Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023-11-09 · Administracinė byla Nr. I1-7784-320/2023

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2023-11-09
Bylos Nr.
I1-7784-320/2023
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01449-2023-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
M. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-7784-320/2023Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01449-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 9 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. T. (toliau– ir pareiškėjas, ir M. T.) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo (toliau– ir atsakovės atstovas, ir Alytaus kalėjimas), priteisti 10000 Eur neturtinės žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 3 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d., atlyginimą dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Alytaus kalėjime (iki 2022 m. gruodžio 31 d. Alytaus pataisos namai (toliau– ir Alytaus PN)).

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-7) nurodė, kad 2020 m. gruodžio 3 d. – 2022 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu, atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN buvo pažeidžiamos jo privatumas skambinant telefonu. Teigė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN 14-ame ir 9-ame būriuose, turėjo naudotis taksofono aparatais, kurie įrengti koridoriuje ant sienos, be to, prie taksofono yra įrengtas įstaigos administracijos darbuotojo stalas, todėl viso pokalbio metu administracijos darbuotojas klausydavosi ką jis kalba, dėl to neturėjo galimybės tinkamai kalbėtis su artimaisiais, mama, drauge, tekdavo nutraukti pokalbius. Be to tvirtino, kad jo pokalbius telefonu girdėdavo kiti nuteistieji, dėl to nervinosi, jautė orumo pažeminimą, diskomfortą bei kitus nepatogumus. Tokiu būdu, Alytaus PN buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą. Tokiais veiksmais Alytaus PN pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau– ir Konvencija) ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas. Taip pat, nurodė, kad dėl šių aplinkybių skundu kreipėsi į Alytaus kalėjimą, tačiau gautas atsakymas yra informacinio pobūdžio, mano, kad Alytaus kalėjimas stengiasi nuslėpti daromus pažeidimus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 14-18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas Alytaus PN bausmę atliko periodiškai nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d.: nuo 2020 m. gruodžio 3 d. iki 2021 m. kovo 2 d. buvo paskirtas į 14-ą būrį (6 lokalinis sektorius); nuo 2021 m. kovo 2 d. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. gegužės 2 d., nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2022 m. gegužės 30 d., nuo 2022 m. birželio 9 d. iki 2022 m. rugsėjo 5 d., nuo 2022 m. rugsėjo 8 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d., nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. iki 2022 m. lapkričio 21 d., nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. buvo paskirtas į 9-ąjį būrį (9 lokalinis sektorius). Paaiškino, kad Alytaus kalėjime taksofonai įrengti bendro naudojimo patalpose, tačiau interneto telefonija įrengta atskiroje patalpoje, kurioje privatumas užtikrinamas pilnai. Nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką bausmės atlikimo vietose pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu reglamentavo Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) IV skyriaus nuostatos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) nuostatos nenumato, kad nuteistųjų bendravimas telefonu turi būti konfidencialus. Pažymėjo ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau– ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą vienas iš pagrindinių suėmimo vykdymo režimo reikalavimų yra nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Remdamiesi šia nuostata pataisos įstaigos pareigūnai ne tik privalo sudaryti galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skambinti telefonu, tačiau ir įpareigojami užtikrinti, jog suimtieji (nuteistieji) nepažeistų skambinimo telefonu tvarkos, t. y. neskambintų neleistinais numeriais ir/ar asmenims, kuriems skambinti draudžia teisės aktai, todėl pareigūnai turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti kam ir kada skambina pataisos įstaigoje esantys asmenys. Nurodė, kad pagal LVAT išaiškinimus 2011 m. balandžio 26 d. administracinėje byloje Nr. A-146-968/2011, 2018 m. kovo 14 d. administracinėje byloje Nr. A-67-756/2018, toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas, kaip teisės pažeidimas. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpų įrengimui bausmės atlikimo vietų įstaigose (kalėjimuose), todėl pareiškėjo teisė skambinti įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekse pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis taksofonu į pataiso įstaigos administraciją nesikreipė, tačiau buvo gautas pareiškėjo 2023 m. gegužės 4 d. skundas, į kurį pareiškėjui buvo atsakyta, pateiktame atsakyme nurodyta jo apskundimo tvarka, pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, todėl vertina, kad atsakymas pareiškėją tenkino. Teigė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos. Tvirtino, kad pareiškėjo prašoma 10000 Eur neturtinė žala niekuo nepagrįsta.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė 2020 m. gruodžio 3 d. – 2022 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 14-18) ir M. T. perkėlimo į būrius pažymos (b. l. 19) matyti, kad pareiškėjas Alytaus PN 14-ame būryje buvo kalinamas nuo 2020 m. gruodžio 3 d. iki 2021 m. kovo 2 d., o 9-ame būryje buvo kalinamas laikotarpiais nuo 2021 m. kovo 2 d. iki 2021 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2021 m. rugsėjo 2 d. iki 2022 m. gegužės 2 d., nuo 2022 m. gegužės 9 d. iki 2022 m. gegužės 30 d., nuo 2022 m. birželio 9 d. iki 2022 m. rugsėjo 5 d., nuo 2022 m. rugsėjo 8 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d., nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. iki 2022 m. lapkričio 21 d., nuo 2022 m. lapkričio 28 d. iki 2022 m. gruodžio 1 d. (toliau– ir ginčo laikotarpiai).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad Alytaus PN 14-ame ir 9-ame būriuose dėl netinkamai įrengtų taksofonų, jam nebuvo užtikrintas privatumas bendraujant telefonu su mama, drauge ir kitais artimaisiais.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau– ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Bausmių vykdymo kodekso (ginčui aktualios redakcijos, galiojusios nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu; vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių; kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnio 3 dalis).

Nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Vidaus tvarkos taisyklių IV skyriaus nuostatos. Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija sudaro sąlygas nuteistiesiems (suimtiesiems) skambinti telefonu. Skambinimui telefonu prilyginamas skambinimas internetine telefonija (Vidaus tvarkos taisyklių 37 punktas). Suimtajam leidžiama kalbėti telefonu tik pataisos pareigūnui įsitikinus, kad suimtasis nesurinko asmens, kuriam neleidžiama skambinti, telefono numerio; pataisos pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį (Vidaus tvarkos taisyklių 40 punktas). Jeigu skambindamas telefonu nuteistasis (suimtasis) pažeidžia skambinimo tvarką, pataisos pareigūnas jį įspėja; jei šis pažeidimas pakartojamas ar padaromas naujas skambinimo tvarkos pažeidimas, pataisos pareigūnas nutraukia pokalbį telefonu ir surašo motyvuotą tarnybinį pranešimą pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) direktoriui (Vidaus tvarkos taisyklių 41 punktas). Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, pataisos įstaigos pareigūnams suteikta galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis.

Be to, teismas pažymi, kad teisės aktai, užtikrinantys kalinamojo teisę paskambinti, nenumato pataisos įstaigų pareigos įrengti telefonų kabinas ar pertvaras. Pažymėtina ir tai, kad Bausmių vykdymo kodekso nuostatos nenumato, kad nuteistųjų bendravimas su artimaisiais turi būti konfidencialus. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas, kaip teisės pažeidimas. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT teismų praktikoje (žr., pvz., 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019).

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi buvo neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žiūrėti 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas neginčija, kad ginčo laikotarpiu atsakovės atstovo pareigūnai jam sudarė galimybę skambinti telefonu. Pažymėtina, jog Alytaus PN taksofonai įrengti bendrojo naudojimo patalpose, todėl pareiškėjo pokalbiai telefonu galimai galėjo būti girdimi kitų nuteistųjų, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Alytaus PN pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos komunikuoti su artimaisiais telefonu ar kad buvo pažeista jo teisė į socialinius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti kiti nuteistieji ar pareigūnai, yra tik hipotetiniai. Pareiškėjas skunde nenurodė teismui konkrečių pareigūnų pavardžių ar nuteistųjų, kurie būtų klausęsi pareiškėjo telefoninių pokalbių, taip pat nenurodė tikslių datų, kuomet, pasak pareiškėjo, buvo trukdoma ir klausomasi jo telefoninių pokalbių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos dėl sąmoningo kalinimo įstaigos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl to, kad negalėjo pasinaudoti telefonu ar nutrūkusio pokalbio dėl galimo privatumo trūkumo, todėl vertina, kad pareiškėjas tuo metu nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie nuteistojo konkretų pageidavimą realizuoti tam tikrą teisę (skambinti telefonu), ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjas galėtų ją realizuoti. Pareiškėjo Alytaus kalėjimui pateiktas 2023 m. gegužės 5 d. skundas (b. l. 20-21) dėl galimo privatumo trūkumo skambinant telefonu pateiktas praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po to kai jis išvyko iš Alytaus PN, nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenustato pareigos pataisos įstaigai telefoną, kuriuo nuteistieji skambina artimiesiems, įrengti atskiroje patalpoje, į tai, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia abstrakčiais argumentais, jų nekonkretizavo ir neindividualizavo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pataisos įstaigoje nebuvo tinkamai suteikta galimybė paskambinti telefonu ir buvo pasiklausoma telefoninių pokalbių.

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl neužtikrinto skambučių telefonu privatumo yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė