- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-24
- Bylos Nr.
- I-758-596/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03245-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. P. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (21.199) 500-56 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ (toliau – ir Sprendimas) arba jį pakeisti ir atleisti pareiškėją nuo priskaičiuotų delspinigių; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. S-144 (7-124/2018) punktą, kuriuo buvo patvirtintas VMI Sprendimas, arba jį pakeisti, tenkinant pareiškėjos prašymą atleisti nuo delspinigių mokėjimo.
Paaiškina, kad 2014 m. sausio 14 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. (4.65)-40-2 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodyta, kad pareiškėja 2004–2008 m. gavo B klasės pajamas, kurių nedeklaravo metinėje pajamų deklaracijoje GPM308 už 2004–2008 m. mokestinius laikotarpius ir nesumokėjo priklausančio mokėti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2014 m. kovo 24 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktu apskaičiuotą 203 177 Lt (58 844,13 Eur) GPM, apskaičiavo 178 249 Lt (51 624,48 Eur) GPM delspinigius ir skyrė 20 318 Lt (5 884,50 Eur) GPM baudą. Po mokestinio ginčo šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
Šalies argumentai
Pareiškėja 2018 m. vasario 26 d. pateikė VMI prašymą atleisti ją nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų, kuri 2018 m. kovo 7 d. Sprendimu jos prašymą atmetė. Pareiškėja dėl Sprendimo pateikė skundą MGK, kuri 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. S-144 (7-124/2018) (toliau – ir MGK sprendimas) atleido pareiškėją nuo dalies, t. y. 34 804,06 Eur, GPM delspinigių mokėjimo, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktrina bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika.
Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalimi, 113 straipsnio 1 dalimi, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, prašo teismo spręsti jos visiško atleidimo nuo delspinigių klausimą ir atleisti nuo likusios (po MGK sprendimo) delspinigių dalies ar bent juos sumažinti. Atkreipia dėmesį į tai, kad mokestinis patikrinimas bei mokestinis ginčas truko ilgą laiką – nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. liepos 14 d., per tą laiką iš esmės pasikeitė pareiškėjos finansinės galimybės. Galutinis pareiškėjai ir jos sutuoktiniui nepalankus teismo sprendimas priimtas tik 2016 m. lapkričio 14 d., nors tikrintas mokestinis laikotarpis buvo 2004–2008 m. Mokestinį ginčą pareiškėja su sutuoktiniu pradėjo, turėdami teisėtų lūkesčių ir tikėdami palankia bylų baigtimi, tačiau per septynerius metus, per kuriuos ginčas buvo išspręstas jiems nepalankiai, pasikeitė gaunamos pajamos – šiuo metu jos itin mažos (jas sudaro pareiškėjos senatvės pensija ir jos sutuoktinio J. P. invalidumo pašalpa), dėl ilgo bylinėjimosi metu patirto streso pablogėjo pareiškėjos sutuoktinio sveikata. Pažymi, kad mokestinį ginčą pareiškėja ir jos sutuoktinis pradėjo ne siekdami slėpti ar sumažinti mokesčių mokėjimą, o tik naudodamiesi teise apginti savo interesus.
Nurodo, jog nagrinėjamu atveju tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK argumentai apie pareiškėjos turtinę ir socialinę padėtį apsiribojo formaliu konstatavimu, kad tai, jog pareiškėja priklauso tam tikrai socialinei grupei, savaime nereiškia sunkios jos ekonominės padėties. Pareiškėja sutinka su šiuo teiginiu, tačiau pažymi, kad ginčo atveju neformaliai turėjo būti vertinama aplinkybių visuma: amžius, sveikata, turtas, kurio, įvertinus jo vertę, neužteks mokestinėms prievolėms padengti. Mokesčių administratorius, spręsdamas pareiškėjos prašymą atleisti nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų, neteisingai įvertino jos ir jos sutuoktinio ekonominę padėtį, t. y. akcentavo turimą nekilnojamąjį turtą ir tikrinamuoju laikotarpiu buvusias pajamas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos ekonominė padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo atleisti ją nuo delspinigių ir baudos. VMI akcentuota aplinkybė, kad pareiškėja praeityje galėjo tinkamai vykdyti savo turtinius įsipareigojimus, niekaip neįrodo, jog ir dabartinė jos finansinė padėtis yra gera. Pabrėžia, jog šiuo metu pareiškėjos ir jos sutuoktinio ekonominė padėtis yra itin sunki ir jie negali sumokėti apskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudos, jų priverstinis išieškojimas juos visiškai finansiškai sužlugdytų. Akcentuoja, kad šiuo metu jų vienintelės pajamos yra pareiškėjos gaunama senatvės pensija ir sutuoktinio gaunama neįgalumo pašalpa, didžioji dalis šių pajamų skiriama vaistams, abu sutuoktiniai neišsiverčia be dukros paramos. Pareiškėjos ir jos sutuoktinio situacija realiai atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą beviltiškos mokestinės nepriemokos sąvoką: jiems reikalinga (ir teikiama) valstybės parama, be kurios jie tiesiog neišgyventų, t. y. neturėtų pinigų net maistui ir vaistams (pareiškėja yra pensinio amžiaus, nedirba, vienintelės pajamos – senatvės pensija; sutuoktinis yra bedarbis (dėl sveikatos ir priešpensinio amžiaus jam sunku rasti darbą, kurį jis galėtų dirbti), jam reikalingas gydymas (jo gyvybei palaikyti būtinas nuolatinis, nepertraukiamas vaistų vartojimas), medicininė profilaktika ir reabilitacija.
Nurodo, jog nors pareiškėja su sutuoktiniu turi turto, tačiau jo vertė – 160 000 Eur – yra daug mažesnė, nei pareiškėjos ir jos sutuoktinio bendros mokestinės prievolės valstybei (po MGK sprendimų, abiem sumažinus delspinigius 50 proc., – po 99 601,13 Eur kiekvienam, bendrai – 199 202,26 Eur). Net ir realizavus pareiškėjos su sutuoktiniu valdomą turtą (žemės sklypą ir namą) iš varžytynių už pradinę paskelbtą kainą (tikėtina, kad reali pardavimo kaina bus dar mažesnė), gautos sumos niekaip nepakaks prievolėms padengti, kitaip tariant, bent dalis mokestinių prievolių jau dabar, akivaizdu, realiai yra beviltiškos (b. l. 1–4, 21–24).
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė savo skundų reikalavimus ir prašė juos tenkinti, remdamasi juose išdėstytais argumentais. Akcentavo, kad jos vienintelės gaunamos pajamos yra senatvės pensija, jokio kito turto, išskyrus žemės sklypą su gyvenamuoju namu, ji neturi, su sutuoktiniu J. P. yra išsituokusi prieš kelerius metus, gyvena atskirai ir bendro ūkio neveda.
Atsiliepimas
Pateiktuose atsiliepimuose atsakovė VMI su pareiškėjos skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, jog ginčas tarp šalių vyksta dėl VMI Sprendimo dalies, kuria buvo netenkintas pareiškėjos 2018 m. vasario 6 d. prašymas visiškai atleisti ją nuo delspinigių mokėjimo. VMI akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja MGK sprendimu buvo atleista nuo 50 proc., t. y. nuo 34 870,47 Eur, jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo bei gero administravimo principais, t. y. pareiškėja atleista nuo 50 proc. jai apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ne MAĮ nustatytais pagrindais.
Nurodo, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, kad: pareiškėja yra pensinio amžiaus, pagal Sodros pateikiamus duomenis nedirba; pareiškėjos sutuoktinis J. P. pateikė dokumentus, patvirtinančius jam nustatytas ligas bei maksimaliam terminui, t. y. iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos, nustatytą jo ribotą darbingumo (50 proc.) lygį; pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su namu, esantys (duomenys neskelbtini), kuriam įregistruota hipoteka ir apribotos disponavimo teisės; pareiškėja su sutuoktiniu 2004–2008 m. laikotarpiu gavo 1 426 513,74 Lt (413 146,94 Eur) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų sumą. Dėl minėtos aplinkybės vertinimo pažymi, kad MGK sprendime sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, jog, įvertinus praėjusį laikotarpį nuo minėtų pajamų gavimo, negali būti laikoma besąlyginiu pagrindu pripažinti, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra sunki. VMI sutinka su MGK sprendimo teiginiu, kad pati pareiškėja nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, kodėl per mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo laiką „iš esmės pasikeitė mūsų <...> finansinės galimybės“.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundų reikalavimais nesutiko ir prašė juos atmesti, remdamasi atsiliepimuose išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad tai, jog asmuo priskiriamas tam tikrai socialinei grupei, nesudaro pagrindo atleisti jo nuo delspinigių, todėl prašė vadovautis LVAT praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal MAĮ 88 straipsnio nuostatas, mokesčių mokėtoja turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės prievolės išdėstymo ar atidėjimo, tačiau duomenų, kad pareiškėja būtų pasinaudojusi šia teise, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo likusios 34 804, 06 Eur GPM delspinigių sumos mokėjimo dėl sunkios jos socialinės (ekonominės) padėties, remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Remiantis pareiškėjos ir atsakovės atstovės paaiškinimais, administracinėje byloje ir MGK byloje Nr. 7-124/2018 (toliau – ir MGK byla) surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016, buvo užbaigtas pareiškėjos mokestinis ginčas ir palikti nepakeisti mokesčių administratoriaus sprendimai bei patvirtinta pareiškėjos prievolė sumokėti į valstybės biudžetą 58 866,14 Eur GPM, 51 637,51 Eur GPM delspinigius ir 5 886,53 Eur GPM baudą (MGK byla, b. l. 46–55).
Pareiškėja 2018 m. vasario 6 d. kreipėsi į VMI, prašydama atleisti ją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo (MGK byla, b. l. 24). VMI 2018 m. kovo 7 d. Sprendimu nusprendė neatleisti pareiškėjos nuo 69 740,94 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2017 m. vasario 4 d., konstatavusi, kad jos ekonominė (socialinė) padėtis nėra sunki, todėl jai netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. VMI Sprendimu taip pat nustatė, kad pareiškėja nesumokėjo 57 715,55 GPM, su mokesčių administratoriumi nėra pasirašiusi mokestinės paskolos sutarties pagal MAĮ 88 straipsnio nuostatas, GPM mokėjimas nėra išdėstytas ar atidėtas, todėl, pareiškėjai neįvykdžius MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų, negali būti sprendžiamas atleidimo nuo baudos klausimas pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalį ir ji neatleistina nuo 5 886,53 Eur GPM baudos (MGK byla, b. l. 6–9).
Pareiškėja, nesutikdama su VMI Sprendimu, 2018 m. liepos 3 d. pateikė skundą MGK, prašydama jį panaikinti arba pakeisti, tenkinant jos prašymą dėl delspinigių ir baudos panaikinimo ar sumažinimo, bei įpareigoti antstolių Virginijos Meškauskienės ir Irmanto Gaidelio kontorą stabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/17/00210 (MGK byla, b. l. 1–4). MGK, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2018 m. rugpjūčio 31 d. MGK sprendimu patvirtino 2018 m. kovo 7 d. VMI Sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 34 870,47 Eur, jai paskaičiuotų delspinigių mokėjimo; paliko nenagrinėtą pareiškėjos prašymą įpareigoti antstolių Virginijos Meškauskienės ir Irmanto Gaidelio kontorą sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/17/00210 (MGK byla, b. l. 61–69).
Kaip matyti iš pareiškėjos skundų argumentų, ji nesutinka su VMI Sprendimo ir MGK sprendimo dalimis, kuriomis netenkintas jos prašymas visiškai atleisti ją nuo GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjos manymu, ji turi būti atleista nuo visų jai apskaičiuotų bei nurodytų sumokėti delspinigių, remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatas.
MAĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais, bei laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. Mokesčių mokėtojui, nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam šias pareigas ir dėl to laiku nepervedančiam priklausančio mokesčio į valstybės biudžetą, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą – delspinigius, kurių tikslas yra atlyginti valstybei žalą už tai, kad ji tam tikrą laikotarpį biudžete neturėjo lėšų, kurios jai teisėtai priklausė. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 dalį, už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (2 p.), taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1328-2691/2017 yra nurodęs, jog iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje. MAĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (1 p.); jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (2 p.); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (3 p.); kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (4 p.).
Pareiškėjos atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėja laikytina kalta dėl neapskaičiuoto ir nesumokėto GPM, papildomai apskaičiuotų GPM delspinigių ir baudos, o papildomai apskaičiuotų mokesčių nesumokėjimas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu savaime paneigia pareiškėjos kaltės nebuvimą, todėl šiuo atveju neegzistuoja MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas.
Teismas pažymi, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, yra pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, jis neįgalus, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. LVAT yra ne kartą akcentavęs, kad tam, jog galėtų būti pasiremta minėtu MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011, 2011m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221/2011 ir kt.). Tačiau MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja prašymo padavimo dieną apskaičiuoto dydžio GPM delspinigių nebuvo sumokėjusi, mokesčių administratorius jų nėra priverstinai išieškojęs į valstybės biudžetą. Pareiškėja nesutikimą su ginčijama sprendimų dalimi grindžia tuo, kad jos finansinė padėtis yra sunki ir atitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindą: per ilgą mokestinio ginčo trukmę nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. liepos 14 d. pasikeitė jos gaunamos pajamos – šiuo metu jos itin menkos (jas sudaro pareiškėjos senatvės pensija ir jos sutuoktinio invalidumo pašalpa). Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašymo padavimo dieną pareiškėja buvo senatvės pensininkė, kuriai mokama senatvės pensija (b. l. 54–55), tačiau remiantis aukščiau paminėta teismų praktika, teismo vertinimu, ši aplinkybė pati savaime neturi lemiamos įtakos sprendimų pagrįstumui, kadangi turi būti vertinama visų aplinkybių, susijusių su mokesčių mokėtojos ekonomine (socialine) padėtimi, visuma. Mokesčių administratorius, remdamasis duomenimis iš viešųjų registrų, trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis, taip pat nustatė, kad pareiškėja niekur nedirba, jos sutuoktinis yra netekęs 50 proc. darbingumo, jam mokama netekto darbingumo pensija (MGK byla, b. l. 11–12, 14–19). Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas: žemės sklypas su namu, esantys (duomenys neskelbtini), namas yra areštuotas mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti ir jo pardavimo pajamos galėtų būti panaudotos įsiskolinimams valstybės biudžetui padengti. Byloje esantis Lietuvos Respublikos hipotekos registro išrašas (b. l. 27–28) patvirtina, kad gyvenamojo pastato vertė – 160 000 Eur (vidutinė rinkos vertė nustatyta 2017 m. sausio 1 d.).
Iš Patikrinimo akto matyti, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2004–2008 m. laikotarpiu gavo 1 426 513,74 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų sumą, ką patvirtina įsiteisėjusi 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartis. Teismo vertinimu, 2004–2008 m. laikotarpiu pareiškėjos ir jos sutuoktinio gauta pajamų suma vertintina kaip ženkli ir galimai turėjo įtakos prašymo pateikimo metu esančiai pareiškėjos ekonominei (socialinei) situacijai. Pareiškėja nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė įrodymų, kur panaudojo nurodytas pajamas ir kad jų nebeturi, taip pat tik abstrakčiai nurodė, kad dėl užsitęsusio mokestinio ginčo jos šeimos finansinės galimybės iš esmės pablogėjo, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėja, nors yra senatvės pensininkė, neįrodė, jog jos ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl atleisti ją nuo delspinigių šiuo pagrindu nėra teisinių ir faktinių sąlygų.
Nors pareiškėja skunde ir nenurodė kitų pagrindų, kurie leistų atleisti nuo delspinigių, tačiau nėra pagrindo ir išvadai, kad ji galėtų būti atleista nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų pagrindais. Nagrinėjamu atveju papildomai mokėtina GPM suma buvo apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus (laiku nedeklaruoti ir nesumokėti mokesčiai), dėl ko ir buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimo teisėtumas buvo patikrintas, išnagrinėjus mokestinį ginčą. Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti force majeure (pranc. įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti) ar kitoms nuo pareiškėjos valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių ji nenumatė ar negalėjo numatyti, taip pat tai, kad pažeidimas buvo padarytos dėl to, jog pareiškėja vadovavosi kokiu nors apibendrintu kompetentingos institucijos išaiškinimu, ar jai buvo suteikta konsultacija, kuri ją būtų suklaidinusi.
Pareiškėja skunde akcentuoja Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Kaip matyti iš ginčijamo MGK sprendimo, vadovaudamasi šia doktrina, MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjos argumentus dėl ilgo GPM delspinigių skaičiavimo laikotarpio, dėl jų dydžio (69 740,94 Eur) bei neadekvatumo, lyginant su papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti GPM suma (58 866,14 Eur), įvertinusi ir tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, MGK atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 34 870,47 Eur, jai apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo.
Teismui nenustačius MAĮ įtvirtintų atleidimo nuo delspinigių pagrindų bei kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai apskaičiuoti GPM delspinigiai galėtų būti dar labiau mažintini, darytina išvada, kad ginčijami VMI Sprendimas ir MGK sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundų ir naikinti skundžiamų sprendimų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p., 56 str.).
Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pareiškėjai išaiškintina, kad, neturėdama galimybės visų priskaičiuotų delspinigių sumokėti iš karto, ji turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl jų mokėjimo išdėstymo dalimis, o pasikeitus (pablogėjus) finansinei situacijai, – dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. P. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.