Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. F. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-16365-918/2016, kuria atsisakyta priimti ieškinį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė V. F. pateikė ieškinį atsakovei G. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodė, kad ieškinys yra tiesiogiai susijęs su (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėja G. B., kuri nagrinėjo tam tikras bylas susijusias su ieškove bei sprendė ieškovės V. F. ieškinio priėmimo klausimą ir atsisakė priimti ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės V. F. ieškinį atsakovei G. B. dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi byla neteisminga Kauno apylinkės teismui.

Teismas sprendė, kad ieškovė atsakove nurodo (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėją G. B. ir žalą kildina iš teisėjos procesinių veiksmų nagrinėjant bylą bei teisėjos moralinių savybių.

Teismas nurodė, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Todėl ieškinys dėl teisėjo veiksmais galimai padarytos neturtinės žalos atlyginimo priteisimo turi būti pateiktas apylinkės teismui pagal valstybei atstovaujančios institucijos buveinę arba pagal ieškovo gyvenamąją vietą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė V. F. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė žalą kildina ne iš teisėjos G. B. procesinių veiksmų, nagrinėjant bylą, bet iš teisėjos moralinių savybių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės V. F. ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškiniu, vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės V. F. ieškinys yra reiškiamas atsakovei G. B., kaip (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėjai. Iš pareikšto ieškinio turinio matyti, jog ieškovė žalą kildina iš teisėjos procesinių veiksmų nagrinėjant bylą bei teisėjos moralinių savybių.

Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Teisingumo vykdymo procesinė veikla įgyvendinama laikantis konstitucinių principų, jog teisingumą vykdo tik teismai, vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu, teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki (Konstitucijos 109 straipsnis). Teismai turi užtikrinti konstitucinio principo, kad įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, asmenys privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis), tinkamą taikymą procese. Nagrinėjant civilines bylas būtina laikytis ir kitų – ne konstitucinių – teisės principų apskritai ir civilinio proceso teisės principų – proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo, kooperacijos, rungimosi, dispozityvumo, draudimo piktnaudžiauti procesu ir kitų (CPK 7, 8, 12, 13, 95 straipsniai).

Teisingumo vykdymo procesinė veikla gali būti tinkamai įgyvendinta tik tuomet, jeigu ją įgyvendinantiems teisėjams bus sudarytos realios galimybės nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas. Teismui priskirti specialūs įgalinimai lemia ir poreikį įstatymuose įtvirtinti teisėjams ir teismams suteikiamas veiklos garantijas, kurios realiai užtikrintų jų nepriklausomumą, tame tarpe ir imunitetus. Imunitetai teisėje paprastai suprantami kaip atsakomybės netaikymas. Imunitetai teisingumo vykdymo procesinę veiklą įgyvendinantiems teisėjams ir teismams turi būti taikomi tokia apimtimi, kad užtikrintų realų teismų bei teisėjų nepriklausomumą, sudarytą sąlygas teisėjams tinkamai atlikti pareigas, o teismams įgyvendinti jiems priskirtas funkcijas. teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, įtvirtina CK 6.272 straipsnio nuostatos. CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas žalą teisėjas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš teisėjo įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties. Jeigu ieškovas ieškinyje dėl žalos atlyginimo priteisimo atsakovais patraukė ne valstybę, bet teisėjus ar teismus, ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas civilinės bylos iškėlimo stadijoje, išsiaiškinęs ieškovo tikrąją valią ir nustatęs, kad ieškovas siekia žalos atlyginimo dėl teisėjų ar teismų priimtų procesinių sprendimų, turi išaiškinti ieškovui, kad teismai, teisėjai turi imunitetą nuo civilinės atsakomybės pagal tokį ieškinį (taip pat kaip ir, pavyzdžiui, diplomatinį imunitetą turintys asmenys, kai jiems pagal CPK VII dalies penktojo skirsnio nuostatas reiškiami ieškiniai), t. y. kad jie negali būti traukiami atsakovais.

Pagal bendrą taisyklę ieškovas, remdamasis dispozityvumo principu, nevaržomai sprendžia, kokiems asmenims kokius materialaus pobūdžio reikalavimus reikšti (CPK 13 straipsnis). Tačiau ieškovo teisė laisvai pasirinkti atsakovais bet kuriuos procesinį teisnumą ir veiksnumą turinčius asmenis savaime nelemia, kad procesas prieš šiuos asmenis visais atvejais bus pradėtas. Kiekvienu atveju teismas turi įsitikinti, ar ieškovo pasirinktas atsakovas neturi imuniteto nuo jam pareikštų reikalavimų. Tai reiškia, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar atsakovas pagal teisės reikalavimus neturi imuniteto nuo civilinės atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas civilinės bylos iškėlimo stadijoje patikrino, ar atsakovė pagal teisės reikalavimus neturi imuniteto nuo civilinės atsakomybės. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju atsakove nurodoma (duomenys neskelbtini) apygardos teismo teisėja G. B. ir kad žala kildinama iš teisėjos procesinių veiksmų nagrinėjant bylą, pagrįstai atsisakė ieškovės ieškinį priimti, kadangi kaip jau anksčiau minėta, teisėjas turi imunitetą civilinei atsakomybei. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą ieškinio atsisakymo pagrindą, t. y. bylos neteismingumą. Ieškovės ieškinys (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjai G. B. turėjo būti atsisakytinas priimti kaip nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Klausimas dėl teismingumo galėjo būti spręstinas, jei atsakove būtų nurodyta valstybė.

Pažymėtina, jog teismo atsisakymas priimti ieškinį nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės atskirasis skundas atmetamas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas tik patikslina ieškinio atsisakymo priimti pagrindą – ieškovės ieškinį atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.