Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, susipažinusi su E. V. (E. V.) ir J. V. skundu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai E. V. ir J. V. 2017-01-12 elektroninėmis ryšio priemonėmis išsiuntė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007-09-20 sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei B. P.“; 2) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento (ab initio) B. P. bei A. Š. ir J. Š. sudarytą 2007-11-27 Žemės sklypo pirkimo - pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2008-05-13 d. Žemės sklypo pirkimo - pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 3) ex officio pripažinti (konstatuoti), kad B. P. bei A. Š. ir J. Š. 2007-11-27 sudaryta Žemės sklypo pirkimo - pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2008-05-13 sudaryta Žemės sklypo pirkimo -pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra niekinės nuo jų sudarymo momento ir taikyti šių niekinių sutarčių teisines pasekmes, t. y. pripažinti (konstatuoti), kad J. Š. ir A. Š. nėra ir nebuvo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai atitinkamai nuo 2007-11-27 Žemės sklypo pirkimo -pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2008-05-13 Žemės sklypo pirkimo - pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) sudarymo momento; 4) atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat skundu prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Taip pat prašoma atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę. Nuo 2010 m. pareiškėjui nustatytas 30 proc. darbingumas, dažnai susiduria su širdies ir kraujospūdžio ligų paūmėjimais, kaip tik toks paūmėjimas prasidėjo 2017-08-29 ir tęsėsi apie mėnesį. Visą šį laikotarpį jį slaugė sutuoktinė. Atkreipia dėmesį, kad skundu, be kita ko, siekiama apsaugoti ir valstybinės reikšmės mišką, ginami valstybės (visuomenės) interesai.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestinas, skundą atsisakytina priimti.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-11-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-9778-821/2016 pareiškėjams nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti, kada pareiškėjai sužinojo apie ginčijamus aktus. Taip pat išaiškino teisę pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-11-24 nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti. Teismas, ,,atsižvelgęs į tai, kad ginčijami 2007-09-20 sprendimas Nr. 2.4.-01-5260, priimtas 2007-09-20, sutartys sudarytos 2007-11-27 ir 2008-05-12, pareiškėjai apie šių sandorių sudarymą vėliausiai sužinojo iš 2016-08-30 išrašo, kurio gavimo metu jau buvo atstovaujami advokatės, tačiau teismui skundą pateikė tik 2016-10-31, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai praleido terminą kreiptis į teismą dėl 2007-09-20 sprendimo Nr. 2.4-01-5260 (su vėlesniais išvestiniais sandoriais) panaikinimo. Be to, nei teikdami teismui skundą, nei teismui pasiūlius 2016-11-14 nutartimi, pareiškėjai, atstovaujami profesionalaus teisininko, nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, todėl skundą atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus vieno mėnesio terminą skundui paduoti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.). Atsisakius priimti skundą dėl 2007-09-20 sprendimo Nr. 2.4-01-5260, atsisakyta priimti ir pareiškėjų išvestinius reikalavimus dėl sandorių panaikinimo“.

Pareiškėjai pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-11-24 nutartį ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad pareiškėjai apie ginčijamą sprendimą ir perleidimo sandorius galėjo sužinoti iš Nekilnojamojo turto registro, kuriame buvo paskelbti įrašai apie ginčijamus aktus, išrašo. Šiame išraše tėra nurodytos ginčijamų aktų priėmimo datos ir numeriai, tačiau jokie duomenys apie jų turinį nėra skelbiami.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-01-04 nutartyje konstatavo, kad ,,atsižvelgus į nustatytas faktines bylos aplinkybes, išdėstytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjai apie ginčijamus sprendimus sužinojo ne 2016 m. spalio 11 d., o anksčiau (2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d.), todėl, kreipdamiesi su skundu į teismą tik 2016 m. spalio 31 d., praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjai, turėdami galimybę ištaisyti skundo trūkumus (tarp kurių ir pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą), nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, todėl šiuo atveju nėra pagrindo ir spręsti klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo. Pažymėtina, jog tokio prašymo pareiškėjai nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Šiuo aspektu atmestinas pareiškėjų argumentas, kad 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo iki 2016 m. lapkričio 24 d. pateikti duomenis apie ginčijamų aktų gavimą arba pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, tačiau skundžiama nutartis priimta 2016 m. lapkričio 24 d., t. y. net nesuėjus terminui, per kurį pareiškėjai apskritai galėtų pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Pabrėžtina, jog pareiškėjai po 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, pasinaudodami teise pateikti taip pat ir prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, 2016 m. lapkričio 17 d. paduodami pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl skundo trūkumų pašalinimo (be minėto prašymo atnaujinti praleistą terminą), patys sutrumpino teismo nustatytą terminą tokiam prašymui pateikti, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, palaukęs iki savo paties nustatyto termino (2016 m. lapkričio 24 d.) pabaigos ir tokiu būdu suteikęs pareiškėjams papildomą galimybę pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, priėmė skundžiamą nutartį jau suėjus terminui, per kurį pareiškėjai apskritai galėtų pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo, tokiu būdu nepažeisdamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas netenkinamas“.

Taigi, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016-11-24 nutartyje, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017-01-04 nutartyje padarė išvadą, kad pareiškėjai apie ginčijamus sprendimus sužinojo ne 2016-10-11, o anksčiau, t. y. 2016-08-30 ar 2016-09-08, todėl, kreipdamiesi su pirminiu skundu į teismą tik 2016-10-31, praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Pareiškėjų paaiškinimai, kad apie skundo praleidimo terminą sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2017-01-04 nutartį, negali būti laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių priežasčių. Vilniaus apygardos administracinis teismas tiek 2016-11-14, tiek 2016-11-24 nutartyse aiškiai išdėstė savo poziciją dėl termino praleidimo ir nustatė pareiškėjams terminą pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau pareiškėjai prašymo teismui neteikė, bet apskundė nutartį atsisakyti priimti skundą, kaip paduotą praleidus terminą ir neprašant jo atnaujinti. Pareiškėjai šiuos savo veiksmus įvardija teisiniu neaiškumu, teisinės praktikos skirtingu aiškinimu, nors teismas, kaip minėta, aiškiai išdėstė savo poziciją. Be to, pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įsta­tymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudaran­čiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai, siek­dami tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, kreipėsi pagalbos į teisines paslaugas teikiantį asmenį – advokatą. Pareiškėjų nurodyta termino praleidimo priežastys apibūdina jų subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis priešingu būdu nei nustato teisės aktai, negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Vertindamas pareiškėjo sveikatos būklės galimą įtaką skundo padavimo termino praleidimui, teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka į teismą, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises. Sprendžiant, ar asmens liga laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo teismui terminas, svarbu įvertinti tai, ar sveikatos sutrikimai buvo tokio pobūdžio ir laipsnio, kad dėl jų asmuo objektyviai negalėjo suvokti savo teises, galimus jų pažeidimus ir tinkamai į juos reaguoti. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, kaip matyti iš byloje pateikto neįgaliojo pažymėjimo ir medicininio dokumento išrašo, yra 30 proc. darbingas, širdies ir kraujospūdžio ligomis serga nuo 2003 m., todėl neabejotinai jam ne kartą buvo konstatuoti sveikatos būklės pablogėjimai, skiriant ambulatorinį bei stacionarinį gydymą. Iš medicininio dokumento išrašo matyti, kad pareiškėjo sveikata buvo pablogėjusi laikotarpiu nuo 2016-08-29 iki 2016-09-21, tačiau reikia pažymėti, kad galimai pažeistas teises gina ir pareiškėja J. V., pareiškėjo sutuoktinė, kuriai vyro liga nesukliudė 2016-09-21 sudaryti sutartį su advokatu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjui dėl sveikatos stovio būtų paskirta slauga, o slaugytoja paskirta jo sutuoktinė. Tai suteikia pagrindą išvadoms, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasitarti su sutuoktine, o per ją ir su advokatu dėl galimo savo teisių gynimo. Nurodytų aplinkybių visuma teismui suteikia pakankamą pagrindą išvadoms, kad pareiškėjo sveikatos būklė nebuvo tokio sutrikimo laipsnio, kad jis per sutuoktinę ir įgaliotą atstovą nebūtų galėjęs paduoti skundą dėl 2007-09-20 sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 ir kitų sandorių.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad nagrinėjamoje byloje būtų apginti valstybės (visuomenės) interesai, pažymėtina, kad pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka nėra suteikti įgalinimai ginti viešąjį interesą.

Teismas nevertina pareiškėjų argumentų dėl advokatės E. M. ligos, kadangi ji pareiškėjus atstovavo kitoje byloje, kurioje pareiškėjai, kaip ir patys teigia, ginčijo kitus administracinius aktus. Be to advokatė, elektroniniu paštu atsiųstoje žinutėje nurodė, kad ,,greičiausiai šią savaitę nebus darbe“, tačiau ši aplinkybė nėra patvirtinta. Teismo vertinimu pareiškėjų teiginys, kad nuogąstavo dėl advokatės ligos užsitęsimo, todėl kreipėsi teisinės pagalbos į kitą advokatą, yra tik jų gynybinė pozicija.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, sutrukdžiusios laiku kreiptis teisminės gynybos ir taip efektyviai apginti galimai pažeistas teises. Kitų objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti skundo padavimo termino praleidimą, pareiškėjai nenurodė. Darytina išvada, kad skundo padavimo termino praleidimą nagrinėjamu atveju lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą nėra.

Atmetus prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjų skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teisėja

nutarė:

Atmesti pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atsisakyti priimti pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. skundą.

Dėl nutarties per 7 kalendorines dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti paduotas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.