Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas N. V. kreipėsi į Regionų administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 25S186511 (toliau – Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Migracijos departamentas 2025 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. rugpjūčio 21 d. iki 2027 m. rugpjūčio 20 d. ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2025 m. rugpjūčio 21 d. iki 2027 m. rugpjūčio 20 d.

Nurodo, kad turėjo Latvijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą. 2025 m. liepos 29 d. jis įsigijo lėktuvo bilietą į Azerbaidžano Respubliką skrydžiui iš Vilniaus 2025 m. rugpjūčio 13 d., kadangi šio maršruto kaina buvo mažesnė. Likus savaitei iki skrydžio, pareiškėjas atvyko į Lietuvą aplankyti draugų ir 2025 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į atsakovo užsieniečių aptarnavimo centrą dėl savo migracinio statuso. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjui išduota Latvijos Respublikos nacionalinė viza buvo panaikinta 2025 m. sausio 17 d. Tą pačią dieną jam buvo surašytas nutarimas dėl administracinio nusižengimo bei priimtas sprendimas dėl grąžinimo, įpareigojant išvykti iš Lietuvos iki 2025 m. rugpjūčio 17 d. Pareiškėjas šį įpareigojimą įvykdė ir 2025 m. rugpjūčio 13 d. išvyko iš Lietuvos, ką patvirtina ir pats atsakovas skundžiamame sprendime.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas skundžiamame sprendime nenustatinėjo aplinkybių, dėl kokių priežasčių buvo panaikinta jo viza ir ar jis apskritai žinojo apie vizos panaikinimą. Pareiškėjas realiai nebuvo grąžintas į užsienio valstybę – priešingai, jis pats savanoriškai atvyko į Departamentą, informavo pareigūnus, kad turi galiojančius lėktuvo bilietus ir per mažiau nei savaitę išvyks iš Lietuvos Respublikos, ką vėliau ir padarė. Teigia, jog nebuvo jokio faktinio ar teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl jo grąžinimo, nes jis nebuvo sulaikytas, neatsisakė išvykti ir nebuvo priverstas palikti Lietuvos Respublikos. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo taikyti ir papildomą administracinio poveikio priemonę – draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalį, nes ši nuostata siejama su situacija, kai užsienietis yra grąžinamas, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas išvyko savanoriškai.

Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo priimtu Sprendimu, nes jis yra nepagrįstas, neteisėtas ir neproporcingas. Jo teigimu, Sprendimas buvo priimtas neįvertinus faktinių aplinkybių ir neatlikus individualaus vertinimo, todėl pažeidžia tiek nacionalinės teisės, tiek Europos Sąjungos teisės principus.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad įstatymas nesuteikia pareigos, o tik teisę atsakingai institucijai uždrausti užsieniečiui atvykti, todėl sprendimas turi būti pagrįstas konkrečiu individualiu vertinimu. Skundžiamame sprendime tokio vertinimo nėra. Jame nepateikti jokie motyvai, kurie pagrįstų, kodėl buvo būtina taikyti šią priemonę, ar kodėl pasirinktas būtent dvejų metų draudimo terminas. Atsakovas taip pat neįvertino, kokią grėsmę pareiškėjo buvimas galėtų kelti viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui.