- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- e2S-641-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-42229-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- V. L., F. L.
- Ieškovas
- R. S., V. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. L. ir F. L. (F. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų R. S. ir V. S. ieškinį atsakovams V. L. ir F. L. dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami solidariai iš atsakovų priteisti 2085,24 Eur turtinės žalos, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teismo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovei V. L. priklausančias 2100/74500 dalis miškų paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini); nurodė, kad nors ieškinio suma santykinai nėra didelė, tačiau teismui priėmus ieškovams palankų sprendimą, jo įvykdymas būtų apsunkintas arba neįmanomas. Tvirtino, jog, atsakovai turi prievolę vykdyti ir jau įsiteisėjusį teismo sprendimą, o be paminėtos žemės dalies neturi jokio kito turto, išskyrus vienintelį gyvenamąjį būstą, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovai neturėtų jokio kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; nurodė, jog nagrinėjamu atveju duomenų apie ieškinio nepagrįstumą nėra. Patikrinus teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, sprendė, jog ieškiniu prašoma priteisti suma- 2085,24 Eur- atsakovams laikytina didele; konstatavo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui priimto palankaus sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovai V. L. ir F. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Apeliantų teigimu, byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių ieškovų pareikšto ieškinio pagrįstumą, todėl skirtingai, negu teigia pirmos instancijos teismas, nėra pagrindo manyti, kad nepritaikius prašomų laikinųjų pasaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės V. L. veiksmus, liudijančius apie ketinimą turtą paslėpti ar perleisti, be to patys ieškovai nurodė, kad suma nėra didelė. Atskirajame skunde pasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo ir proporcingumo principų taikymo.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad nesutinka su atskiruoju skundu, todėl prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Tvirtina, jog atskirajame skunde nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo ir proporcingumo aspektai ir taikymo principai, tačiau atsakovai nenurodo – kuo konkrečiai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nepagrįstas nagrinėjamoje byloje. Pažymėjo, jog be nurodytos žemės sklypo dalies atsakovai neturi jokio kito turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą, išskyrus vienintelį gyvenamąjį būstą. Mano, jog teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės nemažina atsakovei priklausančio turto vertės, nedraudžia turtu naudotis. Pačios atsakovės teigimu, ji neketina disponuoti turtu jį perleidžiant ar kitaip suvaržant daiktines teises. Tvirtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių – arešto taikymas, niekuo nepažeidžia atsakovės interesų, todėl nėra teisinio pagrindo taikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas kvestionuoja pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Pabrėžtina, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą.
Pažymėtina, kad CPK 144 str. nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Pareiga pagrįsti savo gerą turtinę padėtį tenka būtent atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie atsakovų turimą turtą, kurie patvirtintų gerą atsakovų finansinę padėtį ir realią galimybę atsiskaityti su kreditoriais; tokių duomenų atsakovai nepateikė ir su atskiruoju skundu. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti atsakovai kreipėsi su prašymu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2419-391/2015 vykdymo išdėstymo 40 mėnesių dėl sunkios turtinės padėties, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau išvardintos aplinkybės nesuteikia objektyvaus pagrindo išvadai, kad atsakovų turtinė padėtis yra pakankamai gera.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jeigu pagal ieškovo pareikštus reikalavimus egzistuoja ieškinio didelės sumos prezumpcija ir atsakovas nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo gerą finansinę padėtį, tai daryti išvadą, kad atsakovui ieškinio suma nėra didelė, negalima (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-567/2012). Esant nurodytoms aplinkybėms, tikėtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymui, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Be to, pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju ieškovai, prašydami teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, ieškinyje nurodė faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.), pridėjo įrodymus, kuriais įrodinėtų ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovų pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.
Sutiktina su ieškovų atsiliepime į atskirąjį skundą pastebėjimu, jog atskirajame skunde nagrinėjami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo ir proporcingumo aspektai ir taikymo principai, tačiau atsakovai nenurodo – kuo konkrečiai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra nepagrįstas nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad vien faktas, jog atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patiria tam tikrus nepatogumus ar suvaržymus, kurie jam gali sukelti nuostolius, savaime neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo bei nenulemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų – proporcingumo ar ekonomiškumo - pažeidimo (CPK 144 str. 1 d, 145 str. 2 d.).
Atsakovams išaiškintina, kad ši nutartis neužkerta galimybės atsakovams, esant įstatyme nustatytam pagrindui, reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.).
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu. Apelianto atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015m. gruodžio 7 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.