Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjui A. Š., jo atstovui advokatui Piotrui Orlovui.

2017 m. lapkričio 28 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 85-S-127724(9.1.5 E) panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (iš naujo nagrinėti prašymą).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. Š., bei jo atstovas advokatas Piotras Orlovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovo Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariato atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK) 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. 85-S-127724(9.1.5 E) (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo 2017 m. liepos 28 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Lietuvos Respublikos administracinių pažeidimų kodekso 257¹, 260, 272, 288, 292, 294, 299, 302, 302⁵, 302⁸, 306, 308, 309, 312, 313, 314 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir kodekso papildymo 257² straipsniu įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2015 m. liepos 1 d. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų baudų už administracinius teisės pažeidimus išieškojimas vykdomas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (minėta, toliau – ir ATPK), galiojusiame iki 2015 m. liepos 1 d., 304 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nutarimą skirti administracinę nuobaudą vykdyti nukreipia nutarimą priėmęs organas (pareigūnas), o jeigu nutarimą priima teismai ar administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų, – protokolą surašęs organas (pareigūnas). Pagal ATPK 309 straipsnio 2 dalį nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolė pavedama nutarimą priėmusiam organui (pareigūnui), o jeigu nutarimą priima teismai ar administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų, – protokolą surašiusiam organui (pareigūnui).

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog iki 2015 m. liepos 1 d. priimtų nutarimų, kuriais paskirtos baudos už administracinės teisės pažeidimus, vykdymą kontroliuoja juos priėmusi institucija, nagrinėjamu atveju – Tauragės AVPK.

Bylos medžiaga bei bylos šalių paaiškinimais nustatyta, jog pareiškėjui už administracinės teisės pažeidimus Tauragės rajono policijos komisariato 2007 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. E728802 bei 2007 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. E729043 paskirtos baudos – 1158,48 Eur ir 1448,10 Eur, kurios šiuo metu išieškomos antstolio K. K. Kaip nurodo pareiškėjas, jis nuo 2007 metų yra bedarbis, o nuo 2012 m. gegužės 7 d. jam išduota nedarbingumo pažyma, kuria nustatyta, kad jis iš dalies darbingas (darbingumo lygis 40 procentų). Esant sunkiai materialinei padėčiai pareiškėjas 2017 m. liepos 28 d. prašymu kreipėsi į Tauragės AVPK dėl administracinės baudos išieškojimo pripažinimo beviltiška.

Tauragės AVPK skundžiamu sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Skundžiamo spendimo teisiniu pagrindu nurodyta Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis bei 113 straipsnio 1 ir 2 dalys. Sprendimas argumentuojamas tuo, kad: 1) pareiškėjui yra paskirta bauda už administracinį nusižengimą, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis jam netaikoma; 2) antstolis nėra grąžinęs vykdomų nutarimų Nr. E 729043 ir E 728802 su žyma, kad išieškojimas negalimas, todėl negali būti taikoma ir Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 2 dalis. Pažymėtina, jog Sprendime taikyta Mokesčių administravimo įstatymo redakcija, galiojusi pareiškėjo kreipimosi metu.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti Sprendimą iš esmės motyvuoja tuo, kad institucija, kuri priėmė nutarimą skirti baudą, bet ne antstolis privalo priimti sprendimą dėl likusios baudos dalies pripažinimo beviltiška ir apie priimtą sprendimą (išvadą) informuoti antstolį, kuris vykdomuosius dokumentus grąžinta išieškotojui su žyma, kad išieškojimas negalimas. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas nėra motyvuotas ir pagrįstas, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką (MAĮ 1 straipsnio 1 dalis). MAĮ 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, jog mokesčio nepriemoka – mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma. To paties straipsnio 17 dalis nustato, jog mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal šį įstatymą laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (skolininkas).

MAĮ 113 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys, arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Akcentuotina, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai galiojo nuo MAĮ įsigaliojimo (nuo 2004 m. gegužės 1 d.).

Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, spręstina, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalis yra taikoma tik tuomet, kai išieškoma mokesčio mokėtojo mokestinė nepriemoka (nesumokėta mokesčio suma), tačiau ne bauda. Pagal MAĮ 2 straipsnio 25 dalį mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kurio sąvoka apima ir 13 straipsnyje (pridėtinės vertės mokestis, akcizai, gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis ir kt.) nurodytas įmokas ir rinkliavas, o bauda – viena iš nuobaudos rūšių, kuri skiriama už administracinį teisės pažeidimą (administracinį nusižengimą) (ATPK redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 1 d., 20, 21 straipsniai; šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 22, 23 straipsniai). T. y., akivaizdu, kad bauda nėra mokestis, todėl baudos pripažinimui beviltiška negali būti taikoma MAĮ 113 straipsnio 1 dalis. Akcentuotina, jog šią išvadą taip pat patvirtina ir Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos ir neišieškotos baudos už administracinį nusižengimą ar jos dalies pripažinimo beviltiškomis, jų revizavimo bei apskaitos taisyklės (minėta, toliau – ir Taisyklės) patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92, kurių 3 punkte nurodyta, jog beviltiška pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kuri atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje išdėstytus pagrindus. Beviltiška gali būti pripažįstama ir už administracinius teisės pažeidimus bauda, jeigu ji atitinka MAĮ 113 straipsnio 2 dalyje išdėstytus pagrindus. T. y., Taisyklėse aiškiai išskirta bauda, kuri nėra prilyginama mokestinei nepriemokai ir kuriai Taisyklėse taikomos kitos nuostatos (nei mokestinei nepriemokai), kad ją pripažinti beviltiška.

MAĮ 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu vykdant priverstinį išieškojimą nerandama asmens turto ir (ar) lėšų, iš kurių gali būti priverstinai išieškota bauda už administracinį nusižengimą, neišieškota bauda ar jos dalis pripažįstama beviltiška, kai antstolis mokesčių administratoriui grąžina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas. Akcentuotina, jog MAĮ 113 straipsnio 2 dalis įsigaliojo nuo 2015 m. liepos 1 d. Vadinasi, galimybė pripažinti baudą beviltiška iš esmės atsirado nuo 2015 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujai MAĮ 113 straipsnio 2 dalies redakcijai.

Aptartoje MAĮ 113 straipsnio 2 dalyje ekspressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtina, kad bauda ar jos dalis pripažįstama beviltiška esant šioms sąlygoms: 1) nerandama asmens turto ir (ar) lėšų, iš kurių gali būti priverstinai išieškota bauda už administracinį nusižengimą; 2) antstolis mokesčių administratoriui grąžina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas.

Byloje nustatyta, jog antstolis K. K. 2017 m. balandžio 11 d. patvarkyme Nr. S17-8735 dėl prašymo netenkinimo nurodė, kad skolininkas (pareiškėjas) turi lėšų, iš kurių gali būti vykdomas išieškojimas – gauna netekto darbingumo pensiją. Antstolis minėtame patvarkyme taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta imperatyvių nuostatų, dėl kurių išieškojimas iš netekto darbingumo pensijos yra negalimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo prašymo dėl išieškojimo nutraukimo ir vykdomo dokumento grąžinimo išieškotojui netenkino.

Antstoliui nusprendus, jog yra lėšų iš kurių gali būti vykdomas išieškojimas bei vykdomųjų dokumentų negrąžinus institucijai, kuri pareiškėjui paskyrė baudas, todėl nėra pagrindo taikyti MAĮ 113 straipsnio 2 dalį ir pripažinti neišieškotą baudą beviltiška. Pabrėžtina, jog tik esant MAĮ 113 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, t. y. kai iš esmės baudos išieškoti nebeįmanoma (nesant turtui iš kurio antstolis gali išieškoti baudą ir to pasekoje jam grąžinus vykdomąjį dokumentą), mokesčių administratorius (nagrinėjamu atveju atsakovas) gali baudos išieškojimą pripažinti beviltišku. Akcentuotina, jog šią išvadą iš esmės patvirtina Taisyklių 14 punktas, kuriame nustatyta, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 2 dalį už administracinius teisės pažeidimus bauda pripažįstama beviltiška, kai antstolis mokesčių administratoriui grąžina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio už administracinius teisės pažeidimus baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas. Taigi pareiškėjo argumentas, kad mokesčių administratorius (nagrinėjamu atveju atsakovas) turėjo spręsti dėl baudos pripažinimo beviltiška nesant MAĮ 113 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat tvirtina, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, todėl neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra akcentavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).

Skundžiamame sprendime nurodyti argumentai bei teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jis priimtas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas suprato skundžiamo sprendimo priėmimo argumentus bei taikytas teisės aktų nuostatas. Tai įvertinus, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Tauragės AVPK 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 85-S-127724(9.1.5 E) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. liepos 28 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.