- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-06
- Bylos Nr.
- P-502-183-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Audrius Bakaveckas, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Narutis“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Narutis“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Senojo miesto architektai“ ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas UAB ,,Vilniaus Narutis” skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 1-1383 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarybą patvirtinti Detalųjį planą.
Nurodė, kad nuomos teisėmis valdo ir naudoja žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomo Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kurio bendras plotas 0,5361 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), adresu Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), 0,1863 ha ploto dalį pagal 2002 m. spalio 10 d. Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį Nr. 521. Teisės aktų nustatyta tvarka parengtas, apsvarstytas, suderintas ir patikrintas šios teritorijos Detalusis planas 2005 m. gruodžio 6 d. prašymu Nr. A-506 pateiktas patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. 2006 m. sausio 11 d., t. y. praėjus penkiolikai darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistų iniciatyva Vilniaus mieto savivaldybėje įvyko Detalaus plano organizatoriaus atstovų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus bei kitų specialistų susitikimas, kuriame savivaldybės atstovai nepateikė jokių pastabų dėl Detalaus plano sprendinių. Todėl pažymėjo, kad pagrįstai manė, kad net ir praleidęs Detaliųjų planų rengimo taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159) (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) 55 punkte nustatytą supaprastinto detaliųjų planų tvirtinimo 10 (dešimties) darbo dienų terminą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Detalųjį planą patvirtins. Tačiau joks sprendimas dėl Detaliojo plano tvirtinimo nebuvo priimtas nei per teisės aktų nustatytą terminą, nei jam suėjus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius delsė priimti sprendimą dėl Detaliojo plano tvirtinimo, o teisės aktuose nustatytas Detaliojo plano rengimo proceso terminas jau turėjo pasibaigti, todėl 2006 m. kovo 8 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pateiktas prašymas Nr. A-106 peržiūrėti Detalųjį planą sąlygojančius dokumentus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2003 m. kovo 12 d. išduotų Sąlygų bendriesiems, detaliesiems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti termino pratęsimo, pratęsti jų galiojimo terminą ir patvirtinti Detalųjį planą. Rėmėsi Detaliųjų planų rengimo taisyklių 36 punkto aiškinimu ir pažymėjo, kad pareiškėjas į 2006 m. kovo 8 d. pateiktą prašymą Nr. A-106 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakymą Nr. A51-6036-(16.10-MPD-0) gavo tik 2006 m. balandžio 13 d. Toks raštas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento pateiktas ir kaip atsakymas į 2005 m. gruodžio 6 d. prašymą Nr. A-506 dėl Detaliojo plano tvirtinimo. Pabrėžė, jog, nesutikdamas su šiais Vilniaus miesto savivaldybės veiksmais. 2006 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą terminą išspręsti Detaliojo plano sąlygų sąvado termino pratęsimo ir Detaliojo plano tvirtinimo klausimą. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija 2006 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. S-65-(A(G)-88) įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per 5 darbo dienas patvirtinti pareiškėjo parengtą Detalųjį planą ir nurodė, jog detalųjį planą tvirtinančiai institucijai dėl pačios neveikimo praleidus teisės aktų nustatytą detaliųjų planų rengimo (planavimo sąlygų galiojimo) terminą, pareiškėjo, kaip planavimo organizatoriaus, pareikšta iniciatyva bei skundo reikalavimas dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo spręsti klausimą dėl šio termino pratęsimo laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas 2006 m. lapkričio 8 d. gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pranešimą Nr. A51-18928-(3.5-PD-4), kuriame nurodyta, kad Detalusis planas buvo svarstomas 2006 m. spalio 25 d. Tarybos posėdyje, kur nuspręsta netvirtinti Detaliojo plano sprendinių, prieštaraujančių Kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 patvirtintame Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nustatytam sklypo (duomenys neskelbtini) ir jo pietinio kiemo korpuso priestato tvarkymo režimui (restauravimas-atkūrimas, želdynų restauravimas-regeneravimas). Remdamasis Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios redakcijos preambule, faktu, jog sąlygos Detaliajam planui rengti išduotos 2003 m. kovo 12 d., planavimo darbų sutartis sudaryta 2003 m. gruodžio 8 d., o viešo svarstymo su visuomene procedūros pradėtos 2004 m. balandžio 20 d., Senamiesčio seniūnijoje iškabinus Detaliojo plano pagrindinį brėžinį ir skelbimą apie žemės sklypo planavimą, padarė išvadą, jog Detalusis planas turėjo būti baigtas rengti pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusią Teritorijų planavimo įstatymo redakciją. Pažymėjo, jog pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalį detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba arba valdyba tarybai pavedus, o pagal nagrinėjimo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalį detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius tarybos pavedimu. Teigė, jog jeigu Detaliojo plano tvirtinimo klausimą turėjo spręsti ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, bet Taryba, Detaliojo plano tvirtinimo ar motyvuoto netvirtinimo terminas buvo praleistas. Nurodė, kad prašymas dėl Detaliojo plano tvirtinimo buvo pateiktas 2005 m. gruodžio 6 d. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 19 d. numatomo rengti detaliojo plano proceso ir procedūros nagrinėjimo išvadoje Reg. Nr. 320-J nurodyta, kad Detalusis planas tvirtinamas supaprastinta tvarka, Taryba Detaliojo plano tvirtinimo klausimą turėjo išspręsti per 10 darbo dienų. Konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų teisės aktuose nustatytu terminu. Pažymėjo, jog detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490 patvirtintame Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente nustatytam sklypo (duomenys neskelbtini) ir jo pietinio kiemo korpuso priestato tvarkymo režimui, nes prieš pradedant rengti detalųjį planą, buvo atlikti Žemės sklypo archeologiniai tyrimai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 12 d. sprendimu skundą patenkino: panaikino Tarybos Sprendimą ir įpareigojo Tarybą patvirtinti sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą.
Teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad prieš pradedant rengti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, buvo atlikti Žemės sklypo archeologiniai tyrimai. Atlikus tyrimus ekspertai pasiūlė atkurti iki XVIII a. buvusį tūrį, nes urbanistiškai tiriamame sklype jo akivaizdžiai trūksta, be to neturint duomenų apie buvusio statinio aukštingumą ir atsižvelgiant į susiklosčiusią aplinką — triaukštį gretimos valdos namą — atkuriamas tūris turėtų būti pakankamai stambus, kad galėtų atsverti akliną kaimyninę ugniasienę. Pažymėjo, kad ekspertai pabrėžė, kad kultūros vertybei galioja Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490, nuostatos. Šiame dokumente nustatyta, kad rytiniame priestate yra saugomi šiaurinis ir rytinis fasadai (restauravimo režimas) - pats pastato tūris ir kiti elementai nesaugomi ir jiems nėra taikomi Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme numatyti kiti tvarkymo režimai. Rytinis fasadas yra viso labo elementari ugniasienė, neturinti elementarių estetinių savybių. Nurodė, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritorinio padalinio parengtose Sąlygose nekilnojamojo turto kultūros vertybės tvarkymo darbams (laikinajame reglamente) taip pat konstatuojama, kad minėtame Vilniaus senamiesčio (U1P) apsaugos reglamente posesijos nagrinėjamoje dalyje tvarkymo režimas — restauravimas - atkūrimas. Tačiau sąlygose nurodyta, kad yra leidžiama (duomenys neskelbtini) kiemo pietrytinėje dalyje atstatyti pietinio korpuso dalį, atstatant urbanistinės struktūros ir posesijos tūrinės erdvinės kompozicijos pusiausvyrą, kurią išbalansavo kaimyninės Literatų g. 4 posesijos XIX a. pab. - XX a. pr. Etapo trijų aukštų korpuso aklina ugniasienė. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad, patvirtintus Detalųjį planą, planuojamas statyti priestatas neprieštarautų Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui. Pažymėjo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo teiginį, jog Detalusis planas buvo rengiamas laikantis visų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Parengtas Detalusis planas buvo suderintas su visomis planavimo sąlygas rengusiomis institucijomis, įskaitant ir Kultūros vertybių apsaugos departamentą. Detaliojo plano atitikimą įstatymams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams, specialiesiems ir bendrajam planui bei kitiems teisės aktams, tikrinusi Vilniaus apskrities viršininko administracija nenustatė jokių Detaliojo plano sprendinių neatitikimų ir 2005 m. vasario 11 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. 048 pateikė teigiamą Detaliojo plano patikrinimo išvadą. Akcentavo, jog Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. S-65-(A(G)-88) nustatyta, kad planavimo organizatorius UAB „Vilniaus Narutis“ laiku, t.y. neviršijant nustatyto termino, parengė detalųjį planą, organizavo jo viešąjį svarstymą, derinimus su institucijomis, gavo jų suderinimus, bei organizavo tikrinimą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje pagal jai priskirtą kompetenciją, taip pat gavo teigiamą jos išvadą, taip pat laiku 2005 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. A-506, įskaitant ir pakartotinį prašymą 2006 m. kovo 8 d. raštu Nr. A-106, pateikė Detalųjį planą Vilniaus miesto savivaldybės administratoriui patvirtinti supaprastinta tvarka. Pabrėžė, jog tokia detaliojo plano tvirtinimo tvarka buvo nurodyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2002 m. spalio 19 d. išvadoje. Minimu sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas per 5 darbo dienas patvirtinti UAB „Vilniaus Narutis“ parengto sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, tačiau Sprendimu Detalųjį planą patvirtinti atsisakyta. Pabrėžė, jog Sprendimo motyvai nekonkretūs ir paneigiami byloje esančiais sklypo paminklosauginės urbanistinės ekspertizės bei ekspertizės papildymo aktais, posesijos sienos žvalgomaisiais architektūros bei archeologiniais tyrimais. Padarė išvadą, kad Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija aktuali iki 2004-05-01) 20 straipsnio 8 dalyje numatytų pažeidimų nenustatyta, todėl be pagrindo atsisakyta tvirtinti Detalųjį planą. Konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Taryba nepagrįstai vilkino Detaliojo plano tvirtinimą, todėl vėlesni įstatymų pasikeitimai negali turėti įtakos pareiškėjo laiku, įstatymų nustatyta tvarka ir terminais atliktų procedūrų vertinimui.
III.
Atsakovas Taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais:
1. Pareiškėjo parengto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detaliuoju planu numatoma keisti (duomenys neskelbtini) esančio kiemo pietinio priestato fasadą, tūrį, stogą ir stogo elementus. Kad detaliuoju planu bus keičiamas pietinio priestato tūris teismo sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tūris yra nevertinga pietinio priestato savybė. Teismo išvada dėl objektų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių nebuvimo prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. balandžio 25 d. Medicinos pastatų komplekso (duomenys neskelbtini) aktui Nr. KPD-RM-07 Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentui.
2. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 1 punkte apibrėžta nekilnojamojo kultūros paveldo objektų atkūrimo galimybė turi būti pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų. Pažymėjo, kad teismas savo sprendime rėmėsi ekspertų siūlymais atkurti iki XVIII a. buvusį pastatų tūrį sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes urbanistikai tiriamame sklype akivaizdžiai jo trūksta, be to, neturint duomenų apie buvusio statinio aukštingumą ir atsižvelgus į susiklosčiusią aplinką – triaukštį gretimos valdos namą – atkuriamas tūris turėtų būti pakankamai stambus, kad galėtų atsverti akliną kaimyninę ugniasienę. Pabrėžė, jog ekspertų siūlymai pagrįsti tik spėjimu apie buvusio pastato aukštingumą, darant prielaidą, kad jis turėtų būti toks, kaip gretimo namų valdos pastato, tačiau atliktuose tyrimuose nėra patikimų duomenų apie buvusio pastato tūrį, aukštingumą, kitas vertingąsias savybes, kurie būtų paremti išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis.
3. Buvusio pastato atkūrimas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, prieštarautų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimui, kad atkuriamas objektas privalo turėti ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio. Be to, iš tyrimų rezultatų nėra jokių duomenų net apie neišlikusio pastato buvusią paskirtį.
4. Pabrėžė, kad buvusio pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atkūrimui nėra Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatytų asmenų pritarimo, kadangi Pastato atkūrimui Sprendimu.
Žemesnės instancijos teismas
2007 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas Taryba pateikė pareiškimą, kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsniu, atsisakė apeliacinio skundo. Taip pat nurodė, kad jam žinomas apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartimi apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimo pagal Tarybos apeliacinį skundą nutraukė.
Remdamasis Tarybos 2007 m. rugpjūčio 1 d. pareiškimu dėl atsisakymo nuo apeliacinio skundu, aplinkybe, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje kiti proceso dalyviai apeliacine tvarka neapskundė, konstatavo, kad tokios aplinkybės atitinka sąlygas, kurioms esant gali būti nutrauktas apeliacinis procesas (ABTĮ 132 str.).
V.
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo. Prašyme nurodo, kad procesas šioje byloje turėtų būti atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte numatytais pagrindais. Nurodo šiuo argumentus:
1. Teismas, priimdamas sprendimą pažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d., kuria vadovavosi teismas priimdamas sprendimą) 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 20 straipsnio 8 dalies, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 19 straipsnio 2 dalies, 4 dalies, 23 straipsnio 4 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 punkto, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas sprendimu įpareigojęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybą patvirtinti sklypo (duomenys neskelbtini) Detalųjį planą, pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, įtvirtinančias vieną iš teritorijų planavimo tikslų - saugoti, racionaliai naudoti ir atkurti gamtos išteklius, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tarp jų ir rekreacijos išteklius (iki 2004 m. gegužės 01 galiojusios įstatymo redakcijos 3 str. 1 d. 5 p.). Sutinkamai su minėto įstatymo normomis detalieji planai negali būti rengiami, jei planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams. Teismo Sprendimas įpareigoti patvirtinti Detalųjį planą prieštarauja teritorijų planavimo tikslams apsaugoti kultūros vertybes Detaliojo plano sprendiniai kelia grėsmę saugomo objekto vertingosioms savybėms.
3. Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 1 d. numatė, kad detaliųjų planų rengimo, derinimo, tvirtinimo tvarką nustato Statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintos detaliųjų planų taisyklės (pakeistos Aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr.Dl-45). Šių taisyklių 5 punkte numatyta, kad detaliojo planavimo tikslas - atlikus procedūrinius veiksmus nustatyti ir įteisinti planuojamos teritorijos raidos sąlygas, įvertinančias teritorijos geografinę padėtį ir ypatumus, aplinkosauginius ir paminklosauginius ypatumus. Patvirtintas Detalusis planas pažeidžia teritorijų planavimo tikslą - apsaugoti kultūros paveldo vertybes.
4. Teritorijai, kurioje numatyta statyba, Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentu yra taikomas restauravimo - atkūrimo režimas, tai reiškia, jog šioje teritorijoje galimi visų rūšių tyrimai, priešavariniai, konservavimo, restauravimo, atkūrimo, pritaikymo darbai. Vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 4 dalies redakcija, galiojusia teismo sprendimo priėmimo metu ir dabar, atkūrimas gali būti atliekamas tik išimtiniais atvejais, jei nesukeliama grėsmė turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms liekanoms, dalims ar elementams ir jei : 1. atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, kad būtų išvengta spėjimų; 2. objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio; 3. atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė. Teismas į nustatytą išimtinumo reikalavimą neatsižvelgė, dėl jo nepasisakė, tuo padarydamas esminį materialinių teisės normų pažeidimą. Be to, Teismo Sprendimas prieštarauja ir įstatyminei nuostatai, kad neturi būti sukeliama grėsmė vertingąsias savybes turinčioms išlikusioms liekanoms. Tai leidžia teigti, kad teismas pažeidė NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalies 1 punktą.
5. Teismas pažeidė NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kadangi neatsižvelgė į privalomą reikalavimą, jog atkuriamas objektas turi turėti ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę ir būti ypač svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir derėti prie kraštovaizdžio. Teisminio proceso metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių norimo atkurti pastato atitikimą minėtai įstatymo nuostatai. Teismas, neatsižvelgęs į paminėtas teisės normas, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą patvirtinti Detalųjį planą nors juo numatyta nugriauti dalį valstybės saugomo kultūros paveldo objekto ir atkurti pastatą, kuris neatitinka NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalies 2 punkto.
6. Teismas pažeidė ir NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad atkūrimas galimas tik tuomet, kai tam pritaria valstybės, savivaldybių institucijos ir visuomenė. Kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos Vilniaus miesto savivaldybė nesutiko su objekto atkūrimu. Trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento atstovas teismo posėdžio metu taip pat išreiškė poziciją, kad nepritaria atkūrimo vykdymui, kadangi Detaliojo plano sprendiniai neatitinka Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimų bei Vilniaus senamiesčio - kultūros paminklo - apsaugos specialiajame plane numatytam teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimui.
7. Medicinos kolegijos kompleksas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr.ĮV-190 1.4. punktu pripažintas viešajam pažinimui ir naudojimui valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Sutinkamai su NKPAĮ 19 str. nuostatomis tokiame objekte, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama : 1. naikinti ar kitaip žaloti nekilnojamosios kultūros vertybės pase nurodytas vertingąsias savybes; 2. teritorijoje ir apsaugos zonoje statyti statinius, kurie aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų kultūros paveldo objektą ar objektus ir trukdytų juos apžvelgti ir kt. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomą paveldo objektą draudžiama pritaikyti kitiems negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą - pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius. Teismo sprendimu buvo pažeistos visos išvardintos nuostatos.
8. Detaliojo plano rengimo ir derinimo metu turėjo būti taikomi dosjė įtvirtinti paveldosauginiai reikalavimai, o teisminio nagrinėjimo metu jau buvo priimtas Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2006 m. balandžio 25 d. aktas Nr.K.PD-RM-07. Tačiau teismas, priimdamas sprendimą į šias aplinkybes, neatsižvelgė, tuo pažeisdamas NKPAĮ 19 straipsnio 4 dalį
9. Teismas nepagrįstai įpareigojo Tarybą tvirtinti Detalųjį planą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, 12 straipsnio 1 dalį, Tarybos reglamento (patvirtintas Tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-202) nuostatas, pabrėžtina, kad savivaldybės taryboje sprendimai priimami balsų dauguma, kai kiekvienas tarybos narys dėl balsavimo sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą. Atsižvelgiant į šias nuostatas darytina išvada, kad teismo sprendimas įpareigoti tarybos narius balsavimo būdu priimti konkretų sprendimą yra nepagrįstas. Teismas galėjo tik įpareigoti tarybą spręsti iš naujo dėl Detaliojo plano tvirtinimo, nenurodydamas konkretaus sprendimo.
10. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A8-1828/2006, A575-64/2007), nurodo, kad, esant prieštaravimui teisės aktams, detalieji planai naikinami, nepaisant to, jog jie buvo suderinti su visomis kompetentingomis institucijomis. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kyla abejonių dėl Teismo padarytų išvadų atitikties administracinių teismų praktikai analogiškose bylose ir tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
11. Nurodo, kad prokuroro teisė inicijuoti proceso atnaujinimo procedūrą grindžiama ABTĮ 154 straipsnio 1 dalimi ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 19 straipsniu, kuriuose įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įstatymų nustatyta tvarka. Pažymi, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas saugomų teritorijų ir kitų objektų apsaugos bei tvarkymo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas.
12. Nurodo, kad prokurorui minėtos aplinkybės tapo žinomos gavus 2010 m. gegužės 3 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. raštą Nr.(3.12)2-1785 Dėl viešojo intereso gynimo, kuriame nurodyti teismo sprendimo ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 1-1421 patvirtinto Detaliojo plano prieštaravimai galiojantiems teisės aktams. Atsižvelgiant į tai, mano, kad įstatymo numatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo nepraleistas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstat uoja:
VI.
Procesą atnaujinti atsisakytina.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai.
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007, dėl kurio prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjo 2007 m. rugsėjo 18 d.. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašyme nurodo, kad apie aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, prokurorui tapo žinoma 2010 m. gegužės 3 d., gavus Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. raštą Nr.(3.12)2-1785, kuriuo prokuroro prašoma inicijuoti proceso atnaujinimą. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašymą atnaujinti procesą teismui pateikė 2009 m. gegužės 31 d., t. y. nepraleidęs ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino.
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, vertinant, ar nebuvo praleistas terminas prokurorui kreipiantis į teismą, svarbu atsižvelgti ne tik į tą momentą, kada prokurorui tapo žinoma apie viešojo intereso gynimo būtinybę konkrečiu atveju, bet ir į institucijos, kurios prašymu prokuroras ėmėsi viešojo intereso gynimo, veiksmus, operatyvumą ginant savo pažeistas teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822–121/2009; 2009 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–228/2009).
Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007 pareiškėjo UAB „Vilniaus Narutis“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovai atsiėmė, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Senojo miesto architektai“ ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos sprendimas buvo išsiųstas 2007 m. balandžio 13 d. (t. II., b. l. 48). Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. balandžio 27 d. pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimą (II t., b. l. 49 - 53). Kiti proceso dalyviai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimo apeliacine tvarka neskundė. 2007 m. rugpjūčio 1 d. atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba pateikė pareiškimą, kuriuo, vadovaudamasis ABTĮ 132 straipsniu, atsisakė apeliacinio skundo, nurodydamas, kad jam žinomos apeliacinio skundo atsisakymo procesinės pasekmės (II t., b. l. 64). Remdamasis šiuo pareiškimu bei aplinkybe, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje kiti proceso dalyviai apeliacine tvarka neapskundė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-1256/2007 apeliacinį procesą nutraukė (II t., b. l. 74 - 80).
Praėjus daugiau nei 14 mėnesių po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007 paskelbimo ir daugiau nei 9 mėnesiams po jo įsigaliojimo (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria apeliacinis procesas nutrauktas) atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimą, teismui patenkinus prašymą dėl proceso atnaujinimo, sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimo vykdymą iki administracinė byla bus išnagrinėta iš naujo (II t., b. l. 102 - 110). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 3 d. nutartimi Nr. P525-75/2009, kuria atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo atmestas, nustatė, jog galimi pagrindai nagrinėjamoje byloje prašyti atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės tarybai turėjo tapti žinomi jau pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo metu, todėl padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba, pateikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo šiais pagrindais, akivaizdžiai praleido terminą tokiam prašymui pateikti. Kartu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesys į tai, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo dalis nurodytų aplinkybių yra identiškos nurodytosioms Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliaciniame skunde, kurio ji 2007 m. rugpjūčio 1 d. pareiškimu atsisakė, kas taip pat patvirtina ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino praleidimą (II t., b.l. 132 – 140).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2010 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (3.12)2-1785 kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydamas apginti viešąjį interesą ir inicijuoti proceso atnaujinimą. Byloje nėra duomenų apie kliūtis, sutrukdžiusiais Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos informuoti Vilniaus apygardos vyriausiąjį prokurorą apie galimą viešojo intereso pažeidimą anksčiau, o ne praėjus daugiau nei 4 metams po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007 paskelbimo, praėjus daugiau nei 3 metams ir 8 mėnesiams po šio sprendimo įsigaliojimo (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria apeliacinis procesas nutrauktas), praėjus daugiau nei 1 metams po nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, priėmimo. Tai rodo, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kaip viešojo ginčo šalis (trečiasis suinteresuotas asmuo) nebuvo pakankami atidi ir rūpestinga. Atsižvelgus į šias aplinkybes, nėra aišku, kodėl tik 2010 m. balandžio 29 d. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pateikė raštą Vilniaus apygardos vyriausiajam prokurorui dėl kreipimosi į teismą ginant viešąjį interesą su prašymu atnaujinti procesą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008; 2009 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–228/2009) ne kartą buvo akcentuota, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 5, 6 punktai) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje, jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačioms imtis priemonių viešajam interesui ginti). Teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno (šiuo atveju trijų) mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007 iš esmės grindžiamas panašiais argumentais, kurie buvo nurodyti ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos prašyme dėl proceso atnaujinimo toje pačioje byloje. Iš to darytina išvada, kad prašymuose nurodytos aplinkybės proceso dalyviams buvo žinomos žymiai ankščiau, tačiau dėl nepateisinamų priežasčių buvo akivaizdžiai delsiama kreiptis į prokurorą, siekiant apginti viešąjį interesą.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų teisinių santykių atsiradimo momento, todėl atsisakytina atnaujinti procesą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje administracinėje byloje Nr. I-474-16/2007 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Narutis“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Senojo miesto architektai“ ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.