Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės UAB „Nordecum“ atskirąjį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-868-322/2016 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės D. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kreditorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nordecum“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama priteisti iš skolininkės D. P. 386,92 Eur skolos, 92,50 Eur palūkanų, 117,46 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 3 Eur žyminio mokesčio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės D. P..

Teismas vertino, jog iš skolininkės prašomi priteisti 0,05 proc. dydžio delspinigiai už laikotarpį nuo 2014-09-29 iki 2016-01-31 (490 kalendorines dienas), tokia skolininkės atsakomybė už sutarties, kuria grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, nevykdymą kelia akivaizdžių abejonių dėl jos dydžio proporcingumo ir neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 5 d. 1 p. imperatyvių reikalavimų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Nordecum“ prašo panaikinti 2016 m. birželio 28 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismo nutartyje iškelti klausimai dėl netesybų ieškinio senaties termino gali būti sprendžiami tik skolininkui CPK 439 str. nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareiškimo. Pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje negalima nustatyti, ar iš vis tarp šalių yra ginčas dėl kreditoriaus apskaičiuotų palūkanų ar netesybų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Nordecum“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 str. 1 d. nustatyta, kad CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti nurodytas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą (CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktas). CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalies numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

CPK 435 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba atsisakyta priimti pareiškimą (CPK 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. CPK 435 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Tokiu (aiškiai nepagrįstu) pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.

Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Nordecum“ prašė priteisti iš skolininkės skolininkės D. P. 386,92 Eur skolos, 92,50 Eur palūkanų, 117,46 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 3 Eur žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą, vertino, kad prašomas priteisti delspinigių dydis yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis), teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar reiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas. Pažymėtina, kad atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą teismas gali tik tuomet, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas (absurdiškais reikalavimais pripažintini tokie reikalavimai, kuriuos tokiais laiko kiekvienas protingas žmogus) arba kai tokius reikalavimus nepagrįstais vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos (pvz., jeigu pareiškėjas reikalautų įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 straipsnio 2 dalis), arba jeigu pareiškiamas reikalavimas, kurio negina teisė (CK 6.243 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas prašomų priteisti delspinigių nepagrįstumą motyvavo tuo, kad delspinigių dydis yra per didelis, kelia abejonių dėl dydžio proporcingumo ir neatitinka CK 1.125 str. 5 d. 1 p. imperatyvių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas negali pritarti minėtoms išvadoms ir pažymi, kad reikalavimas priteisti delspinigius nėra nei absurdiškas, nei aiškiai nepagrįstas.

CK 6.71 str. leidžia civilinio teisinio santykio šalims sudarant sandorį susitarti dėl netesybų (baudos, delspinigių). Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.

Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad didžiausios netesybos taikomos vartojimo kredito gavėjui pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu negali būti didesnė kaip 200 procentų. Nagrinėjamos bylos atveju bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neviršija 200 procentų, todėl vertinti, kad prašomų priteisti delspinigių suma yra aiškiai per didelė, nepagrįsta, negalima.

CK1.125 str. 5 d. 1 p. numato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. CK 1.126 str. 2 d. nurodoma, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškimo priėmimo stadijoje dėl šios kategorijos bylų supaprastinto proceso teismo diskrecija įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms objektyviai ribojama, nes teismas netikrina reikalavimo pagrįstumo ir nėra galimybės įvertinti visas bylos aplinkybes ir ištirti įrodymus, kad būtų galima konstatuoti, jog šiuo konkrečiu atveju reikalavimas akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįstas. Išsiaiškinti visas bylos aplinkybes ir ištirti įrodymus, kurie reikšmingi sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimų pagrįstumo, teismas galėtų tik nagrinėdamas bylą iš esmės, tai yra skolininkui CPK 439 straipsnio nustatyta tvarka pareiškus prieštaravimus dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo ir teismui bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog skolininkui yra suteikiama galimybė pateikti prieštaravimus net nenurodant prieštaravimo pagrindo. Skolininko teisė pateikti prieštaravimus garantuoja jo teisių apsaugą nuo nepagrįsto ar ginčytino kreditorės reikalavimo pareiškimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismui nebuvo pagrindo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Kadangi pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija (CPK 431 straipsnio 6 dalis), todėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis naikintina ir pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.