- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-29
- Bylos Nr.
- 2-362/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Gintaras Pečiulis (pran.), Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Lithun“, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Lithun“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2⁴⁰-1475/2001 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginant AB ,,Lithun“ interesus, ieškinį atsakovui 91-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2001 m. liepos 19 d. nutartimi ieškinio užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovo 91 – osios GNSB turtas už 407 923,60 Lt sumą. Tas pats teismas 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi pritaikė papildomas laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovui 91- ajai GNSB sudaryti sandorius dėl bendrijai nuosavybės teisėmis priklausančio turto bei turtinių teisių perleidimo tretiesiems asmenims bei tokius sandorius teisiškai registruoti. Vilniaus apygardos teismas 2001 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovo AB ,,Lithun“ naudai iš atsakovo 91 –osios GNSB 365 032,76 Lt įsiskolinimą ir 40 991,83 Lt delspinigių. Sprendimas dar nėra įvykdytas.
Šalies argumentai
Pareiškėjai P.K., M.G., M.K., L.R., G.K., S.L., V.L., L.P., A.P., R.Š., R.O., D.D., E.Z., G.B., J.Š., M.Š., A.M., D.K., M.Č., V.A., V.S., M.D., G.S. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl arešto ir draudimų, pritaikytų teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi butams (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad įsiteisėjusia Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nutartimi, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-2983-656/2006, pareiškėjams buvo perduotos nuosavybės teisės į minėtus butus, tačiau jų teises į nekilnojamąjį daiktą nepagrįstai varžo Vilniaus apygardos teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi pritaikyti apribojimai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. kovo 31 d. nutartimi panaikino to paties teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi numatytus draudimus butams (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2001 m. liepos 19 d. nutartimi nustatyti apribojimai negali būti taikomi turtui, kuris nėra 91 - osios GNSB nuosavybė. Pareiškėjų nurodyti butai nebuvo įregistruoti bendrijos nuosavybe, todėl minėta nutartimi areštas jiems negali būti taikomas. Teismas konstatavo, jog esant aplinkybei, kad minėti butai negalėjo būti ir nėra areštuoti, pareiškėjų prašymo dalis dėl areštų naikinimo nesvarstytina. Teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi numatytų apribojimų taip pat nėra pagrindo taikyti turtui, nesančiam atsakovo nuosavybe (CPK 156 str. 1 d. 1 p.). Taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-2983-656/2006, pagal kurią pareiškėjams buvo perduotos nuosavybės teisės į minėtus butus, yra įsiteisėjusi, išieškojimas iš šių butų ieškovo naudai negali būti ir nėra vykdomas. Teismas laikė, kad dėl šių butų taikyti apribojimus pareiškėjų nuosavybės teisių įregistravimui nėra pagrindo, todėl apribojimus panaikino (CPK 161 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,Lithun“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų prašymą atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas, priimdamas nutartį, rėmėsi Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nutartimi, tačiau neatsižvelgė į tos nutarties turinį ir sąlygas. Iš taikos sutarties sąlygų matyti, kad sutarties 1.4 punktu atsakovas 91 – oji GNSB įsipareigojo kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl taikytų ieškinio užtikrinimo priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-1475-40/2001. Tačiau nei pareiškėjai, nei atsakovas 91 – oji GNSB nesiūlė kuo nors pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
2. Teismas pažeidė CPK 150 straipsnio 5 dalį. Vilniaus apygardos teismo 2001 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas, tačiau teismo sprendimas iki šiol nėra įvykdytas, todėl visos ieškinio užtikrinimo priemonės yra paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
3. Teismas neteisingai įvertino Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nutartį, teigdamas, jog butai, kuriems buvo prašoma panaikinti draudimus, nepriklauso 91 – ajai GNSB, todėl apribojimai šiam turtui netaikytini. Taikos sutarties 6 punkte nurodoma, kad bendrija sutartimi perduoda pareiškėjų nuosavybėn nekilnojamąjį turtą. Iš pareiškėjų pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjų nuosavybė atsiranda pagal sandorį. Kadangi bendrija perdavė pareiškėjams būtent nuosavybės teisę, darytina išvada, jog bendrija šią nuosavybės teisę į perduodamus butus turėjo (CK 4.48 str. 1 ir 2 d.). Tai, jog turtas nebuvo registruotas bendrijos vardu, negali būti laikoma įrodymu, jog bendrija to turto neturėjo.
4. Tvirtinant taikos sutartį tarp 91 – osios GNSB, jos narių ir AB bankas ,,Hansabankas“, ieškovas AB ,,Lithun“ nedalyvavo ir apie taikos sutarties tvirtinimą nebuvo informuotas. Sandoris dėl taikos sutarties sudarytas 2005 m. lapkričio 15 d. ir pavirtintas 2006 m. vasario 7 d. nutartimi, taikos sutarties šalims žinant, kad Vilniaus apygardos teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutarties pagrindu atsakovui 91 – ajai GNSB yra uždrausta sudarinėti bet kokius sandorius dėl bendrijos turto perleidimo. Kadangi sandorio dėl taikos sutarties esmė yra būtent bendrijos turto perleidimas, tuo pažeisti kreditoriaus AB ,,Lithun“ interesai bei minėta teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartis.
Atsiliepimas
Pareiškėjų atstovė adv. V.Žukienė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime akcentuojama, kad atsižvelgiant į byloje esančią medžiagą, teismo sprendimo vykdymas dėl išieškojimo AB „Lithun“ naudai yra pakankamai užtikrintas netaikant apribojimų nurodytiems pareiškėjų butams. Atsiliepime taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinę daugiabučio gyvenamojo namo statybos situaciją ir pagrįstai nurodė, jog nėra pagrindo taikyti apribojimų turtui, nesančiam atsakovo 91 – osios GNSB nuosavybe.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas taikytas laikinąsias apsaugos priemones butams (duomenys neskelbtini), iš esmės priėmė teisingą nutartį (CPK 302 str., 338 str., 263 str. 1 d.).
Teismas turi teisę bet kurioje civilinio proceso stadijoje imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostata, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas reiškia, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad jos maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet tuo pačiu atsakovas nepatirtų nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Minėtame straipsnyje taip pat numatyta, kad teismas gali panaudoti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Tai imperatyvi procesinės teisės norma, draudžianti suvaržyti šalies teises daugiau nei būtina tikslui pasiekti. Taigi, atsakovui reiškiamo materialinio teisinio reikalavimo suma yra esminis kriterijus, apsprendžiantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, numato ir šių priemonių pakeitimo arba panaikinimo pagrindus bei tvarką. Pagal CPK 150 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo 2001 m. liepos 19 d. nutarties pagrindu buvo areštuotas 91- ajai GNSB priklausantis turtas - dvi administracinės paskirties patalpos ir trys garažai, esantys (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 99-101). Viso areštuoto turto vertė, nurodyta areštuoto turto apyraše, sudarė 410 100 Lt. To paties teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi buvo pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovui 91- ajai GNSB sudaryti sandorius dėl bendrijai nuosavybės teisėmis priklausančio turto bei turtinių teisių perleidimo tretiesiems asmenims bei tokius sandorius teisiškai registruoti. Vilniaus apygardos teismas 2001 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovo AB ,,Lithun“ naudai iš atsakovo 91 –osios GNSB 365 032,76 Lt įsiskolinimą ir 40 991,83 Lt delspinigių (iš viso – 406 024,59 Lt). Vykdant minėtos skolos AB ,,Lithun“ naudai išieškojimą iš 91- osios GNSB teismo antstolių kontora prie Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo (teismo antstolis A.Christenok) 2002 m. gegužės 16 d. areštavo 91- ajai GNSB priklausančią 1/3 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), taip pat vandentiekio ir elektros energijos perdavimo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini). Bendra 2002 m. gegužės 16 d. turto arešto akte nurodyta areštuoto turto vertė sudarė 528 000 Lt (t. 2, b.l. 150-152).
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dalyje dėl arešto ir draudimų, pritaikytų teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi butams (duomenys neskelbtini).
Remdamasi byloje esančiais įrodymais bei atsižvelgdama į paminėtus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto tikslus, teisėjų kolegija sprendžia, jog 2002 m. gegužės 16 d. turto arešto aktu areštuotu 91- osios GNSB turtu Vilniaus apygardos teismo 2001 m. lapkričio 19 d. sprendimo įvykdymas užtikrintas pakankamai. Esant tokiai aplinkybei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino pareiškėjų prašymą ir panaikino taikytus apribojimus aukščiau išvardintiems butams. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atskirajame skunde išsakytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad butai, kuriems buvo prašoma panaikinti draudimus, nepriklausė 91 – ajai GNSB, todėl nebuvo pagrindo taikyti apribojimus šiam turtui. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties (t. 2, b. l. 145-147) 6 punkte nurodoma, kad 91- oji GNSB sutartimi perduoda pareiškėjų nuosavybėn nekilnojamąjį turtą. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Kadangi bendrija sutartimi perdavė pareiškėjams būtent nuosavybės teisę, todėl yra pagrindas išvadai, jog bendrija nuosavybės teisę į perduodamus butus turėjo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas iš esmės teisingai panaikino to paties teismo 2001 m. lapkričio 16 d. nutartimi numatytus draudimus butams (duomenys neskelbtini), nors ir klaidingai nurodė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindą, todėl skundžiama pirmosios instancijos nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.