- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- 2A-115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00688-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Alvydas Poškus, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- M. P.
- Ieškovas
- UAB „Dojus agro“
- Kategorijos
- 14.3.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. P. ir ieškovės UAB „Dojus agro“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-457-71/2011 pagal ieškovės UAB „Dojus agro“ ieškinį atsakovui M. P. dėl nuostolių bei išlaidų darbuotojo mokymui atlyginimo ir atsakovo M. P. priešieškinį dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo niekiniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl darbdavio teisės, pasibaigus darbo santykiams pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, reikalauti iš darbuotojo atlyginti jo patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius bei išlaidas, skirtas jo mokymui, darbuotojui pažeidus nekonkuravimo susitarimu nustatytus įsipareigojimus, taip pat dėl šio susitarimo pripažinimo niekiniu. Ieškovės teigimu, kadangi atsakovas, pažeisdamas nekonkuravimo susitarimą, įsidarbino su ieškove konkuruojančioje įmonėje UAB „Ivabaltė“, tokiais savo veiksmais tyčia pažeidė nekonkuravimo susitarimą ir padarė nuostolius ieškovei, todėl ji prašo iš atsakovo priteisti 118 895,60 Lt nuostolių atlyginimą ir 460 Lt išlaidas, patirtas atsakovo mokymui per paskutinius vienerius darbo metus įmonėje. Atsakovo manymu, minėtas susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai ir CK 1.80 straipsnio 1 daliai, todėl toks sandoris yra niekinis ir negaliojantis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Dojus agro“ ieškinį atsakovui M. P. dėl nuostolių ir išlaidų darbuotojo mokymui atlyginimo bei atsakovo M. P. priešieškinį dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo niekiniu ir nustatęs: kad atsakovui nekonkuravimo atlyginimas nebuvo mokamas, o buvo mokamos premijos už gerus darbo rezultatus, ieškovė iš viso nemokėjo atsakovui nekonkuravimo atlyginimo, kuris buvo nustatytas susitarimo 4.3 punkte, o mokėtos premijos dalis, nuo kurios ieškovė mokėjo privalomas socialinio draudimo įmokas ir kitas įmokas, nelaikytinos atlyginimu pagal susitarimą dėl nekonkuravimo; atsakovas neperviliojo ieškovės klientų, neįtakojo traktorių pardavimo sandorių; atsakovas negali būti laikomas atlikusiu neteisėtus veiksmus, ieškinio dalį dėl nuostolių atlyginimo atmetė. Taip pat nustatęs, kad šalys, pasirašydamos 2004 m. vasario 2 d. sutartį, jos 7.1 punkte nustatė, kad darbuotojui, nutraukus darbo sutartį darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui per paskutinius vienerius metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijai kelti, stažuotėms darbdavio turėtas išlaidas; atsakovas darbo sutartį nutraukė 2010 m. balandžio 22 d., o mokymo seminaruose dalyvavo 2009 m. rugsėjo 15 d.–2009 m. rugsėjo 26 d. bei 2009 m. gegužės 21 d., t. y. atsakovas darbo sutartį su ieškove nutraukė praėjus 7 ir 11 mėnesių (t. y. nepraėjus vieneriems metams nuo dalyvavimo seminaruose), ieškinio dalį dėl mokymosi išlaidų priteisimo patenkino ir iš atsakovo M. P. priteisė ieškovei UAB „Dojus agro“ 460 Lt išlaidų, turėtų atsakovo mokymui. Be kita ko, konstatavęs, kad nekonkuravimo susitarimu šalys susitarė, kad ieškovė darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir taip pat dvejus metus po darbo santykių nutraukimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nekonkuruos su darbdaviu, o darbdavys įsipareigojo mokėti nekonkuravimo atlyginimą, šis šalių sandoris buvo sudarytas laisva valia ir neprieštaravo galiojantiems teisės aktams, nekonkuravimo sąlygos atitiko ieškovės 2008 m. rugsėjo 5 d. Kolektyvinės sutarties sąlygas, kurios priėmimui pritarė ir atsakovas, priėjo prie išvados, kadangi susitarimo dėl nekonkuravimo atsakovo nurodytais pagrindais pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo priešieškinį atmetė. Atsižvelgdamas į teismo patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovo M. P. priteisė ieškovei UAB „Dojus agro“ 9 039,96 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės UAB „Dojus agro“ atsakovui M. P. – 5 071,60 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti jo dalį dėl 460 Lt priteisimo ieškovei ir atsakovo priešieškinio atmetimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą, t. y. atmesti visą ieškinį ir patenkinti atsakovo priešieškinį, pripažįstant tarp ieškovės ir atsakovo 2008 m. rugsėjo 11 d. sudarytą susitarimą dėl nekonkuravimo niekiniu. Taip pat prašė iš ieškovės atsakovo naudai priteisti 5 084,46 Lt bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:
Teismas tik formaliai įvertino priešieškinio reikalavimus ir, neatsižvelgęs į pagrįstus argumentus, priėmė neteisėtą bei naikintiną sprendimą. DK įtvirtintas reglamentavimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad atsakovui po seminaro pradirbus beveik metus, ieškovės išlaidos apmokant seminarą (100 Lt) turėjo atsipirkti. Taigi ieškovė nepagrįstai iš atsakovo reikalauja priteisti visą seminaro kainą. Teismas, priimdamas sprendimą nepagrįstai neatsižvelgė į šiuos aiškiai nurodytus argumentus ir dėl jų sprendime nepasisakė. Atsakovui sumokėti 360 Lt buvo ne mokymų (seminarų) apmokėjimo išlaidos, o su kelione susijusios išlaidos, t. y. dienpinigiai, gyvenamojo ploto nuomos išlaidos ir kita, o šios išlaidos, vadovaujantis DK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, negali būti reikalaujamos kompensuoti. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įtvirtintos praktikos, taip pat, kad remiantis DK nuostatomis, su komandiruote susijusios išlaidos (360 Lt), kurias priteisti reikalavo ieškovė, negali būti kompensuojamos, nes tokios išlaidos nėra laikytinos mokymosi išlaidomis DK 95 straipsnio 5 dalies prasme. Ieškovė ir atsakovas nekonkuravimo susitarimu nesusitarė dėl kompensacijos mokėjimo, todėl negali būti laikoma, kad atsakovui turėtų būti ribojama galimybė įsidarbinti, nes tokia nuostata prieštarautų imperatyviai Konstitucijos 48 straipsnio įtvirtintai normai. Teismas sprendime neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, todėl toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Nekonkuravimo susitarimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl yra niekinis, o ne nuginčijamas. Toks niekinis susitarimas, remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, laikytinas negaliojančiu ab initio. Teismo sprendimas iš esmės yra prieštaringas, nes juo buvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios atsakovo priešieškinio pagrįstumą, tačiau priešieškinis vis tiek buvo atmestas. Tokiu būdu buvo pažeistas teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos principas, įtvirtintas CPK 5 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
Ieškovė su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti bei palikti galioti skundžiamą sprendimo dalį. Taip pat prašė iš atsakovo ieškovės naudai priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 1 452 Lt. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindė šiais motyvais:
Atsakovas į Vengriją buvo komandiruotas mokymams, jis jokių darbo funkcijų Vengrijoje nevykdė, todėl 360 Lt išlaidos negali būti laikomos tarnybinės komandiruotės išlaidomis, numatytomis DK 220 straipsnyje. Šios darbdavio patirtos išlaidos, remiantis Darbo sutarties 7.1. punktu bei DK 95 straipsnio 5 dalimi, yra atlyginamos. Nekonkuravimo susitarimas priskiriamas nuginčijamiems sandoriams, todėl būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis pažeidžia imperatyviąsias teisės normas, ir tai lėmė viešojo ar privataus intereso, ginamo tų imperatyviųjų teisės normų, pažeidimą. Atsakovas tendencingai, sau naudinga prasme, interpretuoja atskirus nekonkuravimo susitarimo teiginius ir dėl to daro klaidingas išvadas. Nekonkuravimo susitarimu atsakovas įsipareigojo visu darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir taip pat 2 metus po darbo santykių su UAB „Dojus agro“ pasibaigimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, individualiai ar kartu su kitais asmenimis nekonkuruoti su ieškove, įmone ar verslu, o UAB „Dojus agro“ įsipareigojo mokėti atsakovui nekonkuravimo atlyginimą (Nekonkuravimo susitarimo 2 straipsnis, 4 straipsnis). Atsakovas geranoriškai, laisva valia pasirašė nekonkuravimo susitarimą, suvokdamas, kokius įsipareigojimus prisiima ir kokios pasekmės gali kilti, šiuos įsipareigojimus pažeidus. Atsakovas niekada nereiškė ieškovei jokių pretenzijų dėl nekonkuravimo susitarimo sąlygų, neprašė jų pakeisti ar panaikinti. Visą laiką atsakovas žinojo apie tariamai niekinį sandorį. Nepaisant to, tokį, tariamai imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį, sandorį nusprendė ginčyti tik po to, kai ieškovė teismo tvarka pareikalavo atlyginti dėl esminio Nekonkuravimo susitarimo pažeidimo kilusius nuostolius.
Ieškovė, nesutikdama su minėtu teismo sprendimu, taip pat padavė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti jo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 118 895,60 Lt nuostolių atlyginimo ir dėl šios ieškinio dalies priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 118 895,60 Lt nuostolių atlyginimą. Taip pat prašė priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą pagrindė šiais argumentais:
Teismas priėjo prie klaidingų išvadų, netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Atsakovas nekonkuravimo susitarimą pažeidė iš esmės, t. y. netrukus po darbo santykių su apeliantu pasibaigimo (po 4 dienų) įsidarbino su UAB „Dojus agro“ tiesiogiai konkuruojančiame subjekte (UAB „Ivabaltė“) bei vykdė prekybos žemės ūkio technika bei su tuo susijusią veiklą. Teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovui išmokėtos sumos yra ne kas kita, kaip dalis jam už pasiektus darbo rezultatus priklausančios premijos. Tiek atsakovo, tiek kitų UAB „Dojus agro“ darbuotojų atveju, nekonkuravimo atlyginimo dydis tiesiogiai priklauso nuo atitinkamo darbuotojo darbo pobūdžio, jo gebėjimų, kvalifikacijos, indėlio į bendrus bendrovės rezultatus ir kitų panašių aplinkybių, tačiau bet kuriuo atveju toks atlyginimas visuomet atitinka sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. UAB „Dojus agro“ ir jos darbuotojų nekonkuravimo susitarimuose nekonkuravimo atlyginimas nustatomas ne konkrečia suma, o nurodant tokio atlyginimo apskaičiavimo būdą, kartu nustatant teisingą ir sąžiningą minimalią nekonkuravimo atlyginimo sumą. Teismo argumentas, kad 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 29 d. generalinio direktoriaus įsakymuose, kurių pagrindu atsakovui buvo išmokėtas nekonkuravimo atlyginimas, nurodyta, kad atsakovui mokėtina suma yra premija už pasiektus gerus ūkinius finansinius rezultatus, t. y. mokėtina suma yra išskirtinai mokama už darbo rezultatus, yra nepagrįstas. Nepagrįstas yra ir teismo sprendimo motyvas, kad nekonkuravimo susitarimo pagrindu mokamos sumos yra apmokestinamos tik gyventojų pajamų mokesčiu, o apeliantas mokėjo įmokas ir valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, todėl pats apeliantas tariamą nekonkuravimo atlyginimą laikė premija už gerus darbo rezultatus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo atveju nėra dviejų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: neteisėtos veikos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos. Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis iš tikro asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos (grynasis pelnas) – tai turtinė nauda, kurios nukentėjusysis žalą sukėlusių veiksmų metu dar nebuvo gavęs, tačiau kuri būtų buvusi gauta, jei nebūtų atlikti žalą sukėlę veiksmai, atskaičius būtinas išlaidas joms gauti. Kadangi UAB „Dojus agro“ dėl dviejų neįvykusių sandorių (prarastų galimybių) patirtų netiesioginių nuostolių negauto grynojo pelno dydį sudaro 28 880,90 Lt (11 270,14 Lt + 17 610,76 Lt), todėl ši suma turėtų būti priteista iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas su paduotu apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat prašė iš ieškovės atsakovo naudai priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindė šiais motyvais:
Teismas tinkamai įvertino ir teisingai kvalifikavo ieškovės atsakovui mokėtą tariamą nekonkuravimo atlyginimą kaip atsakovui už darbo rezultatus mokėtiną premiją.Teismas teisingai nustatė, kad tarp atsakovo įsidarbinimo kitoje bendrovėje ir ieškovės patirtų netiesioginių nuostolių neegzistuoja priežastinis ryšys.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Ieškovė UAB ,,Dojus agro“ (tuometis pavadinimas UAB ,,COLSTEN“) ir atsakovas M. P. 2004 m. vasario 2 d. sudarė darbo sutartį, o 2008 m. rugsėjo 11 d. pasirašė darbo sutarties priedą Nr. 1 – Susitarimą Nr. 1 dėl nekonkuravimo (toliau – ir Nekonkuravimo susitarimas), kuriuo atsakovas įsipareigojo visu darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ir taip pat 2 metus po darbo santykių pasibaigimo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai, individualiai ar kartu su kitais asmenimis nekonkuruoti su ieškove, jos įmone ar verslu, o ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui nekonkuravimo atlyginimą. Pagal Nekonkuravimo susitarimo 3 straipsnį, konkuravimu su ieškove laikomas darbas konkuruojančiame subjekte darbo sutarties ar kitos sutarties (susitarimo) pagrindu. Atsakovas M. P. 2010 m. balandžio 22 d. darbo sutartį su ieškove nutraukė pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo pareiškimu) ir po 4 dienų įsidarbino vadybininku UAB ,,Ivabaltė“, kurios veiklos sritis, kaip ir ieškovės, žemės ūkio technikos didmeninė ir mažmeninė prekyba, konsultacijos, žemės ūkio technikos priežiūra, aptarnavimas bei remontas ir kt. UAB ,,Ivabaltė“ atsakovas tapo atstovu (kontaktiniu asmeniu) Joniškio, Šiaulių, Pakruojo, Radviliškio ir Kelmės rajonuose. Šiuose rajonuose jis vykdė prekybą ir su ja susijusią veiklą kaip ir dirbdamas pas ieškovę.
Dėl nekonkuravimo susitarimo galiojimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą nevertintina kaip absoliuti. Ši nuostata negali būti traktuojama kaip garantuojanti, kad kiekvienas asmuo turės darbą arba gaus konkretų pageidaujamą darbą. Nurodyta nuostata neužkerta galimybės tam tikrais pagrindais apriboti priėmimą į darbą, ji taip pat nevertintina kaip ribojanti sutarčių laisvę ir draudžianti sutarties šalims laisvai sudaryti nekonkuravimo susitarimą. CK leidžiama sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Savaime toks susitarimas neprieštarauja įstatymui. Darbo sutartyje inkorporuotas (sudarytas darbo teisinių santykių šalių) nekonkuravimo susitarimas gali būti vertinamas kaip galiojantis civilinis teisinis susitarimas, sukuriantis jo šalims civilines teises ir pareigas. DK normos nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja. Nekonkuravimo susitarimas yra sudarytas jo šalims veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams, todėl šio susitarimo pagrindu tarp šalių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kuriems DK netaikytinas (DK 1 straipsnis). Nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jis, atsižvelgiant į tokio susitarimo tikslus, interesų teisėtumą, negalėtų būti sudaromas su bet kuriuo asmeniu (darbuotoju). Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta abiejų jos šalių interesų pusiausvyra, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį). Kadangi nekonkuravimo susitarimas savaime neprieštarauja įstatymams, tai jis, kaip sandoris, priskirtinas nuginčijamiems sandoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Docpariner v. L. V. , bylos Nr. 3K-3- 415/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miesto energija" v. J. A. K. , bylos Nr. 3K-3-255/2012).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas pareiškė priešieškinį reikalaudamas tarp šalių sudarytą nekonkuravimo susitarimą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, nes joks nekonkuravimo atlyginimas pagal Nekonkuravimo susitarimą jam nebuvo mokamas, o pats Nekonkuravimo susitarimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nekonkuravimo susitarimas, priklausomai nuo jo turinio, gali riboti konstitucinį principą – teisę laisvai pasirinkti darbą, įtvirtintą Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, todėl nekonkuravimo susitarime turi būti numatyta teisinga kompensacija už įsipareigojimą nekonkuruoti. Ieškovas, gindamasis nuo atsakovo priešieškinio, turi įrodyti, kaip atsakovui buvo atlyginta už Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintų ekonominių laisvių suvaržymą. Kad atsakovui buvo mokama kompensacija už ekonominių laisvių suvaržymą bylos medžiaga įrodyta. Nekonkuravimo susitarime šalys susitarė (šio susitarimo 4 straipsnio 4.1–4.4 punktai) už nekonkuravimą atsakovui mokėti 80 procentų nuo sumos darbuotojui priklausančios pagal įmonėje patvirtintą skatinimo sistemą metinės premijos. Kolektyvinės UAB ,,Dojus agro“ sutarties 62 punkte nustatyta, kad darbuotojai skatinami ne tik priklausomai nuo darbo kokybės bei kitų reikalavimų, bet atsižvelgiant ir į darbuotojų ir darbdavio susitarimus dėl nekonkuravimo. Kolektyvinės sutarties priede ,,Darbo apmokėjimo nuostatų“ 9 punkte įtvirtinta, kad darbuotojams, pasirašiusiems nekonkuravimo susitarimus, metų pabaigoje mokamas priedas už darbo rezultatus 20 procentų sumos, suskaičiuotos pagal įmonėje patvirtintą skaičiavimo sistemą, o 80 procentų sumos, suskaičiuotos pagal įmonėje patvirtintą skatinimo sistemą, sudaro nekonkuravimo atlyginimas.
Taigi Nekonkuravimo susitarimu ir bendrovės lokaliniais teisės aktais nustatyta, kad nekonkuravimo atlyginimas paskaičiuojamas vadovaujantis skatinimo sistemos nuostatomis, kaip ir metinės premijos už darbo rezultatus, dėl tokio nekonkuravimo atlyginimo paskaičiavimo būdo šalys susitarė pasirašydamos Nekonkuravimo susitarimą. Kad nekonkuravimo atlyginimas mokamas, nepriklausomai nuo darbuotojo darbo rezultatų, nustatyta Nekonkuravimo susitarimo 4.3 ir 4.4 punktuose, – tokiu atveju, kai premija nepriskaičiuojama ir neišmokama darbdavys darbuotojui, sudariusiam Nekonkuravimo susitarimą, iki kiekvienų metų gruodžio mėnesio 31 dienos įsipareigoja išmokėti vienu mokėjimu keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio nekonkuravimo atlyginimą už kalendorinius metus, o darbo sutarties nutraukimo atveju, darbdavys, po darbo sutarties nutraukimo, kiekvieną kalendorinį mėnesį sumoka darbuotojui nekonkuravimo atlyginimą, lygų 1/12 daliai nuo 4 vidutinių darbo užmokesčių, paskaičiuotų už paskutinius darbuotojo darbo metus. Taigi atsakovas neturi pagrindo teigti, kad jam nekonkuravimo atlyginimas nebuvo Nekonkuravimo susitarimu numatytas ir nebuvo mokamas.
Nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Susitarime turi būti nustatyta abiejų šalių interesų pusiausvyra, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją. Teisėtai nurodytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija mano, kad ieškovė, gindamasi nuo atsakovo priešieškini, įrodė, kad atsakovui už Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintų ekonominių laisvių suvaržymą buvo atlyginta. Atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad jam nekonkuravimo atlyginimas nebuvo mokamas, jog susitarimu nustatytas nekonkuravimo atlyginimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimų jis neįrodė. Aplinkybės, kad nuo sumokėto nekonkuravimo atlyginimo buvo atskaičiuojami fizinių asmenų ir socialinio draudimo mokesčiai, negalima aiškinti, jog atsakovui buvo mokama premija už metinius darbo rezultatus, o ne nekonkuravimo atlyginimas. Fizinių asmenų ir socialinio draudimo mokesčių mokėjimas yra reguliuojamas atitinkamų įstatymų ir ginčai dėl tokių mokesčių mokėjimo yra sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Toks ginčas šioje byloje nėra nagrinėjamas, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.
Pagal Nekonkuravimo susitarimo 5 straipsnį, darbuotojas, pažeidęs šio susitarimo nuostatas, nekonkuruoti su darbdaviu, jo įmone ar verslu Lietuvoje negavus išankstinio rašytinio sutikimo (2 straipsnis), nedirbti susitarime nustatytą laikotarpį su darbdaviu konkuruojančiame subjekte darbo sutarties ar kitokios sutarties (susitarimo) pagrindu (3 straipsnis 1 dalis (a) punktas), prisiima pareigą atlyginti darbdaviui visus nuostolius, pastarojo patirtus dėl darbuotojo veiklos (veikimo ar neveikimo), darbuotojo įsipareigojimų nevykdymo arba netinkamo vykdymo, įskaitant, bet neapsiribojant, per visą nekonkuravimo laikotarpį už nekonkuravimą sumokėto atlyginimo sumą.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas, nutraukęs darbo sutartį su ieškove, įsidarbino konkuruojančioje įmonėje UAB ,,Ivabaltė“, todėl pažeidė Nekonkuravimo susitarimą ir turi prisiimti joje nustatytą atsakomybę – nuostolius, susidedančius iš per visą nekonkuravimo laikotarpį už nekonkuravimą sumokėtos atlyginimo sumos ir kitų ieškovės patirtų nuostolių. Iš nekonkuravimo atlyginimo apskaičiavimo pažymos matyti, kad ieškovė, atsakovui pažeidus Nekonkuravimo susitarimą, per nekonkuravimo laikotarpį išmokėjo 52 230,24 Lt, sumokėjo nuo šios sumos 10 308,60 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 6 185,16 Lt socialinio draudimo mokesčio ir 21 290,70 Lt darbdavio mokesčio socialiniam draudimui, t. y. iš viso 90 014,70 Lt, todėl ši suma priteistina iš atsakovo.
Dėl netiesioginių UAB ,,Dojus agro“ nuostolių.
Ieškovė teigia, kadangi atsakovas, nutraukęs darbo sutartį ir įsidarbinęs konkuruojančioje įmonėje UAB ,,Ivabaltė“, pažeisdamas Nekonkuravimo susitarimą, perviliojo potencialius jos parduodamų traktorių pirkėjus J. G. ir A. P., kurie nebepirko jo siūlomų traktorių, o nusipirko juos iš UAB ,,Ivabaltė“, todėl mano, kad dėl šių atsakovo veiksmų negavo 28 880,90 Lt grynojo pelno.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė patirtų nuostolių atsiradimo dėl atsakovo veiksmų. Ieškovė tokių nuostolių atsiradimą sieja su atsakovo veiksmais parduodant traktorius J. G. ir A. P., remdamasi tuo, kad šie asmenys buvo jos parduodamos žemės ūkio technikos pirkėjai ir vėliau dirbant atsakovui UAB ,,Ivabaltė“ pirko traktorius iš šios bendrovės, tačiau nepateikė teismui šių asmenų ir UAB ,,Dojus agro“ susitarimų ar įsipareigojimų pirkti, parduoti traktorius. Byloje taip pat nėra minėtų pirkėjų paaiškinimų ar kitokių duomenų, kad jie atsisakė pirkti ieškovės siūlomus traktorius dėl atsakovo veiksmų. Pirkimo-pardavimo teisiniuose santykiuose lemia ne tik pardavėjo, bet ir pirkėjo valia pirkti siūlomą daiktą. Pirkėjas, kurio nesieja jokie įsipareigojimai pardavėjui, yra laisvas pirkti pardavėjo siūlomą daiktą ar jo atsisakyti, taip pat pirkti daiktą iš kito pardavėjo. Nenustačius pirkėjų įsipareigojimų pardavėjui teigti, kad pardavėjas patyrė nuostolius dėl to, kad pirkėjas nepirko jo siūlomo daikto, nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms tenkinti šią ieškovės reikalavimo dalį nebuvo pagrindo.
Dėl mokymo išlaidų priteisimo.
Ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo išlaidas, turėtas atsakovo mokymui 460 Lt, t. y. 100 Lt sumokėtų už 2009 m. gegužės 21 d. dalyvavimą A. K. rengtame seminare ,,Atkaklumo galia pardavimuose“ ir 360 Lt – už 2009 m. rugsėjo 7 d. dalyvavimą seminare Vengrijoje.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šalių sudarytoje 2004 m. vasario 2 d. Darbo sutarties 7.1 punkte numatyta, kad darbuotojui, nutraukus darbo sutartį darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, jis įsipareigoja atlyginti darbdaviui per paskutinius vienerius metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijai kelti, stažuotėms darbdavio turėtas išlaidas. Kad darbuotojas tokiu atveju įsipareigoja atlyginti darbdavio turėtas išlaidas darbuotojo mokymui įtvirtinta ir Kolektyvinės sutarties 75 straipsnyje. Darbo kodekso 255 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei tai nustatyta Kolektyvinėje sutartyje.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė už atsakovo mokymąsi A. K. rengtame seminare sumokėjo 100 Lt, todėl šią sumą atsakovas privalo atlyginti.
Ieškovė nurodo, kad už atsakovo dalyvavimą seminare Vengrijoje sumokėjo 360 Lt avansą, kurį reikalauja priteisti iš atsakovo. Teisėjų kolegija mano, kad šios darbdavio turėtos išlaidos nėra mokymosi išlaidos. Byloje esančiame 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakyme Nr. 166 KM ir avanso apyskaitoje nurodyta, kad 360 Lt atsakovui sumokėta kaip komandiruotės išlaidos, susidedančios iš dienpinigių, nakvynės išlaidų ir kitų kelionės išlaidų.
Įrodymų, kokios išlaidos patirtos, apmokant atsakovo mokymąsi Vengrijoje byloje nepateikta. Darbo kodekse ar kituose norminiuose aktuose nenustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui komandiruotės išlaidoms išmokėtą avansą, jeigu darbuotojas vyko į komandiruotę, todėl ieškovės ieškinys šioje dalyje nepagrįstas.
Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nėra reikšmingi tarp šalių iškilusio ginčo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Nagrinėjamu atveju bylos baigtis yra naudinga ieškovei. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, remiantis CPK 93 straipsnio 1-3 ir 5 dalimis, proporcingai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, bei proporcingai patenkintiems reikalavimas priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 13 101 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovas – 16 359,69 Lt.
Taigi atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas 0,38 procentų, ir ieškovės ieškinį patenkino 75,5 procentų, todėl patenkintų reikalavimų daliai perskirstytinos proceso šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovei iš atsakovo – 9 891, 26 Lt, o atsakovui iš ieškovės – 1 635,97 Lt.
Ieškovė apeliacinėje instancijoje prašė priteisti 3 378 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1 452 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taigi patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistina 2 550,39 Lt ieškovės sumokėto žyminio mokesčio ir 1 096,26 Lt (1 452x75.5/100) už advokato suteiktą teisinę pagalbą (CPK 93 str. 1 d., 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 , 5 ir 8.9 p., 8.11 p.), iš viso 3 646,65 Lt.
Atsakovas prašė priteisti 2 714 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 5 084,46 Lt advokato pagalbai apmokėti. Taigi iš ieškovės atsakovui priteistina 664,93 Lt žyminio mokesčio ir 882 Lt advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 ir 8. 9 ir 8.11 p), iš viso 1 546,93 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti UAB ,,Dojus agro“ (j.a.k. 110360528) 90 014,70 Lt (devyniasdešimt tūkstančių keturiolika litų ir 70 cnt) iš M. P. (duomenys neskelbtini) nekonkuravimo atlyginimą ir 100 Lt (vieną šimtą litų) išlaidų atsakovo mokymui.
Ieškinio dalies dėl 28 880,90 Lt netiesioginių nuostolių ir 360 Lt mokymo išlaidų priteisimo iš M. P. netenkinti.
Priešieškinį atmesti.
Ieškovei UAB ,,Dojus agro“ (j.a.k. 110360528) iš atsakovo M. P. (duomenys neskelbtini) priteisti 9 891, 26 Lt (devynis tūkstančius aštuonis šimtus devyniasdešimt vieną litą ir 26 cnt) pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų ir 3 646,65 Lt (tris tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt šešis litus ir 65 cnt) apeliacinės instancijos teisme patirtoms išlaidoms apmokėti.
Atsakovui M. P. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB ,,Dojus agro“ (j.a.k. 110360528) priteisti 1 635,97 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt penkis litus ir 97 cnt) pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų ir 1 546,93 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt šešis litus ir 93 cnt) apeliacinės instancijos teisme patirtoms išlaidoms apmokėti.
Priteisti iš ieškovės UAB ,,Dojus agro“ (j.a.k. 110360528) 10,84 Lt (dešimt litų ir 84 cnt), o iš atsakovo M. P. (duomenys neskelbtini) 3,52 Lt (tris litus ir 52 cnt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimo, valstybei.