Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-04-27 · Administracinė byla Nr. A-403-422-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-04-27
Bylos Nr.
A-403-422-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
UAB “Augma”
Atsakovas
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės, AB banko ,,Snoras“
Advokatai
Linas Sesickas
Kategorijos
  • 23.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A6-422/2007Procesinio sprendimo kategorija 23.1; 46(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB “Augma” atstovams Marijui Macevičiui, Salomėjai Gabduševai, advokatui Linui Sesickui,

atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Viktorijai Navickaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB “Augma” ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB “Augma” skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra arba NMA) 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 0009104-UPD „Dėl UAB „Augma“ garantijos dalies nusavinimo“, kuriuo nutarta iš bendrovės nusavinti 285 891,84 Lt garantijos, ir įpareigoti atsakovę grąžinti nusavintą užstatą bei priteisti atstovavimo ir kitas teismo išlaidas. Nurodė, kad kaip nustato Europos Sąjungos teisės normos, reglamentuojančios bananų importo į Bendriją tvarką, jis atliko faktinį bananų importą iš trečiosios šalies importo licencijos pagrindu. 2004 m. gegužės 6 d. pareiškėjas pateikė atsakovui AB banko ,,Snoras“ Klaipėdos filialo garantinį raštą 300 000 Lt sumai įsipareigojimo pagal licenciją įvykdymo užtikrinimui, o 2004 m. gegužės 7 d. atsakovas pareiškėjui išdavė bananų importo licenciją Nr. LT 00002, suteikdamas jam netradicinio veiklos vykdytojo statusą bei teisę importuoti į Lietuvą 552 tonas bananų (šiam kiekiui pateiktas užstatas sudaro 285 891,84 Lt) iš trečiųjų šalių. Šios licencijos pagrindu pareiškėjas savo vardu ir savo sąskaita iš Ekvadoro importavo į Lietuvos Respubliką minėtą kiekį bananų, išleido juos į laisvą cirkuliaciją, Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė importo bei finansinius dokumentus, patvirtinančius visų išlaidų apmokėjimą. 2004 m. liepos 30 d. pareiškėjas grąžino atsakovui bananų importo licenciją bei pareikalavo grąžinti jam užstatą, tačiau 2004 m. gruodžio 21 d. buvo priimtas sprendimas dėl užstato nusavinimo dėl to, kad UAB „Augma“ neįvykdė visų importuotojui keliamų reikalavimų. Šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas atliko tinkamą bananų importą iš trečiosios šalies importo licencijos pagrindu, vadovaujantis Reglamento Nr. 896/2001 preambulės 7 punktu, ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Jis prekes išsiuntė iš trečiosios šalies, t. y. Ekvadoro. Antra, prekių iškrovimą Bendrijos teritorijoje ir išleidimą į laisvą apyvartą patvirtino Klaipėdos teritorinė muitinė, nurodydama, kad UAB „Augma“ importo dokumentai yra tinkamai įforminti bei jokių importo operacijos pažeidimų pareiškėjas, išleisdamas bananus į laisvą cirkuliaciją, nepadarė. Trečia, pareiškėjas pateikė įrodymus, kad visa procedūra atlikta veiklos vykdytojo sąskaita – finansiniai dokumentai bei komiso sutartis parodo, kad Latvijos bendrovė SIA Banalat veikė UAB „Augma“ pavedimu ir sąskaita. Paaiškino, kad bananų išvežimo iš Ekvadoro paslaugą pareiškėjas pirko komiso sutarties pagrindu iš Latvijos bendrovės SIA Banalat, kuri pagal minėtą sutartį pareiškėjo nurodymu ir sąskaita nupirko bananus iš Ekvadoro, pakrovė juos į laivus ir transportavo į Lietuvą. UAB „Augma“ prekės buvo perleistos laive ir ji bananus į Lietuvą importavo jau savo vardu. Ji įvykdė pagrindinį reikalavimą importuoti licencijoje nustatytą bananų kiekį per nustatytą terminą, pateikė visus reikalingus įrodymus bei paaiškinimus, todėl atsakovas turėjo nedelsiant grąžinti garantinį užstatą. Reglamentai nesuteikė teisės Nacionalinei mokėjimo agentūrai negrąžinti užstato tuo pagrindu, kad UAB „Augma“ neįrodė, jog bananus įvežė iš trečiosios šalies ne savo vardu. Tai lėmė ydingas atsakovo požiūris į Reglamentų reguliavimo tikslus. Taip pat nurodė, kad dėl praktikos stokos vietoj atskirų vardinių konosamentų pradžioje buvo išrašyti konosamentai Nr. 4 ir 5 bendram abiejų importuotojų kroviniui. Paaiškino, kad tik dalis krovinio buvo skirta UAB „Augma“, todėl SIA Banalat negalėjo indosuoti konosamentų UAB „Augma“ naudai, nes tokiu atveju pareiškėja būtų įgijusi teises į visą krovinį.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 896/2001 preambulės 7 punktą užstatas grąžinamas prekiautojams tik tuomet, kai jie pateikia įrodymus apie trijų grupių veiksmus: apie savo vardu atliktą prekių išsiuntimą; apie savo vardu atliktą iškrovimą Bendrijoje ir apie savo vardu atliktą savarankišką išleidimą į apyvartą. Atsakovas, vadovaudamasi Reglamento preambulės 17 punktu ir 25 straipsnio 2 dalimi, atliko visų pareiškėjo pateiktų dokumentų patikrinimą ir nustatė, kad jie nepatvirtina bananų išsiuntimo į Bendrijos muitų teritoriją pareiškėjo vardu fakto. Pareiškėjas pateikė keturis krovinio važtaraščius, kurių eilutėje „Gavėjas“ nurodyta ne UAB „Augma“, o Latvijos bendrovė SIA Banalat, nurodant ,,pagal Banalat SIA užsakymą“. Pateiktų pakeistų 2004 m. balandžio 23 d. važtaraščio Nr. 4A ir 2004 m. gegužės 20 d. važtaraščio Nr. 5A eilutėje ,,Gavėjas“ nurodytas pareiškėjas, tačiau šie važtaraščiai nebuvo pateikti Klaipėdos teritorinei muitinei, o jų pakeitimai buvo padaryti atsakovui jau priėmus skundžiamą sprendimą. Pareiškėjas netapo atitinkančiu šias sąlygas dar ir dėl to, kad nebuvo ir negalėjo būti pakeisti visi kiti su važtaraščiais susiję dokumentai ir tarp jų bei važtaraščių atsirado esminių prieštaravimų. Atsakovo teigimu, bylos dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad ne pareiškėjas, o Latvijos bendrovė SIA Banalat savo vardu atliko bananų išsiuntimą ir pristatymą į Bendrijos muitų teritoriją, už ką jai ir buvo sumokėta. Pareiškėjo nurodyta komiso sutartis nepatvirtina bananų išsiuntimo į Bendriją pareiškėjo vardu fakto, nes ši sutartis buvo sudaryta vėliau, nei 2004 m. gegužės 1 d. sutartis dėl bananų pardavimo tarp minėtos Latvijos bendrovės ir pareiškėjo. Pagal šią sutartį UAB „Augma“ nuosavybės teise įsigijo bananų krovinį, kuris į Bendrijos teritoriją buvo išsiųstas SIA Banalat vardu. Be to, sudaryta sutartis savo esme nėra komiso sutartis pagal Civilinio kodekso nuostatas, nes iš jos matyti, kad Latvijos bendrovė visus sandorius dėl bananų sudarė tiek savo vardu, tiek savo sąskaita, todėl sutartis laikytina kaip tam tikra bendradarbiavimo sutartis tarp šalių. Net pripažinus, kad tarp UAB „Augma“ ir SIA Banalat sudaryta sutartis yra komiso sutartis, pagal sandorį, sudarytą su trečiuoju asmeniu, teises ir pareigas įgyja komisionierius, o ne komitentas, t. y. pareiškėjas. UAB „Augma“ pateikti mokėjimo bei banko pavedimo nurodymai tik patvirtino, kad pareiškėjas savo vardu išleido krovinius į apyvartą, kad jos vardu buvo atliktas krovinių iškrovimas iš sandėlio, jų tvarkymas, draudimas, tačiau nepatvirtino bananų išsiuntimo į Bendrijos teritoriją pareiškėjo vardu fakto. Todėl tai buvo pagrindas nusavinti 285 891,84 Lt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nacionalinės mokėjimo agentūros 2004 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. 0009104-UPD “Dėl UAB “Augma” garantijos dalies nusavinimo” panaikino ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi iš dalies patenkino Nacionalinės mokėjimo agentūros apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 5 d. sprendimą bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir Nacionalinės mokėjimų agentūros prašymus dėl proceso išlaidų atmetė.

Teismas nustatė, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra išdavė pareiškėjui licenciją Nr. 00002 importuoti 552 tonas šviežių bananų. Akcinės bendrovės banko „Snoras” Klaipėdos filialas importo įsipareigojimams vykdyti pagal licenciją Nr. 00002 išdavė garantinį raštą ne daugiau kaip 300 000 Lt sumai. Pareiškėjas siekia susigrąžinti 285 891,84 Lt garantiją (užstatą), nusavintą Nacionalinės mokėjimo agentūros 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 0009104?UPD.

Teismas nurodė, kad 2001 m. gegužės 7 d. Komisijos Reglamento (EB) Nr. 896/2001, nustatančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 440/93 taikymo detalias taisykles, susijusias su bananų importavimu į Bendriją skirtomis priemonėmis, 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog užstatas grąžinamas dalimis, proporcingai faktiškai importuotam kiekiui, jei prekiautojai pateikia įrodymus, kad jie savo sąskaita išsiuntė prekes į Bendrijos muitų teritoriją ir jas iškrovė. Pagal 2001 m. rugpjūčio 7 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1613/2001, iš dalies keičiantį Reglamentą (EB) Nr. 896/2001, prekių išsiuntimas įrodomas pateikiant važtaraščio ir laivo krovinio deklaracijos kopijas arba tam tikrais atvejais sausumos ar oro transporto dokumentą, nurodantį jų išsiuntimą iš kilmės šalies ir sudarytą operatoriaus vardu faktiškai importuojamiems kiekiams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Augma” pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai prašymą dėl garantijos grąžinimo ir važtaraščius, kuriuose grafoje „krovinio siuntėjas” nurodyta: Pretty Liza Fruit S.A. Guaguil - Ecuador Banalat Sia užsakymu, o grafoje „krovinio gavėjas” nurodyta: „pagal Banalat Sia užsakymą”. Vėliau pareiškėjas atsakovui pateikė patikslintus važtaraščius ir laivo krovinio deklaracijas. Nurodytuose dokumentuose krovinio gavėju jau įvardinta UAB „Augma”. Tačiau teismas pažymėjo, kad patikslinti važtaraščiai nebuvo pateikti Klaipėdos teritorinei muitinei, o juose esantys įrašai esmingai skiriasi nuo tikslinamųjų važtaraščių. Teismo teigimu, byloje esanti komiso sutartis patvirtina, kad Latvijos bendrovė SIA Banalat ir pareiškėjas 2004 m. gegužės 5 d. pasirašė sutartį, pagal kurią Latvijos bendrovė SIA Banalat (komisionierius) įsipareigojo uždarosios akcinės bendrovės “Augma” (komitento) pavedimu savo vardu, bet komitento lėšomis, už atlyginimą sudaryti sandorius dėl bananų teikimo į Europos Bendrijos šalių teritoriją. Pareiškėjas teismui pateikė mokėjimo pavedimus, iš kurių matyti, kad UAB „Augma” mokėjimus Latvijos bendrovei SIA Banalat vykdė 2004 m. birželio 14 d., 2004 m. birželio 21 d., 2004 m. liepos 22 d., 2004 m. lapkričio 24 d. Kaip tokių mokėjimų pagrindimą, pareiškėjas nurodė važtaraštį Nr. 4 bei važtaraštį Nr. 5, kuriuos pareiškėjas pirmą kartą 2004 m. rugpjūčio 5 d. pateikė NMA ir kuriuose krovinio (bananų) gavėju ir užsakovu nurodyta ta pati Latvijos bendrovė SIA Banalat. Komercinėse sąskaitose faktūrose taip pat nurodyta, jog prekių kaina, draudimas iki Klaipėdos apmokėtas prekių siuntėjo – Latvijos bendrovės SIA Banalat. Mokėjimo pavedimu Nr. 05201008 pareiškėja už prekes sumokėjo Lenkijos įmonei. Todėl pareiškėjo teiginys, jog jis savo rizika ir atsakomybe, t. y. savo sąskaita iš Ekvadoro išsiuntė į Bendrijos teritoriją bananus yra nepagrįstas. Taigi pareiškėjas neįrodė, kad jis savo vardu iš kilmės šalies išsiuntė bananų krovinius į Bendrijos muitų teritoriją Reglamento Nr. 896/2001 8 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, kad pagal Komisijos Reglamento (EB) Nr. 2220/85 21 straipsnį, užstatas grąžinamas pateikus konkrečiame reglamente nurodytus įrodymus, patvirtinančius, kad visi pagrindiniai, netiesioginiai ir antraeiliai reikalavimai yra įvykdyti. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 404/93 taikymo detalias taisykles, susijusias su bananų importavimui į Bendriją skirtomis priemonėmis, reglamentuoja Komisijos reglamento (EB) Nr. 896/2001 nuostatos. Būtent šiame Reglamente nustatyti reikalavimai taikomi bananų importuotojams, kurių privalo laikytis ir netradiciniai prekiautojai. Užstatas prekiautojams grąžinamas faktiškai išeikvojus savo metinius paskyrimus ir pateikus įrodymą apie prekių išsiuntimą, iškrovimą Bendrijoje ir savarankišką išleidimą į apyvartą (Reglamento Nr. 896/2001 preambulės 7 punktas ). Būtent šių realiai atliktų veiksmų visuma, patvirtinta tiesioginiais rašytiniais įrodymais, ir yra pagrindas užstatui grąžinti. Tokių įrodymų pareiškėjas nei NMA, nei teismui nepateikė, todėl skundžiamas NMA sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. NMA 2005 m. lapkričio 21 d. pateikė teismui prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo, kurias sudaro 1651 Lt, sumokėti advokatų kontorai už atsiliepimo į UAB „Augma” skundą parengimą. Kaip teismo išlaidas patvirtinančius dokumentus atsakovas pateikė teismui 2005 m. lapkričio 14 d. sąskaitą už teisinę pagalbą Nr. 05/195, 2005 m. lapkričio 14 d. ataskaitą už suteiktą teisinę pagalbą Nr.10/2005-11-14, 2005 m. lapkričio 17 d. sąskaitos išrašą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, NMA sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. TPS5-144 su Advokatų Henriko Virbicko, Kęstučio Virbicko ir partnerių kontora. Prašyme dėl teismo išlaidų priteisimo atsakovas nurodo, kad patirtas išlaidas sudaro suma, sumokėta advokatų kontorai už atsiliepimo į skundą parengimą. Kaip matyti iš bylos, NMA atsiliepimą pasirašė Agentūros direktorius. Jokių objektyvių duomenų, kad minėtą dokumentą parengė pagal teisinių paslaugų sutartį veikiantis advokatas, nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovo prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir todėl yra atmestinas.

Šalies argumentai

Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas 2005 m. lapkričio 23 d. pateikė teismui prašymą dėl proceso išlaidų už dokumentų teismui vertimą iš anglų ir rusų kalbų atlyginimo. Prašymas grindžiamas pateiktomis 2004 m. gruodžio 22 d. vertimo paslaugų sutartimi, 2005 m. spalio 11 d. darbų perdavimo priėmimo aktu, 2005 m. lapkričio 11 d. sąskaita Nr. A00019, sąskaitos išrašu. Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Todėl atsakovas, vykdydamas teismo įpareigojimą pateikti dokumentų, surašytų ne lietuvių kalba, vertimus į valstybinę kalbą, vykdė pareigą, kuri nustatyta jam įstatymo. Todėl išlaidos, patirtos už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą, negali būti laikomos procesinėmis išlaidomis, o atsakovo prašymas priteisti iš pareiškėjo proceso išlaidas už dokumentų teismui vertimus iš anglų ir rusų kalbų atlyginimo yra atmestinas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo:

Žemesnės instancijos teismas

panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos UAB „Augma” skundą dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 0009104-UPD panaikinimo; priteisti teismo, atstovavimo bei kitas išlaidas UAB „Augma” naudai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jo pateikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai važtaraščiai (konosamentai) buvo pakeisti ir juose nurodyta, kad UAB „Augma” savo vardu iš kilmės šalies išsiuntė bananų krovinius į Bendrijos muitų teritoriją Reglamento Nr.896/2001 8 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis. UAB „Augma” teisės pakeisti važtaraščius procesiniuose dokumentuose neneigė ir Nacionalinė mokėjimo agentūra. Tačiau Šios aplinkybės Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 ir 86 straipsnių reikalavimus;

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad teisinius neaiškumus dėl pareiškėjo atliktos bananų importo operacijos sąlygojo ne nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, o Nacionalinės mokėjimo agentūros atsakingų pareigūnų netinkami ir klaidinantys veiksmai ir aiškinimai. Šį argumentą pagrindžiančios aplinkybės buvo nurodytos Vilniaus apygardos administraciniam teismui bylos nagrinėjimo metu. Šio ginčo atsiradimą sąlygojo tos aplinkybės, kad NMA netinkamai informavo bei suklaidino UAB „Augma” apie taikytinus Reglamentų reikalavimus bananų importui iš kilmės šalies, o šiuo metu reikalauja, kad UAB „Augma” atsakytų už veiksmus, kurių atlikimą tiesiogiai sąlygojo NMA, kaip viešojo administravimo subjektas;

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas klaidingai įvertino Reglamentuose apibrėžto garantinio užstato paskirtį bei jo dalinio ar visiško nusavinimo pagrindus ir sąlygas. Vadovaujantis Reglamento Nr. 2220/85 20 straipsniu ir Reglamento Nr. 1291/2000 8 straipsnio 1 dalimi, galima vienareikšmiškai ir besąlygiškai teigti, kad UAB „Augma”, veikdama sąžiningai ir laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų, įvykdė tiek pagrindinį reikalavimą (t.y. reikalavimą importuoti licencijoje nustatytą bananų kiekį per licencijoje nurodytą terminą), tiek kitus reikalavimus. Bendrovei pateikus įrodymus, kad savo sąskaita išsiuntė prekes į Bendrijos muitų teritoriją ir jas iškrovė (sutinkamai su Reglamento Nr. 896/2001 8 straipsnio 2 dalimi), t. y. tinkamai įvykdė licencijos ir reglamento reikalavimus, NMA turėjo grąžinti garantinį užstatą nedelsiant. Negrąžinti užstato ar jo dalies NMA gali tik tuo atveju, jei licencijos galiojimo laikotarpiu Bendrovė būtų neatlikusi ar būtų tik iš dalies atlikusi importo operaciją (Reglamento (EEB) 404/93 17 straipsnio 2 dalis; Reglamento (EB) 896/2001 8 straipsnio 2 dalis), kitaip tariant, būtų pažeidusi bananų importo licencijos ir reglamento reikalavimus.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas klaidingai įvertino Reglamentų reguliavimo tikslus bei klaidingai taikė nepagrįstas ir neproporcingas sankcijas už Reglamento reikalavimą išvežti prekes iš kilmės šalies savo vardu. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Tarybos Reglamento (EB) Nr. 216/2001, iš dalies pakeitusio Reglamentą (EEB) Nr. 404/93, 17 straipsniu, visas garantinis užstatas ar jo dalis yra nusavinama, jei importo operacija neatliekama per nustatytą laiką ar atliekama tik iš dalies. Ši reglamento nuostata reiškia, jog pagrindinis prekybininko, įsiregistravusio Reglamente Nr. 404/93 nustatyta tvarka, įsipareigojimas yra importuoti į Bendriją jam importo licencijoje nustatytus kiekius produkcijos ir išleisti ją į laisvą cirkuliaciją. Šiam įsipareigojimui užtikrinti, prekybininkas turi pateikti garantiją. Tik tuo atveju, jei prekybininkas neimportuoja licencijoje nustatyto kiekio bananų iš trečiosios šalies ar importuoja tik dalį jam suteikto kiekio, jis netenka dalies ar viso užstato. Bylos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad UAB „Augma” tinkamai įvykdė bananų importą pagal importo licenciją bei pateikė Nacionalinei mokėjimo agentūrai įrodymus, kad ji faktiškai atliko bananų importą licencijos pagrindu, tai padarė savo sąskaita, bei muitinės leidimu išleido minėtą produkciją į laisvą cirkuliaciją. Nurodyti reglamentai nesuteikė teisės Nacionalinei mokėjimo agentūrai negrąžinti viso ar dalies užstato tuo pagrindu, kad UAB „Augma" neįrodė, kad bananus išvežė iš trečiosios šalies ne savo vardu. Užstato negrąžinimo atvejai yra aiškiai ir išsamiai išvardinti reglamentuose ir todėl šių nuostatų Nacionalinė mokėjimo agentūra negali taikyti plečiamai (priešingai, atsižvelgiant į reglamentų, kaip viešų teisės aktų, prigimtį, jie turi būti aiškinami tik adekvačiai ir siaurinamai). Reglamento 838/2004 9 straipsnio 2 dalis įsakmiai nustato pareigą Nacionalinei mokėjimo agentūrai grąžinti užstatą UAB „Augma” proporcingai prekėms, išleistoms į laisvą cirkuliaciją. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijame sprendime pateiktas Reglamentų nuostatų aiškinimas, kuriuo ribojamos/siaurinamos UAB „Augma”, netradicinio importuotojo, teisės, prieštarauja pamatiniam Bendrijos teisės principui – teisei verstis prekyba ar profesine veikla. Ši teisė gali būti ribojama tik tuo atveju, jei pastarieji ribojimai atitinka Europos Bendrijos siekiamo įgyvendinti bendro intereso tikslus ir nesudaro, atsižvelgiant į reguliavimo tikslą, neproporcingo ir netoleruotino kišimosi, pažeidžiančio garantuojamų teisių esmę ir prigimtį.

Žemesnės instancijos teismas

5. Visapusiškai ir objektyviai vertindamas ginčo aplinkybes Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo vadovautis ne tik gramatiniu, tačiau taip pat ir teleologiniu Reglamento Nr. 896/2001 nuostatų aiškinimu, tačiau to nepadarė. Europos teisingumo teismas byloje Italijos Respublika v Komisija konstatavo, kad specialus reguliavimas, įtvirtintas Reglamente Nr. 2668/94, negali nukrypti nuo principo, nustatyto Reglamente Nr. 2220/85, kad užstatas yra grąžinamas, kai yra pateikiami įrodymai dėl pirminio reikalavimo įvykdymo, išskyrus tuos atvejus, kai tai aiškiai yra nustatyta reglamente. Taip pat yra neaišku, kokiais atvejais, pirmosios instancijos teismo požiūriu, užstatas gali būti nusavinamas iš dalies (vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 2014/2005 reglamento 2 punkto antra pastraipa), kadangi, vadovaujantis Nacionalinės mokėjimo agentūros argumentų logika, išdėstyta apeliaciniame skunde, padarius bet kokio įsipareigojimo pažeidimą, turi būti nusavinamas visas užstatas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Nacionalinė mokėjimo agentūra prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą iš dalies, kiek tai liečia Agentūros prašymų dėl proceso išlaidų atlyginimo atmetimą, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Augma” skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Augma” atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros naudai visas jo patirtas proceso išlaidas: 1 651,00 Lt proceso išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į pareiškėjo skundą; 240,00 Lt dydžio proceso išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą atstovaujant atsakovui Vilniaus apygardos administraciniame teisme; 240,00 Lt dydžio proceso išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą atstovaujant atsakovui Vyriausiajame administraciniame teisme; 693,12 Lt dydžio proceso išlaidų atlyginimą už dokumentų teismui vertimą iš anglų ir rusų kalbų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. NMA nagrinėjamoje administracinėje byloje pasinaudojo pagal 2003 m. rugpjūčio 11 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. TPS 5-144 veikiančios advokatės A. Kaušikaitės teisinėmis paslaugomis atlikdama šiuos procesinius veiksmus:

Atsiliepimas

(i) rengdama atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Tai patvirtina 2005 m. spalio 3 d. Priedas Nr. 8 prie generalinės sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. TPS 5-144, 2005 m. lapkričio 14 d. ataskaita už suteiktą teisinę pagalbą Nr. 10/2005-11-14, ataskaitos pagrindu išrašyta 2005 m. lapkričio 14 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. 05/195 1651 Lt dydžio sumai ir banko išrašas, patvirtinantis apmokėjimą;

Žemesnės instancijos teismas

(ii) atstovaudama NMA Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Tai patvirtina 2005 m. spalio 3 d. Priedas Nr. 8 prie generalinės sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. TPS 5-144, 2005 m. gruodžio 1 d. ataskaita už suteiktą teisinę pagalbą Nr. 11/2005-12-01, ataskaitos pagrindu išrašyta 2005 m. gruodžio 1 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. 05/197 240 Lt dydžio sumai, banko išrašas, patvirtinantis apmokėjimą;

(iii) atstovaudama NMA Lietuvos Vyriausiame administraciniame teisme. Tai patvirtina 2005 m. spalio 3 d. Priedas Nr. 8 prie generalinės sutarties dėl teisinės pagalbos Nr. TPS 5-144, 2006 m. birželio 8 d. ataskaita už suteiktą teisinę pagalbą Nr. 1/2006-06-08, ataskaitos pagrindu išrašyta 2006 m. birželio 8 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. 06/223 240 Lt dydžio sumai, banko išrašas, patvirtinantis apmokėjimą.

Atsiliepimas

Taigi, Agentūra, vesdama byla, naudojosi advokatės A. Kaušikaitės teikiamomis teisinėmis paslaugomis ne tik rengiant atsiliepimą į pareiškėjo skunda, bet ir atstovaujant NMA Vilniaus apygardos administraciniame teisme bei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, ir dėl to sąžiningai patyrė pagristų bei racionalių proceso išlaidų. Tačiau pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl proceso išlaidų dalies, susijusios su atsiliepimo į pareiškėjo skundą rengimu NMA vardu, visiškai neanalizuodamas ir nepasisakydamas dėl likusios proceso išlaidų dalies, susijusios su NMA atstovavimu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, nors dėl visų aukščiau nurodytų patirtų proceso išlaidų ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais teismui buvo pareikšti pagrįsti prašymai dėl proceso išlaidų atlyginimo. Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas ginčijamą sprendimą išsprendė ne visus NMA reikalavimus (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl jo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimas šioje dalyje turi būti panaikintas.

2. Įstatymas nereikalauja, kad per advokatą rengiant procesinius dokumentus ir siekiant prisiteisti dėl to patirtas proceso išlaidas juos turėtų pasirašinėti ne pati NMA, o bylą vedantis advokatas. Todėl, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, jos apimtį, būtinumą išanalizuoti didelį kiekį su bylos nagrinėjimu susijusių Europos Sąjungos teisės aktų, parengti išsamų atsiliepimą į pareiškėjo skundą, atmetus pareiškėjo skundą, NMA naudai turėtų būti priteistos visos patirtos 1651 Lt dydžio proceso išlaidos už advokato pagalbą, surašant atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

3. ABTĮ 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus. NMA, rengdama teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, šį atsiliepimą grindė eile pačio pareiškėjo NMA pateiktų dokumentų, surašytų anglų bei rusų kalbomis. Pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Vadovaujantis šia nuostata, NMA, versdama dokumentus teismui iš anglų ir rusų kalbų, sąžiningai patyrė 693,12 Lt pagrįstų ir racionalių proceso išlaidų. Tai patvirtina šie teismui jau pateikti rašytiniai įrodymai: 1) 2004 m. gruodžio 22 d. vertimo paslaugų sutartis Nr. TP11-230; 2) 2005 m. spalio 11 d. darbų perdavimo-priėmimo aktas; 3) 2005 m. spalio 11 d. sąskaita Nr. A00019; 4) 2005 m. spalio 11 d. sąskaitos išrašas, patvirtinantis apmokėjimą. Dėl šių išlaidų NMA yra pateikusi teismui atskirą rašytinį prašymą ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais. Todėl, atmetus pareiškėjo skundą, NMA be kitų proceso išlaidų turėtų būti atlygintos ir patirtos 693,12 Lt dydžio proceso išlaidos už dokumentų vertimą iš anglų bei rusų kalbų.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas šioje byloje negali būti traktuojamas kaip sprendimas, priimtas konkrečios proceso šalies naudai. Be to, pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl negalėjimo priteisti vertimo išlaidas, nes šios išlaidos buvo patirtos vykdant įstatymo reikalavimus, ir atstovavimo išlaidas, nes nėra objektyvių duomenų, kad atsiliepimą į skundą rengė advokatė.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Be to, teismo prašoma priteisti iš pareiškėjo NMA naudai proceso išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir teisme atstovaujant atsakovui atlyginimą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Iš Reglamento Nr. 896/2001 preambulės 7 punkto, 8 straipsnio 2 dalies nuostatų ir Europos Komisijos Žemės ūkio generalinio direktorato šių nuostatų išaiškinimų seka išvada, kad, siekiant atgauti užstatą, prekiautojai bananais privalo pateikti įrodymus apie tai, kad savo vardu pilna apimtimi atliko trijų grupių veiksmus – prekių išsiuntimą, iškrovimą Bendrijoje ir savarankišką išleidimą į apyvartą. Savo vardu neatlikus bent vieno iš nurodytų veiksmų, užstatas ar jo dalis negali būti grąžinama. Atlikus tik bananų krovinio iškrovimą Bendrijos teritorijoje ir/ar bananų savarankišką išleidimą į apyvartą, prekybininkas negali būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu Reglamento Nr. 896/2001 reikalavimus.

2. Pareiškėjas, atlikdamas bananų importo procedūrą, pažeidė Reglamento Nr. 896/2001 nuostatas, nes:

(i) atitinkamuose krovinio važtaraščiuose ir kituose dokumentuose krovinio gavėju buvo nurodoma Latvijos bendrovė SIA Banalat, be to, nurodyta „pagal Banalat Sia užsakymą”;

(ii) 2005 m. sausio 18 d. NMA pateikti pakeisti 2004 m. balandžio 23 d. važtaraštis Nr. 4A, 2004 m. gegužės 20 d. važtaraštis Nr. 5A ir krovinio deklaracijos, kurių 2 puslapio eilutėje „Gavėjas” jau nurodytas pareiškėjas. NMA iš esmės neprieštarauja pareiškėjo nuostatai, jog važtaraščiai (konosomentai) gali būti keičiami, tačiau tai turi būti atliekama nustatyta tvarka, pateikiant pakeistus važtaraščius Klaipėdos teritorinei muitinei, o tai nagrinėjamu atveju padaryta nebuvo. Šie pakeitimai buvo padaryti ir pakeisti važtaraščiai buvo pateikti NMA jau priėmus skundžiamą sprendimą, formaliai siekiant atitikti Reglamento Nr. 896/2001 nustatytas užstato grąžinimo sąlygas. Net ir formaliai pakeitus nurodytus važtaraščius, pareiškėjas netapo atitinkančiu šias sąlygas, kadangi nebuvo ir negalėjo būti pakeisti visi kiti su važtaraščiais susiję dokumentai ir tarp jų bei važtaraščių atsirado esminių prieštaravimų. Tokiu atveju taip pat nėra suprantama bananų pardavimo sutarčių, jų pagrindu Latvijos bendrovės SIA „Banalat” išrašytų, pareiškėjui pateiktų ir pareiškėjo apmokėtų sąskaitų-faktūrų esmė, taip pat nėra aišku, kodėl buvo pakeisti tik du važtaraščiai iš keturių;

(iii) 2004 m. gegužės 1 d. sutartis dėl bananų pardavimo BLT/AGA 001/2004 ir su jos vykdymu susiję dokumentai, 2004 m. gegužės 12 d. sutartis dėl bananų pardavimo BLT/AGA 031/2004 akivaizdžiai patvirtina faktą, kad ne pareiškėjas, o būtent Latvijos bendrovė SIA „Banalat” savo vardu atliko bananų išsiuntimą ir pristatymą į Bendrijos muitų teritoriją, už ką jai ir buvo sumokėta;

(iv) pareiškėjo 2004 m. rugpjūčio 3 d. pateikti dokumentai, o būtent 2004 m. gegužės 20 d. sudaryti pardavimo patvirtinimo aktas, sąskaita - faktūra Nr. 01/200504/EX/LT, atliktas tarptautinis pavedimas Nr. 05201008, 2004 m. gegužės 21 d. kilmės sertifikatai Nr. 0629845, Nr. 0629846, 2004 m. gegužės 21 d. tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai Nr. 0018730, Nr. 0018746 ir 2004 m. gegužės 22 d. importo deklaracija BD Nr. 4LR1D400475, taip pat akivaizdžiai ir neginčijamai patvirtina, kad 44 160 kg bruto masės bananų krovinį pareiškėjas įsigijo Bendrijos teritorijoje iš Lenkijos bendrovės „Del Monte Frech Produce” Sp.z.o.o. ir išleido jį į apyvartą, savo vardu atlikdamas tik pačią importo procedūrą, ką patvirtina aukščiau minėta importo deklaracija BD Nr. 4LR1D400475;

(v) 2004 m. rugsėjo 7 d. NMA pateikta 2004 m. gegužės 5 d. komiso sutartis Nr. BLT/AGA Nr. 03/07-2004 (toliau – ir Komiso sutartis) nepatvirtina ir negali patvirtinti bananų krovinių išsiuntimo į Bendriją pareiškėjo vardu fakto, nes, pirma, ši sutartis buvo sudaryta vėliau, nei viena iš aukščiau minėtų 2004 m. gegužės 1 d. sutarčių dėl bananų pardavimo BLT/AGA 001/2004. Pagal šią sutartį UAB „Augma“ nuosavybės teise įsigijo bananų krovinį, kuris į Bendrijos teritoriją buvo išsiųstas SIA Banalat vardu. Antra, sudaryta sutartis savo esme nėra komiso sutartis pagal Civilinio kodekso nuostatas, nes iš jos matyti, kad Latvijos bendrovė visus sandorius dėl bananų sudarė tiek savo vardu, tiek savo sąskaita, todėl sutartis laikytina kaip tam tikra bendradarbiavimo sutartis tarp šalių. Trečia, pagal sandorį, komisionieriaus sudaromą su trečiuoju asmeniu, teisės ir pareigos atsiranda komisionieriui, nors komitentas ir būtų nurodytas sandoryje arba sueitų su trečiuoju asmeniu į tiesioginius santykius, vykdant šį sandorį. Ši nuostata nurodyta ir pačioje komiso sutartyje. Tokiu būdu pagal sandorį, sudarytą su trečiuoju asmeniu, teises ir pareigas įgyja komisionierius, o ne komitentas, t. y. pareiškėjas. Taigi, net ir pripažinus, jog tarp pareiškėjo ir Latvijos bendrovės SIA „Banalat” sudaryta sutartis yra komiso sutartis LR CK prasme, pareiškėjas negalėtų teigti, kad visos Reglamente Nr. 896/2001 nustatytos užstato grąžinimo sąlygos buvo įvykdytos būtent jos vardu, nes pagal LR CK pateiktą komiso sutarties esmę, teismų praktiką ir pačią analizuojamą komiso sutartį SIA „Banalat” pirko ir galėjo pirkti bananus iš Ekvadoro, juos pakrauti į laivą ir transportuoti į Lietuvą tik savo, kaip komisionieriaus, vardu bei įgyti visas iš to kylančias teises ir pareigas. Ketvirta, pagal Reglamento 896/2001 11 straipsnį pareiškėjas, siekdamas atitikti nustatytus reikalavimus, galėjo pateikti paraišką gauti importo licenciją kaip tarpininkų grupė kartu su pačia Latvijos bendrove SIA „Banalat”;

(vi) UAB „Augma“ pateikti mokėjimo bei banko pavedimo nurodymai tik patvirtino, kad pareiškėjas savo vardu išleido krovinius į apyvartą, kad jo vardu buvo atliktas krovinių iškrovimas iš sandėlio, jų tvarkymas, draudimas, tačiau nepatvirtino bananų išsiuntimo į Bendrijos teritoriją pareiškėjo vardu fakto.

Dėl paminėtų priežasčių darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog pagal importo licenciją savo vardu iš kilmės šalies išsiuntė visus bananų krovinius į Bendrijos muitų teritoriją Reglamento Nr. 896/2001 8 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis. O tinkamai atlikta bananų importo procedūra dar nepatvirtina visumos būtinų Reglamente Nr. 896/2001 nustatytų užstatų grąžinimo sąlygų įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde, įvertinęs 1985 m. liepos 22 d. Komisijos reglamento Nr. 2220/85, nustatančio bendras išsamias taisykles dėl užstatų sistemos taikymo žemės ūkio produktams (toliau – ir Reglamentas 2220/85), 1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamento Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (toliau – ir Reglamentas 404/93), 2000 m. birželio 9 d. Komisijos reglamento Nr. 1291/2000, nustatančio bendrąsias išsamias taisykles dėl importo ir eksporto licencijų bei išankstinio nustatymo sertifikatų sistemos taikymo žemės ūkio produktams (toliau – ir Reglamentas 1291/00), 2001 m. gegužės 7 d. Komisijos reglamento Nr. 896/2001, nustatančio Tarybos reglamento Nr. 404/93 taikymo išsamias taisykles dėl bananų importavimo į Bendriją tvarkos (toliau – ir Reglamentas 896/01) nuostatas, pareiškėjas teigia, kad negrąžinti užstato ar jo dalies Nacionalinė mokėjimo agentūra gali tik tuo atveju, jei licencijos galiojimu laikotarpiu Bendrovė būtų neatlikusi ar būtų tik iš dalies atlikusi importo operaciją. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu pareiškėjas taip pat akcentavo, kad įvykdė pagrindinį jam keltą reikalavimą (importuoti bananus), todėl nusavinti viso užstato nebuvo pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu teisės normų aiškinimu.

Pagal 2004 m. balandžio 28 d. Komisijos reglamento Nr. 838/2004 dėl pereinamojo laikotarpio priemonių, taikomų bananų importui į Bendriją, dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimo (toliau – ir Reglamentas 838/04) 9 straipsnio 2 dalį užstatai, pateikti netradicinių ūkio subjektų paskyrimams, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 896/2001 8 straipsnio 2 dalyje, grąžinami proporcingai kiekiams, faktiškai išleistiems į laisvą apyvartą kurioje nors naujoje valstybėje narėje tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Taigi Reglamentas 838/04, pagal kurį pareiškėjas iš esmės gavo licenciją importuoti, nurodo, kad užstatas grąžinamas proporcingai kiekiams, faktiškai išleistiems į laisvą apyvartą kurioje nors naujoje valstybėje narėje Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pastebi, kad nors Reglamentas 896/01 buvo panaikintas 2006 m. vasario 8 d. Komisijos reglamentu Nr. 219/2006, dėl KN 08030019 kodu žymimų AKR šalių kilmės bananų importo tarifinės kvotos atidarymo ir jos administravimo laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki gruodžio 31 d., tačiau jo nuostatos, atsižvelgiant į tai, kad jos galiojo ginčo laikotarpiu, šioje byloje vis tiek taikytinos.

Reglamento 896/01 preambulės 7 punkte, kalbančiame apie netradicinius veiklos vykdytojus, buvo nurodyta, kad tam, kad nebūtų paduodamos paraiškos gauti mažai su tikrosiomis veiklos vykdytojų galimybėmis susijusius metinius paskyrimus ir tokiu atveju nebūtų paduotos paraiškos atitinkamam kiekiui gauti importo licencijas, paduodant paraiškas metiniams paskyrimams taikomas reikalavimas pateikti užstatą vietoje importo licencijos užstato. Veiklos vykdytojams (toliau – ir operatoriams) faktiškai išnaudojus savo metinius paskyrimus ir pateikus įrodymus apie prekių išsiuntimą, iškrovimą Bendrijoje ir išleidimą į laisvą apyvartą jų pačių sąskaita, šis užstatas turėtų būti nedelsiant grąžintas. Pagal Reglamento 8 straipsnio 1 dalį prašydami įregistruoti arba atnaujinti įregistravimą netradiciniai veiklos vykdytojai tuo pačiu metu prašo metinio kvotos paskyrimo. Kad šie prašymai būtų priimti kartu su jais inter alia pateikiami įrodymai, kad remiantis Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2220/85 III dalimi buvo sumokėtas reikalaujamas 150 eurų užstatas už toną. Reglamento 8 straipsnio 2 dalis nustatė, kad šio straipsnio 1 dalies b punkte paminėtas užstatas grąžinamas dalimis, proporcingai faktiškai importuotam kiekiui, jei veiklos vykdytojai pateikia įrodymus, kad jie savo sąskaita išsiuntė prekes į Bendrijos muitų teritoriją ir jas iškrovė. Force majeure atvejais užstatas nenusavinamas. Prekių išsiuntimas įrodomas pateikiant važtaraščio ir laivo krovinio deklaracijos kopijas arba tam tikrais atvejais sausumos ar oro transporto dokumentą, nurodantį jų išsiuntimą iš kilmės šalies ir sudarytą operatoriaus vardu faktiškai importuojamiems kiekiams. Koks yra faktiškai importuotas kiekis, įrodoma pateikiant panaudotų importo licencijų kopiją ir muitinės vertės apmokėjimo dokumentą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad būtų grąžintas užstatas pagal Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalį, būtina, kad operatorius savo sąskaita išsiųstų prekes, iškrautų jas Bendrijos teritorijoje ir faktiškai jas importuotų. Vien tik faktinio importo šiuo atveju nepakanka, kad būtų galima grąžinti visą ar dalį užstato, nes turi būti įvykdytos visos paminėtos sąlygos. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiais griežtais reikalavimais iš esmės užtikrinami tikslai nurodyti Reglamento 896/01 preambulės 7 punkte, tame tarpe ir siekis, kad nebūtų registruojami grynai fiktyvūs tarpininkai, o paskyrimai nebūtų suteikiami pateikus netikras arba spekuliatyvias paraiškas, kad ūkio subjektai turėtų minimalios patirties importuojant šviežius bananus.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo nurodomo Reglamento 2220/85 1 straipsnyje (paskutinį kartą pakeistame 2004 m. balandžio 13 d. Komisijos reglamentu Nr. 673/2004) tiesiogiai nėra nurodyta, kad jis taikomas ir Reglamentui 404/93, t. y. bananų rinkai, o Reglamento 2220/85 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad ši reglamento dalis (V (penktoji), kurioje yra ir pareiškėjo cituojamas Reglamento 2220/85 20 straipsnis, netaikoma, jeigu atitinkamas konkretus reglamentas neapibrėžia pagrindinių reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nei Reglamentas 404/93, nei Reglamentas 896/01 neapibrėžia pagrindinių reikalavimų. Be to, Reglamento 896/01 8 straipsnio 1 dalies b punkte pateikiama nuoroda tik į Reglamento 2220/85 III dalį, o ne V dalį, kuria siekia remtis pareiškėjas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Reglamento 896/01 25 straipsnio 1 pastraipoje buvo nurodyta, kad Reglamentas (EB) Nr. 1291/2000, išskyrus jo 5 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 4 bei 5 dalis, taikomas atsižvelgiant į šiame reglamente (turima omenyje Reglamentas 896/01) nurodytas išlygas. Kadangi Reglamentas 896/01 aiškiai nustatė kaip privalomas tris aukščiau paminėtas sąlygas, kurioms esant šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje numatytas užstatas yra grąžinamas, bei nė vienos iš jų neišskyrė kaip pagrindinio reikalavimo, tai laikyti, kad užstatas gali būti grąžinamas įvykdžius tik Reglamento 1291/00 8 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimą, nėra pagrindo, nes tai, pažeidžiant Reglamento 896/01 25 straipsnio nuostatas, reikštų Reglamento 1291/00 nuostatų taikymą neatsižvelgiant į Reglamente 896/01 numatytas išlygas. Juolab, kad Reglamento 896/01 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas užstatas buvo specifinis užstatas, nes pagal Reglamento 896/01 preambulės 7 punktą tam, kad nebūtų paduodamos paraiškos gauti mažai su tikrosiomis veiklos vykdytojų galimybėmis susijusius metinius paskyrimus ir tokiu atveju nebūtų paduotos paraiškos atitinkamam kiekiui gauti importo licencijas, netradiciniams operatoriams paduodant paraiškas metiniams paskyrimams buvo taikomas reikalavimas pateikti užstatą vietoje importo licencijos užstato, o pagal Reglamento 896/01 24 straipsnio 1 dalį netradicinių operatorių paraiškoms, pateikiamoms pagal šio reglamento II dalį, nebuvo taikomas reikalavimas pateikti šiame straipsnyje numatyto dydžio (50 eurų) užstatą importo licencijai gauti.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, pareiškėjo argumentai, susiję su Reglamento 2220/85 ir Reglamento 1291/00 taikymu, nepaneigia išvados, kad tam, kad būtų grąžintas užstatas pagal Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalį, būtina, kad operatorius savo sąskaita išsiųstų prekes, jas iškrautų Bendrijos teritorijoje ir faktiškai jas importuotų, o bent vienos iš šių sąlygų nesilaikymas suteikia pagrindą negrąžinti užstato.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjas teigė, kad jis įvykdė visas Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, tame tarpe ir prekių išsiuntimą savo sąskaita. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esantys įrodymai tokios išvados nepagrindžia.

Pagal Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalies 2 pastraipą (iš dalies pakeistą 2001 m. rugpjūčio 7 d. Komisijos reglamentu Nr. 1613/2001) prekių išsiuntimas įrodomas pateikiant važtaraščio ir laivo krovinio deklaracijos kopijas arba tam tikrais atvejais sausumos ar oro transporto dokumentą, nurodantį jų išsiuntimą iš kilmės šalies ir sudarytą operatoriaus vardu faktiškai importuojamiems kiekiams. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė. Byloje esantys bananų, gabentų laivais iš Ekvadoro, važtaraščiai patvirtina, kad jie sudaryti ne pareiškėjo, o Latvijos bendrovės SIA Banalat vardu, be to, juose nurodyti kiekiai neatitinka faktiškai pareiškėjo importuotų kiekių. Pareiškėjo vėliau pateikti perrašyti važtaraščiai 4A ir 5A tik patvirtina, kad prekių išsiuntimo metu važtaraščiai buvo išrašyti ne pareiškėjo, o SIA Banalat vardu, todėl jie esminės reikšmės šiuo atveju neturi, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę turi tai, kokie važtaraščiai buvo sudaryti faktinio prekių išsiuntimo metu. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ir kiti su bananų gabenimu laivais iš Ekvadoro susiję dokumentai (prekių kilmės sertifikatai ir kt.) taip pat buvo surašyti ne pareiškėjo, o SIA Banalat vardu.

Pareiškėjas bylos metu įrodinėjo, kad bendrovė SIA Banalat veikė pagal 2004 m. gegužės 4 d. komiso sutartį išskirtinai pareiškėjo pavedimu ir sąskaita. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, paminėta komiso sutartis buvo sudaryta vėliau nei du iš keturių byloje esančių 2004 m. balandžio 23 d. konosamentų bei vėliau nei 2004 m. gegužės 1 d. bananų pirkimo-pardavimo sutartis tarp SIA Banalat bei pareiškėjo. Antra, byloje esančiuose SIA Banalat sąskaitose faktūrose, kurios buvo pateiktos atsakovui, buvo nuorodos ne į 2004 m. gegužės 4 d. komiso sutartį, o į 2004 m. gegužės 1 d. sutartį Nr. BLT/AGA 001/2004 ir 2004 m. gegužės 12 d. sutartį Nr. BLT/AGA 031/2004, t. y. į bananų pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas tarp pareiškėjo ir SIA Banalat. Ataskaitos specifikacijos prie SIA Banalat sąskaitų su nuorodomis į komiso sutartį į bylą buvo pateiktos jau po to, kai byla buvo pirmą kartą išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Trečia, 2004 m. gegužės 4 d. komiso sutartis ir paminėtos specifikacijos nebuvo pateiktos kartu su kitais dokumentais, kurie buvo pateikti atsakovui pirmąjį kartą (2004 m. liepos 30 d.) kreipiantis su prašymu grąžinti užstatą. Ketvirta, pareiškėjo pateiktose apmokėjimo SIA Banalat dokumentuose komiso sutartis taip pat neminima, tačiau yra nuorodų į paminėtas pirkimo pardavimo sutartis. Dėl paminėtų priežasčių, teisėjų kolegija turi pagrindo kritiškai vertinti pareiškėjo pateiktą komiso sutartį byloje surinktų įrodymų visumoje.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad SIA Banalat, išsiųsdama bananus iš Ekvadoro, veikė išimtinai pareiškėjo pavedimu ir jo sąskaita. Byloje esanti komiso sutartis, dėl jau paminėtų argumentų, vertintina kritiškai ir nesudaro pagrindo daryti išvados, kad SIA Banalat nagrinėjamu atveju veikė išskirtinai pareiškėjo pavedimu ir sąskaita. Juolab, kad pagal bananų gabenimo laivais iš Ekvadoro važtaraščius išvežti bananų kiekiai buvo ženkliai didesni už visą pareiškėjui išduotoje licencijoje nurodytą kiekį, o pareiškėjas juos įsigijo jau laive (taip teigė pats pareiškėjas ir tai patvirtina SIA Banalat sąskaitos faktūros bei jų datos). Visa tai suponuoja, kad ši Latvijos bendrovė vykdė savarankišką veiklą įsigydama ir išveždama bananus iš Ekvadoro. Byloje taip pat nėra kitų įtikinamų įrodymų, kad pats pareiškėjas būtų organizavęs bananų pirkimą (pavyzdžiui, sudaręs bananų pirkimo-pardavimo sutartis su vietiniais bananų augintojais) ir jų išsiuntimą iš Ekvadoro (pavyzdžiui, sudaręs bananų vežimo laivu sutartį) ar atlikęs kitokius veiksmus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų patvirtinti, jog prekių išsiuntimas vyko pareiškėjo sąskaita.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas importavo ne tik bananus, kurių kilmė yra Ekvadoras, bet ir Kosta Rikos kilmės bananus. Šiuos bananus pareiškėjas įsigijo iš Lenkijos bendrovės Del Monte Fresh Produce (Lenkija) Sp. z. o. o. Jie buvo pakrauti į sausumos transporto priemones Gdanske (Lenkija) ir atvežti į Klaipėdą. Jokių su šių bananų išvežimu iš kilmės šalies (Kosta Rikos) pareiškėjo sąskaita susijusių dokumentų, kaip to reikalauja Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalies 2 pastraipa, bei apskirtai jokių paaiškinimų dėl šių bananų įsigijimo pareiškėjas nepateikė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas šių bananų neišvežė ir Bendrijos teritorijoje savo sąskaita neiškrovė, o įsigijo kitos įmonės iš kilmės šalies išvežtus ir Bendrijos teritorijoje iškrautus bananus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nagrinėti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus argumentus dėl neteisingų ir klaidinančių atsakovo veiksmų ar aiškinimų nėra pagrindo, nes jie nepatenka į nagrinėjamo ginčo dalyką. Jei pareiškėjas mano, kad atsakovas elgėsi neteisėtai ir dėl to jis patyrė žalos, tai įstatymų nustatyta tvarka jis gali reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai taip pat nėra teisiškai reikšmingi.

Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas neįvykdė Reglamento 896/01 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų būtinų sąlygų užstato grąžinimui, todėl atsakovas pagrįstai jo negrąžino ir jį nusavino. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo.

V.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių - 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną - išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė priteisti atstovavimo ir vertimo išlaidas. Byloje buvo pateikti atskiri atsakovo prašymai su priedais priteisti šias atstovavimo išlaidas: 1651 Lt už atsiliepimo į skundą parengimą (II t., b. l. 112-116); 240 Lt už atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (II t., b. l. 169-173); 240 Lt už atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (III t., b. l. 6-11). Teisėjų kolegija pastebi, kad nors prašymas priteisti 240 Lt už atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo adresuotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, jis buvo išnagrinėtas ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi atmestas, tačiau jis buvo atmestas ne todėl, kad buvo apskritai nepagrįstas, bet todėl, kad prašymo pateikimo metu dar nebuvo priimtas atsakovui palankus sprendimas. Tai leidžia daryti išvadą, kad priimdamas atsakovui palankų sprendimą pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl visų paminėtų išlaidų atlyginimo priteisimo (ABTĮ 45 straipsnio 2 dalis, 87 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą atlyginti atstovavimo išlaidas dėl to, kad, teismo nuomone, nėra jokių objektyvių duomenų, kad atsiliepimą į skundą parengė pagal teisinių paslaugų sutartį veikiantis advokatas. Šią išvadą teismas iš esmės grindė tuo, kad atsiliepimą į skundą pasirašė ne advokatas. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šia teismo išvada, nes ABTĮ nereikalauja, kad procesinį dokumentą, su kurio surašymu susijusių išlaidų atlyginimą prašoma priteisti, pasirašytų būtent advokatas. Be to, byloje yra advokatės A. Kaušikaitės orderis, kuriuo jai suteikiama teisė pasirašyti atsiliepimą (I t., b. l. 106), ji pasirašė prašymą pratęsti terminą atsiliepimui pateikti (I t., b. l. 105), ji nurodyta ir atsiliepime į skundą kaip advokatė, per kurią bus vedama byla (I t., b. l. 118), ji realiai atstovavo atsakovą teismo posėdžių metu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl atstovavimo išlaidų. Atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punktą, 8.2 punktą, 11 punktą, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš pareiškėjo atsakovo naudai priteistina 1651 Lt už atsiliepimo į skundą parengimą, nes ši suma labai nežymiai viršija pagal Rekomendacijas maksimaliai leistiną priteisti sumą, o byla buvo didelės apimties ir pakankamai sudėtinga.

Rekomendacijų 8.18 punkte numatyta, kad už vieną atstovavimo teisme valandą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis yra 0,15 minimalios mėnesinės algos. Atstovavimo teismo posėdžiuose, už kurį atsakovas prašo priteisti iš viso 480 Lt (240 Lt už vieną valandą atstovavimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir 240 Lt už vieną valandą atstovavimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme), metu buvo nustatytas 550 Lt minimalios mėnesinės algos dydis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo”). Taigi už atstovavimo teisme vieną valandą pagal atsakovo pateiktas sąskaitas prašomos priteisti sumos viršija Rekomendacijoje nustatytus maksimalius dydžius. Todėl, vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punktu (advokatė jau buvo rengusi procesinius dokumentus šioje bylose, jai nereikėjo išvykti į kitą vietovę, negu įregistruota darbo vieta), teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad už atstovavimą teismo posėdžiuose Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iš pareiškėjo atsakovui priteistina iš viso 160 Lt (po 80 Lt už atstovavimą Vilniaus apygardos ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme). Taigi iš viso atsakovui iš pareiškėjo priteistina 1811 Lt, susijusių su naudojimusi advokatės paslaugomis.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertimo išlaidos nepriteistinos, nes jos patirtos vykdant įstatymo reikalavimus. ABTĮ nėra nustatyta, kad tos išlaidos, kurios patiriamos vykdant įstatymo reikalavimus, visais atvejais nepriteistinos. Priešingai, reikalavimas dokumentus, surašytus kitomis kalbomis, išversti į lietuvių kalbą patvirtina, kad dokumentų vertimas yra būtinas, todėl ir su tuo susijusios išlaidos paprastai yra būtinos. Be to, ABTĮ 44 straipsnio 4 dalis aiškiai įtvirtina atsakovo teisę reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus. Todėl, atsižvelgiant į atsakovo pateiktus dokumentus, patvirtinančius patirtas vertimo išlaidas ir kiekius, teisėjų kolegija sprendžia, kad jam iš pareiškėjo priteistina 693,12 Lt vertimo išlaidų. Taigi atsakovui iš pareiškėjo viso priteistina 2504,12 Lt (1811 Lt + 693,12 Lt).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodoma teismų praktika nagrinėjamoje byloje remtis nėra pagrindo, nes skiriasi šios ir pareiškėjo nurodomų bylų aplinkybės. Sprendimas šioje byloje priimtas atsakovo naudai, todėl jis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti atitinkamų išlaidų atlyginimo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl atsakovo išlaidų atlyginimo keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

UAB “Augma” apeliacinį skundą atmesti.

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą dalyje, kurioje Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymai dėl proceso išlaidų atlyginimo buvo atmesti, pakeisti. Priteisti iš pareiškėjo UAB “Augma” atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos naudai 2504,12 Lt (du tūkstančius penkis šimtus keturis litus ir dvylika centų) proceso išlaidų.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gudynas Sigita Rudėnaitė Algirdas Taminskas