- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-14
- Bylos Nr.
- 1A-27-495-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00080-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Pranytė-Zalieckienė (pirm.), Regina Pocienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- K. V.
Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-27/2012
Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00080-2011-5
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. vasario 14 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. (įstatymo redakcija galiojusi iki 2011-07-05) 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. V. nuteistas už tai, kad jis papirko valstybės tarnautojus, o būtent: 2011-01-20 apie 19.30 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) sankryžoje, turėdamas tikslą papirkti valstybės tarnautojus, tiesiogiai pasiūlė ir davė 50 Lt dydžio kyšį Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės I kuopos II būrio pareigūnams: specialistui J. J. ir vyresniajam patruliui M. B., siekdamas neteisėtos paperkamų valstybės tarnautojų veikos vykdant įgaliojimus, t.y. kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą – vairavimą automobilio Audi A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio priekinių stiklų šviesos laidumas mažesnis nei leistinas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-12 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį, K. V., išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantas skunde nurodo, jog teismo išvados, kad jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais bei teisme ištirtais įrodymais grindžiama tik dalimi - apkaltinamojo pobūdžio, bylos duomenų, tačiau nuosprendyje nepasisakoma dėl teisme ištirtų ir jo kaltę akivaizdžiai paneigiančių įrodymų, tokiu būdu pažeidžiant tiek įrodymų vertinimo, tiek nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 20 str. 3, 5 d., 305 str. 1 d. 2 p.).
Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nuo pat jo sulaikymo jis kategoriškai neigė savo kaltę padaręs šioje byloje aptariamą nusikalstamą veiką, nes už Kelių eismo taisyklių pažeidimą jį sustabdžiusiems Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos pareigūnams mokėjo jų pačių jam įvardytą baudą. Iš Techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus bendra tvarka protokolo bei susijusio, byloje esančio, vaizdo ir garso įrašo, kurie yra vieninteliai objektyvūs ir patikimi įrodymai, nes liudytojai reikšmingas aplinkybes nurodė skirtingai, matyti, kad: liudytoju apklaustas Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos pareigūnas J. J. jam nurodė, jog už jo padarytą KET pažeidimą (vairavimą automobilio, kurio priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistina) paskirs jam 50 Lt baudą, ką patvirtina ir jam surašytas Administracinis nurodymas; mokėdamas minėto policijos pareigūno jam įvardintą baudą, jis davė 50 Lt ir, atsakydamas į klausimą, ar žino atsakomybę už kyšio davimą, paaiškino, kad „čia kyšio neduodu”, „čia aš ir sakau vietoj susimoku ir lekiu”, „aš nepapirkinėju”. Iš karto po to jis buvo sulaikytas kitų - Vilniaus AVPK Kriminalinės policijos pareigūnų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš Techninių priemonių panaudojimo protokolo bei susijusių vaizdo ir garso įrašų, įspėtas apie tai, kad jo veiksmuose galimai yra jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių, ar apie atsakomybę už papirkimą, jis nebuvo.
Baudžiamojoje teisėje kaltė nėra preziumuojama, todėl byloje turėtų būti įrodymai, nekeliantys abejonių, kad minimus 50 Lt policijos pareigūnams jis siūlė ir davė, suprasdamas, kad duoda būtent kyšį, o ne moka jų jam nurodytą baudą. Apeliantas nurodo, jog jis tuo metu žinojo, jog iki 200 Lt dydžio bauda gali būti mokama ir pažeidimo padarymo vietoje, policijos pareigūnams pažeidėjui išduodant baudos kvitą. Būtent tai, siūlydamas ir duodamas aptariamus 50 Lt, jis ir siekė padaryti, t.y. siekė sumokėti jam paskirtą baudą į valstybės biudžetą, pažeidimo padarymo vietoje, kad nereiktų specialiai vykti į banko skyrių.
Už KET pažeidimą jį sulaikę policijos pareigūnai nei karto jo neįspėjo, kad jų įvardytos baudos mokėjimas vietoje gali būti vertinamas kaip papirkimas, jie jo neįspėjo ir dėl to, kad už papirkimą yra numatyta atsakomybė. Jeigu policijos pareigūnai jam būtų aiškiai ir suprantamai išaiškinę, kad baudos vietoje sumokėti jis negali, kad toks mokėjimas gali būti suprastas ar vertinamas kaip jų papirkimas, byloje minimų 50 Lt jis jiems tikrai nebūtų nei siūlęs, nei davęs, nes tokio tikslo jis neturėjo ir jų papirkti nesiekė.
Apeliantas, analizuodamas techninių priemonių panaudojimo protokolą bei prisimindamas pareigūnų bendravimą su juo, mano, kad jis galėjo būti ir galimai tyčia jų - Kelių policijos pareigūnų, klaidinamas ar provokuojamas pasiūlyti ar duoti jiems jų jam įvardintą baudą vietoje, kad vėliau tai galėtų būti vertinama papirkimu. Iš techninių priemonių panaudojimo protokolo matyti, kad policijos pareigūnams jau žinant, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo aplankale yra 50 Lt kupiūra, jo pakartotinai buvo paprašyta draudimo, nors pastarojo jiems jau nereikėjo. Policijos pareigūnas J. J. jo paklausė - „kur tas draudimas”. Vos tik jis jį padavė minėtam policijos pareigūnui, jis iš karto sureagavo sakydamas - „Čia gi pinigai”. Iš karto po jau minėtų jo paaiškinimų, kad jis nepapirkinėja ir kyšio neduoda, jis buvo sulaikytas. Visa tai, apelianto nuomone, patvirtina, kad šiuo atveju policijos pareigūnų veiksmai galėjo ir turėjo būti vertinami kaip provokavimas duoti kyšį. Juolab pirmos instancijos teismui žinant, kad jį stebėję ir sulaikę Vilniaus AVPK Kriminalinės tarnybos pareigūnai, kaip matyti iš liudytojo R. N. teismui duotų parodymų, tuo metu jau turėjo teismo nutartį, leidžiančią daryti kratą jo gyvenamojoje vietoje. Po sulaikymo, skirtingai nei teigia Kelių policijos pareigūnai, t.y. liudytojai J. J. ir M. B., Kriminalinės policijos automobiliu, nepažymėtu policijos skiriamaisiais ženklais, jis buvo nuvežtas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ne į policijos įstaigą. Visa tai patvirtina, kad policijos pareigūnai galimai buvo iš anksto suplanavę sustabdyti jo vairuotą automobilį ir sukurti tokią faktinę situaciją, kuri vėliau galėtų būti aiškinama ir vertinama kaip papirkimas.
Aukščiau išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiančios aplinkybės, apelianto įsitikinimu, patvirtina, kad pirmos instancijos teismo išvada, jog jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais bei teisme ištirtais įrodymais, yra nepagrįsta, padaryta remiantis tik dalimi baudžiamosios bylos duomenų, tinkamai neįvertinus visų, tame tarpe, jo nekaltumą akivaizdžiai patvirtinančių, bylos duomenų, t.y. padaryta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei nesilaikant nuosprendžio surašymo taisyklių. Esant tokiai situacijai pagrįstai teigtina, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas neigia, padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d., ir nurodo, jog jis policijos pareigūnams kyšio nesiūlė ir nedavė, todėl prašo jį pagal BK 227 str. 3 d. išteisinti.
Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamu nuosprendžiu, daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių ir vertintini kaip apelianto siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už jam inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą. Apelianto kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 3 d., patvirtina baudžiamojoje byloje surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų įvertintų įrodymų visuma.
Papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikos yra tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų papirkėjo interesus.
Kaip tik tai ir nustatyta apelianto veiksmuose. K. V., norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už automobilio Audi A8, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurio priekinių stiklų šviesos laidumas mažesnis nei leistinas, vairavimą, tiesiogiai pasiūlydamas ir duodamas kyšį, siekė, kad policijos pareigūnai nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas, policijos pareigūnų automobilyje pasakydamas žodžius „vyrai davai draugiškai, aš jau geriau jums sumoku ir toliau važiuoju“, „ir jums rašyti nereiks ir man važiuoti į banką”, „geriau susitarti su jumis nei su valstybe” ir padėdamas perlenktą aplanką kartu su 50 Lt kupiūra tarp policijos pareigūnų ant prietaisų skydelio, norėjo, jog policijos pareigūnai pasielgtų neteisėtai, t. y. nevykdytų jiems pagal įstatymą priskirtų pareigų: nefiksuotų K. V. padaryto administracinio teisės pažeidimo, netaikytų jam už tai administracinės atsakomybės, esant pagrindui taip veikti. Jis siekė, kad pareigūnai elgtųsi pasyviai, ignoruotų jo padarytą pažeidimą, t. y. nevykdytų įgaliojimų – neteisėtai neveiktų.
Pažymėtina tai, kad apelianto ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme pateiktos įvykio versijos neva tai jis nesiūlė ir nedavė policijos pareigūnams kyšio, jis derėjosi dėl baudos dydžio ir vietoje, policijos automobilyje, norėjo susimokėti baudą, o tarp automobilio dokumentų visada būna įdėta pinigų, kad pasibaigus degalams būtų už ką jų įsipilti, yra paneigtos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai grįsdamas apelianto kaltę, vadovavosi policijos pareigūnų J. J., M. B. iš esmės nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais parodymais, kuriuos patvirtina techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus bendra tvarka protokolas bei byloje esantis vaizdo ir garso įrašas.
Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina tai, jog apeliantui policijos pareigūnų automobilyje buvo išaiškinta jo padaryto administracinio teisės pažeidimo esmė, nurodytas baudos dydis už padarytą pažeidimą, baudos dydis ir sumokėjimo tvarka pagal administracinį nurodymą, policijos pareigūnas J. J. apeliantui išaiškino, jog nėra galimybės vietoje susimokėti baudą, bei nurodė, jog pateiks duomenis, kaip banke reiks susimokėti paskirtą baudą. Tuo tarpu policijos pareigūnui J. J. nurodžius, jog bus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, K. V. iš karto pradėjo įkalbinėti policijos pareigūnus, kad šie nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo, siūlė susitarti draugiškai, sakydamas „vyrai davai draugiškai, aš jau geriau jums sumoku ir toliau važiuoju“, „ir jums rašyti nereiks ir man važiuoti į banką”, „geriau susitarti su jumis nei su valstybe”. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, apelianto policijos pareigūnų automobilyje išsakyta frazė „su kolega Basanavičium ir skirstomės” ir iš karto po to sekę pastarojo veiksmai – padėjimas perlenkto aplanko kartu su 50 Lt kupiūra, ant kurios ir yra pavaizduotas būtent Jonas Basanavičius, tarp policijos pareigūnų ant prietaisų skydelio, taip pat patvirtina ne ką kita, o būtent K. V. neteisėtus veiksmus, siūlant ir perduodant policijos pareigūnams 50 Lt dydžio kyšį už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už padarytą pažeidimą. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog priešingai nei teigia apeliantas, jam policijos pareigūnų automobilyje buvo išaiškinta, jog tokie jo veiksmai, kaip 50 Lt siūlymas ir davimas už pareigūnų neteisėtą neveikimą, vertintini kaip policijos pareigūnų papirkimas, už ką yra numatyta atsakomybė, tačiau pastarasis į pareigūnų perspėjimus nereagavo ir toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus. K. V. policijos pareigūnų papirkimo faktas patvirtintas ir policijos pareigūno A. Č. parodymais, kuris stebėjo visą įvykį per sumontuotą vaizdo ir garso stebėjimo įrangą iš savo tarnybinio automobilio. Liudytojas patvirtino, jog matė kaip K. V., sėdėdamas policijos pareigūnų automobilyje VW Jetta, v/n (duomenys neskelbtini) bandė papirkti policijos pareigūnus J. J., M. B., siūlė ir davė jiems 50 Lt kupiūrą.
Kaip neatitinkantys byloje nustatytoms aplinkybėms, vertintini ir apelianto parodymai apie tai, jog policijos pareigūnai, žinodami, jog draudimo liudijime yra įdėti pinigai, pakartotinai prašė jo tarnybiniame automobilyje pateikti jį, nors draudimo liudijimas buvo patikrintas dar prie sustabdyto automobilio. Iš liudytoju apklausto policijos pareigūno M. B. parodymų seka, jog sustabdžius K. V. vairuojamą automobilį Audi A8, v/n (duomenys neskelbtini) būtent jis pirmas priėjo prie automobilio, jis pirmas apžiūrėjo K. V. pateiktus dokumentus, tačiau liudytojo teigimu, jokių pinigų tarp jų nebuvo. Iš liudytojų J. J., M. B. parodymų seka, jog, pats K. V. tarnybiniame automobilyje paprašė grąžinti jam draudimo polisą, sakydamas, kad ten trūksta kažkokio dokumento, po ko pastarasis grąžino draudimo polisą su 50 Lt banknotu. Beje, tai, kad K. V. policijos pareigūnų automobilyje prašė grąžinti jam draudimo polisą, patvirtinta ir techninių priemonių panaudojimo atliekant operatyvinius veiksmus bendra tvarka protokole užfiksuoti duomenys. Tuo tarpu paties apelianto ir liudytoja apklaustos jo draugės K. A. parodymai šioje dalyje nėra nuoseklūs ir tarpusavyje nesutampa. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog K. V. iš karto po įvykio nebuvo apklaustas, jo pirmoji apklausa įvyko tik 2011-01-27. K. V. apklausų metu tvirtino, jog automobilio dokumentus, tarp kurių buvo įdėti pinigai ir kurie visada ten būna, jis pareigūnams padavė dar prie jo vairuoto automobilio. Policijos pareigūnas, pamatęs tarp dokumentų pinigus, juos grąžino apeliantui, po ko jis 50 Lt kupiūrą įdėjo prie draudimo poliso, kuris jam buvo jau grąžintas. Policijos pareigūnų automobilyje, pastariesiems dar kartą paprašius draudimo poliso, jis jį ir padavė su ten buvusia 50 Lt kupiūra. Pastebėtina tai, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. A. pirmoje apklausoje, kuri vyko iš karto po aptariamo įvykio, apie tarp dokumentų buvusius pinigus net neužsiminė. Liudytoja parodė, jog 2011-01-20 apie 20 val. jis su K. ir jo draugu L. važiavo Audi A8, v/n (duomenys neskelbtini) automobiliu į kiną. Automobilį vairavo K., jis sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, o gale sėdėjo L.. Juos sustabdė policijos pareigūnai, kurie priėjo prie automobilio vairuotojo pusės. Vienas iš policijos pareigūnų paprašė K. pateikti automobilio dokumentus. Automobilio dokumentai, t.y. automobilio registracijos liudijimas ir techninės apžiūros talonas buvo pas ją rankinėje, todėl ji juos ištraukė ir padavė K.. K. iš savo rankinės ar drabužių kišenių išsiėmė vairuotojo pažymėjimą. Automobilio draudimo polisas visuomet guli vairuotojo durelių vidinėje pusėje, K. iš ten jį ir pasiėmė. Visus šiuos dokumentus K. padavė policijos pareigūnui. Pareigūnai pasakė, kad prietaisu patikrins langus, t.y. pamatuos koks yra šviesos pralaidumas pro langus. Patikrinę, jie K. pasakė praeiti į jų automobilį. K. į pareigūnų automobilį išėjo be savo rankinės ir be telefono. Liudytoja nematė, ar K., prieš paduodamas pareigūnams automobilio dokumentus ir savo vairuotojo pažymėjimą, dėjo į tuos dokumentus pinigus. K., kai juos sustabdė, nieko nesakė apie tai, kad reikia duoti pareigūnams pinigų, jog jo nebaustų už tamsintus langus ir ji nežino, ar jis davė pareigūnams kyšį, nes pati nieko nematė. Vėliau liudytoja jau pakeitė savo parodymus ir nurodė, kad tarp jos paduotų automobilio dokumentų vis tik buvo įdėta 50 Lt kupiūra, policijos pareigūnai K. V. grąžino transporto priemonės registracijos liudijimą kartu su pinigais, minėtą kupiūrą K. V. išėmė ir įdėjo prie draudimo poliso, o registracijos liudijimą grąžino pareigūnams.
Pareigūnų parodymus apie tai, kad K. V. policijos pareigūnams davė būtent 50 Lt kyšį už tai, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, patvirtina byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas su priedu fotolentele, kuriame nurodyta, jog per priekinį automobilio lango stiklą matosi ant automobilio prietaisų skydelio gulintis baltas popieriaus lapas, ant kurio guli sulenkta 50 litų nominalo kupiūra Nr. AF 5856396 ir vairuotojo pažymėjimas išduotas K. V. vardu Nr. (duomenys neskelbtini). Apvertus popieriaus lapą, matosi, kad tai Ergo vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Daiktų, paimtų 2011-01-20 automobilio VW Jetta, v/n (duomenys neskelbtini) apžiūros metu nustatyta, jog iš policijos pareigūnų automobilio buvo paimtas 50 litų nominalo banknotas, kurio serija AF Nr. 5856396.
Byloje esantis administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog K. V. 2011-01-20 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2011-01-20 19.30 val. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairavo automobilį Audi A8, v/n (duomenys neskelbtini) kurio priekinių šoninių stiklų šviesos laidumas mažesnis negu leistinas, šviesos laidumas 2,2 %, leidimo neturėjo, t.y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 123 str. 1 d. Administraciniu nurodymu K. V. iki 2011-02-03 buvo siūloma sumokėti 50 Lt baudą.
Tuo pačiu pažymėtina tai, jog nepagrįsti apelianto skundo teiginiai, jog policijos pareigūnų veiksmai nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinami kaip provokavimas duoti kyšį. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog provokavimu duoti kyšį šiuo atveju galėtų būti pripažįstami tokie policijos pareigūnų veiksmai ar kalbos, kai K. V. būtų aiškiai leista suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus užfiksuotas jo padarytas administracinis teisės pažeidimas ir surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Nagrinėjamu atveju, ištyrus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, policijos pareigūnų J. J., M. B. veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip provokavimas duoti kyšį, nenustatyta. Tuo pačiu pažymėtina, jog aplinkybė kai policijos pareigūnas pažeidėjui aiškina jo padaryto pažeidimo pobūdį, pareigas laikytis atitinkamų saugumo taisyklių, nurodo galimas nuobaudas ir panašiai, nėra provokavimas ar reikalavimas duoti kyšį (kasacinė nutartis Nr. 2K-231/2007).
Taigi, įvertinusi aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso 20 str., 301 str. reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, teisingai juos įvertino ir pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 3 d. Teismo išvados dėl įrodymų įvertinimo, faktinių aplinkybių – kategoriškos, logiškos, apibrėžtos, be prieštaravimų. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje aiškiai išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, jog apelianto skunde dėstomi argumentai, susiję su jo sulaikymo aplinkybėmis ir jo gyvenamojoje vietoje atlikta krata, niekaip nėra susiję su aptariamo įvykio aplinkybėmis. Iš liudytojų A. Č., R. N. parodymų seka, jog apelianto atžvilgiu 2011 m. sausio mėnesio pradžioje buvo taikytas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas. Vilniaus apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo, kurio metu, liudytojų teigimu, buvo surinkta pakankamai duomenų, kad sulaikyti K. V. ir jam pareikšti įtarimus, buvo priimtos teismo nutartys atlikti kratas. Kadangi policijos pareigūnas A. Č., J. J. ir M. B. sustabdžius automobilį Audi A8, v/n (duomenys neskelbtini) atpažino K. V., apie tai jis pranešė kolegai R. N., po ko ir buvo nuspręsta nedelsiant jį sulaikyti. Policijos pareigūnas R. N. susisiekė su patruliu M. B. ir informavo, jog Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai vykdys K. V. sulaikymą.
Taigi, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, naikinti skundžiamą nuosprendį ir apelianto atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nėra jokio teisinio pagrindo. Apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse konfiskuodamas valstybės nuosavybėn Vilniaus apskr. VPK Finansų skyriuje saugoma 50 Lt nominalo kupiūrą Nr. AF 5856396, kompaktinį diską, saugomą prie bylos, palikdamas saugoti kartu su byla, vadovavosi atitinkamai BPK 72 str. 2 d. bei BK 94 str. 1 d. 3 p. Pažymėtina tai, jog turto, šiuo atveju 50 Lt nominalo kupiūros Nr. AF 5856396, konfiskavimą reglamentuoja ne Baudžiamojo proceso kodekso, o Baudžiamojo kodekso 72 str. 2 d. nuostatos, o daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, šiuo atveju kompaktinio disko, priimant nuosprendį išsprendimą reglamentuoja ne Baudžiamojo kodekso, o Baudžiamojo proceso kodekso 94 str. 1 d. 3 p. Tačiau šie nustatyti apylinkės teismo techninio pobūdžio pažeidimai, kolegijos vertinimu, neturėjo jokios įtakos teisingo sprendimo priėmimui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.