- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-08
- Bylos Nr.
- N-575-2383-10
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pažeidėjas
- V. K.
- Kategorijos
- 40.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. nutarties V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VDI Vilniaus skyrius) įgaliotas pareigūnas surašė V. K. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis, būdamas V. K. įmonės „Fodijas“ savininku, darbuotojui A. M. nemokėjo darbo užmokesčio nuo 2008 m. gegužės mėnesio, taip pat su darbuotoju A. M. neatsiskaitė jo atleidimo iš darbo dieną, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 201 straipsnio 1 dalies ir 206 straipsnio 1 dalies nuostatas. Jo veika protokole buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41⁴ straipsnio 1 dalį.
VDI Vilniaus skyrius 2009 m. liepos 29 d. nutarimu V. K. už ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą paskyrė 1 000 Lt baudą.
Šalies argumentai
V. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė nutarimą panaikinti bei administracinę bylą nutraukti. Nurodė, kad jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Anot jo, A. M. jam priklausantį darbo užmokestį pasiimdavo pats, tą jis nurodydavo kiekvieną mėnesį teikiamose ataskaitose, kurių po vieną egzempliorių pateikdavo įmonės buhalterei, vėliau ataskaitos pagrindu jam buhalterė išrašydavo kasos išlaidų orderį, sutikslindavo paimtų pinigų pagrįstumą, tačiau pastaraisiais darbo mėnesiais A. M. kasos išlaidų orderių nepasirašydavo. Po atlikto patikrinimo buvo paskaičiuotas A. M. priklausantis atlyginimas ir, suvedus rezultatus, paaiškėjo, kad jam nesumokėta 934,68 Lt. Teigė, kad dėl tokios situacijos, t. y. netiksliai paskaičiuoto darbo užmokesčio, yra ir A. M. kaltės, nes jis atsisakė pasirašyti buhalterinius dokumentus. Pažymėjo, kad įmonės reikalus tvarkė buhalterė, turėdama įgaliojimus, o jis per visą laikotarpį nebuvo Lietuvoje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 2 d. nutartimi V. K. skundą patenkino iš dalies ir VDI Vilniaus skyrius 2009 m. liepos 29 d. nutarimą, kuriuo V. K. už pažeidimo, numatyto ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaustas 1 000 Lt bauda, pakeitė, paskirdamas V. K. už minėto pažeidimo padarymą 500 Lt baudą. Teismas nurodė, kad V. K. veika pagal ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Pažeidimo padarymą, be V. K. atstovo pripažinimo teismo posėdyje, kad A. M. priklausantis visas darbo užmokestis nesumokėtas, anot teismo, patvirtina ir paties V. K. pateikta ataskaita apie A. M. darbo užmokestį ir pažyma apie įsiskolinimą, kasos išlaidų orderiai, kurie 2008 m. birželio – 2009 m. kovo mėnesiais pasirašyti ne A. M., o V. K.. Kita vertus, teismas nurodė, kad buvo pažeistos administracinės nuobaudos skyrimo taisyklės. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad A. M. darbo užmokestis buvo mokamas, tačiau ne visas, todėl, įvertinęs pažeidimo pobūdį, bei tai, kad kaltė dėl pažeidimo padarymo iš dalies pripažinta, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatęs, konstatavo, kad administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti, skiriant V. K. minimalią sankcijoje numatytą nuobaudą. Pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnį nenustatė.
III.
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo prašo VDI Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 29 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos administracinis teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Vadovaujasi skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta aplinkybė, kad A. M. nebuvo mokamas darbo užmokestis, teisme nepasitvirtino, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs šį faktą, turėjo VDI Vilniaus skyriaus nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis yra baustinas, nes toleravo V. K. nepasirašymą kasos pajamų orderiuose. Tokia veika yra savarankiškas pažeidimas ir ji su ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pažeidimu nesietina.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
V. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas dėl ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.
ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, nustatytos Darbo kodekse, kolektyvinėje arba darbo sutartyje, pažeidimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo 500 iki 5 000 litų. Minėta teisės norma blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Nagrinėjamoje byloje V. K. kaltinamas tuo, kad pažeidė DK 201 straipsnio 1 dalį ir 206 straipsnio 1 dalį.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.
2005 m. birželio 1 d. darbo sutartyje nurodyta, kad darbdavys (V. K. įmonė „Fodijas“) nuo 2008 m. sausio 1 d. įsipareigoja mokėti darbuotojui A. M. 400 Lt mėnesinį darbo užmokestį kartą per mėnesį 20 dieną (b. l. 30-31). Ataskaita apie A. M. darbo užmokestį (b. l. 17), pažyma apie delspinigių priskaičiavimą nuo neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 18), kasos išlaidų orderiai, kuriuose nėra A. M. parašų (b. l. 35-38), patvirtina, kad minėtas darbo sutartyje įtvirtintas įsipareigojimas nebuvo vykdomas ir A. M. visas priklausantis darbo užmokestis nuo 2008 m. gegužės mėn. iki 2009 m. kovo mėn. neišmokėtas. Pats apeliantas šių aplinkybių neginčija, nurodo, kad už minėtą laikotarpį susidarė 934,68 Lt skola, tačiau teigia, kad dėl to kaltas ir pats A. M., nes darbo užmokestis netiksliai paskaičiuotas, jam atsisakius pasirašyti buhalterinius dokumentus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad darbo užmokestį teisingai apskaičiuoti ir išmokėti privalo darbdavys. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įmonėje buvo susiklosčiusi tam tikra neoficiali darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, ji 2005 m. birželio 1 d. darbo sutartyje nebuvo aptarta. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje darbo sutartyje darbdavys įsipareigojo mokėti fiksuotą ir iš anksto tiksliai apibrėžtą darbo atlyginimą, jokie priedai ar priemokos nenumatytos, todėl byloje neįrodyta, kad teisingam darbo užmokesčiui apskaičiavimui buvo reikalinga pateikti papildomus dokumentus, nagrinėjamu atveju – ataskaitas. Iš pateiktų kasos išlaidų orderių, A. M. pasirašytų už laikotarpį iki 2008 m. gegužės mėn., matyti, kad jam visada buvo mokamas vieno dydžio darbo užmokestis – toks kaip numatytas darbo sutartyje (b. l. 39). Be to, apeliantas neneigia, kad tokios ataskaitos buvo pateikiamos, ką įrodo ir jų buvimas apelianto žinioje, o tas faktas, kad A. M. nepasirašė kasos išlaidų orderyje, nesusijęs jokiu priežastiniu ryšiu su tiksliu darbo užmokesčio apskaičiavimu. Pasirašant kasos išlaidų orderį patvirtinamas darbo užmokesčio išmokėjimo faktas, tačiau jis prieš tai jau turi būti teisingai apskaičiuotas, kas, kaip nustatyta aukščiau, yra darbdavio pareiga. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta veika dėl DK 201 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodyta. Byloje taip pat įrodyta, kad V. K. pažeidė DK 206 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbdavio pareigą, t. y. nutraukęs darbo sutartį su A. M., su juo paskutinę jo darbo dieną (2009 m. kovo 16 d.) neatsiskaitė. V. K. atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje šias aplinkybes patvirtino (b. l. 56). Pats V. K. jų apeliaciniame skunde taip pat nepaneigė, jokių argumentų dėl šio kaltinimo pagrįstumo nepateikė. Minėto pažeidimo padarymą patvirtina ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. pažyma, kurioje vienašališkai įsipareigojama su A. M. atsiskaityti iki 2009 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 16).
Apeliantas ydingai aiškina pirmosios instancijos teismo nutartį ir teigia, kad jis bylą jo atžvilgiu turėjo nutraukti, nes nustatė, kad darbo užmokestis buvo mokamas. Tai neatitinka faktinės padėties. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad A. M. darbo užmokestis buvo mokamas, tačiau ne visas, tik jo dalis, kas taip pat vertintina kaip pažeidimas, užtraukiantis administracinę atsakomybę pagal ATPK 41⁴ straipsnio 1 dalį. Būtent už šios veikos padarymą V. K. ir pripažintas kaltu, o ne dėl to, kad laiku neįformino kasos pajamų orderių, kaip jis nepagrįstai teigia apeliaciniame skunde.
Be to, matyti, kad apeliantas iš esmės neigia, jog yra tinkamas administracinės atsakomybės subjektas. Nurodo, kad visus įmonės reikalus tvarkė buhalterė, o jis buvo išvykęs. Teisėjų kolegija šia versiją atmeta kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant administracinės atsakomybės išvengimo. A. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad įmonėje dirbo tik jis ir V. K., o buhalterinę apskaitą tvarkydavo kita įmonė (b. l. 56). Tai patvirtina ir darbo sutarčių registravimo žurnalas (b. l. 33), iš kurios matyti, kad įmonėje buhalterės nėra. VDI Vilniaus skyriaus atstovas nurodė, kad, atliekant pažeidimo tyrimą, nebuvo pateikti jokie dokumentai, kad V. K. įmonės „Fodijas“ buhalterinę apskaitą vykdančiai įmonei buvo pavesta vykdyti darbdavio funkcijas, pateikti dokumentai patvirtino, kad minėta įmonė yra atsakinga tik už apskaitą (b. l. 56). Tokių įrodymų V. K. pirmosios instancijos teisme taip pat nepateikė, jų nepridėjo ir prie apeliacinio skundo. Taigi, byloje neįrodyta, kad V. K. būtų perdavęs savo, kaip darbdavio, įgaliojimus išmokėti darbo užmokestį kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kaip tai numato DK 24 straipsnis.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kurį pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. K. (V. K.) apeliacinio skundo nepatenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.