Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-5-195/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-03-04
Bylos Nr.: 1A-5-195/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-52828-2015-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Artūras Šumskas (pirm.), Aiva Survilienė, Laureta Ulbienė
Nuteistasis: D. P.
Nukentėjusysis: V. C., Vilniaus teritorinei ligonių kasai, V. Š.
Kaltinamasis: D. P.
Advokatai: Remigijus Volikas, Eugenijus Karažinas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-195/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52828-2015-6Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.1; 2.4.5.1; 1.2.4.4.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aivos Survilienės, Artūro Šumsko (kolegijos pirmininko) ir Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Gretai Serapinaitei,dalyvaujant prokurorei Žanetai Žalėnaitei, Rūtai Pečkaitytei,nuteistajam D. P. jo gynėjams advokatams Remigijui Volikui, Sauliui Juzukoniui,nukentėjusiajam V. C. (V. C.) jo gynėjui advokatui Eugenijui Karažinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. ir jo gynėjų Remigijaus Voliko bei Sauliaus Juzukonio, nukentėjusiojo V. C. (V. C.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį - 1 metams laisvės apribojimo;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas V. Š.) – 6 mėnesiams laisvės apribojimo;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas A. Š.) – 6 mėnesiams laisvės apribojimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu 1,4 dalimis D. P. skirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams ir 6 mėnesiams.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį D. P. išteisintas, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 69 straipsniu D. P. įpareigotas per metus laiko, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam V. C. ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti dalinai ir iš kaltinamojo D. P. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 1235,42 eurų turtinei žalai už nukentėjusiojo V. C. gydymą atlyginti; nukentėjusiajam V. C. – 157,87 eurų turtinei žalai atlyginti ir 2500 eurų neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam V. Š. – 200 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Tenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl nukentėjusiesiems V. C. ir V. Š. paskirtų gynėjų dalyvavimo byloje, atitinkamai 530,44 eurų ir 449,82 eurus, ir šias sumas pripažinus proceso išlaidomis nutarta išieškoti iš kaltinamojo valstybės naudai 980,26 eurus bendroje sumoje.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės

1. D. P. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugsėjo 21 d. apie 18.15 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskeltini), asmeninio konflikto metu, kumščiais sudavė nukentėjusiajam V. C. į abi galvos puses, keletą smūgių į veidą, į momenį, dėl ko V. C. nukrito ant žemės, po ko D. P. spyrė kojomis keletą kartų nukentėjusiajam į pečius, į galvą, į kaklą, padarydamas jam muštinę dešinio antakio žaizdą, nosies sumušimą, poodines kraujosruvas akių vokuose ir dešiniajame petyje bei ribotą kraujo išsiliejimą tarp galvos smegenų didžiųjų pusrutulių priekinių dalių, kas sukėlė nukentėjusiajam V. C. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes V. C. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Šiais savo veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

1.1. Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. apie 18.15 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskeltini), asmeninio konflikto metu, du kartus dešiniu kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. Š. į kairį skruostą, vieną kartą dešine koja spyrė A. Š. į kairį petį, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

1.2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. apie 18.15 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskeltini), asmeninio konflikto metu, vieną kartą kairiu kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. Š. į kairį skruostą, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais D. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

1.3. D. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. rugsėjo 21 d. apie 18.15 val., viešoje vietoje – garažų masyve, esančiame (duomenys neskeltini), elgdamasis įžūliai ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, po to, kai padarė nusikalstamą veiką V. C., A. Š. ir V. Š. atžvilgiu, garsiai sakydamas, kad eina atsinešti pistoleto ir juos visus iššaudys, atsinešęs pistoletą iš bokso Nr.22 ir dešinėje rankoje laikydamas pistoletą iššovė vieną šūvį, tokiais įžūliais ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais veiksmais D. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. ir jo gynėjai R. Volikas bei S. Juzukonis (toliau – apeliantai) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. yra pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas V. Š.), 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas A. Š.) panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. P. išteisinti. Atlikti dalinį įrodymų tyrimą dalyje nustatant aplinkybes dėl 2015 m. rugsėjo 21 d., 18.15 val. konflikto kilimo, ištirti garažų bendrijos (duomenys neskeltini) įstatų dalį dėl bendrijos organų ir jų kompetencijos bei sprendimų priėmimo tvarkos, papildomai apklausti liudytoją E. M.

2.1. Apeliantai mano, jog skundžiama nuosprendžio dalis susijusi su D. P. nuteisimu yra neteisėta, nepagrįsta, paremta prielaidomis, priimta, pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 5 dalyje numatytą konstitucinę teisę į teisingą teismą, iš esmės pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir iš esmės pažeidus BPK 20 straipsnio 1- 4 dalių nuostatas, nepagrįstai pripažįstant dalį faktinių duomenų įrodymais, nuosprendyje išdėsčius išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių ir atskirose nuosprendžio dalyse remiantis išimtinai vien nukentėjusiųjų parodymais, tuo grubiai pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Taip pat mano, jog skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai yra nepakankami ir keliantys abejonių, grindžiami prielaidomis ir spėjimais.

2.2. Apeliantų įsitikinimu pirmos instancijos teismas netyrė paties konflikto priežasčių, kas turi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir vertinimui, bei labai didelę reikšmę sprendžiant klausimus dėl nukentėjusiųjų V. C., A. Š., V. Š. ir liudytojo E. M. parodymų nuoseklumo bei patikimumo. Nurodo, jog apylinkės teismas, remdamasis šių asmenų parodymais dėl 2015 m. rugsėjo 21 d. vykusio garažų bendrijos Nr. (duomenys neskeltini) valdybos susirinkimo, kurio metu buvo priimtas sprendimas atjungti elektros energiją D. P., nevertino, kad (duomenys neskeltini) įstatuose (t.1., b.l.42 - 45) nėra numatytas kolegialus valdymo organas – valdyba, kad 2017 m. sausio 3 d. VĮ Registrų centro rašte Nr. (1.11.3)s - 54 dėl informacijos pateikimo patvirtinama, kad (duomenys neskeltini) garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos (toliau – GSEB) kolegialus valdymo organas – valdyba Juridinių asmenų registre neįregistruota, ir įregistruotuose įstatuose nenumatyta. Atkreipia teismo dėmesį, jog nukentėjusiųjų V. C., V. Š. ir liudytojo E. M. parodymai apie konflikto priežastis yra melagingi ir neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

2.3. Pasak apeliantų, nukentėjusiojo V. C. parodymai dėl D. P. atjungtos elektros, šiam turint įsiskolinimą ir neteisėtai įrengtam skaitikliui, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes (duomenys neskeltini) GSEB narių susirinkimas 2015 m. rugsėjo 21 d. nevyko, jokių duomenų apie tai nėra, valdybos susirinkimas taip pat negalėjo vykti, nes tokio organo bendrijoje nėra. Byloje yra pateiktas elektros skaitiklio keitimo aktas Nr. 2 (t.1., b.l.101), kuris, pasak apeliantų, įrodo, kad trifazis elektros įvadas įrengtas legaliai, šis aktas nėra panaikintas ar ginčijamas, o byloje nėra pateikta įrodymų, kad bendrija pateikė D. P. paskaičiavimus ar sąskaitą, kurią reikia apmokėti, nepateikta įrodymų, kad V. C. pateikė pranešimą ar reikalavimą D. P. sudaryti sąlygas patikrinti garaže esantį elektros skaitiklį. Pažymima, jog priešingai, D. P., negaudamas paskaičiavimų už elektrą, pinigus į bendrijos sąskaitą perveda savo iniciatyva ir D. P., kaip (duomenys neskeltini) narys, nėra skolingas bendrijai.

2.4. Apeliaciniame skunde, cituojant Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymą ir jame numatytą tvarką atjungti elektros energijos tiekimą, akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino dalies ištirtų įrodymų, kurie pagrindžia, kad nukentėjusiųjų V. C., A. Š., V. Š. ir liudytojo E. M. veiksmai atjungiant elektros energiją D. P. buvo neteisėti, nenustatinėjo tikrųjų atliekamų veiksmų (elektros energijos atjungimo) priežasčių ir siekių; teismas neatsakė į klausimus: kodėl elektros energijos atjungime dalyvavo net keturi asmenys; kodėl buvo laukiamas momentas atjungti elektros energiją būtent tuo metu, kada D. P. bus savo garažo bokse ir garažų masyve nebus pašalinių asmenų. Pasak apeliantų, teismas nepasisakė dėl konflikto pradžios aplinkybių, tačiau pasisakė ir kritiškai vertino E. P. parodymus. Anot apeliantų, akivaizdu, kad E. P. matytų aplinkybių vertinimas, turėjo rimtą pagrindą jas suvokti kaip grėsmę jos sūnui D. P., kurią teisminio tyrimo metu patvirtino eilė nustatytų aplinkybių ir įrodymų, tačiau teismas dėl jų nepasisakė. Todėl mano, kad tik ištyrus ir įvertinus visus įrodymus galima nustatyti objektyvią tiesą byloje, o šiuo atveju teismas rėmėsi akivaizdžiai byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančiais nukentėjusiųjų V. C., A. Š., V. Š. ir liudytojo E. M. parodymais apie konflikto pradžią ir priežastis bei nepagrįstai atmetė liudytojos E. P. parodymus, kurie atitinka byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Apeliantų manymu, pirmos instancijos teismas neišdėstė motyvų, kuriais remiantis patvirtino iškeltą versiją, jog vienas asmuo spontaniškai užpuolė keturis asmenis bei sumušė tris asmenis ir atmetė, kaip nepagrįstą, versiją, kad keturi asmenys iš anksto suplanavę užpuolė vieną asmenį. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl šių įrodytų aplinkybių, grubiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ko pasėkoje nepagrįstai vertino, kad „kaltinamojo D. P. parodymai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, yra paneigti nukentėjusiųjų, liudytojo E. M. parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga“.

2.5. Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas, atmesdamas D. P. parodymus, kaip prieštaraujančius nukentėjusiųjų parodymams, kuriuos patvirtina liudytojo E. M. parodymai, nevertino to, kad tai yra dvi konflikto pusės ir E. M. yra toks pat konflikto baigtimi suinteresuotas asmuo, kaip ir nukentėjusiais pripažinti V. C., A. Š., V. Š.. Teismas nevertino E. M. kaip neteisėtų veiksmų prieš D. P. dalyvio, nevertino jo parodymų patikimumo šiuo aspektu, taip pat nevertino, kad E. M. parodymai nenuoseklus, daugelyje aplinkybių prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms, kaip E. P. atėjimo laikas, šūvio laikas, šūvių skaičius, galimybė matyti įvykius pagal buvimo vietą ir kitos. Šiuo atveju teismas vertindamas įrodymus rėmėsi suinteresuotos pusės kiekybine persvara: 4 asmenų parodymai prieš vieno asmens parodymus. Būtent tuo pagrindu ir daroma išvada, kad vienas asmuo užpuolė keturis asmenis.

2.6. Apeliantai akcentuoja, kad pirmos instancijos teismas, ignoruodamas kiekvieno nukentėjusiojo parodymų visumos nuoseklumą, selektyviai nevertino įrodymų dalies prieštaraujančių V. C., A. Š., V. Š. ir E. M. iškeltai versijai. Teismas nepasisakė dėl liudytojo (pareigūno) P. P. tarnybiniame pranešime (t.1., b.l.21.) nurodomos itin svarbios aplinkybės, kad atvykus policijai A. Š. buvo išėjęs, jo įvykio vietoje nebuvo. Apeliantai, cituodami A. Š. parodymus 2017 m. rugsėjo 11 d. posėdyje dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, nurodo, jog šio liudytojo parodymai kelia pagrįstų abejonių, nes nėra aišku: kodėl A. Š. pasišalino iš įvykio vietos, jei jis pats nukentėjo nuo nusikalstamos veikos; kodėl reikėjo taip skubiai pasišalinti, kad palikti akinius ir telefoną; kodėl, jei prieš tai atbėgo į tėvo pagalbos šauksmą, vėliau paliko tėvą pavojuje; koks jo buvimo garaže tikrasis tikslas ir kokia jo pasišalinimo iki atvykstant policijai priežastis. Apeliantų nuomone, teismas nemotyvuotai suteikdamas vienai šaliai palankiems įrodymams didesnę reikšmę, pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas.

2.7. Apeliantai, vertindami ir cituodami 2016 m. birželio 14 d. valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vyresniojo teismo medicinos eksperto J. M. P. paaiškinimų protokole konstatuojamas aplinkybes dėl V. C. nesunkaus masto sveikatos sutrikdymo bei šio eksperto paaiškinimus teisme (kad sužalojimai V. C. galimai padaryti vienu trauminiu poveikiu) bei kaltinamajame akte nurodomas aplinkybėmis (kad V. C. buvo suduota ne mažiau devynių smūgių, ne mažiau, kaip į šešias vietas) teigia, kad teismas rėmėsi prielaida, kad nukentėjusiajam V. C. galėjo būti suduotas jo nurodytas smūgių kiekis į nurodytas vietas, o ne teismo medicinos tarnybos išvada, kurioje nurodyti sužalojimai yra galimai padaryti vienu trauminiu poveikiu, atkreipdami dėmesį, kad apylinkės teismas nevertino ir aplinkybių, jog V. C. po įvykio atsisakė duoti parodymus policijos pareigūnams, jis gi atsisakė rašyti pareiškimą (pareiškimas parašytas tik 2015 m. spalio 18 d.), ir tai, kad pats V. C. nusprendė taip vėlai po įvykio kreiptis į teismo medicinos ekspertus.

2.8. Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo išvadomis ir dėl D. P. nuteisimo dėl veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t.y. nukentėjusiųjų A. Š. ir V. Š. atžvilgiu. Pažymima, kad teismas šioje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepasisakė ir nevertino 2016 m. balandžio 18 d. V. C. liudytojo apklausos protokole užfiksuotais parodymais, kad „A. Š. ir V. Š. su D. P. nesimušė ir su juo nekontaktavo“ (2 t., b.l.56-57), kad ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose V. C. akcentavo, kad A. Š. visiškai nedalyvavo konflikte, o atėjo po to ir D. P. parodymai apie A. Š. dalyvavimą konflikte yra melagingi. Tai, kad nukentėjusiojo V. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai šioje dalyje yra kardinaliai priešingi, apeliantams kyla abejonė, kurie iš šių parodymų yra teisingi, dėl kokių priežasčių parodymai buvo keičiami, ar jie yra patikimi ir ar jais galima remtis apkaltinamajame nuosprendyje. Taip pat pažymima, kad nukentėjusieji A. Š. ir V. Š. dėl patirto smurto į medikus nesikreipė, tačiau teismas jų parodymus vertino patikimais nesant objektyvių duomenų apie tai, kad D. P. sudavė smūgius ir tuo sukėlė fizinį skausmą A. Š. ir V. Š. Apeliantai pažymėdami, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad „baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Apeliantai remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi byloje Nr.2A-5/2014 nurodo, jog nei vieno, nei kito byloje nenustatyta, o pirmos instancijos teismo daromos išvados yra paremtos ne įrodymais, o prielaidomis ir prieštarauja teismų praktikai.

2.9. Apeliantų manymu, D. P. nepadarė jokio nusikaltimo, pažymi, kad pirmos instancijos teismas paviršutiniškai neįsigilinęs į bylos faktines aplinkybes, išsamiai ir nešališkai neištyręs visų bylos aplinkybių, byloje surinktus įrodymus vertindamas selektyviai, atskirai vieną nuo kito, neįvertinęs jų viseto, remdamasis įrodomosios reikšmės neturinčiais duomenimis, tinkamai nenurodęs motyvų ir išvadų, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, neteisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes ir padaręs nepagrįstas išvadas nepagrįstai iš dalies tenkino ir byloje pareikštus civilinius ieškinius. Akcentuojama ir tai, kad yra visiškai neaišku, kodėl teismas nustatė būtent tokias priteistinas sumas, kada nagrinėjant bylą nei vienas civilinis ieškovas negalėjo tinkamai pagrįsti civilinio ieškinio dydžio, tik pateikė didelį kiekį dokumentų, kurie neturi jokio ryšio su patirtais sužalojimais bei paskirtu gydymu ar išlaidoms gydymui. Tvirtinama, jog visiškai nesutinkama, jog nukentėjusieji patyrė neturtinę žalą, todėl civilinius ieškinius taip pat prašo atmesti.

Šalies argumentai

2. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. C. (toliau – nukentėjusysis) apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos teismui prašoma: 1) nuteistojo D. P. veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 7 punktą, 9 punktą ir 10 punktą ir skirti jam bausmę susijusią su laisvės atėmimu; 2) D. P. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį; 3) informuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrių, jog pagal kompetenciją būtų sprendžiamas klausimas dėl D. P. išduoto leidimo ginklui pagrįstumo; 4) D. P. trijų pistoletų grąžinimą, po nuosprendžio įsiteisėjimo, pakeisti į uždraudimą jam pagal BK 68 straipsnį po šio įsiteisėjimo naudotis specialiomis teisėmis laikyti ir nešioti ginklą; 5) už melagingą pranešimą ir apskundimą apie nebūtą V. C. nusikaltimą, nuteisti E. P. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį; 6) už melagingų parodymų davimą policijoje ir teisme dėl kilusio konflikto, kurio E. P. nematė, nuteisti ją pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiojo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai D. P. paskyrė bausmę, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, be to, teismas netinkamai išsprendė kitus klausimus.

3.1. Nukentėjusiojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių apie tai, kad D. P. nesunkiai sutrikdė jo sveikatą. Vadovaudamasis BK 138 straipsnio 2 dalies 2, 7, 9 ir 10 punktų nuostatomis prašo nuteistojo veiką iš K 138 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 2 dalies 2, 7, 9 ir 10 punktus. Nukentėjusysis nurodo, kad 1) nukritusiam ant žemės nuo pirmo kumščio sudavimo, jis dėl patirto šoko, kuomet D. P. spyrė kojomis į galvą, tapo bejėgiškos būklės; 2) ši nusikalstama veika buvo padaryta dėl savanaudiškų paskatų, nes D. P. tęsė nemokamą elektros naudojimą, draudžiamą požeminiame garaže trifazį elektros maitinimą dėl vykdymo ugnies darbų, pavojingų sveikatai ir gyvybei kitiems bokso savininkams ir kt.; 3) veika buvo padaryta dėl nukentėjusio, kaip pirmininko, pareigų vykdymo pagal įstatymus ir bendrijos įstatus, kai be jokio perspėjimo ar bendrijos valdymo organų sprendimų buvo priimtas sprendimas nedelsiant atjungti nemokamą, draudžiamą ir pavojingą elektros maitinimą D. P. boksuose. Nukentėjusysis atkreipia dėmesį, kad šį klausimą buvo prašoma išspręsti tiek ikiteisminio tiek teisminio tyrimo metu, tačiau šie klausimai liko neišspręsti, dėl to mano, kad nuosprendis dalyje dėl baudžiamojo įstatymo tinkamo pritaikymo, bylos aplinkybių ir teisingo paskirimo bausmės, turi būti pakeistas, nes pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2, 7, 9 ir 10 punktus D. P. negali būti skiriamas laisvės apribojimas arba areštas, o tik laisvės atėmimas iki penkerių metų.

3.2. Nukentėjusysis nesutikdamas su teismo išvadomis dėl D. P. išteisinimo pagal BK 284 straipsnį, nurodo, kad D. P., kaip Vidaus reikalų ministerijos sistemos darbuotojas, buvęs bendrijos pirmininkas, turėjo žinoti, kad pagal įstatymus ir bendrijos įstatus, bendrijos pirmininkas (šiuo atveju nukentėjusysis) pats arba su komisijos nariais turi teisę be jokio perspėjimo ir įgaliotinių ar valdybos narių susirinkimo sprendimų, nedelsiant atjungti elektrą jo boksuose už elektros vagystę per neužplombuotus skaitiklius, už pertvarkymą be leidimo bendraturtinių elektros tinklų, už nesuteiktą galimybę beveik metus apžiūrėti pertvarkytų elektros tinklų, fiksuoti skaitiklių parodymus, nes D. P. tris metus iki įvykių nemokėjo už elektrą ir padarė kitus elektros naudojimo normų pažeidimus. Nukentėjusiojo manymu, D. P. suvokė ir norėjo savo veiksmų su ginklo panaudojimu pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, o ne tikslu apginti savo motiną. Tokią išvadą nukentėjusysis daro vertindamas įvykio aplinkybes, kadangi D. P. savo šūviu negalėjo ginti nuo užpuolimo A. ir V. Š. savo motiną, kuri tik atėjo praėjus kelioms minutės po šūvio. Nukentėjusiojo manymu, šioje byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių D. P. kaltę, padarius nuskalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Nukentėjusiojo vertinimu, D. P. vis tik padarė tyčinius smurtinius nusikaltimus, todėl vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu tikslinga informuoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrių, jog pagal kompetenciją būtų sprendžiamas klausimas dėl D. P. išduoto leidimo ginklui pagrįstumo.

3.3. Nukentėjusiojo nuomone, E. P. parodymai yra akivaizdžiai melagingi. Tokią išvadą nukentėjusysis daro vertindamas E. P. pirminį telefoninį pranešimą apie konfliktą tarp kaltinamojo su V. Š., V. C. ir A. Š., kuri iki jos ėjimo prie garažo 18 val. 23 min. nematė konflikto pradžios ir smūgių sudavimo V. C., visas aplinkybes ji galėjo sužinoti tik iš sūnaus žodžių, E. P. parodymai apygardos teismo buvo įvertinti kaip siekimas padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės.

III. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta

IV. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjai prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė netenkinti nuteistojo ir jo gynėjų apeliacinio skundo, o jo skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

V. Apeliaciniai skundai netenkinami

Motyvuojamoji dalis

Dėl D. P. ir jo gynėjų Remigijaus Voliko bei S. J. apeliacinio skundo

3. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad nagrinėdamas nuteistojo D. P. kaltės klausimą Vilniaus miesto apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl D. P. atžvilgiu priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti nuteistojo gynėjų apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad sprendžiant D. P. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog byloje pakanka objektyvių faktinių duomenų, kad D. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas 138 straipsnio 1 dalyje bei BK 140 straipsnio 1 dalyje. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

4. BK 138 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Žemesnės instancijos teismas

5. BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

6. Iš bylos duomenų matyti, jog D. P. ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, todėl jų parodymais galima remtis tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

7. Nors apeliantai savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai dalį faktinių duomenų pripažino įrodymais, padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių ir rėmėsi išimtinai vien nukentėjusiųjų parodymais, tačiau byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad konflikto metu nuteistasis sudavė nukentėjusiajam V. C. kumščiais į galvą, keletą smūgių į veidą, į momenį, spyrė keletą kartų į pečius, į galvą, į kaklą bei sukėlė fizinį skausmą nuketėjusiesiems A. Š. ir V. Š., o būtent:

8.1. nukentėjusysis V. C. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu

parodė, kad jis yra garažų bendrijos Nr. (duomenys neskeltini) pirmininkas, D. P. yra bendrijos narys. 2015 m. rugsėjo 21 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo metu, kuriame dalyvavo jis pats A. Š., V. Š. ir E. M. bendru sutarimu buvo atjungta elektra D. P., kadangi jis neteisėtai įsirengė skaitiklį ir nemoka už elektrą. Apie 18 val. jis su V. Š. ir E. M. pakabino skelbimų lentoje nutarimą ir skydinėje išjungė automatinį jungiklį. Tuo metu atbėgo D. P., užpuolė ir pradėjo jį mušti, sudavė smūgius į galvą, po ko jis nugriuvo, o pastarasis jį spardė. Viso jam buvo suduoti 5-6 smūgiai. E. M. tai pamatęs pasišalino ir iškvietė policiją. V. Š. bandė jį ginti, traukė D. P. už pečių nuo jo, tačiau jam nepavyko. E. P. (nuteistojo motina) atėjo tuomet, kai jis buvo sumuštas. Liudytojas nurodė, kad girdėjo kaip V. Š. šaukėsi sūnaus pagalbos. Matė, kad V. Š. D. P. sudavė nemažiau dviejų smūgių į galvą. Matė, kaip D. P. sudavė vieną smūgį A. Š. į veidą, po to kai A. Š. nusiėmė akinius ir sudavė dar vieną smūgių. Nurodė, kad D. P. niekas nemušė, girdėjo kaip A. Š. pasakė: „ką tu darai, senas gi žmogus“. Vėliau D. P. iš savo garažo atsinešė pistoletą, iš kurio šovė į lubas, lubose liko žymė. Po to, atvyko policija, pareigūnai matė jo kruviną veidą. Atvykusi greitoji pagalba jį nuvežė į Vilniaus universitetinę ligoninę (t. 2, b. l. 56-57, t.4, b.l.100-103);

8.2. nukentėjusysis V. Š. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad jie su kaltinamuoju D. P. priklauso vienai garažų bendrijai, kurios garažai randasi (duomenys neskeltini). Konfliktai su D. P. vyksta ne pirmą kartą, kadangi jis būdamas bendrijos pirmininku savo reikmėms išleido bendrijos narių pinigus. 2010 m. jis D. P. buvo sumuštas, dėl ko buvo kreiptasi į policiją. 2015 m. rugsėjo 21 d. vyko susirinkimas ir V. C. paruošė dokumentus dėl elektros D. P. atjungimo, kadangi jis nemoka už elektrą bei savavališkai įsivedė trifazę. Apie 18.15 val. V. C. atjungė elektrą. Po minutės D. P. išbėgo iš garažo, pribėgęs prie V. C., griebė jį už galvos, pečių, pradėjo mušti, V. C. nukrito ant žemės. Jis D. P. atitraukė ir V. C. atsistojo. Tuomet D. P. atsisuko į jį ir kaire ranka sudavė į veidą. Nukentėjęs pamatęs, kad su juo nesusitvarkys pradėjo garsiai kviesti sūnų, vėliau nuėjo ir jį pakvietė pasakęs, kad D. P. muša V. C. Atbėgęs sūnus paklausė, kodėl jis muša žmogų, tačiau D. P. atsisukęs sudavė jo sūnui į veidą. Tuo metu jau atėjo E. P.. D. P. nei vienas iš jų negrasino ir smūgių nesudavė. Tuo metu D. P. pasakė, kad visus čia iššaudys ir iš savo garažo kažką atsinešė, po to jis išgirdo šūvio garsą ir pamatė liepsną. Po to atvažiavo policija, jo sūnus su V. C. išvažiavo su greitąją, o jis su E. M. buvo nuvežtas į policiją. V. C. buvo kruvinas, jam iš nosies stipriai bėgo kraujas, D. P. susikruvinęs nebuvo (t. 2, b. l. 100-101,104; t. 4, b.l.103-104);

8.3. nukentėjusysis A. Š. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad įvykio metu jis buvo garaže. Nukentėjusysis nurodė, kad su D. P. konfliktavo ir ankščiau. Jis žinojo, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. planuojama atjungti elektrą. Išgirdęs, kad jo tėvas šaukia, suprato, kad dėl elektros atjungimo įvyko konfliktas. Išėjęs iš garažo paklausė tėvo ar reikia kviesti policiją, tėvui paprašius paskambino telefonu 112. Pamatė, kad D. P. prie skydinės laiko prirėmęs V. C.. Jis pasakė D. P., kad paleistų pagyvenusį žmogų, bet šis nereagavo. Paprašius antrą kartą D. P. atsisuko ir smogė jam į veidą, jis pajuto skausmą. P. pagrasino ir dar kartą smogė. Tuomet atėjo D. P. motina ir kilo žodinis konfliktas dėl kilusių muštynių. D. P. dar spyrė jam į petį. Vėliau D. P. iš savo garažo atsinešė daiktą panašų į pistoletą. Jis išgirdęs šūvį išsigando. Nukentėjusysis nurodė, jog D. P. smūgių nesudavė, kovinių veiksmų jis nemoka. Tą dieną V. C. buvo prakirstas antakis, veidas kruvinas, iš nosies bėgo kraujas. Atvykus policijai jis bendravo su pareigūnais. Po to su V. C. išvažiavo į ligoninę. Su D. P. konfliktas yra buvęs anksčiau, kai jis buvo garažų bendrijos pirmininkas (t. 2, b. l. 94-95, 97, t. 4, b.l.104-105);

8.4. liudytojas E. M. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad su kaltinamuoju santykiai nėra geri, kadangi pastarasis jau eilę metų jį gąsdina, provokuoja muštynėms. 2015 m. rugsėjo 21 d. jis buvo garaže. Po susirinkimo jis su V. Š. ir V. C. nuėjo prie skydinės atjungti D. P. elektros, kadangi jis savavališkai buvo įsijungęs trifazę ir nemokėjo mokesčių. V. C. buvo bendrijos pirmininkas. Atjungus elektrą iš savo garažo išėjo nepatenkintas D. P. ir smogė V. C. į veidą. V. C. nugriuvo, tuomet jis pradėjo jį spardyti. V. Š. norėjo padėti V. C. atsistoti, tada D. P. smogė jam kumščiu. Jis nelaukdamas išėjo iš garažo skambinti policijai ir lauke laukė pareigūnų. Patvirtino, kad matė, kaip D. P. V. Š. sudavė smūgį į veidą, V. Š. bandant padėti V. C. atsikelti. Jis girdėjo šūvį, kai į lauką išbėgo A. Š.. Po to į garažą atėjo D. P. motina. D. P. niekas garaže nebandė suduoti, E. P. taip pat niekas nemušė, ji atėjo jau po konflikto. V. C. iš garažo išėjo kruvinu veidu, drabužiai taip pat buvo kruvini. (t.2, b. l. 105,107, t. 3, b.l.161-163);

8.5. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – VPK) patrulių rinktinės 4-os kuopos 2 –ojo būrio vyriausiojo patrulio P. P. 2015 m. rugsėjo 21 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 18.10 val. buvo gautas pranešimas apie tai, kad (duomenys neskeltini) vyksta muštynės. Atvykus į vietą buvo rasta vyrų kompanija ir moteris. Į juos kreipėsi V. C. prisistatęs garažų bendrijos pirmininku, jo veidas buvo kruvinas, nurodė, kad buvo priimtas sprendimas atjungti nariui elektrą. Atjungus išėjo iš garažo tas asmuo D. P. ir įvyko konfliktas bei muštynės V. C. paaiškino, kad jam sudavė D. P., pastarasis aiškino, kad tie vyrai užpuolė jį, rankose turėjo plaktukus. E. P. nurodė, kad V. Š. jai spyrė į pilvą pradėjo mušti, tada D. P. iššovė iš ginklo. Taip pat ji nurodė, kad V. C. į veidą įspyrė A. Š., kai bandė suduoti D. P., tačiau jam pasilenkus smūgis teko V. C. ( t. 1, b.l.21). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas V. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b.l.23);

8.6. liudytojas teismo medicinos ekspertas M. P. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad negali paneigti, jog V. C. padaryti sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu, kadangi žaizda antakyje, kraujosruvos vokuose ir nosies sumušimas padaryti artimose veido srityse, sužalojimas galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį su koja, tiek ir atsimušant į ką nors (t. 5, b.l.125-127);

8.7. liudytojas teismo medicinos ekspertas J. M. P. ikiteisminio tyrimo metu susipažinęs su V. C. medicininės kortelės iš VŠĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės duomenimis nustatė, kad V. C. nustatyta nedidelė muštinė dešinio antakio žaizda, nosies sumušimas, poodinės kraujosruvos akių vokuose ir dešiniajame petyje bei ribotas kraujo išsiliejimas tarp galvos smegenų didžiųjų pusrutulių priekinių dalių, tai padaryta paveikiant kietais bukais daiktais (žaizda antakyje galėjo būti padaryta ir kietu kontakto vietoje briauną turinčiu daiktu) prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Sužalojimas atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes sunkaus masto sveikatos sutrikdymo požymių, numatytų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse, nėra ir sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (t. 2, b. l. 74);

8.8. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2016 m. birželio 14 d. specialisto paaiškinimų protokole yra užfiksuoti teismo medicinos tarnybos eksperto J. M. P. paaiškinimai, kad iš medicininių dokumentų VŠĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Nr. 2015/22125 nukentėjusiajam V. C. nustatytas nesunkaus masto sveikatos sutrikdymas. V. C. pagal padarytas kūno sužalojimus: muštinė dešinio antakio žaizda, nosies sumušimas, kraujosruvos akių vokuose ir dešiniajame petyje bei ribotas kraujo išsiliejimas tarp galvos smegenų didžiųjų pusrutulių priekinių dalių įvertintas nesunkaus masto sveikatos sutrikdymu, kadangi dėl jo visumoje ir dėl kraujo išsiliejimo tarp smegenų didžiųjų pusrutulių sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui ir nenustatyta sunkaus masto sveikatos sutrikdymo požymių (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1, 6.6.2, 6.6.3, 6.6.4, 6.6.15 punktai) (t. 2, b. l. 78);

8.9. Iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato 2016 m. sausio 21 d. akistatos protokolų tarp nukentėjusiojo V. Š. ir įtariamojo D. P. bei nukentėjusiojo A. Š. ir kaltinamojo D. P. matyti, kad tiek V. Š., tiek ir D. P. nurodė analogiškas aplinkybes kaip ir apklausiami teismo posėdyje (t. 2, b. l. 144-149);

8.10. Bendrasis pagalbos centras 2016 m. birželio 2 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriui pateikė 2 garso įrašus, perklausius garso įrašus nustatyta, kad pirmame garso įraše telefonu Nr. 112 skambino E. M., kuris prašo greitai iškviesti policiją, kadangi (duomenys neskeltini), garažuose, užpuolė ir muša pirmininką, kad greitosios ar reikės dar nežino. Antrame garso įraše telefonu Nr.112 pakartotinai skambino E. M., kuri klausia, kodėl neatvyksta policija, nes žmogus išsitraukė ginklą tuoj pradės šaudyti. Greitoji medicinos pagalba reikalinga vyrui, maždaug 70 metų amžiaus, nes jam sulaužė nosį sulaužė ir bėga kraujas, paskeltas antakis, visas sumuštas žmogus. Reikalinga policija nuraminti smurtautoją (t. 1, b. l. 19-20);

8.11. VĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2015 m. rugsėjo 28 d. išrašas iš medicininių dokumentų Nr.2015/22125 apie tai, kad V. C. į ligoninę buvo atvežtas greitosios medicininės pagalbos 2015 m. rugsėjo 21 d. Nustatytos veido, galvos dešinio peties hematomos, dešinio voko nedidelė žaizda, diagnozė intrakranijinė trauminė hemoragija priekiniame interhemisferiniame tarpe, galvos, veido, dešinio peties sumušimas (t.3, b.l.63-65);

8.12. Nukentėjusiojo V. C. fotonuotraukos po įvykio, iš kurių patyti pastarajam padaryti sužalojimai (t. 1, 37-38; t.3, b.l.62).

8. Patikrinus byloje esančią medžiagą akivaizdu, jog, priešingai nei teigia nuteistasis bei jo gynėjai, nuteistasis veikė tyčia, šį faktą patvirtina byloje surinkti ir apylinkės teismo ištirti įrodymai. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje ignoravo nukentėjusiųjų V. C., A. Š., V. Š. bei liudytojo E. M. parodymų visumos nenuoseklumą, nepagrįstai kritiškai vertino E. P. parodymus, paneigti ankščiau išdėstytais įrodymais. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų įvykio dieną tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų įvyko konfliktas, šio fakto neneigia visi įvykio dalyviai, tačiau toliau jų parodymai visiškai skiriasi. Nukentėjusieji V. C., V. Š. bei liudytojas E. M. tvirtina, jog D. P. sumušė ir suspardė nukentėjusįjį V. C., suduodamas jam smūgius į galvą, veidą ir momenį, spardė pastarąjį į galvą ir, į pečius. Tokius parodymus nukentėjusieji davė nuo pat tyrimo pradžios jau atvykus policijos pareigūnams, šių parodymų nekeitė. Nuteistojo teigimu, jis V. C. nemušė, priešingai gynė savo motiną nuo konfliktiškai nusiteikusių garažo bendrijos narių, panaudodamas ginklą. Patikrinus byloje surinktus ir įvertintus duomenis pažymėtina, kad D. P. kaltės įrodymų byloje iš esmės pakanka, pastarojo kaltė nustatyta nukentėjusiųjų V. C., A. Š., V. Š. parodymais, kuriuos patvirtina, policijos pareigūno P. P. 2015 m. rugsėjo 21 d. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, kad atvykus į įvykio vietą V. C. veidas buvo kruvinas, teismo medicinos eksperto J.M. P. paaiškinimas, jog susipažinus su V. C. medicininės kortelės iš VŠĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės duomenimis V. C. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat, kad jis negali paneigti, jog V. C. padaryti sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu, kadangi žaizda antakyje, kraujosruvos vokuose ir nosies sumušimas padaryti artimose veido srityse, sužalojimas galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį su koja, tiek ir atsimušant į ką nors, bendrosios pagalbos centro 2016 m. birželio 2 d. pranešimo duomenys, kad liudytojas E. M. du kartus kreipėsi dėl policijos iškvietimo į įvykio vietą. Priešingai nei teigia apeliantai, teismas neturi pagrindo abejoti ankščiau aptartų nukentėjusiųjų bei liudytojo parodymais ir juos vertinti kitaip nei juos įvertino apylinkės teismas, nėra pagrindo šiuos parodymus laikyti prieštaringais, nenuosekliais ar apylinkės teismo įvertintais selektyviai, kadangi šių asmenų parodymai neprieštarauja byloje esančiai rašytiniai medžiagai, policijos pareigūnų ir eksperto, tai yra asmenų visiškai nesusijusių su įvykio aplinkybėmis, parodymais. Liudytojų, eksperto ir nuketėjusiųjų pateikti duomenys tarpusavyje pilnai sutampa, vieni kitus papildo, esminių prieštaravimų juose nenustatyta, todėl teismas visiškai pagrįstai juos pripažino įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą dėl jų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms apgrįsti. Nenustačius reikšmingų aplinkybių, kurios neleistų vadovautis šiais teismo įvertintais ir ankščiau aptartais įrodymais, nėra jokio pagrindo nesivadovauti ir nukentėjusiųjų V. Š. bei A. Š. duotais parodymais dalyje dėl jiems patiems sukelto fizinio skausmo. Nuketėjusysis V. Š. patvirtino, kad tuo metu kai jis bandė apginti V. C. D. P. sudavė jam į veidą, nukentėjusysis A. Š. patvirtino, kad įvykio metu, kai jis bandė užsistoti V. C. D. P. sudavė jam į veidą du kartus, vėliau įspyrė į petį, kurių parodymais apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi. Šių nukentėjusiųjų parodymus patvirtino ir nukentėjusysis V. C. bei liudytojas E. M..

9. Nukentėjusiųjų V. C., A. Š., V. Š. bei liudytojo E. M. parodymai vertintini kartu su kitais įrodymais, eksperto paaiškinimais, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Taigi, nėra jokių abejonių, kad D. P. 2015 m. rugsėjo 21 d. apie 18.15 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskeltini), asmeninio konflikto metu, kumščiais sudavė nukentėjusiajam V. C. į abi galvos puses, keletą smūgių į veidą, į momenį, dėl ko V. C. nukrito ant žemės, vėliau D. P. spyrė keletą kartų nukentėjusiajam į pečius, į galvą, į kaklą, padarydamas jam muštinę dešinio antakio žaizdą, nosies sumušimą, poodines kraujosruvas akių vokuose ir dešiniajame petyje bei ribotą kraujo išsiliejimą tarp galvos smegenų didžiųjų pusrutulių priekinių dalių, kas sukėlė nukentėjusiajam V. C. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip pat, kad jis 2015 m. rugsėjo 21 d. apie 18.15 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskeltini), asmeninio konflikto metu, du kartus dešiniu kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. Š. į kairį skruostą, vieną kartą dešine koja spyrė A. Š. į kairį petį, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą. Taip pat, kad jis 2015 m. rugsėjo 21 d. apie 18.15 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskeltini), asmeninio konflikto metu, vieną kartą kairiu kumščiu sudavė nukentėjusiajam V. Š. į kairį skruostą, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

10. Šiuos veiksmus nuteistasis atliko pilnai suvokdamas, kokie padariniai kils panaudojus fizinę prievartą ir tų padarinių norėjo, todėl konstatuotina, kad D. P. pagrįstai apylinkės teismo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (2 epizodai), nusikaltimai įrodyti.

11. Nors apeliantai savo skunde nurodo, kad E. M. parodymai nenuoseklūs, daugelyje aplinkybių prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms, tačiau pažymėtina, kad šie apeliantų argumentai nėra pagrindas laikyti, kad šio liudytojo parodymai yra melagingi ir jie negali būti laikomi nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais, kadangi ankščiau aptarti įrodymai pilnai patvirtina nuteistojo kaltę, be to, E. P. atėjimo laiko į įvykio vietą nustatymas šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi iš bylos duomenų akivaizdu, jog pastaroji liudytoja visų įvykio aplinkybių nematė, todėl kuriuo konkrečiu metu ji atėjo į garažo bendriją nėra svarbu.

12. Nors apeliantai savo skunde nurodo, kad teismas netyrė paties konflikto priežasčių, kad apylinkės teismas nevertino, kad (duomenys neskeltini) Garažų statybos ir eksploatavimo įstatuose nėra numatytas kolegialus valdymo organas – valdyba, kad byloje yra pateiktas elektros skaitiklio keitimo aktas, kuris įrodo, kad trifazis elektros įvadas įrengtas legaliai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog bendrija pateikė D. P. paskaičiavimus ar sąskaitą, kurią reikia apmokėti ir t.t., tačiau visi šie argumentai atsižvelgiant į nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, tai yra senyvo amžiaus asmens sumušimą bei kitiems dviem asmenims fizinio skausmo sukėlimą, jų vertinimui bei kvalifikavimui svarbios teisinės reikšmės neturi.

13. Apeliantai nurodo, jog apylinkės teismas nepasisakė dėl pareigūno P. P. tarnybiniame pranešime nurodomos svarbios aplinkybės, kad atvykus policijai A. Š. buvo išėjęs, jo įvykio vietoje nebuvo. Patikrinus byloje esančius duomenis, pažymėtina, kad iš tiesų pareigūno P. P. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. Š. atvykus pareigūnams išėjo (t.1, b.l.21), tačiau kaip matyti bylos nagrinėjimo metu teismas šią aplinkybę išsiaiškino ir esančius neaiškumus pašalino. Nukentėjęs A. Š. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad D. P. iššovus iš ginklo jis išsigando ir norėjo bėgti, tačiau pasiliko, o atvykus greitosios pagalbos automobiliui kartu su V. C. išvyko į ligoninę, šiuos jo parodymus teisme patvirtino ir V. Š.. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad A. Š. iš įvykio vietos buvo pasišalinęs visam laikui.

14. Nors apeliantų teigimu, teismas nemotyvuotai suteikdamas vienai šaliai palankiems įrodymams didesnę reikšmę, pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami kai kurie kaltinamųjų, jų gynėjų prašymai, o tam tikri prokuroro prašymai yra tenkinami, ar apskritai nesutikimu su teismo išvadomis. Apeliantų skunde, išskyrus įrodymų vertinimą, nenurodoma jokių objektyvių aplinkybių, kaip galėjo būti paveiktas apylinkės teismas, todėl laikyti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas pagrindo nėra.

15. Apeliantų teigimu, nukentėjusiojo V. C. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai dalyje dėl nukentėjusiajam V. C. suduotų smūgių kiekio į jo nurodytas vietas, ir teismo medicinos tarnybos išvada, kurioje nurodyti sužalojimai yra galimai padaryti vienu trauminiu poveikiu, kardinaliai skiriasi. Atkreipia teismo dėmesį, kad apylinkės teismas nevertino ir aplinkybių, jog V. C. po įvykio atsisakė duoti parodymus policijos pareigūnams, jis atsisakė rašyti pareiškimą (pareiškimas parašytas tik 2015 m. spalio 18 d.), ir tai, kad pats V. C. nusprendė taip vėlai po įvykio kreiptis į teismo medicinos ekspertus. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad esminių prieštaravimų tarp nuketėjusiojo V. C. parodymų ir teismo medicinos eksperto išvadų nenustatyta, kadangi medicinos ekspertas M. P. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad negali paneigti, jog V. C. padaryti sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu, pažymėtina, jog eksperto paaiškinimas, kad V. C. padaryti sužalojimai buvo padaryti vienu trauminiu poveikiu, nėra kategoriškai konstatuojamasis, todėl negalima teigti, kad eksperto išvados prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kad jis buvo sumuštas į galvą, veidą, o pagriuvus buvo spardomas. Ekspertas bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad V. C. buvo padaryta nedidelė muštinė dešinio antakio žaizda, nosies sumušimas, poodinės kraujosruvos akių vokuose ir dešiniajame petyje bei ribotas kraujo išsiliejimas tarp galvos smegenų didžiųjų pusrutulių priekinių dalių, kas neprieštarauja nuketėjusiojo parodymams. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad nuketėjusysis dėl padaryto nusikaltimo į pareigūnus atsisakė kreiptis ir kreipėsi tik 2015 m. spalio 18 d., kadangi byloje yra nuketėjusiojo 2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškimas pateiktas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto penktojo skyriaus policijos komisariato pareigūnams, dar jam gydantis Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje (t.1, b.l.26). Be to, priešingai nei teigia apeliantai, į ligoninę jis buvo nuvežtas iš karto iš įvykio vietos, todėl jam padaryti sužalojimai yra užfiksuoti medicininiuose dokumentuose ir yra byloje (t.3, b.l.63-65).

16. Nors apeliantai pažymi, kad nukentėjusieji A. Š. ir V. Š. dėl patirto smurto į medikus nesikreipė, kad teismas jų parodymus vertino patikimais nesant objektyvių duomenų apie tai, kad D. P. sudavė smūgius ir tuo sukėlė fizinį skausmą pastariesiems, tačiau pažymėtina, kad šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas laikyti, kad nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi ir jie negali būti laikomi nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais, kadangi ankščiau aptarti įrodymai pilnai patvirtina nuteistojo kaltę, be to, sukėlus fizinį skausmą ne kiekvieną kartą asmeniui atsiranda išoriniai sužalojimai, kuriuos galėtų užfiksuoti ir įvertinti medikai.

17. Apeliantai nesutikdami su nuteistajam priteistų turtinių ir neturtinių civilinių ieškinių dydžiais prašo ieškinius atmesti, tačiau kartu su skundu, jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytu pagrindą keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį šioje dalyje, nepateikia, todėl šis reikalavimas laikytinas nepagrįstu. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo patiria turtinę ar neturtinę žalą, jos dydis nustatomas vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti BK 115 straipsnio 1 dalyje bei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tokie kriterijai yra: žalos dydis ir jos pasekmės, ją padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Konstatuotina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Sveikatos sužalojimu padarytos neturtinės žalos dydis priklauso ne tik nuo sveikatos sutrikdymo sunkumo, bet ir jo pobūdžio, kitų aplinkybių, apibūdinančių žalos ypatumus. Visais atvejais, nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį (pinigine išraiška), teismas privalo įvertinti tas neigiamas pasekmes, kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama veika.

18. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš nuteistojo turtinę žalą įvertino teismui pateiktą Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį, sumažindamas jį dalyje dėl nukentėjusiajam suteiktų gydymo paslaugų nesusijusių su įvykio metu padarytais sužalojimais, tai yra Vilniaus teritorinės ligonių kasos pateiktą 1255,17 eurų civilinį ieškinį sumažino iki 1235,42 eurų. Taip pat nukentėjusiojo V. C. pareikštą reikalavimą į 14120,18 eurų turtinės žalos dydžio kompensavimą, teismas patikrinęs nukentėjusiojo pateiktus duomenis, bei pastarojo argumentus dėl patirtų išlaidų, pagrįstai ieškinį patenkino tik toje dalyje, kurią nukentėjusysis patyrė išleisdamas vaistams 57,87 eurų skirtiems įvykio metu patirtiems sužalojimams gydyti bei 100 eurų kelionės išlaidas vykstant į gydymo įstaigas, viso 157,87 eurų, kitoje dalyje ieškinio netenkino (t.4, b.l.149-164; t.3. 121-153; 183-191; t.5, b.l.1-124). Nukentėjusysis V. C. taip pat pateikė reikalavimą atlyginti jam neturtinę 20 000 žalą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 138 straipsnio 1 dalyse nustatytų saugomų vertybių svarbą, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai suprato įtvirtintus įstatyme, tai yra CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neturtinės žalos nustatymo, įvertinimo bei atlyginimo kriterijus. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas minėtas įstatymo nuostatas pritaikė tinkamai, padarytą neturtinę žalą įvertino teisingai. Kolegijos vertinimu, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes V. C. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis gydėsi ligoninėje, sutriko jo normalus gyvenimo ritmas, sumažėjo jo darbingumo lygis, jis patyrė emocinių ir fizinių išgyvenimų, yra senyvo amžiaus, todėl priteista 2 500 eurų dydžio suma nukentėjusiojo neturtinei žalai atlyginti yra teisinga ir atitinka suformuotą teismų praktiką, taip pat nelaikytina, jog nuketėjusiajam V. Š. priteista 200 eurų dydžio neturtinė žala laikytina akivaizdžiai per didelė ar neteisinga. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės ir neturtinės žalos dydžius, teisingai taikė BK 115 straipsnio 1 dalies bei CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgė į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, todėl laikytina, kad šis klausimas išspręstas nepažeidžiant įstatymų, reguliuojančių žalos atlyginimo santykius.

D. V. C. apeliacinio skundo

19. Nukentėjusysis V. C. apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistojo D. P. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir prašo jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2,7,9,10 punktus, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą bejėgiškoje būklėje esančiam žmogui, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, dėl savanaudiškų paskatų bei dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo ir skirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę.

20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, įvertinusi byloje užfiksuotus duomenis, kurie laikytini įrodymais, skundžiamo nuosprendžio turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžiu D. P. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog nukentėjusysis V. C. buvo nesunkiai sužalotas būdamas bejėgiškoje būklėje, dėl savanaudiškų pasakų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu ar vykdant tarnybos pareigas.

21. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, tuomet kai nustatoma, kad nusikaltimas buvo padarytas asmeniui būnant bejėgiškoje būklėje, šiuo konkrečiu atveju teigti, kad nukentėjusysis buvo tokioje būklėje, pagrindo nėra. Nors byloje nustatyta, kad nukentėjusysis yra senyvo amžiaus, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis dėl savo sveikatos ar kitų priežasčių įvykio metu buvo bejėgiškos būklės. Pagal 138 straipsnio 2 dalies 7 punktą, atsakomybė kyla asmeniui tuomet, kai nusikaltimas yra padaromas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tai yra turi būti nustatytas ne tik nesunkaus ar nežymaus asmens sveikatos sutrikdymas, bet turi būti įrodinėjamas pavojaus gyvybei, t.y. labiau pavojingos veikos buvimas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų nuteistasis norėdamas nuraminti konfliktą vieną kartą iš turėto ginklo iššovė, tačiau ginklas nebuvo nukreiptas į žmones, byloje nustatyta, jog buvo iššauta į lubas, siekiant nuraminti susikivirčijusius garažo bendrijos narius, tuo labiau, kad tarp jų buvo ir nuteistojo motina. Šiuo atveju, nors nuteistojo veiksmai iš tiesų vertintini neigiamai, tačiau analizuojant byloje esančius duomenis, konstatuoti nukentėjusiajam įvykio metu labiau pavojingą veikos buvimą nereikia. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 9 punktą, atsakomybė kyla asmeniui kai nesunkus sveikatos sutrikdymas atliekamas dėl savanaudiškų paskatų. Teismų praktikoje savanaudiško paskatos, kaip nusikalstamo elgesio motyvas, konstatuojamos nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė siekis turėti konkrečios asmeninės naudos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., tai yra kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, savanaudiškos paskatos neinkriminuojamos. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, tuomet kai nustatoma, kad nusikaltimas buvo padarytas asmeniui dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo, pažymėtina, kad mūsų nagrinėjamu atveju laikyti, jog garažo bendrijos pirmininko funkcijas vykdantis asmuo gali būti prilyginamas tarnybines asmens pareigas vykdančiu asmeniui, pagrindo nėra, kadangi pagal (duomenys neskeltini) garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos įstatų (patvirtintų 2003 m. spalio 29 d.) 20 punktą, nustatytos garažo bendrijos pirmininko pareigos negali būti priskirtos pareigoms, kurias galima būtų laikyti tarnybos pareigomis. Tuo labiau nukentėjusiojo veiksmus priskirti piliečio pareigų vykdymui pagal nustatytas įvykio aplinkybes ir įvykio dalyvių veiksmus, taip pat negalima. Šiuo konkrečiu atveju objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nenustačius D. P. veiksmuose ankščiau išvardintų sąlygų ir motyvų, t. y. būtinųjų požymių nėra, todėl nėra pagrindo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į nusikalstamą veiką, numatytą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2,7,9,10 punktus. Dėl išdėstytų aplinkybių kolegija konstatuoja, kad nuteistojo V. P. nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir nėra pagrindo jo veikos perkvalifikuoti.

22. Dėl nukentėjusiojo prašymo D. P. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pilnai sutiktina su apylinkės teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog siekiant nustatyti ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, turi būti atsižvelgiama ir į tokio elgesio tikslus. Svarbu nustatyti, ar asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, tuomet galima būtų daryti išvadą, kad asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, D. P. ginklą panaudojo turėdamas tikslą užbaigti konfliktą kilusį tarp garažo bendrijos narių, kurių tarpe buvo ir jo paties motina, peraugusį į muštynes. Taigi, nors šiuo atveju byloje neabejotinai buvo nustatyta, kad įvykio metu nuteistasis panaudojo legaliai laikomą šaunamąjį ginklą, tačiau esant pagrįstoms abejonėms dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, teismas visiškai pagrįstai nuteistojo veiksmus įvertino kaip atsaką į susidariusią situaciją ir šioje dalyje nuteistąjį išteisino.

23. Nors nukentėjusysis prašo už melagingą pranešimą ir apskundimą apie nebūtą jo (V. C.) nusikaltimą, nuteisti E. P. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, tačiau šis prašymas nėra šios baudžiamosios bylos, sprendžiant nuteistojo D. P. nuteisimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti tenkinamas.

24. Apibendrinat išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl skundai atmestini, o skundžiamas teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. P. ir jo gynėjų Remigijaus Voliko bei S. J., nukentėjusiojo V. C. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Aiva SurvilienėArtūras ŠumskasLaureta Ulbienė