- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-573-315-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-3-00086-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Laureta Ulbienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- L. M.
- Nukentėjusysis
- R. K.
- Advokatai
- Žilvinas Mišeikis
Pranešėjas A. Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-573-315/2012
Teisėjas R. Rainys Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00086-2011-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6
2012 m. birželio 28 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. ir jos gynėjo advokato Žilvino Mišeikio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d. ir nuteista 10 MGL 1300 Lt bauda.
Iš L. M. priteista 1000 Lt R. K. naudai atstovavimo išlaidoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. M. nuteista už tai, kad ji 2011-08-18 apie 16.00 val., viešoje vietoje – sodininkų bendrijoje „V.“, prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, girdint kitiems asmenims įžeidė R. K. nurodydama, kad ši yra nesveika, jai reikia kreiptis į psichiatrą ir gydytis, ir taip užgauliai ją pažemino.
Nuteistoji L. M. ir jos gynėjas advokatas Ž. Mišeikis apeliaciniais skundais prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso įstatymą. Tiek įstatyminiu lygiu, tiek teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad privalo būti nustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, kad veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Įžeidimo atveju turi būti įrodomas pažeminimo faktas, t.y. nukentėjęs asmuo turi paaiškinti, kaip atsirado žeminimo pasekmės – orumo pažeminimas. Konkrečiu atveju nei teismas, nei nukentėjusioji nedetalizavo, kuo pasireiškė orumo pažeminimas. Nuteistosios teigimu, R. K. veiksmai ir nepagarbus elgesys išprovokavo tokią konflikto baigtį, tačiau apeliantė neveikė tiesiogine tyčia ir nesiekė nieko įskaudinti ar įžeisti. Pačios R. K. elgesys žemina jos reputaciją ir sudaro aplinkiniams apie ją neigiamą nuomonę.
Apeliantė pažymi, kad teismas nedetalizavo, kuo pasireiškė jos pavojinga veika ir kokiais įrodymais remiantis tokios išvados buvo padarytos. Nesudaro įžeidimo neigiamų kito žmogaus bruožų, charakterio, dalykinių, profesinių savybių kritika, jeigu tai padaryta tinkama, neužgaulia ir visuomenėje priimtina forma. Taigi padoria forma išsakytas neigiamas asmens vertinimas įžeidimu nėra laikomas. Nuteistoji nurodo, kad jos elgsena konkrečioje situacijoje besąlygiškai atitinka nuomonės sąvoką. Jai buvo žinoma apie R. K. ir V. M. gausybę beprasmių skundų ir pretenzijas R. Š. dėl sklypo ribų. Be to, ji buvo provokuojama, o jos padaryta veika neturi nieko bendra su siekimu kažką įžeisti ar pažeminti. Duomenų, kad pateikdama atsakymus į tiksliai formuluojamus advokatės klausimus konfliktinės situacijos metu ji turėjo tyčią įžeisti R. K., byloje nėra ir negali būti. Nuteistosios teigimu, jos poelgis vertintinas kaip emocijų proveržis, o ne sąmoningas veiksmas, siekiant įžeisti nukentėjusiąją. Neįrodžius subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės, veika negali būti vertinama kaip įžeidimas pagal BK 155 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas įrodymais pripažino R. K., V.M., R. K., A. J., A. R. ir R. D. parodymus, tačiau visiems šiems asmenims uždavė konkretų, atsakymą menantį klausimą. Nors teismo posėdžio protokole tokie klausimai neužfiksuoti šį skundo argumentą galima patikrinti iš pirmosios instancijos teismo išreikalavus teisiamojo posėdžio garso įrašą. Be to, apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grįsdamas nukentėjusiosios R. K. bei liudytojos A. K. parodymais, atmesdamas įvykio vietoje buvusių liudytojų parodymus, tačiau nenurodė, kodėl jos atmeta. Toks liudytojų parodymų vertinimas yra deklaratyvus ir neišsamus. Mano, kad nevertinant V. J. parodymų buvo pažeista įrodymų, kaip viseto, nagrinėjimo taisyklė.
Be to, nurodo, kad teisiamojo posėdžio protokolas susipažinimui buvo pateiktas tik 2012-03-21, o pateikus atitinkamas pastabas, teismas jų net nesvarstė, nes neva praleistas terminas pastaboms pateikti.
Gynėjas skunde taip pat nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas būtų nustatęs L. M. veiksmuose visus nusikalstamos veikos požymius, vadovaujantis teismų praktika panašiose bylose, turėjo būti svarstomas klausimas dėl BK 37 str. taikymo. Įvertinus nuteistosios elgesį ir tarp šalių besitęsiančius konfliktus bei pačios R. K. veiksmus akivaizdu, jog jokios turtinės žalos nebuvo padaryta, nukentėjusios garbė ir orumas nebuvo taip užgauti, kad būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo vadovautis sukurtais teismų precedentais ir taikyti BK 37 str. dėl mažareikšmiškumo.
Teismo posėdyje nuteistoji ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nukentėjusioji prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis L. M. nuteisimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.).
BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Pagal teismų praktiką įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-269/2005).
Byloje nustatyta, kad L. M. nuteista už tai, kad ji 2011-08-18 apie 16.00 val., viešoje vietoje – sodininkų bendrijoje „V.“, prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, girdint kitiems asmenims įžeidė R. K. nurodydama, kad ši yra nesveika, jai reikia kreiptis į psichiatrą ir gydytis, ir tokiu būdu užgauliai ją pažemino.
Apylinkės teismas konstatavo, kad R. K. parodymus, jog L. M. ją pokalbio metu pavadino nesveika, pasiūlė kreiptis į psichiatrą ir gydytis, patvirtino liudytojų T. K., iš dalies liudytojų V. M., A. J., A. R. ir R. D. parodymai. Nors apylinkės teismas taip pat nurodė, kad įrodyta, jog tarp R. K. ir R. Š. vyksta ginčai dėl naudojimosi žemės sklypais ir statomų statinių, apie R. K. kreipimusis į įvairias konstitucijas buvo žinoma ir R. Š. sugyventinei L. M.. Įvertinęs aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp R. Š. ir R. K., kaip sodo kaimynų, seniai kilęs ginčas dėl žemės sklypo ribų ir statinių, o L. M. pripažino, kad R. K. skundų rašymas jos netenkino, siūlė minėtus skundus rašantiems asmenims pasitikrinti sveikatą pas psichiatrus.
Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, atsižvelgdama į tai, kad tarp R. Š. bei R. K. jau ilgą laiką vyksta ginčai dėl naudojimosi žemės sklypais ir statomų statinių, R. K. rašo skundus įvairioms institucijoms, daro išvadą, kad yra pagrindas L. M., pripažinus kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.
Pagal BK 37 straipsnį veika mažareikšme laikoma tada, kai padarytos veikos požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais atitinkamais nusikaltimo požymiais ir ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms, taip pat, kai ji net nesudaro galimybės kilti žalai. Sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius požymius – objektą, dalyką, būdą, padarinius, laiką, vietą, tiek į subjektyviuosius požymius – kaltę, tikslus, motyvus. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus. Padarytos veikos mažareikšmiškumas bei pavojingumas yra vertinamieji požymiai. Tokiu atveju turi reikšmės žalingų padarinių dydis, dalykas, į kurį buvo kėsintasi, nusikaltimo padarymo būdas, sąlygos ir aplinkybės, kaltės forma, tyčios kryptingumas, motyvai, kuriais vadovavosi kaltininkas, tikslai, kurių siekė darydamas tą nusikaltimą, kaltininko asmenybės ypatumai ir pan.
Iš bylos matyti, kad R. K. didelės žalos nebuvo padaryta (turtinės žalos nebuvo padaryta), buvo užgauta tik jos savigarba (orumas ir garbė), L. M. nusikalstamą veiką padarė žodžiu įžeisdama R. K..
Šios paminėtos aplinkybės rodo, kad L. M. padarytos veikos požymiai sutampa su baudžiamajame įstatyme nurodytais BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiais, tačiau ji iš esmės nedaro žalos įstatymo saugomoms asmens vertybėms. Dėl to L. M. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BPK 327 straipsnio 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 14 d. nuosprendį panaikinti:
L. M. pripažintai padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje, pritaikyti BK 37 straipsnį ir L. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti.
Nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš L. M. R. K. naudai panaikinti.
Nuosprendis neskundžiamas.