Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Trumpalaikio laikymo kameroje sienos buvo sunkiai valomos, supelijusios, degė viena 10 vatų lemputė, trūko oro. Karantino patalpose veikė tik naktinis apšvietimas, nebuvo stalo ir suoliuko, todėl pareiškėjas valgydavo atsistojęs, lėkštę laikydamas rankose.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad dėl patirtos žalos atlyginimo anksčiau į teismą nesikreipė, kadangi į lietuvių kalbą nebuvo išversti aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai ir jis apie savo teisių pažeidimą nežinojo, be to, Lukiškių TI-K pareigūnai draudė kreiptis į teismą, grasino už suklastotus kaltinimus skirti nuobaudas, perkelti į kitą gyvenamąją patalpą, kur pareiškėjas bus žeminamas, be to, pareiškėjas nebus lygtinai paleistas į laisvę, jam reikės valyti tualetus.

Atsakovo atstovas pripažino, kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma kamerose įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų, tačiau pareiškėjo patirtus nepatogumus labiausiai siejo su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą, ir reikalavimą atlyginti neturtinę žalą siejo su nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2011-09-22 iki 2013-07-26.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi 2015-05-22 (b. l. 4), todėl laikytina, kad praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2011-09-22–2012-05-21 laikotarpį, pareikšti. Pareiškėjas teismui nurodė, kad anksčiau į teismą nesikreipė dėl teisės aktų nežinojimo ir Lukiškių TI-K pareigūnų grasinimų, tačiau prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą nereiškė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013), atsižvelgiant į tai, teisinės reikšmės neturi pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo anksčiau į teimą kreiptis dėl EŽTT sprendimų vertimo į lietuvių kalbą nebuvimo. Pažymėtina, jog Laisvės atėmimo vietų įrengimui keliami reikalavimai yra nustatyti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, todėl pareiškėjas, jausdamas skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus dėl Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, turėjo galimybę suvokti, jog tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės ir kreiptis į teismą laiku, tačiau to nepadarė. Teismas atmeta kaip visiškai nepagrįstą, deklaratyvų pareiškėjo teiginį, kad į teismą jis anksčiau nesikreipė dėl Lukiškių TI-K pareigūnų grasinimų. Pareiškėjas jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, nenurodė, kad tokį pareigūnų elgesį skundė įstaigos administracijai.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 7). Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui už 2011-09-22–2012-05-21 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-05-22.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigdamas, jog Lukiškių TI-K pakankamai ilgą laiką nesilaikė minimalių ploto reikalavimų ir neužtikrino jam tinkamos gyvenamosios aplinkos, papildomai skunde nurodytų pažeidimų nekonkretizavo ir nenurodė nei konkrečių datų, nei kamerų, kuomet Lukiškių TI-K buvo galimai pažeidžiamos jo teisės. Atsižvelgiant į tai laikytina, jog proporcingumo principo neatitiktų reikalavimas atsakovui paneigti visus abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius, todėl teismas pareiškėjo laikymo sąlygas vertina pagal atsakovo atstovo surinktus ir į bylą pateiktus įrodymus.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jam Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

Pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K metu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma), kurioje minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nenustatyti, juos reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (t. 1, b. l. 20-25) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 335, 293, 117, 325, 275, 314, 319, 265, 262, 124, 267, 121, 273, 398, 404, 112A, 198, 312, 111, 391, 113, 255, 119, 311, 262, 112, 379, 104. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-05-22–2012-06-06, 2012-06-12–2012-09-08, 2012-09-21–2012-09-28, 2012-10-06–2012-10-30, 2012-12-12, 2013-04-06–2013-04-09, 2013-04-19–2013-04-23, 2013-05-16–2013-05-21, 2013-05-30–2013-06-02, 2013-06-14–2013-06-18, 2013-07-19, 2013-07-21, 2013-07-24 (b. l. 8-11).

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai kėdžių, o karantino kamerose nebuvo ir stalų.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 punktą kamerose, be kita ko, kiekvienam suimtajam turi būti įrengtos taburetės (suoliukai) ir stalas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl mažo kamerų ploto, jose ne visada yra galimybė įrengti tinkamą kiekį baldų, t. y. nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl kėdžių ir stalų kamerose trūkumo, ir tai leidžia konstatuoti Įrengimo bei eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto pažeidimo faktą.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose būdavo prastas apšvietimas, naktinis nesiekė 5 lx, o dieninis – 150 lx, karantino kamerose veikė tik naktinis apšvietimas.

Pagal HN 76:2010 22 ir 23 punktus natūralaus apšvietimo koeficientas kameroje turi būti 0,5 procentų, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, jog skaidraus stiklo langų įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, todėl reikalavimai natūraliam kamerų apšvietimo lygiui Lukiškių TI-K nėra taikomi (HN 76:2010 2 punktas).

Pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių ir kamerų numerių, kuriose dirbtinio apšvietimo lygis neatitiko reikalavimų, t. y. pakankamai nedetalizavo savo nusiskundimo, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Lukiškių TI-K kamerų patikrinimą, dirbtinio naktinio apšvietimo reikalavimų pažeidimų pareiškėjo kamerose nenustatė. Patikrinimo aktuose konstatuota, jog kamerose Nr. 39-40, 41-42, 73-75, 113-114, 174-175) dirbtinis naktinis apšvietimas yra tinkamas. Patikrinęs Lukiškių TI-K kamerų dirbtinį dieninį apšvietimą, Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimo aktuose nenustatė HN 22 punkto pažeidimų pareiškėjo kamerose Nr. 275, 391, 331, 117 (2012-07-12, 2015-05-20 laikotarpiais), 379, 104, 262, 104 (t. 1, 33-34, 41-42, 113-114, 145-149, 156-158, 162-163, 174-175, t. 2, 7-8). Dieninio dirbtinio apšvietimo reikalavimų pažeidimas buvo konstatuotas 2012-05-28 kameroje Nr. 117 (pareiškėjas laikytas 2012-06-14, t. 1, b. l. 28-30). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-05-28 patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 117 dirbtinis dieninis apšvietimas siekia 135 lx. Tai neatitinka HN 76:2010 22 punkto reikalavimo ir yra pagrindas pripažinti, jog Lukiškių TI-K 2012-06-14 buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamą apšvietimą.

Pareiškėjas teigia, kad kamerų sienos buvo padengtos pelėsiu, byrėdavo tinkas, betoninės grindys buvo blogai valomos.

Vadovaujantis HN 76:2010 28 punktu, laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (HN 76:2010 56 punktas). HN 76:2010 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį ir nors HN 76:2010 nėra reglamentuotas remonto atlikimo dažnis, tačiau laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga laiku nustatyti paprastojo remonto poreikį. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal poreikį ir turimas lėšas, tuo tarpu pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kuriose konkrečiai kamerose ir kada nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis.

Pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų, kurių laikotarpis apytiksliai atitinka pareiškėjo tikrintose kamerose laikymo laikotarpį, duomenis, sienų ir lubų pažeidimų nenustatyta kamerose Nr. 404, 312 ir 262 (b. l. 81-83, 174-175), tačiau 2012-05-28 ir 2013-05-20 patikrinimų metu kameroje Nr. 117 (pareiškėjas laikytas 2012-06-14 ir 2013-05-15) buvo nustatyti sienų paviršių eksploataciniai pažeidimai (vietomis pajuodę lubos, nusilupę dažai). Tai neatitinka HN 76:2010 28 punkto reikalavimo ir yra pagrindas pripažinti, jog Lukiškių TI-K laiku nekonstatavo paprastojo remonto poreikio bei tuo būdu 2012-06-14 ir 2013-05-15 pažeidė HN 76:2010 62 punkto nuostatas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, nebuvo tualeto ventiliacijos.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių patalpose esančiame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pareiškėjas neginčijo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tiekiamas šaltas vanduo. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato karšto vandens į kameras tiekimo, teismas neturi pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, jog pagal HN 76:2010 21 punktą laisvės atėmimo vietos sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, tačiau Lukiškių TI-K kamerose atskiros sanitarinių mazgų vėdinimo sistemos įrengimas pareikalautų pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbų, todėl, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu, šis reikalavimas Lukiškių TI-K netaikytinas, o aptariamas pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose jausdavosi per didelė drėgmė.

HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių laikotarpių, kurių metu santykinė oro drėgmė neatitiko nustatytų reikalavimų ir papildomai šio nusiskundimo nedetalizavo. Byloje nėra duomenų apie oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę pareiškėjo laikymo konkrečiose kamerose metu, tačiau pagal panašiu laiku Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenis nustatyta, jog pareiškėjo kamerose Nr. 404, 311 ir 104 (t. 1, b. l. 73-75, 76-77, 145-149, t. 2, b. l. 3-4) santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra buvo tinkama, kitose pareiškėjo kamerose HN 76:2010 26 punkto pažeidimų Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui kamerose trūkdavo oro.

Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti įstaiga, jai nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras vėdinimo sistemas (HN 76:2010 2). Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos pro langus bei pateikė tai patvirtinančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose nurodyta, jog kameras 117, 404, 117, 379, 104, 262, 104, kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, buvo galimybė išvėdinti pro langus (t. 1, b. l. 28-30, 33-34, 73-75, 81-83, 156-158, 162-163, 174-175, 176-177, t. 2, b. l. 3-4, 7-8). Tokios galimybės iš esmės nepaneigė ir pareiškėjas teismui pateiktame skunde. Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimas dėl oro trūkumo yra gana bendro pobūdžio ir subjektyvus. Vien tai, kad pareiškėjas jautė oro trūkumą dar nepatvirtintina neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ar neveikimo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo fakto.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).