- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-31
- Bylos Nr.
- 2K-87/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Gintaras Goda, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- V. Š.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. kasacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. Š. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį 45 paroms arešto.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria V. Š. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Š. nuteistas už tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, bet ne vėliau kaip nuo 2007 m. balandžio 16 d., laikė nenustatytoje vietoje netikrą vairuotojo pažymėjimą Nr. 50438619, tariamai išduotą 2004 m. rugpjūčio 20 d. Klaipėdos policijos komisariato V. Š. vardu, žinodamas, kad jis netikras, iki 2007 m. rugpjūčio 8 d., maždaug 2 val., kol Šilalės rajono policijos komisariate Šilalės rajono policijos komisariato Viešosios policijos Operatyvaus valdymo poskyrio vyresnysis postinis V. N., atlikdamas asmens ir daiktų apžiūrą, rado jo piniginėje laikomą aiškiai netikrą vairuotojo pažymėjimą.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde nuteistasis V. Š. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, o nesant tokios galimybės – minėtus nuosprendį ir nutartį pakeisti bei paskirti bausmę, nesusijusią su areštu ar realiu laisvės atėmimu. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai jo prisipažinimą ir gailėjimąsi nusikaltus laikė nenuoširdžiais, nes jis nenurodė asmenų, kurie suklastojo dokumentą, tik todėl, kad nežino, kas tai padarė. Vairuotojo pažymėjimo laikymas piniginėje nesukėlė jokio pavojaus visuomenei ar valstybės valdymo saugumui, nes šio pažymėjimo kasatorius nenaudojo, kadangi turi savo tikrus, teisėtai įgytus ir galiojančius dokumentus. Kasatorius nesutinka, kad žalos nebuvimo faktas neturi jokios reikšmės, nes tai prieštarautų BK 300 straipsnio 3 daliai, kurioje žala apibrėžta kaip itin kvalifikuojanti aplinkybė. Nuteistasis tvirtina dokumento neketinęs niekur naudoti, jo niekad nenaudojo, nerodė ir nedemonstravo, tiesiog jis atsitiktinai buvo surastas asmens kratos metu. Kadangi pažymėjimas panaudotas nebuvo, o dabar yra konfiskuotas ir taip užkirsta bet kokia galimybė jį panaudoti ateityje, kasatorius mano, jog padaryta veika prarado pavojingumą, o jo veiksmai turėtų būti pripažinti mažareikšmiais, t.y. teismas turėjo taikyti BK 36-37 straipsnius. Net nesant galimybės taikyti BK 36 straipsnio, yra visos sąlygos taikyti BK 37 straipsnį. Ši nuteistojo pozicija, anot jo paties, sutampa ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime išdėstytu išaiškinimu, o taip pat su BK komentare pateiktais argumentais dėl BK 37 straipsnio taikymo. Kasatorius taip pat prašo teismo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, į tai, kad jis dirba Airijoje, kad galėtų išlaikyti mažametį vaiką, nes Lietuvoje šiuo metu nedarbas, o sutuoktinė negali dirbti dėl to, kad privalo prižiūrėti vaikelį.
Atsiliepimas
Atsiliepime į V. Š. kasacinį skundą Lietuvos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras S. Stulginskis siūlo skundą atmesti. Nurodo, kad BK 36 straipsnyje nurodytas pagrindas dėl veikos tapimo nepavojinga taikomas tik tuo atveju, kai veika praranda pavojingumą dėl objektyvių veiksnių, be to, pavojingumą praranda ne viena konkreti veika, o viso analogiškos veikos. Kad veikos vykdymą nutraukė policijos pareigūnai, nėra aplinkybė, objektyviai mažinanti veikos pavojingumą. Sprendžiant klausimą dėl BK 37 straipsnio taikymo ir veikos pripažinimo mažareikšme, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius, tiek ir į subjektyviuosius požymius. Šie požymiai yra vertinamieji ir, ar tokie požymiai egzistuoja, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir skunde išdėstytais argumentais, motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Teismas teisingai nurodė, kad nuteistojo padaryto nusikaltimo (BK 300 straipsnio 2 dalis) sudėtis nesietina su žalos atsiradimu, o tai, kad BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis – didelė žala – nereiškia, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta veika nepadaroma žala įstatymo saugomoms vertybėms. Nedidelių pasekmių atsiradimas įstatymo leidėjo paliekamas už sudėties ribų ir yra reikšmingas tik bausmės individualizavimui BK straipsnio sankcijos ribose. Tais atvejais, kai nusikaltimo sudėtis yra formalioji, veikos pavojingumą lemia nusikalstamos veikos pobūdis, jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, nusikaltimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr.29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 5 punktas). Žinomai netikro vairuotojo pažymėjimo laikymas yra kvalifikuojantis požymis ir už tai numatyta griežtesnė atsakomybė nei už kitų, BK 300 straipsnio 2 dalyje nenurodytų, dokumentų laikymą. Be to, byloje nustatyta, kad kasatorius žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą laikė gana ilgą laiko tarpą – ne vėliau kaip nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2007 m. rugpjūčio 8 d., t.y. net ir po to, kai jo vardu buvo išduotas kitas vairuotojo pažymėjimas. Specialisto išvada nustatyta, kad rastas vairuotojo pažymėjimas yra pilnai netikras, be to, priešingai nei teigė kasatorius, byloje yra duomenų, jog jis buvo šį netikrą vairuotojo pažymėjimą pateikęs Airijoje, siekdamas šioje šalyje įsidarbinti vairuotoju. Minėto Senato nutarimo 12 ir 14 punktuose išaiškinta, jog veiką pripažįstant mažareikšme negalima remtis kaltininko asmens požymiais bei neatsižvelgiama į nustatytas lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, todėl kasatoriaus nurodytos aplinkybės, susijusios su jo darbine veikla Airijoje, šeimine sudėtimi bei sveikatos būkle, nesvarstytinos sprendžiant šį klausimą. Teismai, skirdami bausmę, įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į tai, kad V. Š. baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, bei į tai, kad jis iš esmės prisipažino laikęs netikrą vairuotojo pažymėjimą, dėl to ir skyrė BK 300 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – areštą – bei jo dydį nustatė artimą sankcijos vidurkiui. Motyvuotai pasisakė ir dėl kasatoriaus teiginio, jog nebus kam išlaikyti jo mažametį vaiką. Todėl, prokuroro įsitikinimu, kasatoriaus prašymas skirti bausmę, nesusijusią su areštu, nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, teisingai kvalifikavo V. Š. veiką, bausmę paskyrė remiantis sankcijos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, ribomis, vadovaudamiesi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis.
Teismai teisingai kvalifikavo V. Š. veiką pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nes jis laikė žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą, kurį pas V. Š. aptiko policijos pareigūnai 2007 m. rugpjūčio 8 d. Šie nusikalstamos veikos požymiai atitinka BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl žalos padarymo. Teismai teisingai nurodė, jog BK 300 straipsnio 2 dalyje yra numatyta formalioji nusikaltimo sudėtis, už kurios padarymą atsakomybė kyla nepriklausomai nuo padarinių. Tokios veikos pavojingumą, visų pirma, lemia nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai, taip pat ir nusikaltimo dalykas. Remdamasis šiais kriterijais, apeliacinės instancijos teismas išdėstė pagrįstus argumentus, kad padaryta veika negali būti pripažinta mažareikšme. Teisiniais argumentais nepagrįsta kasacinio skundo pozicija, jog V. Š. padaryta veika prarado pavojingumą, nes ši veika atitinka kvalifikuotą dokumentų suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu sudėtį. Šiais nusikaltimais yra pažeidžiama valdymo tvarka, jie yra gana plačiai paplitę ir kelia grėsmę valdymo tvarkai.
Nepagrįsti V. Š. kasacinio skundo argumentai, kuriuose jis nurodo, kad be pagrindo teismas jo prisipažinimą ir gailėjimąsi padarius nusikaltimą laikė nenuoširdžiais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog V. Š. prisipažinimas teisme yra nenuoširdus, nes jis ikiteisminio bylos tyrimo metu kaltės nepripažino, nenurodė, kokiomis aplinkybėmis ir iš kokio asmens įgijo suklastotą vairuotojo pažymėjimą. Teismų praktikoje prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis lengvinančia atsakomybę aplinkybe pripažįstami tais atvejais, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikaltimą, atvirai, nieko neslėpdamas ir nevengdamas atsakomybės duoda parodymus apie nusikaltimo aplinkybes. Todėl teismų išvada dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo yra pagrįsta.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami bausmę, teisingai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsižvelgė į veikos pavojingumą, teisiamojo asmenybę bei kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuosprendyje ir nutartyje išdėstydamas motyvus. V. Š. paskirta švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis, bausmės dydis mažesnis už šios rūšies bausmės vidurkį, todėl įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. Š. kasacinį skundą atmesti.