- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-05
- Bylos Nr.
- I-8282-596/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02112-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Ina Kirkutienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- R. J.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
- Advokatai
- Marina Laurinaitienė
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Inos Kirkutienės, ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos R. J. atstovei advokatei Marinai Laurinaitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja R. J. skunde prašo teismo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) 2015-03-13 sprendimą Nr. (6.5)I-1692 ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo iš esmės, bei atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pažeistoms teisėms dėl senatvės pensijos nepriemokos gavimo.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjai 2008-02-20 buvo paskirta 1 044,73 Lt senatvės pensija. Nuo 2010-01-01 iki 2011-05-31 pareiškėjai nebuvo išmokėta 9 296,98 Lt senatvės pensijos dėl nuo 2010-01-01 įsigaliojusio Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymo, kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Mano, kad sumažintos senatvės pensijos mokėjimas pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. buvo nepagrįstas, jai apie sprendimą mokėti sumažintą senatvės pensiją nebuvo pranešta. Pareiškėja, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu bei atsižvelgdama į tai, kad sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, 2015-01-23 pateikė atsakovei prašymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką – 2 694,78 Eur (9 296,98 Lt), susidariusią 2010–2011 metų laikotarpiu, tačiau VSDFV 2015-02-06 rašte Nr. (6.5)I-848 nurodė, kad praleistas skundo padavimo terminas ir pasiūlė pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminas praleistas dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Pareiškėja 2015-03-06 pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė, kad termino praleidimo priežastys susijusios su teisinio reguliavimo nebuvimu bei pareiškėjos teisėtais lūkesčiais, tačiau VSDFV 2015-03-13 sprendimu Nr. (6.5)I-1692 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Nesutinka su šiuo sprendimu, kadangi atsakovė turėjo atsižvelgti į nurodytas termino praleidimo priežastis, kurios, pareiškėjos manymu, yra svarbios ir nepriklausė nuo jos valios. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo pareiškėja neturėjo pagrindo manyti, kad teisės aktai, kuriais remiantis jai mokama senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijai. Dėl teisinės situacijos neaiškumo, o ne dėl pačios aplaidumo, nesikreipė dėl senatvės pensijos nepriemokos. Pažymėjo, kad senatvės pensija buvo mažinama nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėja neturėjo galimybės apskųsti sprendimų, jai nebuvo išaiškinta jų apskundimo tvarka ir terminai. Todėl teisinio reguliavimo nebūvimą laiko svarbia termino praleidimo priežastimi. Be to, pagrįstai tikėjo, kad sumažintos pensijos bus kompensuotos įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, tačiau pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. sumažintų senatvės pensijų kompensavimo tvarka nėra nustatyta.
Taip pat nurodo, kad prasidėjus ekonominei krizei, manė, jog senatvės pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus ekonominiam sunkmečiui, pensijos bus atstatytos į buvusį lygį, o praradimai teisingai kompensuoti. Pažymėjo, kad gavusi pirmąją sumažintą senatvės pensiją – 2010-01-01 – negalvojo, kad atsakovė veikia neteisėtai ir tik po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 suvokė, kad senatvės pensija buvo apribota nepagrįstai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje yra pažymėjęs, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (b. l. 21-24).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasi jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156, o 2010–2011 metais – ir Laikinuoju įstatymu. Iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn.
Šalies argumentai
Pareiškėja su prašymu 2015-01-22 kreipėsi į VSDFV prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensijos dalį, susidariusią 2010–2011 metais. VSDFV, įvertinusi tai, kad pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn. ir apie tai, kad jai mokama ne visa paskirto dydžio senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2015-01-22 prašymu išmokėti senatvės pensijos skirtumą, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytą 3 metų terminą sprendimui apskųsti, todėl 2015-02-06 sprendimu Nr. (6.5)I-848 pasiūlė pareiškėjai iki 2015-03-10 pateikti įrodymus, patvirtinančius termino praleidimo priežastis. Pareiškėja 2015-03-06 pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau VSDFV, įvertinusi pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, 2015-03-13 sprendimu Nr. (6.5)I-1692 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir pareiškėjos 2015-01-22 ir 2015-03-06 prašymų toje dalyje, kurioje prašoma išmokėti pensijos dalį, nenagrinėjo, kadangi pareiškėja praleido 3 metų skundo padavimo terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog ji nebuvo informuota apie pensijos perskaičiavimą ir jai nebuvo žinoma 2010 m. sausio mėn. priimto sprendimo, išreikšto valiniu aktu (veiksmu), apskundimo tvarka ir terminai, neužkirto jai kelio susipažinti su Pensijų įstatyme nustatyta skyriaus sprendimų apskundimo tvarka ir laiku paduoti skundą VSDFV. Pareiškėjos skundo argumentai, kad ji turėjo teisėtą lūkestį tikėtis, jog praradimai bus kompensuoti nustatyta tvarka ir terminais, yra subjektyvūs, abstraktūs, būdingi daugumai asmenų, kuriems buvo mokamos sumažintos senatvės pensijos, todėl negali būti laikomos ekstraordinariomis ir objektyviai užkirtusiomis kelią per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV.
Pažymėjo, kad, VSDFV nuomone, termino atnaujinimo klausimas yra VSDFV kompetencija, todėl pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, o tai neįeina į teismo kompetenciją, todėl byla dalyje dėl pareiškėjos reikalavimų atnaujinti skundo padavimo terminą turėtų būti nutraukta.
Atkreipė dėmesį, kad 2015-04-30 yra įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo projektas, todėl jį priėmus, pareiškėjai negauta pensijos dalis bus sumokėta įstatymo nustatyta tvarka. Naikinti ginčijamo sprendimo ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos nėra pagrindo (b. l. 46-50).
Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja 2014-11-26 kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių su prašymu išduoti pažymą apie dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Pareiškėjai buvo pateikta prašoma pažyma, nurodyti teisės aktai, reglamentuojantys pensijų skyrimą ir mokėjimą. Pareiškėja VSDFV 2015-01-22 pateikė prašymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. VSDFV 2015-02-06 rašte Nr. (6.5)I-848 nurodė, kad pareiškėja praleido teritorinio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą. Pirma sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuojamas terminas skundui paduoti.
VSDFV 2015-02-06 rašte pasiūlė pareiškėjai iki 2015-03-10 pateikti įrodymus, patvirtinančius termino praleidimo priežastis ir sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. VSDFV 2015-03-13 sprendimu Nr. (6.5)I-1692 neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015-01-22 prašymą. Mano, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, todėl naikinti jį nėra pagrindo.
Pažymėjo, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, t. y. įstatymo pagrindu, dėl to priimti individualių sprendimų dėl pensijos mažinimo neturėjo pagrindo, to nenumato ir teisės aktai. Nesutinka su pareiškėjos skundo argumentais dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo, kadangi jis buvo aiškus, terminas skundui paduoti įtvirtintas Pensijų įstatyme, su kuriuo pareiškėja galėjo susipažinti. Taip pat nepagrįstas ir pareiškėjos skundo argumentas, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, kadangi su prašymu išmokėti sumažintą senatvės pensiją ji kreipėsi 2015-01-22, t. y. praėjus beveik 3 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pažymėjo, kad pareiškėja nebuvo atidi ir rūpestinga ginant savo pažeistas teises ir per protingą laiką nesikreipė į teismą. Individualių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėja nenurodė.
Dėl pareiškėjos reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti nurodo, kad šį klausimą spręsti diskrecijos teisė suteikta VSDFV, kaip viešojo administravimo institucijai, teismui ši teisė nėra suteikta (b. l. 38-42).
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai R. J. VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2009-03-09 sprendimu Nr. 10.33.C-8654 nuo 2009-01-06 iki gyvos galvos buvo paskirta 1 020,79 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 43), kuri, pareiškėjai įgijus papildomai draudimo stažą, VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2011-01-26 sprendimu Nr. 10.33.C-1759 buvo perskaičiuota ir nuo 2011-01-06 paskirta 1 068,69 Lt senatvės pensija, nurodant, kad ji bus perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (b. l. 44).
Pareiškėja 2014-11-26 su prašymu išduoti pažymą apie 2010–2011 metais mokėtos ir perskaičiuotos pensijos dydį, kreipėsi į VSDFV Kauno 2 pensijų skyrių (b. l. 45), kuris 2014-12-04 raštu pateikė pareiškėjai informaciją apie jai per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 apskaičiuotą ir mokėtą senatvės pensiją (b. l. 5-7).
Pareiškėja 2015-01-22 su prašymu, gautu 2015-01-27, kreipėsi į VSDFV, prašydama išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 9 296,98 Lt, susidariusią 2010–2011 metų laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų taikymo (b. l. 53).
VSDFV 2015-02-06 sprendime Nr. (6.5)I-848, atsakydama į pareiškėjos prašymą, nurodė, kad ji praleido terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti, pasiūlė pareiškėjai iki 2015-03-10 pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą praleido dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, ir sudarančius pagrindą jį atnaujinti, pateikus įrodymus, prašymas būtų sprendžiamas iš naujo (b. l. 51-52).
Pareiškėja, atstovaujama atstovės advokatės Marinos Laurinaitienės, 2015-03-06 (gautas 2015-03-09) kreipėsi į VSDFV su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti ir išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 54-55).
VSDFV ginčijamame 2015-03-13 sprendime Nr. (6.5)I-1692, atsakydama į pareiškėjos 2015-01-22 ir 2015-03-06 prašymus, įvertindama pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis bei atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti ir pareiškėjos 2015-01-22 ir 2015-03-06 prašymų ta apimtimi, kuria prašoma išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, nusprendė nenagrinėti (b. l. 56-58).
Ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2015-03-13 sprendimo Nr. (6.5)I-1692, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos išmokėjimo paduoti ir nuspręsta nenagrinėti pareiškėjos 2015-01-22 ir 2015-03-06 prašymų, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo išnagrinėti minėtus prašymus. Taip pat pareiškėja prašo atnaujinti terminą skundui VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o nuo 2010-01-01 ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 1 str. 2 d. 5 p. nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą <...>.
Pensijų įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013-01-01) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013-02-08) 103 p. buvo nustatyta, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.
Pensijų įstatymo 45 str. (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 str. 1 d. nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas. Asmens teisės kreiptis į teismą tinkamas įgyvendinimas įstatymų nustatytais atvejais gali būti saistomas būtinybės iš pradžių pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuriai, savo ruožtu, taip pat yra nustatyti tam tikri reikalavimai, inter alia susiję su atitinkamų terminų laikymusi. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pasisakydamas dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas iš esmės faktinėmis aplinkybėmis analogišką administracinę bylą, 2014-06-17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-918/2014 nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.
Kaip nustatyta bylos medžiaga (b. l. 5-7), pirmoji senatvės pensija sumažinta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Pareiškėja į VSDFV su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kreipėsi 2015-01-22 (b. l. 53), o su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl skyriaus veiksmų paduoti ir senatvės pensijos nepriemokos už 2010–2011 metus išmokėjimo kreipėsi 2015-03-06, t. y. akivaizdžiai praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 6 str. ir 8 str. pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja 2015-03-06 prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, kad pripažįsta praleidusi terminą skundui paduoti, tačiau mano, jog terminą praleido dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių. Iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo ji neturėjo pagrindo manyti, kad teisės aktai, kuriais remiantis jai perskaičiuojama senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijai, be to, teisinės situacijos neaiškumas (teisės aktų apskundimo tvarkos ir terminų, įstatymų leidėjo neveikimas) turėjo įtakos dėl jos nesikreipimo į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos. Joks teisės aktas dėl jos pensijos perskaičiavimo nebuvo priimtas, o perskaičiuojant kiekvieną mėnesį jai mokėtinos pensijos dydį, tiesiogiai buvo taikytos Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatos. Taip pat manė, kad sumažintos pensijos bus kompensuotos nustatant kompensavimo mechanizmą (b. l. 54-55).
Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad sprendimų pensijų klausimais apskundimui įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (2014-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. Al43-816/2014 ir kt.). Pareiškėjos argumentai, kad apie senatvės pensijos sumažinimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012-02-06 priėmus nutarimą, nesudaro pagrindo atnaujinti skundo VSDFV padavimo terminą, kadangi pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena ir laikoma ta objektyvia aplinkybe, nuo kurios skaičiuojamas šis terminas, nes būtent tada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Minėta, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2010-01-01 teritoriniam skyriui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Teikdama prašymą VSDFV pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, VSDFV ginčijamu 2015-03-13 sprendimu Nr. (6.5)I-1692 pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir paliko nenagrinėtus pareiškėjos 2015-01-22 ir 2015-03-06 prašymus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant analogiško pobūdžio bylas dėl termino atnaujinimo galimybės ne kartą buvo pažymėta, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Šiuo atveju pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju jokių svarbių individualaus pobūdžio aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nenurodė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (nutartys administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015 ir kt.)
Atsižvelgiant į išdėstytą, pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą jame nurodytais ar kitais argumentais nėra, skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį, kad 2015-08-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, nustatantis praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjai bus kompensuojama dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. taikymo sumažinta senatvės pensijos dalis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos R. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.