėtina, kad eisminės bylos aplinkybės – dėl paties eismo įvykio eigos ir mechanizmo, šių liudytojų buvimą ir eismo įvykio stebėjimą iš tam tikros vietos, apie nukentėjusį automobilį ir kt.) nurodė skirtingai ir tai vertina kaip šių liudytojų „nuoširdų suklydimą“. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas R. K. kategoriškai, netgi pateikiant pakartotinius klausimus parodymų teisme metu, tvirtino, kad jis (apeliantas), vairuodamas automobilį OPEL ZAFIRA, atsitrenkė į SMART važiuodamas priekine eiga (į priekį) dešinės pusės priekiniu sparnu ar bamperiu, tai jis (liudytojas) matė išlipęs iš savo automobilio, o I. K. tuo metu buvo ant VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ laiptų kartu su liudytoja I. B.. Tačiau liudytoja I. K. kategoriškai teigė, kad nukentėjęs automobilis buvo raudonos spalvos (nors tikra spalva tamsiai mėlyna), patį eismo įvykį ji stebėjo būdama automobilyje kartu su R. K. ir tiek įvykio metu, tiek ir po jo niekur iš automobilio nebuvo išlipusi, autoįvykį stebėjo priešais savo automobilį pro jo priekinį stiklą ir matė, kad jis (apeliantas), važiuodamas atbulas, automobilio dešinės pusės galine dalimi atsitrenkė į SMART modelio automobilį. Skunde pastebima, kad teismas visiškai nemotyvuoja ir nepagrindžia, kodėl teisingais laiko būtent I. K. parodymus, kad jis (apeliantas) atsitrenkė važiuodamas atbulas, tuo pačiu visiškai nemotyvuojant atmeta R. K. parodymus. Be to, teismas konstatuoja, kad abu šie liudytojai atpažino jį (apeliantą) kaip asmenį, sukėlusį įvykį, tačiau toks atpažinimas, pažeidžiant procesines normas, buvo atliekamas teismo posėdžio metu, kai kabinete be jo (apelianto) buvo tik teisėjas, advokatas, policijos pareigūnas ir nukentėjusioji A. S..

Skunde nurodoma, kad teismas, atmesdamas N. N. ir M. S. parodymus, konstatuoja, kad jie yra subjektyvūs, tačiau tokią daromą išvadą teismas grindžia tik galimybe ir prielaida bei savo vidiniu įsitikinimu, kuris neparemtas jokiais įrodymais, argumentais, kitomis aplinkybėmis. Taip pat apeliantas pažymi, kad apie savo abejones dėl galimo įvykio jis nurodė dėl visai kito geltonos spalvos automobilio ir visai kitoje aikštelės vietoje nei stovėjo automobilis SMART.

Taip pat skunde teigiama, jog iš teismo išsireikalauto DVD įrašo su fotonuotraukomis (kurio teismas net neaptaria) aiškiai matyti, kad ant automobilio SMART priekinės kairės pusės bamperio ir sparno nuo žemutinio priekinio kampo taško iki pat kairės pusės priekinio sparno aukščiausio taško stačiu kampu aiškiai matosi techniniai pažeidimai (lūžiai bei skilimai) ir likusios šviesios spalvos (galimai baltos) dažų braukimo žymės per visą automobilio priekinės kairės pusės bamperio dalies ir sparno plotą. Apeliantas pažymi, kad tiek automobilis OPEL ZAFIRA, teik automobilis SMART yra tamsiai mėlynos spalvos. Renkant ir tiriant įrodymus net nebuvo imtasi įstatymais numatytų priemonių, kad būtų nustatyta, iš kur ant automobilio SMART atsirado šios šviesios spalvos brėžimo žymės, net nebuvo paimti jokie galimi mėginiai, norint nustatyti dėl šių dažų galimos kilmės ir priklausomybės. Apžiūrėjus automobilį OPEL ZAFIRA 2016 m. vasario 4 d. nebuvo rasta jokių sužalojimų ar sugadinimų, būdingų šiam autoįvykiui. Tiriant medžiagą ir surašant protokolą, net nebuvo imtasi priemonių, kad būtų nustatytas asmuo, pranešęs apie autoįvykį, nustačius jį, neapžiūrėtas ir jo automobilis dėl techninių pažeidimų. Apelianto teigimu, sunkiai paaiškinami ir R. K., kaip buvusio pareigūno, veiksmai išvažiuoti iš galimai jo matyto autoįvykio vietos, nesulaukus policijos pareigūnų. Be to, automobilis SMART dėl nesuprantamų priežasčių buvo skubiai grąžintas savininkei ir jis iškart suremontuotas, tuo pašalinant bet kokius daiktinius įrodymus dėl sukelto autoįvykio.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl E. V. kaltės pagal ATPK 127 str. 1 d., 130 str. 1 d.

Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad nagrinėjamo eismo įvykio metu buvo apgadintas A. S. priklausantis automobilis. Nukentėjusiosios A. S., liudytojų R. K. (62–64 b. l.), I. K. (64 b. l.), V. L. (54 b. l.), R. S. (54–55 b. l.), G. S. (82 b. l.) ir S. P. (92 b. l.) parodymai bei bylos nagrinėjimo teisme metu ištirti rašytiniai įrodymai: policijos pareigūno tarnybinis pranešimas (6 b. l.), eismo įvykio vietos schema (7 b. l.), byloje esančios nuotraukos (18–20 b. l.), transporto priemonės techninės apžiūros aktai (9, 13 b. l.), garso įrašo kopija su BPC Klaipėdos skyriuje gautu pranešimu (60 b. l.), A. S. ir E. V. rašytiniai paaiškinimai (11, 16–17 b. l.), patvirtina, kad automobilio „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas E. V. pažeidė KET 9 p., 220 p., 222 p., reikalavimus, kadangi važiuodamas atbuline eiga neįsitikino, kad tai daryti saugu, ir atsitrenkė į stovintį automobilį „Smart 0.8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį apgadino ir pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo kaip vairuotojas buvo susijęs ir kurio metu buvo padaryta žala – apgadintas A. S. naudojamas automobilis „Smart 0.8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas motyvuotai, vertindamas visus byloje surinktus duomenis, juos palyginęs tarpusavyje, pripažino, kad E. V. teiginiai, jog jis A. S. automobilio „Smart“ neapgadino, o iš automobilio išlipo tik todėl, kad pervažiavo akmenį, paneigia liudytojų R. K. ir I. K. parodymai. Šie liudytojai patvirtino, kad eismo įvykį sukėlė būtent „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, kuris iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Abu liudytojai nurodė, jog buvo girdimas garsas, I. K. teigimu, lyg lūžtų plastmasė (62–64 b. l.), o A. S. paaiškino, kad jos mašina plastmasinė (53 b. l.). Taip pat R. K. ir I. K. parodė, kad „Zefira“ automobilyje buvo ne tik vairuotojas, bet ir dar viena moteris, o teismo posėdžio salėje liudytojai dar ir atpažino E. V. kaip asmenį, kuris įvažiavo į nukentėjusiosios automobilį, kadangi „Zefira“ automobilio vairuotojas ir šalia sėdėjusi moteris buvo išlipę iš savo automobilio, priėję prie „Smart“ automobilio, jį apžiūrėjo, moteris pasakė: „Ai čia nieko tokio nėra“, tada jie įlipo į savo mašiną ir nuvažiavo (62–65 b. l.). Pažymėtina, jog E. N. patvirtino, kad įvykio dieną su E. V. važiavo ji ir dar jos kaimynė M. S., kuri jai (E. N.) išėjus į polikliniką, liko mašinoje (53–54 b. l.). To neneigė ir teismo posėdžio metu apklausta M. S., kuri nors ir teigė, kad jokio smūgio nebuvo, patvirtino, kad E. V. truputį pavažiavo atgal (54 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į bylos medžiagoje esantį paties E. V. rašytinį paaiškinimą, kad važiuodamas atbuline eiga jis pajuto silpną atsirėmimą, tada, pažiūrėjęs pro galinio vaizdo veidrodėlį, pamatė, jog galėjo atsiremti į kitą stovėjusį automobilį, išlipęs apžiūrėjo tą automobilį, šis buvo nedidelis, nusprendė, kad jo neapgadino, tada įsėdo atgal į mašiną ir nuvažiavo prie „(duomenys neskelbtini)“ salono (17 b. l.). Netikėti šiuo E. V. paaiškinimu apylinkės teismui nebuvo pagrindo, kadangi jis, priešingai nei vėliau E. V. pateikta versija, atitinka kitus byloje esančius įrodymus, be to, nenustatyta jokia priežastis, kodėl jis pats turėtų save apkalbėti.

E. V. kaltę taip pat patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – „Smart“ automobilio nuotrauka (20 b. l.), kurioje, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, matomi žymūs ir akivaizdūs įskilimai, kurie negalėjo būti nepastebėti, transporto priemonės apžiūros aktas, įvykio schema, kurioje užfiksuotas įvykusio eismo įvykio mechanizmas. Pažymėtina, kad kompaktiniame diske esančiose nuotraukose (73 b. l.) yra aiškiai matomos tik brėžimo žymės, todėl daryti išvadą, kad ant „Smart“ automobilio matomos kito šviesios spalvos automobilio dažų pėdsakai, kaip nurodoma skunde, nėra pagrindo. Nors ant E. V. automobilio apgadinimų neužfiksuota, tai taip pat nepaneigia jo kaltės. Kaip jau minėta, teismo posėdžio metu A. S. paaiškino, kad jos mašina „Smart“ yra plastmasinė (53 b. l.), taigi kitam automobiliui apgadinimai galėjo ir nebūti padaryti. Aptartų įrodymų pagrindu pagrįstai konstatuota, kad įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė – automobilis „Smart“, E. V. smūgį juto, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino, ir buvo surastas tik pašalinio asmens, t. y. R. K., pagalba. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog ATPK 130 str. 1 d. numatytas pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Tačiau kartu būtina pažymėti, kad iš ATPK 130 str. 1 d. dispozicijos matyti ir tai, kad šioje straipsnio dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas, pasireiškęs vairuotojo pasišalinimu iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia administracinę atsakomybę nepriklausomai nuo veikos padarymo tikslų ir motyvų, todėl argumentas, kad E. V. neturėjo jokio motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nepaneigia bylą nagrinėjusio teismo išvados dėl E. V. kaltės formos – tyčios. E. V., suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. pasišalino iš įvykio vietos.

Iš tiesų, liudytojai R. K. ir I. K. teismo posėdžio metu kai kurias įvykio aplinkybes nurodė skirtingai, tačiau tai nesuteikia pagrindo jų parodymus pripažinti nepatikimais, kadangi jų nurodytos esminės aplinkybės sutampa tiek su nukentėjusiosios A. S. parodymais, tiek su byloje esančia rašytine medžiaga. R. K. ir I. K. posėdžio metu teigė, kad „Smart“ automobilis buvo raudonas su juodomis ar mėlynomis juostelėmis, tačiau BPC skambučio įrašo kopijoje užfiksuota, kad paskambinęs asmuo, prisistatęs R. K., pranešė, jog tamsiai mėlynos spalvos „Opel Zafira“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) su klevo lapu ant automobilio galo įvažiavo į dviejų durų mėlynos spalvos su sidabrinėmis juostomis „Smart“ markės automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės priekinį sparną. Teismo posėdžio metu A. S. patvirtino, kad jos „Smart“ automobilis yra mėlynos–sidabrinės spalvos (63 b. l.). Taigi, liudytojų parodymuose atsiradę netikslumai dėl spalvos ir kitų aplinkybių (pvz., vietos, iš kurios stebėjo įvykį) vertintini tik kaip suklydimas, atsiradęs dėl to, jog po įvykio yra praėję daug laiko. Be to, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog liudytojai R. K. ir I. K. būtų kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn patrauktu apeliantu ar kaip nors būtų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, priešingai nei liudytojos N. N. ir M. S., kurios yra pažįstamos su E. V., todėl gali būti suinteresuotos padėti jam išvengti administracinės atsakomybės.

Atsakant į skundo argumentus dėl to, kad „Smart“ automobilis nebuvo papildomai ištirtas, pažymėtina, jog teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų neabejotinoms išvadoms dėl asmens kaltės padaryti. Atsakant į skundo argumentą, jog atpažinimas buvo atliekamas teismo posėdžio salėje pažeidžiant procesines normas, atkreipiamas dėmesys, kad liudytojai R. K. ir I. K. E. V. atpažino duodami parodymus, o ne atliekant atskirą procesinį veiksmą (parodymas atpažinti numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 191 str., ATPK toks procesinis veiksmas atskirai nereglamentuotas), todėl procesinės normos šiuo atveju pažeistos nebuvo. Dėl skundo motyvo, kad lapelis su automobilio valstybiniu numeriu (49 b. l.) buvo pateiktas tik posėdžio metu, pastebėtina, jog apylinkės teismas, argumentuodamas E. V. kaltę skundžiamame nutarime, esant garso įrašui, iš kurio girdėti, kaip pranešėjas, kaip vėliau nustatyta – R. K., praneša apie eismo įvykį, aplinkybe dėl lapelio apskritai nesirėmė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios aplinkybės plačiau nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, išvadas apie faktines aplinkybes padarė remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu, vertindamas tiek E. V. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus, nesuteikdamas nė vieniems iš jų pirmenybės. Todėl keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. birželio 22 d. nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

E. V. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.