- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-04
- Bylos Nr.
- 2-1378-1/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Donatas Šernas, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- A. A.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gailiūno ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutarties, kuria teismas atmetė jo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovas A. A. kreipėsi į teismą su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, prašydamas įpareigoti ieškovą BUAB Prolana per dešimt dienų į Panevėžio apygardos teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 62 640 Lt nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, arba pateikti šiai sumai neatšaukiamą banko garantiją, o ieškovui neįvykdžius teismo įpareigojimo – panaikinti šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog Panevėžio apygardos teismas 2010 m. kovo 17 d. nutartimi taikė atsakovams V. Š. , R. D. , A. A. ir V. N. priklausančio 433 500 Lt vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštą, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti disponuoti tretiesiems asmenims. Vykdant šią teismo nutartį, antstolis aprašė atsakovui A. A. priklausančią negyvenamąją patalpą – administracinę patalpą, esančią (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog, pritaikius šias laikinąsias apsaugos priemones, jis nebegali išnuomoti areštuotų patalpų, nors iki šių ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo 2010 m. sausio 5 d. sutartimi dėl atstovavimo išnuomojant turtą Nr. PRP-100105 UAB „Ober-Haus“ buvo įsipareigojęs ieškoti šių patalpų nuomininko pagal sutartyje aptartas sąlygas (348,05 kv.m. už 15 Lt/kv.m., iš viso 5220 Lt per mėnesį). Todėl dėl bylos nagrinėjimo metu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas, negalėdamas nuomoti areštuotų patalpų, patirs 62 640 Lt nuostolių (5220 Lt x 12 mėn.).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartimi atmetė atsakovo A. A. prašymą. Teismas, nustatęs, kad 2010 m. kovo 17 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – atsakovams priklausančio turto areštą – buvo uždrausta areštuotą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti disponuoti tretiesiems asmenims, sprendė, jog šis draudimas neapima draudimo nuomoti areštuotas patalpas ir gauti nuomos mokestį. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo A. A. argumentus dėl jo patiriamų nuostolių. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovo nurodomi nuostoliai nėra realūs ir yra grindžiami tik prielaidomis. Tai, kad atsakovas ir UAB „Ober-Haus“ 2010 m. sausio 5 d. sudarė sutartį dėl atstovavimo išnuomojant A. A. nuosavybės teise priklausančias patalpas, neįrodo, kad šios patalpos buvo išnuomotos ar buvo norinčių jas nuomoti atsakovo nurodyta kaina, o taip pat neįrodo, kad šiuo metu yra gauta tokių pasiūlymų.
Šalies argumentai
Atsakovas A. A. atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas neteisingai įvertino 2010 m. kovo 17 d. nutartimi pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytus apribojimus, kadangi, nustačius disponavimo teisės apribojimą, atsakovui buvo uždrausta išnuomoti areštuotas patalpas. Tokią išvadą galima daryti ir iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2007).
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas A. A. nepateikė galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patvirtinančių įrodymų. Teismui pateiktame prašyme buvo nurodyti tikslūs duomenys ir paskaičiavimai apie turimas išnuomotinas patalpas, kiek kas mėnesį yra patiriama nuostolių negalint išnuomoti šių patalpų. Su prašymu buvo pateikta 2010 m. sausio 5 d. sutartis dėl atstovavimo išnuomojant turtą Nr. PRP-100105, sudaryta su UAB „Ober-Haus“, kuris turėjo išnuomoti atsakovo patalpas.
Atsiliepimas
Atsakovas V. N. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iš dalies patenkinti atsakovo A. A. prašymą įpareigoti ieškovą į Panevėžio apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti užstatą, nustatant mažesnę sumą galimų nuostolių atlyginimui. Nors Panevėžio apygardos teismas pateikė 2010 m. kovo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išaiškinimą, nurodant, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje neapriboja atsakovo A. A. teisės išnuomoti areštuotą turtą, tačiau skundžiama nutartis neatitinka aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos, pagal kurią sandoriai dėl areštuoto turto nuomos yra niekiniai ir negalioja.
Atsakovai V. Š. ir R. D. atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo tenkinti apelianto atskirojo skundo reikalavimus skunde nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje yra kilęs atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas. Atsakovas A. A. prašė teismą įpareigoti ieškovą BUAB Prolana pateikti jo nuostolių, galimų dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą. Nuostolius grindė negautomis pajamomis, kurias jis gautų bylos nagrinėjimo metu, jeigu nebūtų pritaikyto disponavimo jam priklausančiomis negyvenamosiomis patalpomis apribojimo ir jis šias patalpas išnuomotų kitiems asmenims. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo A. A. prašymą dėl šių procesinių teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Vadovaujantis CPK 147 straipsnio 1 dalimi, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Šioje normoje yra įtvirtinta procesinė atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo priemonė, jei, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo būtų atmesti ieškinio reikalavimai, kiltų ieškovo civilinės atsakomybės taikymo pagrindas dėl nuostolių, kuriuos atsakovas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo. Tai, jog šiomis priemonėmis siekiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, sąlygoja priežastinio ryšio tarp faktiškai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir dėl to atsakovo galimai patirtų/patiriamų nuostolių nustatymo būtinybę. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, teisinę reikšmę turi priežastinio ryšio tarp teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytų apribojimų ir atsakovo negautomis pajamomis grindžiamų nuostolių egzistavimas.
Panevėžio apygardos teismas 2010 m. kovo 17 d. nutartimi areštavo 433 500 Lt vertės atsakovams V. Š. , R. D. , A. A. ir V. N. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar trečiuosius asmenims, uždraudžiant areštuotą turtą parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti disponuoti tretiesiems asmenims. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog antstolis, vykdydamas šią teismo nutartį, aprašė atsakovui A. A. priklausančias administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 91-92). Atsakovas A. A. nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo taikymo pagrindu nurodė aplinkybes, jog jis dėl šių patalpų arešto, negalėdamas išnuomoti jam priklausančių patalpų tretiesiems asmenims, patiria nuostolių negautų pajamų forma. Atsižvelgiant į atsakovo A. A. prašymo pagrindą sudarančius argumentus ir skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, kuriais remdamasis teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi tai, ar teismo nutartimi pritaikytas atsakovų A. A. turto areštas apima draudimą išnuomoti areštuotą turtą. Vadovaujantis LR Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas apribojimas. Teismas, taikydamas atsakovui priklausančio turto areštą, gali visiškai apriboti atsakovo nuosavybės teises į areštuotą turtą arba apriboti dalį jų (valdymą, naudojimą arba disponavimą), o taip pat gali numatyti, jog apribojimai taikomi tik tam tikroms valdymą, naudojimą ir disponavimą sudarančioms savininko teisėms. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis areštavus atsakovui priklausantį turtą buvo nustatytas draudimas jį „parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti disponuoti tretiesiems asmenims“, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju buvo taikytas disponavimo teisės atsakovui priklausančiu areštuotu turtu apribojimas, apimantis laikiną draudimą atsakovui parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti areštuotą turtą tretiesiems asmenims. Kartu tai reiškia, jog atsakovui nebuvo uždrausta naudotis kitomis disponavimo teisės turinį sudarančiomis savininko teisėmis, tame tarpe teise įkeisti, išnuomoti areštuotą turtą, perduoti jį naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti (LR Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 d.). Todėl nagrinėjamu atveju nenustačius priežastinio ryšio tarp turto areštu nustatytų draudimų ir atsakovo nuostolių, kuriuos jis nurodė patiriantis, negalėdamas išnuomoti areštuotų patalpų tretiesiems asmenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, konstatuodamas, jog atsakovo turto areštas neapėmė draudimo išnuomoti areštuotą atsakovui priklausantį turtą.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Nesant priežastinio ryšio tarp Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 17 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovo A. A. nurodomų nuostolių, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apelianto argumentų, susijusių su atsakovo nuostolių ir jų dydžio pagrįstumu, kadangi jie neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.