- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-1121/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02734-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- M. R.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui M. R. dėl skolos, nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo, tretysis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Arbonta“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašė iš atsakovo M. R. priteisti 7 997,56 Lt nesumokėtų mokėjimų, 201 758,82 Lt nuostolį iš pardavimo, 32 460,05 Lt papildomas išlaidas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir tretysis asmuo 2007 m. gegužės 9 d. sudarė lizingo sutartis Nr. LT051990, LT051991, LT051992, LT051993, LT051994, LT051995, LT051996, LT051998, kurių pagrindu ieškovas nupirko sutartyse nurodytą turtą iš trečiojo asmens nurodytų pardavėjų ir perdavė jį valdyti trečiajam asmeniui su sąlyga, kad jis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Atsakovas 2007 m. gegužės 9 d. su ieškovu sudarytomis laidavimo sutartimis Nr. LT051990/LT051991/LT051992/LT051993/L ir LT051994/LT051995/LT051996/LT051998/L laidavo už trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymą pagal Lizingo sutartis. Dėl susidariusio įsiskolinimo Lizingo sutartis ieškovas vienašališkai nutraukė 2008 m. lapkričio 26 d. Į atsakovą, kaip trečiojo asmens laiduotoją, dėl prievolių įvykdymo pagal lizingo ir laidavimo sutartis ieškovas kreipėsi 2008 m. gruodžio 8 d.
Atsiliepimas
Atsakovas M. R. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas ilgą laiką nerealizuodamas lizingo dalykų savo aktyviais veiksmais ir neveikimu prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, dėl ko ieškovo reikalavimas priteisti nuostolius turėtų būti mažinamas atsižvelgiant į ieškovo prisidėjimą prie nuostolių padidėjimo. Nei atsakovui, nei trečiajam asmeniui nebuvo suteikta galimybė lizingo dalykus įsigyti už kainą, kuria jie buvo realizuoti po sutarčių nutraukimo. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu buvo įkainoti parduoti lizingo dalykai. Ieškovui negali būti priteisti ir papildomi nuostoliai, susiję su turto pardavimu, kadangi neaišku, už kokias konkrečiai paslaugas buvo išrašytos ieškovo apmokėtos PVM sąskaitos – faktūros, kadangi teismui nebuvo pateiktos sutartys su tomis įmonėmis, kurios tarpininkavo parduodant lizingo dalykus. Parduodamas lizingo dalykus ieškovas galėjo patirti mažesnius nuostolius, jeigu pardavimo kainos nebūtų nustatomos mažesnės nei rinkos kaina.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovo M. R. ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ 7 997,56 Lt nesumokėtų mokėjimų, 201 758,82 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 32 460,05 Lt dydžio papildomas išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (242 216,43 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011m. spalio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, 5 844 Lt žyminio mokesčio. Iš atsakovo M. R. valstybei priteisė 23,05 Lt pašto išlaidų. Nustatė, kad ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ ir tretysis asmuo BUAB „Arbonta“ 2007 m. gegužės 9 d. sudarė Lizingo sutartis Nr. LT051990, LT051991, LT051992, LT051993, LT051994, LT051995, LT051996, LT051998, kurių pagrindu ieškovas įsipareigojo nupirkti iš trečiojo asmens nurodytą turtą ir perduoti jį valdyti ir naudotis verslo tikslais trečiajam asmeniui, o tretysis asmuo laiku mokėti nustatyto dydžio įmokas ir įvykdęs visus įsipareigojimus įgyti lizingo dalykus nuosavybės teise. Trečiojo asmens įsipareigojimų pagal lizingo sutartis įvykdymo užtikrinimui ieškovas ir atsakovas M. R. 2007 m. gegužės 9 d. pasirašė Laidavimo sutartis Nr. LT051990/LT051991/LT051992/LT051993/L ir LT051994/LT051995/LT051996/LT051998/L, kuriomis atsakovas laidavo už tinkamą trečiojo asmens įsipareigojimų įvykdymą pagal Lizingo sutartis. Lizingo dalykai trečiajam asmeniui perduoti 2007 m. rugsėjo 21 d. turto priėmimo – perdavimo aktais. Lizingo sutartis ieškovas vienašališkai nutraukė 2008 m. lapkričio 26 d. Atsakovas dėl savo kaip laiduotojo įsipareigojimo vykdymo ieškovo informuotas 2008 m. gruodžio 8 d. pranešimu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3. punktą ieškovui yra suteikta teisė trečiajam asmeniui iš esmės pažeidus sutartį, ją nutraukti ir pareikalauti nedelsiant grąžinti lizingo dalykus bei tokio dydžio nuostolius, kad jie ieškovą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu tretysis asmuo būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Byloje pateikti dokumentai, teismo vertinimu, patvirtina, jog parduodamas perimtus lizingo dalykus ieškovas patyrė 201 758,82 Lt nuostolį, kurį sudaro lizingo dalykų likutinės vertės ir pardavimo kainos skirtumai. Pagal pateiktas PVM sąskaitas – faktūras ieškovas taip pat patyrė 32 460,05 Lt papildomų išlaidų, susijusių su lizingo dalykų rinkos vertės nustatymu, saugojimu ir pardavimu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad visi lizingo dalykai, išskyrus tentinę puspriekabę SCHMITZ SCS 24/L, identifikacinis Nr. WSM00000003066741, buvo parduoti už mažesnę nei jų likutinė vertė. Lizingo dalykų rinkos vertė buvo nustatyta UAB „Baltijos realizacijos centro“. Kadangi buvo parduodamas dėvėtas turtas ir byloje nebuvo pateikta konkrečių įrodymų, kad lizingo dalykai buvo parduoti už neprotingai mažą kainą, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovas pats prisidėjo prie patirtų nuostolių padidėjimo ir nurodė, kad pateikta V. P. el. susirašinėjimo ištrauka, transporto priemonės vertės nustatymo aktas Nr. 5310200-835 bei UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. kovo 24 d. pasiūlymo UAB RA GROUP kopija, nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas parduodamas lizingo dalykus elgėsi nesąžiningai ir todėl jo prašoma priteisti nuostolių suma turėtų būti sumažinta (CK 6.259 str. 2 d.). Teismas, nustatęs, kad ieškovo reikalavimas priteisti nuostolius ir papildomas išlaidas pagal CK 6.574 str. yra pagrįstas bei kad atsakovas laidavo iki visiško prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymo, iš atsakovo priteisė 7 997,56 Lt nesumokėtų mokėjimų, 201 758, 82 Lt nuostolį iš pardavimo bei 32 460,05 Lt papildomas išlaidas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas M. R. apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista 201 758,82 Lt dydžio nuostolių iš turto pardavimo turi būti panaikinta, kadangi ieškovas pats savo veiksmais ir neveikimu prisidėjo prie šių nuostolių atsiradimo. Ieškovas ilgą laiką nerealizuodamas automobilių savo aktyviais veiksmais ir neveikimu prisidėjo prie nuostolių padidėjimo, dėl ko ieškovo reikalavimas priteisti nuostolius turėtų būti mažinamas atsižvelgiant į ieškovo prisidėjimą prie nuostolių padidėjimo. Apelianto nuomone, teismui pateikta V. P. el. susirašinėjimo ištrauka ir transporto priemonės vertės nustatymo aktas Nr. 5310200-835, bei UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. kovo 24 d. pasiūlymo UAB RA GROUP kopija rodo, kad ieškovo realizuojamo turto vertė yra žymiai mažesnė už realią turto kainą.
2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino papildomų išlaidų pagrįstumo. Iš teismui pateiktų dokumentų neaišku už kokias konkrečiai paslaugas buvo išrašytos ieškovo apmokėtos PVM sąskaitos faktūros, pateiktos kartu su ieškiniu, taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių kokiu pagrindu ieškovo pasirinkti tarpininkai realizavo automobilius, koks užmokestis ir kaip apskaičiuojamas tarpininkams buvo mokamas už automobilių realizavimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes apeliantas mano, kad teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas ir ieškovo reikalavimas priteisti jam papildomai patirtas 32 460,05 Lt išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.259 straipsnio 2 dalies nuostatų, numatančių, kad esant kreditoriaus kaltei atlygintinų nuostolių suma yra mažintina, arba skolininkas visiškai atleidžiamas nuo atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsakovas “Swedbank lizingas”, UAB prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovo naudai nuostolį iš turto pardavimo, kadangi iš UAB “Arbonta” atsiimtas turtas buvo parduotas už tuometinę rinkos kainą, t.y. už pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduotas turtas, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių pirkti asmenų po tinkamo šio turto pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų (LR turto ir veršio vertinimo pagrindų įstatymo 2 str.).
2. Nors apeliantas teigia, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kaina, tačiau nepateikė nurodytas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Ieškovo nuomone, bylos nagrinėjimo metu pateikti įrodymai patvirtina, jog turtas buvo parduotas už rinkos vertę. Be to, lizingo bendrovė suinteresuota parduoti turtą kaip įmanoma didesne kaina, kitu atveju, patirtą nuostolį iš turto pardavimo reikia išsiieškoti iš su finansiniais sunkumais susiduriančio kliento, tačiau šiuo atveju parduoti turto už neišpirktą jo vertę buvo neįmanoma. Tarpininkai pardavinėjantys iš klientų atsiimtą turtą taip pat suinteresuoti turtą parduoti kuo didesne kaina, kadangi už paslaugos suteikimą jiems sumokamas komisinis mokestis - atitinkamas procentas nuo turto pardavimo kainos. Taigi apelianto abejonės dėl per mažos pardavimo kainos yra visiškai nepagrįstos.
Šalies argumentai
3. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentu, kad neaišku už kokias konkrečiai paslaugas buvo išrašytos ieškovo apmokėtos PVM sąskaitos faktūros, koks užmokestis ir kaip skaičiuojamas už turto realizavimą, kadangi bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė su tarpininkais pasirašytas sutartis, kuriuose visi šie duomenys nurodyti. Lizingo bendrovė nesiverčia turto pardavimu, todėl po sutarčių nutraukimo ir turto atsiėmimo dėl turto pardavimo kreipiasi į paslaugų teikėjus ir jiems už paslaugos suteikimą yra sumokamas atlyginimas. Kadangi pagal lizingo sutartį klientas yra įsipareigojęs atlyginti lizingo bendrovės patirtus nuostolius, todėl ir šios papildomos išlaidos turi būti priteistos iš atsakovo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs atsakovas, todėl prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Byloje kilęs ginčas dėl apelianto (laiduotojo) pareigos įvykdyti ieškovui (kreditoriui) laidavimu prisiimtus įsipareigojimus atsakyti kreditoriui (ieškovui) už skolininko UAB „Arbonta“ skolas, kildinamas iš lizingo sutarčių.
Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70, 6.76 str.), kuriuo kreditoriui papildomai garantuojama, kad jo reikalavimas bus patenkintas. CK 6.81 straipsnis nustato laiduotojo solidarią atsakomybę. Todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu (skolininkas ir laiduotojas) kartu arba skyrium. Nors prievolės įvykdymas užtikrintas, skolininkui tenka pagrindinė pareiga ją įvykdyti. Laiduotojui tenka pareiga atsakyti kreditoriui už skolininką, kai šis neįvykdo savo subjektinės pareigos prievolėje, t. y. įvykdyti sutartį visa apimtimi – grąžinti pinigus ir sumokėti palūkanas bei netesybas, jei laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.81 str. 3 d.).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ir trečiojo asmens UAB „Arbonta“ buvo sudarytos 8 lizingo sutartys. Vadovaudamasis sudarytomis lizingo sutartimis ieškovas įsigijo nuosavybės teise kilnojamąjį turtą ir perdavė šį turtą valdyti ir naudoti lizingo gavėjui, o lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti ieškovui mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafikuose. Tinkamas prievolių pagal lizingo sutartis įvykdymas buvo užtikrintas laidavimo sutartimis, sudarytomis tarp ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ir atsakovo M. R., pagal kurias laiduotojas įsipareigojo atsakyti kaip solidarus skolininkas tuo atveju, jei lizingo gavėjas UAB „Arbonta“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal lizingo sutartis. Nustatyta, kad trečiasis asmuo netinkamai vykdė lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, t. y. nustatytais terminais nemokėjo lizingo įmokų, todėl ieškovas nuo 2008 m. lapkričio 25 d. nutraukė lizingo sutartis su trečiuoju asmeniu ir 2008 m. gruodžio 8 d. pranešimu pareikalavo, kad atsakovas iki 2008 m. gruodžio 22 d. įvykdytų prievolę pagal laidavimo sutartis. (t.1., b.l. 38).
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurio ieškovo reikalavimai buvo patenkinti, ginčija motyvuodamas tuo, kad grąžintas turtas realizuotas per maža kaina. Šią aplinkybę jis įrodinėja V. P. el. susirašinėjimo ištrauka, transporto priemonės vertės nustatymo aktu Nr. 5310200-835 bei UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. kovo 24 d. pasiūlymo UAB RA GROUP kopija. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apelianto pateikti duomenys negali būti laikomi tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu per mažą realizuoto turto kainą, kadangi juose nurodyta kitokio modelio ir markės transporto priemonė ir atitinkamai jos rinkos vertė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nepateikta konkrečių įrodymų, kad lizingo dalykai buvo parduoti už neprotingai mažą kainą (CPK 178 str.).
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria priteista iš atsakovo 201 758,83 Lt dydžio nuostoliai iš turto pardavimo, turi būti panaikinta, nes ieškovas ilgą laiką nerealizuodamas transporto priemonių prisidėjo prie nuostolių padidėjimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad lizingo sutartys tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo nutrauktos nuo 2008 m. lapkričio 25 d. ir trečiasis asmuo buvo įpareigotas perduoti transporto priemones ieškovo įgaliotam asmeniui iki 2008 m. gruodžio 5 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas realizuoti grąžintas transporto priemones. Jau 2008 m. gruodžio 16 d. „Swedbank lizingas“, UAB valdybos posėdžio protokolu buvo patvirtintos turto pardavimo kainos (t.1, b.l. 179). Ieškovas jam grąžintą turtą realizavo sudarydamas sutartis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2009 m. rugpjūčio 17 d. (t.1 b.l. 42-53). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė ieškovo neveikimo bei delsimo realizuoti grąžintas transporto priemones, todėl pagrindo mažinti iš atsakovo priteistinus nuostolius vadovaujantis CK 6.259 straipsnio 2 dalimi nėra.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą dalyje dėl papildomų išlaidų priteisimo argumentuoja tuo, kad iš į bylą pateiktų dokumentų neaišku, už kokias konkrečiai paslaugas buvo išrašytos ieškovo apmokėtos PVM sąskaitos faktūros, taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių, kokiu pagrindu ieškovo pasirinkti tarpininkai realizavo automobilius, koks užmokestis ir kaip apskaičiuojamas tarpininkams buvo mokamas už automobilių realizavimą. Kaip ir nurodė ieškovas, bylos nagrinėjimo metu į bylą buvo pateiktos ieškovo su tarpininkais pasirašytos sutartys, kuriuose šie duomenys nurodyti. Be to kiekvienoje sąskaitoje faktūroje nurodytas suteiktos paslaugos aprašymas, todėl pagrindo teigti, kad atsakovui neaišku, už kokias paslaugas jis turi mokėti nėra. Vadovaujantis CK 6.574 straipsniu lizingo davėjas turi teisę reikalauti iš lizingo gavėjo tiek, kiek jis būtų gavęs, jeigu sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo taip pat ir ieškovo patirtas papildomas išlaidas.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.