Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. B. (E. B.) ir R. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktus (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) – laisvės atėmimu penkiolikai metų;pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir E. B. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo E. B. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei S. G. priteista 4 402,47 Lt turtinei ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;pagal BK 237 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. M. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. ir R. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad XXXX m. gruodžio XX d., apie XX val., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, G. V. gyvenamajame statybiniame vagonėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų su nukentėjusiuoju A. G. metu tyčia sudavė nukentėjusiajam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvylika smūgių į veidą, galvą ir kairę plaštaką, ir bendrais veiksmais padarė jam odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis veide, viršugalvyje ir kairėje plaštakoje, poodinę kraujosruvą pasmakrėje bei nosies lūžį, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, po A. G. sužalojimo, turėdamas tikslą nuslėpti nukentėjusiojo atžvilgiu prieš tai padarytą nusikaltimą, veikdamas itin žiauriai, tame pačiame gyvenamajame statybiniame vagonėlyje, o po to ištempęs nukentėjusįjį į lauką sužalotam bei apsvaigusiam nuo alkoholio ir dėl to negalėjusiam pasipriešinti tyčia sudavė peiliu A. G. ne mažiau kaip 30 smūgių į krūtinės ląstą, pilvą ir kairį šoną, taip jam padarė daugybinius durtinius – pjautinius krūtinės ir pilvo sužalojimus su krūtinplėvės, širdiplėvės, širdies, dešinio plaučio, pilvaplėvės, kepenų kairės skilties, skrandžio, kairio inksto, diafragmos dešinio kupolo, tarpuplaučio pažeidimus, kurie komplikavosi masyviu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje su kairio plaučio subliuškimu, dėl ko nukentėjusysis mirė. E. B. siekdamas nuslėpti savo padarytas nusikalstamas veikas, padedant R. M., nutempė ir paslėpė A. G. kūną prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini).

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku, žinodamas, jog E. B. nužudė nukentėjusįjį A. G., nepranešė apie tai teisėsaugos institucijoms, o jo (E. B.) paprašytas, iš anksto nepažadėjęs padėjo nunešti ir paslėpti nužudytojo kūną prie tvenkinio, esančio (duomenys neskelbtini).

Nuteistasis E. B. apeliaciniu skundu prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, nes ji yra per griežta. Apeliantas prašo teismo atsižvelgti į tai, kad jis prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, neigiamai vertina savo poelgį, nuoširdžiai gailisi bei atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų, žada nukentėjusiajai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teigia, kad yra jauno amžiaus, pradėjo mokytis, laisvės atėmimo bausme nuteistas pirmą kartą.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra per griežta, nes padarė du nesunkius nusikaltimus. Prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad yra jauno amžiaus, prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas ir gailisi. Skunde nurodo, kad šeimoje, mokykloje charakterizuojamas teigiamai, neteistas, nori tęsti mokslus ir baigti vidurinę mokyklą, įsidarbinti. Atkreipia dėmesį į tai, kad padarytos nusikalstamos veikos yra atsitiktinė klaida jo gyvenime.

R. M., nuteistųjų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų E. B. ir R. M. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreipiamas dėmesys, kad nuteistieji neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, nusikalstamų veikų kvalifikacijos, o tik prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl švelnesnių bausmių paskyrimo, neperžengiant apeliacinių skundų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. B. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6 ir 11 punktus, tačiau pirmosios instancijos teismas jį nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9 ir 11 punktus (t. 2, b. l. 174, t. 3, b. l. 33-41). Iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies ir motyvų matyti, kad E. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2, 6 ir 11 punktuose. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė techninę klaidą ir vietoje BK 129 straipsnio 2 punkto klaidingai nurodė 9 punktą. Teisėjų kolegija tai nelaiko esminiu pažeidimu ir šią klaidą ištaiso nekeičiant nuosprendžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas apeliantams bausmes, atsižvelgė į jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį. E. B. padarė labai sunkų ir nesunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3, 6 dalys), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai. Nuteistasis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). R. M. padarė nesunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3 dalis), veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nusikaltimai padaryti esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, t. y. kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką yra savanoriškas, išsamus ir laiku atliktas faktinių objektyvių veikos padarymo aplinkybių pripažinimas. Dėl to kaltininko prisipažinimu teismų praktikoje nepripažįstami kaltininko parodymai, kuriais jis pripažįsta bylos aplinkybes, bet tai daro ne savanoriškai, o verčiamas byloje surinktų įrodymų, kai pripažįsta tik dalį bylos aplinkybių, o dalį nuslepia ar aiškina kitaip siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, ar pripažinimas bylos aplinkybių, kai teisėsaugos institucijoms jau yra žinoma apie padarytą baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininkas žino šią aplinkybę.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino E. B. asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, nusikalstamas veikas padarė tik suėjus pilnametystei, tačiau dar būdamas nepilnametis, buvo padaręs analogišką nusikaltimą, t. y. nesunkiai sutrikdęs kito žmogaus sveikatą, girtavo, nesimokė, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, baustas už administracinius teisės pažeidimus). Pažymima, kad šis E. B. asmenybės įvertinimas turi didelę reikšmę vertinant jo pavojingumą ir duoda pagrindą manyti, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti. Nuteistojo E. B. skunde nurodyti argumentai, jog yra jauno amžiaus, neigiamai vertina savo poelgį, nuoširdžiai gailisi bei atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų, žada nukentėjusiajai atlyginti priteistą turtinę ir neturtinę žalą, pradėjo mokytis, laisvės atėmimo bausme nuteistas pirmą kartą yra nepakankami ir neįtikinami, kad būtų galima sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pažymima, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). Pagal Vilniaus apygardos teismo nustatytas bylos aplinkybes nuteistasis E. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies, nepripažino esminių baudžiamojoje byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių – teigė, kad smūgiavo peiliu nukentėjusiajam tik 3-4 kartus, t. y. daug mažiau smūgių, nei buvo inkriminuota ikiteisminio tyrimo metu ir objektyviai nustatė teismas (t. 2, b. l. 9, 25, 28). Be to, nuteistasis E. B. dėl padarytų nusikalstamų veikų neatgailauja, o vien tai, kad jis neginčija civilinio ieškinio ir žada atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nėra pagrindas laikyti, kad apeliantas dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailisi. Dėl šių priežasčių bylos aplinkybių pripažinimas negali būti vertinamas kaip nuoširdus, todėl nėra teisinio pagrindo E. B. nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių kitų nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų E. B. paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmes baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, E. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Taip pat svarbu pažymėti, kad BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokiu atveju, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką, tokiu atveju, kai priėmus nuosprendį nustatoma, kad asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskirta bausmė už naują nusikalstamą veiką turi būti subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Bausmes, paskirtas nauju nuosprendžiu bendrinant su ankstesniu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, taikant apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo būdą. Esant šioms aplinkybėms, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, E. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde pažymi, kad nesutinka su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme, prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Skunde apeliantas taip pat prašo atsižvelgti, kad dėl savo neteisėtų veiksmų gailisi, suprato blogai pasielgęs ir sieks pakeisti savo gyvenimo būdą, t. y. tęsti mokslą, baigti vidurinę mokyklą, įsidarbinti, jis anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, šeimoje ir mokykloje charakterizuojamas teigiamai.

Šie apelianto R. M. argumentai yra pagrįsti iš dalies, todėl skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam laisvės atėmimo bausme asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo suteikia galimybę BK 75 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas, numatytas baudžiamojo įstatymo leidėjo BK 75 straipsnyje, išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus ir sudaro teismui teisines prielaidas individualizuoti bausmę ir paskirti tokias baudžiamojo poveikio priemones, kurių pakaktų nuteistojo resocializacijai. Pažymima, kad tuo atveju, jeigu asmuo nuteistas už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, gali nuspręsti, jog bausme siekiami tikslai bus įgyvendinti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą, paskirdamas vieną ar kelis įpareigojimus, kurie numatyti BK 75 straipsnio 2 dalyje. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. M. padaryti nusikaltimai yra nesunkūs, todėl teismas asmeniui, nuteistam už kelis nesunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Tai, kad nėra nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, negali būti priežastimi šią normą netaikyti. Tačiau be šitų formalių sąlygų, kuriomis baudžiamojo įstatymo leidėjas apriboja bausmės vykdymo atidėjimo taikymą, teismas turi nustatyti, kaip atidedant bausmės vykdymą bus įgyvendinti paskirta bausme siekiami tikslai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminis dalykas, kurį būtina nustatyti, tai ar pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. M. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės paskirtį – galutinį rezultatą, kurio siekia valstybė nustatydama ir taikydama bausmes. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad bausmės paskirtį apibrėžia BK 41 straipsnis, kuriame išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, o jų siekiai turi būti protingai subalansuoti. Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad R. M. tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai, taip pat atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnį, įvertino šių nusikaltimų darymo motyvus, konkrečias nusikaltimų aplinkybes, nuteistojo asmenybę (praeityje neteistas, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoširdus, buvo abejingumas kito asmens likimui), atsakomybę sunkinančias aplinkybes (veikas padarė veikdamas bendrininku grupe ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui), taip pat, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (t. 3, b. l. 40). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino BK 55 straipsnio nuostatas ir R. M. už kiekvieną nusikalstamą veiką pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę baudžiamojo įstatymo sankcijos ribose.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Apeliacinis teismas pažymi, kad nors nuteistojo asmeninės savybės, nusikaltimų pavojingumo visuomenei laipsnis, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės yra svarbios aplinkybės ir į tai turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau šios aplinkybės negali būti prioritetinės ir nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus R. M. laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgė į daugelį teisiškai reikšmingų ir palankių bausmei paskirti aplinkybių, todėl nuteistajam paskyrė neteisingą bausmę. Pabrėžtina ir tai, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismas kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, privalo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir spręsti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti R. M. neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija nurodo, kad R. M. anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, padarė du nesunkius nusikaltimus, charakteristikoje iš gyvenamosios vietos ir mokslo įstaigos nurodoma, kad nusiskundimų dėl jo elgesio negauta (t. 2, b. l. 139, 142), gyvena su motina, šiuo metu baigė 9 klases ir nori įsidarbinti. Todėl atsižvelgiant į visas aukščiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad jis nėra linkęs nusikalsti, o padarytos nusikalstamos veikos nėra jo ankstesnio antivisuomeninio gyvenimo padarinys. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. M. atsiprašė nukentėjusiosios, suprato, kad padaryti veiksmai yra nusikalstami ir dėl to pergyvena (t. 3, b. l. 31). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms yra pagrindas manyti, kad R. M. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o jos vykdymą atidedant maksimaliam terminui. Akivaizdu, kad per šį terminą jo elgesys bus kontroliuojamas, ir jei jis nevykdys paskirtų įpareigojimų ar iš naujo nusikals, bausmės vykdymo atidėjimas bus panaikintas ir jis turės atlikti anksčiau teismo paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, ši baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma (bausmės vykdymo atidėjimas) bus pakankamai efektyvi poveikio priemonė, siekiant sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti ir paveikti taip, kad ateityje jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendį pakeisti:

R. M. pripažintam kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 237 straipsnio 1 dalį ir nuteistam subendrinta bausme – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 5, 7 punktus, paskirtosios bausmės vykdymą atidėti trejiems metamas. R. M. įpareigoti per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos įsidarbinti arba tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse vietoj nurodyto BK 129 straipsnio 6, 9, 11 punktų, nurodyti BK 129 straipsnio 2, 6 ir 11 punktus.

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.