Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30 jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė) Chirurgijos skyriuje, šešiavietėje pilnai užpildytoje palatoje Nr. 3. Pareiškėjo teigimu, Ligoninės kamera-palata, kurioje jis buvo laikomas neatitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų, užtikrinančių minimalų gyvenamąjį plotą asmeniui. Pareiškėjas buvo priverstas gulėti arba sėdėti ant gultų, nes pajudėti kameroje nebuvo vietos, tarp nuteistųjų vyko trintis, kilo konfliktų. Be to, atkreipė teismo dėmesį į tai, kad buvo laikomas vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Besigydantys ligoniai rūko visur, nepaisydami iškabintų įspėjamųjų, draudžiamųjų ženklų. Pareiškėjo teigimu, Ligoninė nesiima priemonių, kad rūkantys asmenys būtų nubausti, nekontroliuoja savo teritorijoje nustatytų draudimų vykdymo ir leidžia įsigyti Ligoninės parduotuvėje tabako gaminių. Nurodė ir tai, kad visas Ligoninės pastatas yra nesaugus, avarinės būklės, patalpose nėra priešgaisrinių gesintuvų, avarinių išėjimų, langai grotuoti, o naktimis yra uždaromi metalinėmis grotomis. Dėl tokių nežmoniškų, antisanitarinių laikymo sąlygų pareiškėjas nurodo, kad negalėjo fiziškai pailsėti, išsimiegoti, tai trikdė ir žalojo jo psichiką, dėl užteršto dūmais oro jam grauždavo akis, ko pasekoje komplikavosi akių uždegimas. Teigia, kad egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Akcentavo, kad Ligoninės administracija nedaro išvadų ir kartoja pažeidimus. Dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patirtą žalą pareiškėjas vertina 5000 Lt.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į skundą (b. l. 11–13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas R. K. Ligoninėje buvo gydomas nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30 Chirurgijos skyriaus palatoje-kameroje Nr. 3, kurios plotas yra 28,49 kv. m. Paaiškino, jog statistikos, kiek konkrečioje palatoje kartu su pareiškėju atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pažymėjo, kad yra priimtas 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuriame numatytas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas vienam asmeniui. Mano, jog pareiškėjui, būnant Ligoninėje, pilnai buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas (28,49 kv. m. / 6 = 4,74 kv. m.). Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas dienos metu, t.y. nuo 6.00 val. ryto iki 22.00 val. vakaro, laisvo nuo medicininių procedūrų laiku, galėjo būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Nurodė, jog Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Atkreipė dėmesį, jog Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą–Higienos pasą, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Dėl rūkymo Ligoninės patalpose, atsakovės atstovė remiasi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostata, uždraudžiančia rūkyti švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nurodo, jog tokia informacija yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Ligoninės teigimu, ji pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl mano, kad Ligoninės deliktinei atsakomybei kilti nėra visų būtinų sąlygų.

Ligoninės nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti suma.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas R. K. Ligoninėje buvo gydomas nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30 Chirurgijos skyriaus palatoje-kameroje Nr. 3, kurioje yra šešios lovos ir plotas 28,49 kv. m. (b. l. 11, 24–25).

R. K. laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30 net keletą kartų kreipėsi į Ligoninės administraciją su skundais, prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, rūkymo neuždraudimo, sveikatos paslaugų nesuteikimo ir kt. (b. l. 42–43, 47–49, 54, 59–60, 65). Prašymai, skundai buvo išnagrinėti ir pareiškėjui pateikti atsakymai (b. l. 41, 44, 45–46, 53, 55–56, 61–64).

Iš byloje esančios pareiškėjo R. K. asmens sveikatos istorijos įrašų (b. l. 24–25, 39–74) matyti, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu Ligoninėje buvo gydomas dėl skausmų stuburo, juosmens srityse. Grįžęs iš Ligoninės pareiškėjas taip pat ne kartą skundėsi gydytojams dėl nugaros skausmų, negalėjimu pajudėti.

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo R. K. reikalavimo priteisti jam 5000 Lt neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, pagrįstumo. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo priteisimą iš esmės kelia dėl per mažo kamerose (palatose) gyvenamojo ploto ir rūkymo joje.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 2 d. nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje nuolat pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Kadangi byloje spręstinas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumas laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30, tai ginčui aktualus būtent tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas.

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina dėl jam neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto Ligoninės kamerose-palatose, todėl taikytini tie teisės aktai, kurie numato Ligoninės, o ne tardymo izoliatoriaus ar areštinės kamerų plotų normas. Nagrinėjamu atveju taikytinos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip – 5,1 kv. m. Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės argumentas, jog šiuo atveju turėtų būti taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktas, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip – 3,6 kv. m.

Pažymėtina, jog administracinėje byloje ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30 Chirurgijos skyriuje. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje-palatoje Nr. 3 kartu su juo buvo gydomi šeši asmenys, t.y. visa palata buvo užimta. Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu buvo gydoma palatoje Nr. 3. Tačiau atsakovės atstovė Ligoninė atsiliepime nurodė, jog kamera-palata Nr. 3 yra 28,49 kv. m. ploto ir joje yra 6 lovos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei, t.y. Ligoninei. Kaip minėta, Ligoninė nei pateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju palatoje Nr. 3, nei sutinka, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Ligoninės teigimu, R. K. buvo pilnai užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus gyvenamasis plotas jo gydymo laikotarpiu. Šis atsakovės atstovo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skundo teiginį, kad jis buvo kalinamas pilnai užpildytoje šešiavietėje Ligoninės palatoje Nr. 3 (28,49 kv. m. ploto), konstatuotinas Ligoninės veiksmų neteisėtumas, neužtikrinant pareiškėjui Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatytą 5,1 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą. Be to, LVAT yra išaiškinęs, kad minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida (LVAT 2014-10-22 administracinė byla Nr. A858-649/2014).

Dėl kalinimo kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas žalą kildina ir iš jo laikymo vienoje patalpoje su rūkančiais asmenimis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad ,,Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru”. Šio straipsnio 4 d. nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN:76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Kaip nurodė atsakovė, vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN76:2010 ir Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatomis, pas juos, kaip ir visose sveikatos priežiūros įstaigose, rūkyti yra draudžiama. Informacija apie tai yra iškabinta visose Ligoninės palatose, koridoriuose, bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Byloje yra pateikiamos nuotraukos, patvirtinančios apie įspėjamųjų ženklų buvimą Ligoninės patalpose, t. y. tiek įstaigos patalpose bei kieme yra iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti (bylos Nr. I-4123-643/2015 priedas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Ligoninė tinkamai informavo, jog Ligoninės patalpose rūkyti draudžiama.

Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, ar kad jam per tokį trumpą buvimo Ligoninėje laikotarpį dėl to būtų kilusi tam tikra žala sveikatai, nepagrindė įrodymais. Pažymėtina, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Taigi asmuo, teigiantis, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė konkrečių sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti. Pareiškėjas teigia, kad dėl laikymo su rūkančiais jam prasidėjo akių uždegimas, tačiau jokių šį faktą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neįrodė Ligoninės neteisėtų veiksmų, todėl žala dėl minėto pareiškėjo nurodomo pažeidimo nepriteistina, nenustačius vienos iš privalomų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Be to, teismo vertinimu, net jei kartu su pareiškėju laikomi asmenys ir būtų neteisėtai rūkę LAVL palatoje, per tokį laikotarpį, t. y. 14 dienų, kurį pareiškėjas praleido LAVL, nebūtų pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė dvasinį sukrėtimą ir kitas neigiamas pasekmes CK 6.250 str. prasme.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, kad Ligoninės patalpose nėra priešgaisrinių gesintuvų, avarinio išėjimo, teismas pažymi, kad byloje esanti Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdybos 2014-06-27 pažyma (b. l. 23) patvirtina, jog atlikus patikrinimą Ligoninės patalpose, aktų, nustatančių eksploatuojamų objektų priešgaisrinės saugos reikalavimus pažeidimų nenustatyta. Be to, byloje esančios Ligoninės patalpų schemos (b. l. 26–28), kompaktinis diskas su nuotraukomis (bylos Nr. I-4123-643/2015 priedas) parodo, jog Ligoninėje gesintuvai, gaisriniai čiaupai yra kiekviename aukšte, atsarginis evakuacijos kelias taip pat. Todėl minėti pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nors ir nustačius byloje tam tikrus Ligoninės neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, t.y. nustatyti, ar dėl to buvo padaryta žala, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, jog nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009). Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, neabejotinai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LAVT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 14 parų buvo gydomas (kalinamas), neužtikrinant jam minimalaus 5,1 kv. m. gyvenamojo palatos-kameros ploto, todėl sutiktina su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl per didelio kamerose kalinčių asmenų skaičiaus, galėjo kilti konfliktai tarp kalinčių asmenų, pareiškėjui galėjo būti sukelti fiziniai nepatogumai, buvo mažai vietos pajudėti ar pasimankštinti. Tai patvirtina ir pareiškėjo nusiskundimai gydytojui dėl nugaros skausmo, bendro negalavimo. Todėl, vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, atsižvelgiant į pareiškėjo sulaikymo trukmę, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo sveikatos būklę, darytina išvada, jog pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgia į pareiškėjo subjektinės teisės – minimalaus 5,1 kv. m. kameros ploto neužtikrinimo pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (14 parų), sukeltus fizinius nepatogumus, prastą pareiškėjo sveikatą bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 300 Eur; vidutinis darbo užmokestis apie 696 Eur), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 70 Eur (tai atitinka 241,70 Lt) suma neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, ar sveikatos susirgimai nepagydomi, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjo R. K. skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant jam 70 Eur (tai atitinka 241,70 Lt) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo R. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos už gydymą (kalinimą) netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2014-05-16 iki 2014-05-30 neužtikrinant jam minimalaus 5,1 k. m. gyvenamojo kameros ploto.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą