Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Urtei Zagurskytei

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio kuriuo G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 str. ir paskirta jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 dalimis, paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2007-12-10 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, tai yra prie 2007-12-10 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies (3 metų 4 mėnesių 23 dienų) pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir skirta G. B. galutinė subendrinta 4 (keturių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. B. į paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 66 str., įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016-08-22, 00.10 val. iki 2016-08-23, 13.45 val. (dvi paros).

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuteistojo faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimą neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2016-08-22 apie 00.10 val. prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, po eismo įvykio kategoriškai atsisakė tikrintis blaivumą, necenzūriniais žodžiais išplūdo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) patrulį R. P., pasodintas į tarnybinį automobilį spardė jo dureles, vyriausiajam patruliui R. P. nuėjus jį nuraminti ir atidarius automobilio dureles, panaudojo fizinį smurtą R. P. atžvilgiu – tyčia vieną kartą spyrė pastarajam į krūtinę, tokiu veiksmu sukeldamas R. P. fizinį skausmą, ir šiais veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojui.

1.1. Šiais savo veiksmais G. B. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimas G. B. pasitvirtino.

3 Apeliaciniame skunde nuteistasis G. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį panaikinti ir jį pagal BK 286 str. išteisinti, bylą jo atžvilgiu nutraukti.

3.1. Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius BPK pažeidimus, nuosprendis pagrįstas prielaidomis, policininko parodymais, kurie nėra patvirtinti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais.

3.2. Skunde nuteistasis teigė, kad nukentėjęs R. P. iš karto po įvykio surašė tarnybinį pranešimą dėl eismo įvykio ir nurodė, kad G. B. sulaikomas pasipriešino ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir buvo sulaikytas, tačiau tarnybiniame pranešime nebuvo užsiminta, kad jis būtų patyręs fizinį skausmą ar jam G. B. būtų įspyręs. Teismas neatsižvelgė į šį pirminį pranešimą ir jo nevertino. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tarnybinis pranešimas buvo surašytas iki įvykio 2016-08-21, kai pats įvykis buvo 2016-08-22, todėl, nuteistojo nuomone, akivaizdu, kad buvo siekiama jį bet kokiomis priemonėmis pasiųsti atlikti laisvės atėmimo bausmę. Byloje nebuvo pateikta r kitų įrodymų patvirtinančių, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas. Pareigūnas nesikreipė nei į medicinos įstaigą, nei į ekspertinę įstaigą dėl sužalojimo fakto nustatymo. Taip pat nebuvo įvertinta iš kur atsirado antrasis tarnybinis pranešimas tam pačiam viršininkui, o jo kolega L. D. teismo posėdžio metu analogiškų aplinkybių nenurodė.

3.3. Nuteistasis savo skunde nurodė, kad byloje nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl jo išlaipinimo iš automobilio, dujų ir elektrošoko bei antrankių panaudojimo. Teismas neanalizavo dėl ko nuteistasis išsakė keiksmažodžius po dujų panaudojimo, kurie nebuvo nukreipti tiesiogiai policijos pareigūnams, o tik pasakyti, kad netikėtai jam buvo išpurkštos dujos, jo atžvilgiu panaudota jėga ir buvo sulaikytas. Nebuvo tikrinama ar pareigūnai tinkamai naudojo spec. priemones. Teismui taip pat nebuvo pateikta policininko liemenė, kurios pagrindu buvo galima nustatyti ar tikrai likusi bato žymė, kas patvirtintų buvus spyrį, kurio, kaip ir ištempimo iš automobilio, elktrošoko panaudojimo, antrankių uždėjimo, nematė nei vienas iš liudytojų.

3.4. Nuteistojo teigimu, teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principus. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo vadovautis išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais ir teismine praktika.

3.5. Nuteistasis taip pat nesutinka su paskirta bausme, kadangi buvo privalu vadovautis bendrais bausmės skyrimo pagrindais, įvertinti jo asmenybę. Tai, kad jis buvo lygtinai paleistas, nėra pagrindo skirti jam griežtesnę bausmės rūšį, nes jis lygtinio paleidimo sąlygų nepažeidinėjo, o BK 286 str. sankcijoje numatytos ir kitos bausmės rūšys. Padaryta nusikalstama veika nepriskiriama prie sunkių, todėl skiriant bausmę neįvertintas nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, todėl jam skirtina bauda švelnesnė bausmė – bauda.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui skirti švelnesnę bausmę, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

5. Nuteistojo G. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nuteistasis dėl nusikalstamų veikų padarymo apeliaciniame skunde ginčija kaltę, bausmę todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

7. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (LR BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas priėmė motyvuotą, įrodymais pagrįstą nuosprendį ir baudžiamasis įstatymas bei bausmė nuteistojo G. B. atžvilgiu pritaikyti tinkamai.

8. BK 286 straipsnyje numatytas pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, pagal objektyviuosius nusikaltimo požymius pasireiškia aktyviais veiksmais. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kaltininkas pradeda naudoti smurtą (arba grasina tuoj pat jį panaudoti), siekdamas neleisti pareigūnui vykdyti savo tarnybinius įgaliojimus.

9. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad policijos pareigūnams sulaikant galimai administracinį teisės pažeidimą padariusį G. B., pastarajam vengiant sulaikymo, atliko jam inkriminuotus veiksmus. Nors G. B. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos bylos nagrinėjimo metu nepripažino, ją neigia ir apeliaciniame skunde, siekia pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, t.y. specialiųjų priemonių panaudojimą jo atžvilgiu, tačiau toks G. B. kaltės neigimas laikytinas jo gynybine taktika ir siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo nurodytas aplinkybes paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. G. B. kaltę, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai patvirtina tiek nuoseklūs nukentėjusiojo R. P., tiek liudytojų L. D., L. K., M. U. parodymai, kurie tarpusavyje sudaro nuoseklią, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą.

10.1. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis R. P. patvirtino, jog nuvykus į eismo įvykio vietą (duomenys neskelbtini) g., buvo liudininkai, vairuotojo jau nebuvo. Liudininkai paaiškino, kad vairuotojas pasiėmė magnetolą ir pabėgo. Pradėjus forminti eismo įvykį, atėjo G. B., kurį liudininkai įvardino, kaip automobilio vairuotoją. Jis pasakė, kad automobilio nevairavo. Tuomet jie paprašė pateikti dokumentus, tačiau jis jokių dokumentų neturėjo. Kilus įtarimui, kad jis vis dėl to vairavo transporto priemonę, jie paprašė G. B. pasitikrinti blaivumą, tačiau jis kategoriškai atsisakė, iš karto pradėjo juos plūsti necenzūriniais žodžiais. Jis kartu su kolega nusprendė įsodinti G. B. į tarnybinį automobilį. Jie taip pat atsisėdo į tarnybinį automobilį forminti dokumentų. G. B. automobilyje niekaip nenurimo, pastoviai daužėsi, paprašė duoti rūkyti. Kadangi G. B. pradėjo stipriai daužytis, jie nusprendė uždėti jam antrankius. Jis kartu su kolega nuėjo prie automobilio galo, kolega stovėjo šalia, o jis atidarė dureles, tuomet iš karto pajuto kojos spyrį į dešinę krūtinės pusę. Kadangi G. B. priešinosi, papurškė jam dujų ir jėga ištraukė iš automobilio. G. B. rėkė necenzūriniais žodžiais, muistėsi, todėl buvo panaudotas elektros šokas, uždėti antrankiai. Surakintas G. B. buvo pasodintas atgal į automobilį. Vežamas į budėtojų poskyrį, jis toliau plūdosi necenzūriniais žodžiais, grasino susidorojimu. Dėl patirto spyrio, jis pajuto skausmą, atšoko atgal, o ant liemenės liko spyrio žymė. Šiuos nukentėjusiojo R. P. parodymus betarpiškai patvirtino kartu su juo dirbęs Kauno apskrities VPK PR 3-osios kuopos 2-ojo būrio vyr. patrulis L. D., kuris paaiškino, jog jis su kolega vyko pagal iškvietimą į Ašigalio g. Įvykio vietoje buvo liudininkai. Kai jie pradėjo braižyti įvykio schemą, fotografuoti, prie jų priėjęs pilietis prisistatė esantis automobilio savininkas, tačiau nurodė, kad automobilio nevairavo. Kilus įtarimams dėl vairuotojo, jie paprašė G. B. pasitikrinti blaivumą, tačiau jis nesutiko. Pasodintas į tarnybinį automobilį, G. B. pasidarė agresyvus, koliojosi, pradėjo daužyti grotas, prašė rūkyti. Tam, kad nebūtų niokojamas automobilis ir kad nesusižeistų pats G. B., jie nusprendė uždėti G. B. antrankius. Jis kartu su kolega nuėjo prie mašinos galo, kolega jas atidarė, o jis stovėjo šalia. Kai kolega atidarė duris, G. B. jam spyrė. Tuomet buvo panaudotos dujos ir G. B. ištrauktas iš mašinos. Kadangi jis muistėsi, buvo panaudotas prietaisas „Taser“. Tuomet pavyko pilietį surakinti ir atgal įsodinti į tarnybinį automobilį. Automobilyje jis toliau spardėsi, koliojosi, daužėsi į grotas. G. B. buvo pristatytas į budėtojų poskyrį. Šie pareigūnų – nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai tarpusavyje yra nuoseklūs ir sutampantys, jokių prieštaravimų juose nenustatyta. Jų parodymų teisingumą patvirtina ir liudytojų L. K. ir M. U. parodymai, kurie teismo posėdžio metu nurodė, jog matė G. B. priešinimąsi pareigūnams, tačiau spyrio nematė, bet abu liudytojai patvirtino girdėję, kad vienas pareigūnas pasakęs, jog jam spyrė. Šiuos parodymus nuosekliai papildo tiek nukentėjusiojo R. P. tarnybinis pranešimas, tiek (duomenys neskelbtini) apskrities VPK KP NVRS tyrėjo S. V. 2016-08-22 tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kuriame be aukščiau paminėtų nustatytų aplinkybių, užfiksuota, kad G. B. buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK OVS, kur jam nustatytas 3,52 promilių girtumas (b.l.2). Iš aptartų asmenų parodymų matyti, kad, priešingai nei teigia G. B., jis aktyviais veiksmais trukdė jo sulaikymui – spardė automobilį, muistėsi, nevykdė policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų, pareikalavus nusiraminti, nenusiramino, todėl pareigūnai turėjo imtis priemonių G. B. nuraminti, išlaipinant jį iš automobilio ir uždedant antrankius. Šio veiksmo metu G. B. taip pat priešinosi, plūdosi necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjo pareigūnus ir spyrė pareigūnui R. P..

10.2. Pagrindo abejoti pareigūnų, kurių tikslas yra nustatyti kaltus, pažeidimą padariusius asmenis, parodymais, nėra teisinio pagrindo, juo labiau, kad tiek nukentėjusysis R. P., tiek liudytojai apklausiami teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas policijos pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtinančių aplinkybių nenustatė, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, jokių objektyvių duomenų dėl galimo policijos pareigūnų suinteresuotumo savo skunde nepateikia ir pats nuteistasis. Aukštesniojo teismo vertinimu, abu pareigūnai viso proceso metu davė nuoseklius, tarpusavyje neprieštaraujančius ir bylos faktines aplinkybes atitinkančius parodymus. Jų nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės atitinka rašytinę nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, jas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojais apklausti M. U. ir L. K., t. y. kad G. B. priešinosi policijos pareigūnams ir vienam jų – R. P. įspyrė.

10.3. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į bylos duomenimis nustatytus nuteistojo G. B. įvykio metu policijos pareigūnų atžvilgiu atliktus veiksmus, įvertinus jų pobūdį bei pavojingumą, atsižvelgiant į nuteistojo agresyvumą sulaikymo metu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareigūnai R. P. ir L. D. jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, jų panaudota prievarta nuteistojo atžvilgiu, panaudojant specialiąsias priemones, buvo pagrįsta. Pažymėtina, kad minėtų pareigūnų veiksmų teisėtumas yra vertinamas jų parodymų patikimumo prasme, o parodymus laikyti nepatikimais nėra jokio pagrindo.

10.4. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl G. B. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama ir objektyviai nepagrįsta, įvykio ir įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi kaltinamasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. B. veiksmuose yra visi būtini BK 286 str. numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas G. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

10. Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo apeliacinio skundo motyvai dėl švelnesnės bausmės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmės rūšį ir trukmę, tinkamai vadovavosi BK 54 str. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nusikalstamų veikos stadiją, kaltės formą, veikos padarymo motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei aptarė BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas G. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Skirdamas bausmę, teismas taip pat įvertino, kad G. B. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, būdamas ankščiau teistas už labai sunkų nusikaltimą, teistumui neišnykus, nepasibaigus lygtinio paleidimo laikotarpiui (b.l.38-41), baustas administracine tvarka (už vairavimą esant neblaiviam) ir turi galiojančią administracinę nuobaudą (b.l.37), todėl teismo išvada, kad G. B. linkęs pažeidinėti įstatymus, savo elgesio nepakeičia, jam išreikšto pasitikėjimo nepateisina, vartoja alkoholinius gėrimus, nors buvo įpareigotas jų nevartoti, lygtinis paleidimas, o tuo pačiu ir švelnesnės bausmės, norint pasiekti bausmės tikslus jam neefektyvios, todėl nuteistajam G. B. parinkta reali 1 metų laisvės atėmimo bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str., yra teisėta ir tinkama, ją keisti į švelnesnę nėra jokio teisinio pagrindo.

11. Teisėjų kolegija aplinkybių, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nenustatyta. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.