- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- e2-959-943/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00177-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Ieškovas
- A. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3793-781/2015 pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovui bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl paskolos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. J. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti niekine tarp jos ir atsakovo bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2014 m. vasario 14 d. sudarytos paskolos sutarties Nr. 11-00044 EUR (toliau – Sutartis Nr. 1) dalį, kuria suteikta 20 635,43 Eur paskola, taip pat – 2011 m. kovo 4 d. paskolos sutarties Nr. 11-00072 EUR (toliau – Sutartis Nr. 2) dalį, kuria suteikta 43 230 Eur paskola.
Ieškovė taip pat prašė pripažinti, kad 20 635,43 Eur mokėjimas buvo atliktas paskolai pagal Sutartį Nr. 2 grąžinti; pakeisti Sutarties Nr. 1 priedą Nr. 1, sumažinant mokėtinas palūkanas 1 450,04 Eur; pakeisti Sutarties Nr. 2 priedą Nr. 2 , sumažinant mokėtinas palūkanas 2 808,38 Eur ir pratęsiant mokėtinos paskolos galutinį grąžinimo terminą iki 2020 m. kovo 4 d., vienodo dydžio mokėjimus išdėstant kiekvienam mėnesiui; palūkanų mokėjimą pagal Sutartį Nr. 1 sustabdyti iki 2016 m. balandžio 1 d.; įpareigoti atsakovą išduoti sutikimą parduoti pagal 2011 m. birželio 9 d. ir 2011 m. rugsėjo 7 d. įkeistus nekilnojamuosius daiktus už kainą, ne mažesnę kaip 231 696,01 Eur, ir panaudoti gautas lėšas paskolai pagal Sutartį Nr. 2 grąžinti.
Šių reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti atsakovui vienašališkai nutraukti Sutartis. Ieškovė paaiškino, kad atsakovui nutraukus Sutartis, teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, kadangi sutartys nebegaliotų. Tokiu atveju ieškovė būtų priversta inicijuoti naujus teisminius procesus dėl vienašališko Sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 3 d. nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas konstatavo, kad ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principus (CPK 145 straipsnio 2 dalį). Tokį vertinimą teismas motyvavo tuo, kad būtų iš esmės apribotos atsakovo galimybės imtis veiksmų dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Teismas taip pat išskyrė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Skunde teigiama, kad prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne pažeisti, bet išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą – turėti galimybę įvykdyti ieškovei palankų teismo sprendimą bei vykdyti Sutartis. Nepritaikius prašomų priemonių, nebus įgyvendintas teisingumo principas, kadangi ieškovės teisės realiai negalės būti apgintos, t. y. nutraukus Sutartis, nebebus galima jų modifikuoti. Teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į atsakovo interesus. Laikinosios apsaugos priemonės neapribotų atsakovo teisės reikalauti vykdyti prievolę natūra ir kitaip ginti savo turtinius interesus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašo atskirojo skundo netenkinti.
Atsikertant į atskirojo skundo argumentus nurodoma, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama ne teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, bet apsaugoti nesąžiningą skolininką, nevykdantį sutartinių įsipareigojimų. Be to, tokios apsaugos priemonės užkirstų kelią taikyti ieškovei sutartinę atsakomybę ir iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmę, t. y. būtų a priori išspręstas šalių ginčas. Kadangi atsakovas yra bankrutuojantis subjektas, teismas turi atsižvelgti ir į atsakovo kreditorių interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos trys sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, trečia, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Aukso centras“ v. UAB „Kornas“ ir kt., bylos Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Vėtrūna“ v. UAB „KG Constructions“ ir kt., bylos Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Ina Trade“ v. UAB „Ave Matrox“, bylos Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „iTree Lietuva“ v. UAB „Affecto Lietuva“, bylos Nr. 2-1194/2014).
Atskirajame skunde ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismo išvados kvestionuojamos visoje apimtyje, t. y. kiekvienos iš aptartos sąlygos buvimo aspektu. Iš skundžiamos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismo sprendimo pagrindimas nėra visapusis, kadangi apsiribota tik trečiosios sąlygos, kaip pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, aptarimu. Motyvų stoka nagrinėjamu atveju užpildoma apeliacinėje instancijoje (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
Atsikirsdamas į atskirojo skundo argumentus, atsakovas teigia, kad ieškinio reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti. Prieš tai nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo priimtose nutartyse – formuojant laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) taikymo bei aiškinimo praktiką, išaiškinta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų. Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Dėl prima facie doktrinos taikymo ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimams rezultato, pastebėtina, kad atsakovas iš esmės neneigia to, jog, pasitvirtinus ieškinio faktinį pagrindą sudarančioms aplinkybėms, ieškovės pareikšti reikalavimai galėtų būti tenkinami ir jie sukeltų jos pageidaujamas teisines pasekmes. Be to, atsakovas neginčija to, kad ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį pagrindžiantys argumentai. Vadinasi, esamų faktinių duomenų pakanka išvadai, kad prima facie doktrinos požiūriu ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėstoma pozicija šiuo klausimu paremta klaidingu pirmosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti turinio suvokimu, t. y. de jure susiejant ją su ieškinio pagrindo tyrimu iš esmės.
Pasisakant dėl antrosios sąlygos egzistavimo šioje byloje pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė siekia prevencinę funkciją atliekančios laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo: Sutarčių vienašališko nutraukimo bylos nagrinėjimo metu išvengimo. Esminė aplinkybė, kurią turi pagrįsti tokios priemonės taikymo siekianti šalis, – tai faktinė grėsmė teismo sprendimo įvykdymui (pvz., atsakovo realaus ketinimo nutraukti sutartį išviešinimas). Vien tik hipotetinės (teoriškai įmanomos) grėsmės egzistavimas tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymui per se nėra pakankamas, nes automatiškai lemia trečiosios sąlygos netenkinimą ta forma, kad nustatomas draudimas susilaikyti nuo veiksmų, kurių ir nesirengta atlikti (netenkinamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės kriterijus). Nagrinėjamu atveju ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo bankroto administratorius po to, kai 2014 m. sausio 7 d. pareiškė pretenziją dėl netinkamo ieškovės įsipareigojimų pagal ginčo sutartis vykdymo, būtų informavęs ieškovę apie ketinimą nutraukti Sutartis, nepateikė. Įvertinus tai, kad daugiau nei per pusantrų metų atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kurie sudarytų prielaidas spręsti esant konkrečiai išreikštą siekį nutraukti ginčo sutartis, spręstina, jog ieškovė neįrodė egzistuojant antrąją sąlygą, būtiną laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Nutardamas netenkinti ieškovės prašymo, pirmosios instancijos teismas apsiribojo trečiosios sąlygos, t. y. šalių interesų pusiausvyros išlaikymo, taikymo pagrindų analize. Aptariant nutarties motyvus, pirmiausia pažymėtina, kad teismas be pagrindo ieškovės prašomą taikyti prevencinę priemonę – jos turimo sukelti materialinio teisinio rezultato požiūriu – susiejo su ieškovės atleidimu nuo prievolių atsakovui pagal ginčo sutartis vykdymo. Vis dėlto aptarta neteikia pagrindo priešingo procesinio sprendimo priėmimui. Kaip minėta, šiuo atveju pateiktų duomenų nepakanka nuspręsti, kad egzistuoja neišvengiama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė. Jų taikymas pagal esamą ieškovės suformuluotą prašymo pagrindą, pakartojant pirmosios instancijos teismo poziciją, reikštų šalių interesų pusiausvyros pažeidimą tuo aspektu, kad būtų nustatyti pertekliniai suvaržymai (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Remiantis tuo apskųsta teismo nutartis paliekama nepakeista, o kiti šalių išsakyti argumentai, kaip teisiškai nereikšmingi, plačiau neaptariami.
Išsakytų argumentų kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeitimo, panaikinimo neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti pakeistos bet kurioje proceso stadijoje, o ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti išaiškinimai nesaisto laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą nagrinėjančio teismo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Įrengimas“ v. A. C., bylos Nr. 2-1646/2013; 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Virtualios pramogos“ v. A. Š. ir kt., bylos Nr. 2-1680/2014). Taigi pirminis ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetimas nereiškia, kad ji negalės jo reikšti pakartotinai, jeigu pasikeis esama faktinė situacija, ir įrodinėti egzistuojant prieš tai aptartas kumuliacines sąlygas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikiui pagrįsti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.