Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-02-26 · Administracinė byla Nr. P-602-11-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2013-08-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-602-11-14Nutartis · 2014-02-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-26
Bylos Nr.
P-602-11-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01786-2012-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Veslava Ruskan (pran.)
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P602-11/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01786-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Melesta“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575-1421/2013 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Melesta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento I kontrolės skyriaus specialistai patikrino restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Melesta“ (toliau – ir RUAB „Melesta“, pareiškėjas) 2005–2009 m. pelno mokesčio (toliau – ir PM) bei 2006–2007 m. socialinio mokesčio (toliau – ir SM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Patikrinimas buvo baigtas 2011 m. gruodžio 27 d., surašius patikrinimo aktą Nr. 204-7 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 40 straipsnio 2 dalį, vykdydamas kontroliuojamuosius sandorius, per brangiai įsigijo prekes iš asocijuotų asmenų, todėl buvo perskaičiuotos sąnaudos ir atitinkamų laikotarpių apmokestinamasis pelnas. VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 69-34 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino VMI 2011 m. lapkričio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 204-7 ir pareiškėjui nurodė sumokėti 2 197 718 Lt pelno mokesčio, 1 023 604 Lt PM delspinigių, 219 772 Lt PM baudą, 342 179 Lt socialinio mokesčio, 140 436 Lt SM delspinigių ir 34 218 Lt SM baudą. Sprendimas priimtas vadovaujantis PMĮ 40 straipsnio 2 dalimi.

Žemesnės instancijos teismas

2012 m. birželio 11 d. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) sprendimu Nr. S-84 (7-54/2012) „Dėl RUAB „Melesta“ 2012-03-30 skundo“ nutarė panaikinti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 69-34 ir Bendrovės skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

II.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. S-84(7-54/2012) „Dėl RUAB „Melesta“ 2012 m. kovo 30 d. skundo“ dalį, kuria nuspręsta RUAB „Melesta“ skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, paliekant galioti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. S-84(7-54/2012) dalį, kuria panaikinamas VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 69-34.

Pareiškėjas iš esmės nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad jis, pažeisdamas PMĮ 40 straipsnio 2 dalį, vykdydamas kontroliuojamuosius sandorius, per brangiai įsigijo prekes iš asocijuotų asmenų, t. y. pareiškėjo kainodara neatitinka ištiestosios rankos principo, dėl ko buvo perskaičiuotos pareiškėjo sąnaudos ir atitinkamų laikotarpių apmokestinamasis pelnas.

Pareiškėjas sutiko su MGK nuomone, kad VMI atliktas pareiškėjo sandorių kainodaros dokumentacijos (toliau – ir Dokumentacija) vertinimas buvo teisiškai nepagrįstas, todėl buvo pakankamas pagrindas panaikinti VMI sprendimą. Tačiau pareiškėjas nesutiko su ta MGK sprendimo dalimi, kuria skundas buvo perduotas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Tvirtino, kad MGK sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes grindžiamas išvada, kad nei pareiškėjas, nei VMI neįrodė, jog pareiškėjo sandoriai su asocijuotais asmenimis sudaryti laikantis ištiestosios rankos principo. Nurodė, jog MGK sprendimo išvada, kad Dokumentacijoje faktiškai naudotas tik vienas (veiklos kodo) kriterijus, prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Be to, akcentavo, kad MGK nesivadovavo Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintų „Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 18 ir 69 punktais, nes nevertino duomenų, Taisyklėse įvardijamų kaip naudotinų analizei atlikti, prieinamumo mokesčių mokėtojui.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su MGK nuomone, kad ekonominės aplinkybės Dokumentacijoje visai nebuvo analizuotos. Nagrinėjamu atveju buvo įvertinta palyginamųjų įmonių geografinė padėtis, rinkos dydis, bendra konkurencinė padėtis rinkoje, ekonominių valstybių padėčių panašumas. Parinktų įmonių konkurencinė vieta rinkoje, metalo produkcijos pakaitalų prieinamumas, metalo paklausos ir pasiūlos lygis, metalo vartotojų pirkimo galia, sąnaudos, reikalingos gamybai ir transportui, yra duomenys, kurių nei pareiškėjas, nei Dokumentacijai rengti pasamdyta audito įmonė, nei pats mokesčių administratorius negali gauti, todėl ekonominė analizė atlikta tokia apimtimi, kokią leido privataus asmens galimybės gauti informaciją.

Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad šioje mokestinio ginčo byloje MGK buvo pirma mokestinio ginčo instancija, kuri nagrinėjo pareiškėjo skundą, todėl pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 155 straipsnio 4 dalį galėjo tik patvirtinti, panaikinti, pakeisti arba iš dalies patvirtinti ar panaikinti VMI sprendimą. Teigė, kad perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo galima tik tuomet, kai skundas jau buvo nagrinėtas centrinio mokesčių administratoriaus (kaip pirmos mokestinio ginčo instancijos).

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija taip pat kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S-84 (7-54/2012) ir palikti galioti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr.69-34. VMI tvirtinimu, MGK netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas.

Pabrėžė, jog mokestinio patikrinimo metu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pagrindiniai pareiškėjo prekių (metalo gaminių) pirkimo sandoriai buvo vykdomi su Estijoje registruotais asocijuotais asmenimis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prekių įsigijimai iš asocijuotų asmenų 2005 m. sudarė 80 973 797 Lt arba 89,61 proc. visų pareiškėjo prekių pirkimų, atitinkamai 2006 m. – 99 117 736 Lt arba 93,17 proc., 2007 m. – 126 934 829 Lt arba 90,20 proc., 2008 m. – 98 981 580 Lt arba 84,93 proc., o 2009 m. prekių įsigijimai iš asocijuotų asmenų sumažėjo iki 8 314 306 Lt ir sudarė tik 34,29 proc. visų prekių pirkimų be papildomų išlaidų. VMI, įvertinusi Dokumentacijoje pateiktą ir apie pareiškėją patikrinimo metu surinktą informaciją, perpardavimo kainos metodą pripažino tinkamu kontroliuojamųjų sandorių kainodaros metodu. Šiuo atveju nei VMI, nei MGK nenustatė, kad pareiškėjo pasirinktas metodas yra netinkamas.

Atsiliepimas

Atsakovas taip pat nesutiko su MGK argumentu, kad VMI, apskaičiuodama vidutinę maržą, nepagrįstai atmetė įmones su mažiausia (1,65 proc. ir 3,71 proc.) ir didžiausia (54,79 proc. ir 55,45 proc.) maržomis bei nepagrįstai bendrąją maržą nustatė pagal VMI atrinktų kaip tinkamų palyginimui įmonių bendrųjų maržų vidurkį. Nurodė, jog ši ginčo dalis tarp VMI ir MGK kyla dėl to, kaip ir kokiu būdu turi būti apskaičiuota marža pagal „perpardavimo kainos“ kainodaros metodą. Teigė, kad ištiestosios rankos principas grindžiamas kontroliuojamojo sandorio sąlygų palyginimu su palyginamuoju sandoriu arba sandoriais. Taisyklės numato, jog parenkant palyginti nekontroliuojamuosius sandorius, pirmiausia turi būti naudojami vidiniai palyginimai, nesant vidinių palyginimų gali būti naudojami išoriniai palyginimai. Pareiškėjo atžvilgiu tinkamų vidinių palyginimų nebuvo rasta. Atsakovas tvirtino, kad MGK netinkamai taikė Taisyklių 51 punktą. Pažymėjo, jog Taisyklių 51 punkte numatytas skaičiavimo būdas – vidurkis – šioje situacijoje yra vienintelis būdas, kaip apskaičiuoti pareiškėjo maržą pagal ištiestosios rankos principą, nes aplinkybių, kurios leistų teigti arba mokesčių mokėtojas įrodytų, kad ištiestosios rankos principą atitinkanti kaina arba pelnas yra kitokie, nebuvo nei nustatyta, nei įrodyta.

Be to, atsakovas nurodė, jog nesutarimai kyla ir dėl Taisyklių 18 punkto aiškinimo bei taikymo. MGK teigimu, nėra konkrečios informacijos apie visų palyginamųjų įmonių analizę, o paminėtos tik 4 įmonės. Tačiau Patikrinimo akte yra aiškiai nurodyta, kad buvo atlikta visų palyginamųjų įmonių duomenų analizė.

VMI nuomone, MGK neteisingai interpretuoja ir taiko MAĮ 153 straipsnio 3 dalies nuostatas ir toks MGK sprendimo motyvas, jog nagrinėjamu atveju vyksta pirmasis mokestinio ginčo nagrinėjimo etapas, todėl šiuo atveju MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas apribojimas netaikytinas, yra nepagrįstas teisės normomis.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 14–20) VMI su RUAB „Melesta“ skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti bei panaikinti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S-84(7-54/2012) bei palikti galioti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 69-34. Atsiliepime į pareiškėjo skundą VMI iš esmės išdėstė analogiškus argumentus, kaip ir savo skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimu į atsakovo skundą (II t., b. l. 35–41) pareiškėjas su VMI skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad VMI turi teisę skųsti tik tą MGK sprendimo dalį, kuri susijusi su pareiškėjo įrodymų bei dokumentų pateikimu MGK. Tuo tarpu VMI skundo dalis, kuri nesusijusi su įrodymų bei dokumentų pateikimu MGK, turi būti nenagrinėjama. Manė, kad MGK sprendimas dėl įrodymų priėmimo yra pagrįstas ir teisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo RUAB „Melesta“ skundą tenkino ir panaikino MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimo Nr. S-84(7-54/2012) dalį, kuria nuspręsta RUAB „Melesta“ skundą grąžinti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, likusioje dalyje MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S-84(7-54/2012) paliko galioti, o atsakovo VMI skundą atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį, kad patikrinimo metu pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė 2007 m. uždarosios akcinės bendrovės „KPMG Baltics“ parengtą 2005–2006 m. kainodaros dokumentaciją pareiškėjo pirkimo–pardavimo sandoriams su asocijuotu asmeniu OU Levadia, kuri buvo taikyta ir vėlesniais laikotarpiais. Dokumentacijoje buvo pasirinktas perpardavimo kainos metodas ir VMI pripažino pareiškėjo pasirinktą perpardavimo kainos metodą tinkamu kontroliuojamųjų sandorių kainodaros metodu, vertinant pareiškėjo kontroliuojamuosius prekių, perparduotų neasocijuotiems asmenims, pirkimo sandorius.

Šiuo aspektu nurodė, kad VMI, patikrinusi pareiškėjo pasirinktas palyginamąsias įmones ir pagal jų finansinius rodiklius apskaičiuotą bendrųjų maržų ištiestosios rankos intervalą, įvertino, jog pagal palyginamumų paieškos rezultatus nustatytas ištiestosios rankos intervalas yra labai platus (nuo 1,65 proc. iki 55,45 proc.), kas žymi riziką, kad ne visi duomenys yra vienodai patikimi, taip pat, jog atrinkti palyginamumai nėra homogeniški, t. y. kad atrinktos įmonės gali skirtis viena nuo kitos ir galimai nėra tinkamai palyginamos.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo dokumentacijoje nurodyto intervalo kraštinės reikšmės (ekstremumai) nelaikytinos pakankamai patikimais palyginimais, siekdama padidinti šio intervalo patikimumą, VMI pritaikė statistinį kvartilių metodą ir perskaičiavo bendrąją maržą bei, taikydama ištiestosios rankos principą, maržos procentą pakoregavo pareiškėjo pirkimų iš asocijuotų asmenų OU Levadia Group (OU Levadia) ir OU Levadia Metall kainas bei perskaičiavo apmokestinamąjį pelną už 2005 m., 2007 m. ir 2009 m. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl VMI parinkto statistinio kvartilių metodo tikslingumo, teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusių perskaičiuotų maržos, kainų ir pelno.

Teismas sutiko su pareiškėjo ir MGK pastebėjimu, kad VMI iš esmės apsiribojo tik tam tikrų galimų skirtumų konstatavimu, tačiau nevertino jų įtakos įmonių transakcijų bendrosioms maržoms, jeigu tokia įtaka buvo. VMI argumentai, kad intervalo kraštinės reikšmės (ekstremumai) nėra patikimi palyginimai dėl galimai skirtingų apskaitos principų ir nepatikimų VMI Sprendime paminėtų Vengrijos įmonių duomenų bei dėl galimai skirtingų parduotų prekių savikainos apskaičiavimo principų VMI Sprendime nurodytose Rusijos įmonėse, nelaikytini tinkamu sprendimo pagrindimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Teismas akcentavo, kad ginčijamame VMI Sprendime nėra objektyvios išvados, kaip galimi skirtumai galėjo realiai veikti kainą, taip pat nėra įvertinimo, ar šį poveikį, jeigu toks realiai buvo, galima pakoreguoti. Be to, VMI Sprendime nurodo, kad ištyrė visų pareiškėjo palyginimui pasirinktų įmonių duomenis, tačiau Sprendime nėra jokių objektyvių duomenų apie tų įmonių reikšmių vertinimą.

Teismas sutiko su MGK išvada, kad nepagrįstu laikytinas VMI argumentas, jog minėtų Vengrijos įmonių prekių savikainos duomenys nėra žinomi ir ši aplinkybė neleidžia šių įmonių laikyti tinkamomis palyginimui. Atkreipė dėmesį, kad šį VMI argumentą paneigia AMADEUS duomenų bazėje esanti informacija apie minėtų įmonių parduodamų prekių savikainą.

Teismas taip pat sutiko su MGK vertinimais ir išvadomis, kad VMI tinkamai nepagrindė parinkto statistinio kvartilių metodo apskaičiuojant bendrovių bendrąją maržą taikymo tikslingumo. Nurodė, jog VMI, motyvuodama tuo, kad atmetus didžiausias ir mažiausias bendrąsias maržas turinčias įmones, bendrosios maržos intervalas vis tiek per platus ir dėl to vertintinas kaip nepatikimas, apskaičiavo pirminio pareiškėjo Dokumentacijoje pateikto bendrųjų maržų intervalo apatinį (8,92 proc.) ir viršutinį (14,2 proc.) kvartilį bei eliminavo įmones, esančias už šių kvartilių ribų. Šiuo aspektu akcentavo, kad ir teisminio nagrinėjimo metu VMI atstovai negalėjo tinkamai pagrįsti, ar VMI Sprendime nurodytų keturių bendrovių (dvi Rusijos ir dvi Vengrijos) reikšmės buvo priežastis taikyti statistinį kvartilių metodą, ar tai, kad šios įmonės buvo eliminuotos iš palyginimų, buvo statistinio kvartilių metodo taikymo pasekmė.

Dėl MGK išvados, kad ne tik VMI Sprendimas laikytinas nepagrįstu, tačiau ir pareiškėjo pateikta Dokumentacija nėra pakankama, sprendžiant ar pareiškėjo kontroliuojamų transakcijų kaina atitiko ištiestosios rankos taisyklę, teismas pažymėjo, jog vertinant pareiškėjo Dokumentacijos parengimą, buvo pateikti specialisto auditoriaus K. D. paaiškinimai. Specialisto išvadose nurodyta, kad informacijos detalumas ir apimtis visiškai atskleidžia transakcijos šalių tarpusavio teisinius ir ekonominius ryšius, kontroliuojamos transakcijos aplinkybes, yra pakankamai informacijos apie naudojamą transakcijos kainodaros metodą, metodo parinkimo priežastis ir pasirinkto metodo taikymą, todėl Dokumentacija atitinka Taisyklių 69, 70, 71 ir 72 punktų reikalavimus. Specialistas nurodė, kad pareiškėjo kainodaros Dokumentacijoje yra pakankamai informacijos apie naudojamą transakcijos kainodaros metodą, metodo parinkimo priežastis ir pasirinkto metodo taikymą, todėl kainodaros Dokumentacija atitinka Taisyklių 72 punkto reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1053/2011 ir ją įvertinęs, taip pat atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, kad VMI pripažino pareiškėjo pasirinktą perpardavimo kainos metodą tinkamu kontroliuojamų sandorių kainodaros metodu, pažymėjo, kad pareiškėjo kainodaros dokumentacija atitinka Taisyklių keliamus reikalavimus, kas laikytina tinkamu MAĮ 67 straipsnio reikalavimo įgyvendinimu, t. y. apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų tinkamu pagrindimu, o VMI nei sprendime, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu tinkamai nepagrindė Taisyklių 51 punkto nuostatų taikymo, teismas sprendė, jog grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui nėra pagrindo.

III.

Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 110–115), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S-84(7-54/2012) ir palikti galioti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 69-34. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimas

Pareiškėjas RUAB „Melesta“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 120–126) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą nepakeistą, taip pat RUAB „Melesta“ naudai priteisti iš VMI bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir savo atsiliepimą į atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. S-84(7-54/2012) panaikino ir paliko galioti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 69-34.

Teismas pažymėjo, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, ar pareiškėjo patvirtinta RUAB „Melesta“ kontroliuojamųjų transakcijų kainodaros dokumentacija formaliai atitinka minėtus Taisyklių reikalavimus. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjo kainodaros atitikimo ištiestosios rankos principui, o byloje esanti uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinė auditorių kontora“ auditoriaus K. D. išvada, kurioje nurodyta, jog Dokumentacija parengta tinkamai ir atitinka jos parengimui taikomus reikalavimus, pareiškėjo kainodaros atitikimo ištiestosios rankos principui savaime nepatvirtina. Juolab kad, kaip teisingai akcentavo MGK savo 2012 m. birželio 11 d. sprendime Nr. S-84(7-54/2012), sprendžiant, ar RUAB „Melesta“ kontroliuojamųjų transakcijų kaina atitiko ištiestosios rankos principą, pareiškėjo patvirtinta Dokumentacija nelaikytina pakankama, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta pakankama analizė, ar tarp pareiškėjo ir palyginimui pasirinktų įmonių nėra esminių skirtumų, lemiančių šių įmonių bendrųjų maržų skirtumus.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, jog mokesčių mokėtojas būtų pateikęs tikrovės neatitinkančią informaciją, priešingai, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Taigi mokesčių administratorius, vadovaudamasis Taisyklių 18 punkto nuostatomis, tikrindamas kontroliuojamųjų transakcijų kainodaros atitiktį ištiestosios rankos principui, pagrįstai naudojo tik mokesčių mokėtojo pateiktą ir kitą mokesčių mokėtojui prieinamą informaciją.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei byloje esančius duomenis, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai Rusijos bendroves „Kompleksnye postavki“ ir „Avtolist“ bei Vengrijos bendroves Metalloglobus Felgyartmany Kereskedelmi Korlatolt Felelossegu Tarsasag ir Metalservice Tarmelo, Szolgaltato Es Kereskedelmi Zrt atmetė kaip akivaizdžiai netinkamas palyginimui, kadangi bendrovė „Avtolist“ prekiauja ir metalo rūda, jos antrinė veikla yra susijusi su metalo gaminių gamyba, nėra informacijos apie šios bendrovės mažmeninę prekybą metalo gaminiais, bendrovė „Kompleksnye postavki“ reklamuojasi prekiaujanti tik metalo rūda, o ne metalo gaminiais, taip pat minėtos Rusijos įmonės savo balansuose turi labai nedaug ilgalaikio turto ir jų bendrosios maržos rodiklio reikšmės labai nežymiai skiriasi nuo pelningumo rodiklio reikšmių, tuo tarpu bendrovės Metalloglobus Felgyartmany Kereskedelmi Korlatolt Felelossegu Tarsasag ir Metalservice Tarmelo, Szolgaltato Es Kereskedelmi Zrt priklauso holdingui Metal Holding Zrt, t. y. neatitinka nepriklausomumo kriterijaus. Taigi teismas nustatė, jog tarp minėtų palyginamų transakcijų bei transakcijų šalių yra esminių skirtumų, o pagal Taisyklių 18 punktą naudojantis mokesčių mokėtojo pateikta ir kita mokesčių mokėtojui prieinama informacija, nėra galimybės įsitikinti, kad šie skirtumai nedaro poveikio transakcijų dalykų kainai, o jeigu daro, kad šį poveikį kainai galima pakoreguoti.

Teisėjų kolegija vertino, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, siekdamas padidinti ištiestosios rankos intervalo patikimumą, taip pat pagrįstai pritaikė suskirstymo kvartiliais metodą bei atmetė bendroves, kurių bendrosios maržos rodikliai nepateko tarp apatinio ir viršutinio kvartilio ribų. Kaip teisingai akcentavo MGK savo 2012 m. birželio 11 d. sprendime Nr. S-84(7-54/2012), be mokesčių administratoriaus kaip netinkamų palyginimui atmestų bendrovių, ir kai kurios kitos Dokumentacijoje tarp palyginamųjų įmonių įtrauktos bendrovės vykdė antrinę veiklą, dalies jų ilgalaikis turtas, lyginant su pareiškėjo, buvo labai mažas arba labai didelis, be to, net ir atmetus kaip netinkamas palyginimui anksčiau minėtas Rusijos bei Vengrijos įmones, ištiestosios rankos intervalo ribos buvo gana plačios, t. y. išliko didelis skirtumas tarp kraštinių intervalo ribų, kas žymi riziką, kad ne visi duomenys yra vienodai patikimi. Taigi mokesčių administratorius, pritaikęs minėtą suskirstymo kvartiliais metodą, pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ištiestosios rankos principą atitinkančia bendrąja marža laikytinos reikšmės, patenkančios į intervalą tarp 8,92 proc. ir 14,2 proc. Tačiau RUAB „Melesta“ (pareiškėjo) bendroji marža 2005 m. buvo 2,24 proc., 2007 m. – 6,61 proc., o 2009 m. – 2,09 proc., todėl VMI padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkamai koreguotinas minėtų laikotarpių pareiškėjo apmokestinamasis pelnas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą Sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginiai dėl iki 2005 m. turėtų atsargų didesnėmis kainomis ir dėl to, jog jo 2005 m. taikyta bendroji marža buvo sąlygota tuo metu susiklosčiusios situacijos metalo rinkoje, atmesti kaip nepagrįsti.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimas Nr. S-84(7-54/2012) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimas panaikinti priimant naują sprendimą, kuriuo atsakovo skundas tenkintas ir VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 69-34 paliktas galioti.

IV.

Pareiškėjas RUAB „Melesta“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575-1421/2013.

Prašyme teigia, kad teismas padarė šiuos esminius materialinės teisės normų pažeidimus, dėl kurių buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas:

1. Teismas netinkamai taikė Taisyklių 33 punkto nuostatas, vertindamas VMI sprendimus, kuriais Vengrijos bendrovės Metalloglobus Felgyartmany Kereskedelmi Korlatolt Felelossegū Tarsasag ir Metalservice Termelo, Szolgaltato Es Kereskedelmi bei Rusijos bendrovės „Avtolist“ ir „Kompleksnyje postavki“ buvo atmestos kaip netinkamos.

2. Teismas netinkamai taikė Taisyklių 33 punktą pripažindamas, kad VMI sprendimas atmesti Rusijos bendrovę „Avtolist“ kaip netinkamą palyginamumams dėl šios bendrovės vykdomos veiklos, yra teisėtas. Pareiškėjas, atlikdamas potencialių palyginamumų paiešką pagal veikos kodą, naudojo Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (toliau – ir EVRK) 1.1 kodų sistemą (tuo metu galiojusi kodų sistemos redakcija) ir veiklos kodą 51.52 – „Metalų rūdų ir metalų didmeninė prekyba“, t. y. tokį patį veiklos kodą, kuriuo žymima ir pareiškėjo veikla AMADEUS duomenų bazėje. Tokiu būdu atrinkdamas palyginamas bendroves, pareiškėjas pilnai įvykdė Taisyklių 33 punkto reikalavimą, kad pagal veiklos kriterijų tarp RUAB „Melesta“ ir palyginamųjų įmonių nėra esminių skirtumų. Apeliacinės instancijos teismas, Rusijos bendrovę „Avtolist“ netinkama palyginamumams pripažino motyvuodamas tuo, kad bendrovės „Avtolist“ antrinė veikla yra susijusi su metalo gaminių gamyba – metalo kalimas, presavimas, štampavimas. Tokios išvados apeliacinis teismas priėjo remdamasis veiklos aprašymo skirtumais, kuriuos sąlygojo tik EVRK redakcijos pakeitimai, negalioję Dokumentacijos rengimo metu. Akivaizdu, kad tik redakcinio pobūdžio EVRK pakeitimai, vykę po Dokumentacijos parengimo, negalėjo esmingai lemti palyginamumų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nepateikiama jokių motyvų, ar šie techniniai redakcinio pobūdžio veiklos aprašymo pakeitimai galėjo daryti esminį poveikį palyginimams, o jei toks poveikis buvo, ar tai galėjo lemti kainą.

3. Teismas netinkamai taikė Taisyklių 33 punkto nuostatas darydamas išvadą, kad mokesčių administratoriaus sprendimas atmesti Rusijos bendroves „Avtolist“ ir „Kompleksnyje postavki“, kaip netinkamas palyginamumams, nes šios bendrovės savo balansuose turi labai nedaug ilgalaikio turto, yra pagrįstas. Sprendime nepateikiama jokių argumentų, kad nustatyti skirtumai tarp RUAB „Melesta“ ir „Avtolist“ bei „Kompleksnyje postavki“ ilgalaikio turto turėjo esminės įtakos kontroliuojamų ir nekontroliuojamų transakcijų palyginimui. Pažymėtina, kad kitos palyginamosios bendrovės, kurios pripažintos tinkamomis palyginamumas („ISD-R“, „Metallglavsnab“, „Vestmet“), turi taip pat labai mažai ilgalaikio turto. Todėl darytina išvada, kad palyginamų bendrovių disponavimas palyginti nedideliu ilgalaikiu turtu nėra esminis skirtumas.

4. Teismas netinkamai vadovavosi Taisyklių 78 punkto nuostatomis nepagrįstai selektyviai taikydamas Rekomendacijų dėl transakcijų kainodaros daugianacionalinėms įmonėms ir mokesčių administracijoms (OECD Transfer Pricing Guidlines fo Multinational Enterprises and Tax Administrations) (toliau – ir EPBO rekomendacijos) nuostatas, tuo taip pat pažeisdamas ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taisyklių 78 punktas numato, kad taikant šias taisykles rekomenduojama naudotis EPBO rekomendacijomis tiek, kiek jų nuostatos neprieštarauja Taisyklių nuostatomis. Sistemiškai vertinant EPBO rekomendacijų 3.57 punktą ir 3.63 punktą (pažymėtina, kad apeliacinis teismas priimdamas sprendimą EPBO rekomendacijų 3.63 punktu nesivadovavo) darytina išvada, kad statistinių metodų panaudojimas turi būti motyvuotas, o palyginamumų trūkumu negali būti laikoma vien tai, kad ištiestosios rankos intervalo ribos buvo „gana plačios“. Be to, kaip nurodyta EPBO rekomendacijų 3.57 punkte, statistinio metodo naudojimas „gali padėti padidinti analizės patikimumą“, bet ne priimti galutinę išvadą dėl palyginamumų patikimumo.

5. Teismas netinkamai taikė Taisyklių 51 punktą pripažindamas, kad mokesčių administratoriaus sprendimas taikyti bendrųjų maržų intervalo vidurkį nenurodant tokio sprendimo motyvų, atitinka teisės aktų nuostatas ir yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas taikyti bendrųjų maržų intervalo vidurkį nenurodant tokio sprendimo motyvų, atitinka teisės aktų nuostatas ir yra pagrįstas. Darytina išvada, kad toks apeliacinio teismo sprendimas pažeidžia Taisyklių 51 punkto nuostatas, numatančias, kad viena iš būtinų sąlygų taikyti ištiestosios rankos intervalo vidurkį yra tikslesnių duomenų neturėjimas. Tuo apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, dėl ko pareiškėjui bendroji pelno marža galėjo būti nepagrįstai padidinta 2,9 procentinio punkto už 2006 ir 2007 metus bei 4,72 procentinio punkto už 2009 metus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Byloje nustatyta, jog VMI atliko pareiškėjo patikrinimą. Patikrinimas buvo baigtas 2011 m. gruodžio 27 d. surašius patikrinimo aktą Nr. 204-7. Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjas, pažeisdamas Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalį, vykdydamas kontroliuojamuosius sandorius, per brangiai įsigijo prekes iš asocijuotų asmenų, todėl buvo perskaičiuotos sąnaudos ir atitinkamų laikotarpių apmokestinamasis pelnas. VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 69-34 patvirtino VMI 2011 m. lapkričio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 204-7 ir pareiškėjui nurodė sumokėti 2 197 718 Lt pelno mokesčio, 1 023 604 Lt PM delspinigių, 219 772 Lt PM baudą, 342 179 Lt socialinio mokesčio, 140 436 Lt SM delspinigių ir 34 218 Lt SM baudą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalimi.

2012 m. birželio 11 d. MGK sprendimu Nr. S-84 (7-54/2012) „Dėl RUAB „Melesta“ 2012-03-30 skundo“ nutarė panaikinti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 69-34 ir Bendrovės skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta RUAB „Melesta“ skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, paliekant galioti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria panaikinamas VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 69-34. Atsakovas VMI taip pat kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą ir palikti galioti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą Nr.69-34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo RUAB „Melesta“ skundą tenkino ir panaikino MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta RUAB „Melesta“ skundą grąžinti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, likusioje dalyje MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą paliko galioti, o atsakovo VMI skundą atmetė.

Atsakovas VMI pateikė apeliacinį skundą, kurį išnagrinėjęs, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – MGK 2012 m. birželio 11 d. sprendimą panaikino ir paliko galioti VMI 2012 m. vasario 27 d. sprendimą.

Pareiškėjas RUAB „Melesta“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575-1421/2013.

VI.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Ro?ca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Naujausioje EŽTT praktikoje (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04) taip pat pažymima, kad bylos šalis neturi teisės siekti galutinio ir privalomo sprendimo peržiūrėjimo vien tuo tikslu, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta ir išspręsta. Tame pačiame sprendime EŽTT pažymėjo, kad tuo atveju, kai prieš paduodant prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą bylos esmė yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir nėra nustatyta, kad kuris nors iš šių teismų veikė už savo kompetencijos ribų ar buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo gali pažeisti teisinio tikrumo principą ir pareiškėjo „teisę į teismą“ (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą 43-44 par.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas RUAB „Melesta“ prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-1421/2013 remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nustatytu pagrindu kreipėsi pareiškėjas. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su teismo atliktu bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia iš esmės panašius argumentus, kuriais jis grindė savo skundą pirmosios instancijos teismui ir atsiliepimą į apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.

Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų (pvz., Taisyklių 33, 51, 78 punktų) aiškinimo variantas. Pareiškėjas teigia, kad sprendimai atmesti Vengrijos bendroves Metalloglobus Felgyartmany Kereskedelmi Korlatolt Felelossegū Tarsasag ir Metalservice Termelo, Szolgaltato Es Kereskedelmi bei Rusijos bendroves „Avtolist“ ir „Kompleksnyje postavki“ kaip netinkamas palyginamumams, yra priimti netinkamai taikant Taisyklių 33 punktą.

Nurodyti argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų Taisyklių 33 punkto aiškinimo variantą, tačiau jie nepaneigia fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendime argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėto punkto aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai Rusijos bendroves „Kompleksnye postavki“ ir „Avtolist“ bei Vengrijos bendroves Metalloglobus Felgyartmany Kereskedelmi Korlatolt Felelossegu Tarsasag ir Metalservice Tarmelo, Szolgaltato Es Kereskedelmi Zrt atmetė kaip akivaizdžiai netinkamas palyginimui, kadangi bendrovė „Avtolist“ prekiauja ir metalo rūda, jos antrinė veikla yra susijusi su metalo gaminių gamyba, nėra informacijos apie šios bendrovės mažmeninę prekybą metalo gaminiais, bendrovė „Kompleksnye postavki“ reklamuojasi prekiaujanti tik metalo rūda, o ne metalo gaminiais, taip pat minėtos Rusijos įmonės savo balansuose turi labai nedaug ilgalaikio turto ir jų bendrosios maržos rodiklio reikšmės labai nežymiai skiriasi nuo pelningumo rodiklio reikšmių, tuo tarpu bendrovės Metalloglobus Felgyartmany Kereskedelmi Korlatolt Felelossegu Tarsasag ir Metalservice Tarmelo, Szolgaltato Es Kereskedelmi Zrt priklauso holdingui Metal Holding Zrt, t. y. neatitinka nepriklausomumo kriterijaus. Teismas taip pat konstatavo, kad akivaizdu, jog tarp minėtų palyginamų transakcijų bei transakcijų šalių yra esminių skirtumų, o pagal Taisyklių 18 punktą naudojantis mokesčių mokėtojo pateikta ir kita mokesčių mokėtojui prieinama informacija, nėra galimybės įsitikinti, kad šie skirtumai nedaro poveikio transakcijų dalykų kainai, o jeigu daro, kad šį poveikį kainai galima pakoreguoti. Teisėjų kolegija, įvertinusi Taisyklių 33 punkto formuluotes, sprendžia, kad iš jų negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatos interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės akto aiškinimo variantas. Siekiant užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, toks alternatyvus teisės akto aiškinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nepagrįstai akcentuojama, jog teismas netinkamai taikė Taisyklių 51 ir 78 punktus. Šiuo atveju taip pat konstatuotina, kad teisėjų kolegija negali padaryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėjo prašyme pateiktas minėtų nuostatų aiškinimas yra aiškiai teisingas, o teismas aiškiai neteisingai jas pritaikė. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl minėtų Taisyklių punktų 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendime argumentuotai pasisakė, taigi, kaip yra pažymėjęs ir EŽTT, kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą 40-41 par.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Melesta“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A575-1421/2013 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Melesta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius