- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-14
- Bylos Nr.
- A-525-386-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- M. N.
- Atsakovas
- Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Advokatai
- Tomas Puzinas
- Kategorijos
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. (M. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. N. skundu (t. I, b.l. 3–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1667V „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) esantis želdynas priskirtas bendro naudojimo teritorijai.
Nurodė, kad jis yra mirusios N. Z., kuriai Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 2.4.-01-5991 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei N. Z.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2.4.-01-5991) atkurtos nuosavybės teisės į M. S. iki nacionalizacijos turėtą žemės dalį, grąžinant natūra 0,0510 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, testamentinis paveldėtojas. N. Z. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,75 ha žemės, o turėtoje vietoje yra laisvos valstybinės žemės, dėl to 2008 m. spalio 10 d. raštu kreiptasi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Vilniaus AVA) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius), prašant paaiškinti, kodėl nepriimti sprendimai dėl likusios žemės grąžinimo. Žemėtvarkos skyrius 2008 m. gruodžio 3 d. rašte Nr. S22-1064 pranešė, kad prašymas persiųstas nagrinėti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto plėtros departamentui. 2009 m. sausio 19 d. kreiptasi į Administracijos Miesto plėtros departamentą dėl teritorijoje, kurioje M. S. iki nacionalizacijos turėjo žemės, suformuotų sklypų dokumentacijos pateikimo. 2009 m. sausio 28 d. gautas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. 329V, kuriame leista Administracijos Miesto plėtros departamentui parengti detalųjį planą teritorijoje greta sklypo (duomenys neskelbtini), prie šio sprendimo pridėtos detaliojo plano rengimo sąlygos, taip pat gautas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 1667V su pridėtu brėžiniu, kuriame matyti, jog dalis nurodytos teritorijos (želdynas) priskirta bendrojo naudojimo teritorijai. Taip pat nurodyta, jog, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punktu, tokia teritorija priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama. Pažymėjo, jog detaliajame plane bendro naudojimo teritorijai želdynas priskirtas nepagrįstai, kadangi jis bendroms gyventojų reikmėms nenaudojamas, nenustatyta jokio poreikio ar ketinimų naudoti jį visuomenės reikmėms, be to, rekreacijai ar kitokioms bendroms reikmėms želdynas netinkamas (jo plotas tik 0,2445 ha). Pagal detaliojo plano rengimo sąlygas, išduotas kartu su Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 329V, reikalinga vertinti urbanistinį-aplinkosauginį ir gyventojų bei ūkinių subjektų aprūpinimo infrastruktūra, būstu aspektus, o ne teritorijos naudojimo bendroms reikmėms ar kitus aspektus. Be to, pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą nagrinėjamoje teritorijoje numatytos tik vidutinio užstatymo intensyvumo gyvenamosios teritorijos, o teritorijų visuomenės poreikiams nenumatyta, taip pat pažymėtina, kad detalusis planas turi neprieštarauti bendrajam planui.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (t. II, b.l. 24–28) prašė administracinę bylą nutraukti, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punktu, o tuo atveju, jeigu teismas bylą nuspręstų nagrinėti iš esmės – atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog Sprendimu Nr. 2.4-01-5991 N. Z. (pareiškėjas yra testamentinis N. Z. paveldėtojas) buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 0,0510 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl jau 2008 m. birželio 3 d. pareiškėjas galėjo ir kaip rūpestingas asmuo turėjo žinoti apie tai teritorijai 2000 m. rugpjūčio 31 d. patvirtintą detalųjį planą. Pareiškėjas padavė skundą akivaizdžiai praleidęs ABTĮ įtvirtintą terminą ir neprašo jo atnaujinti, todėl skundas turėtų būti atmestas ir administracinė byla pagal pareiškėjo skundą nutraukta. Pareiškėjui įrodžius ir teismui pripažinus, kad nepraleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas ginčyti detalųjį planą, reikalavimas panaikinti Sprendimo Nr. 1667V dalį, kuria teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) esantis želdynas priskirtas bendro naudojimo teritorijai, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgė į ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokia jo teisė ar įstatymų saugomas interesas buvo pažeisti skundžiamo Sprendimo dalimi, nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų subjektinės teisės/saugomo intereso buvimą, jos/jo pažeidimą ginčijamo sprendimo dalimi. Remdamasis ABTĮ 92 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A5-473/2003), nurodė, jog pareiškėjas turi aiškiai suformuluoti prašymą, nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas Nr. 1667V yra neteisėtas ir prašė panaikinti Sprendimo Nr. 1667V dalį, tačiau nenurodė, kaip skundo tenkinimo atveju teismo sprendimas turėtų įtakos jo teisėms ar kaip būtų apginta pažeista subjektinė teisė. Be to, nesuprantama, kodėl pareiškėjas, siekdamas įrodyti Sprendimo dalies neteisėtumą, remiasi dabar galiojančiu Vilniaus miesto savivaldybės bendruoju planu, patvirtintu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519. Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, galiojančiame bendrajame plane numatyti sprendiniai taikomi tik į ateitį, o ne atgal. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnį ir pažymėjo, jog skundžiamas detalusis planas buvo rengiamas, vadovaujantis Vilniaus miesto tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano tvirtinimo“ patvirtintu Vilniaus miesto bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas), kurį sudarė grafinė medžiaga ir tekstinė dalis – sprendimo Nr. 292 priedas (toliau – ir Priedas). Skundžiamu Sprendimu buvo nustatytas konkretus teritorijos prie (duomenys neskelbtini) naudojimo ir tvarkymo režimas, t. y. atsižvelgiant į Bendrajame plane nustatytus sprendinius, dalis teritorijos buvo suplanuota kaip gyvenamoji, o dalis teritorijos, atsižvelgiant į esamą situaciją, kaip bendro naudojimo teritorija – želdynas. Priedo 2.2.2.4 punkte nurodyta, kad Bendrojo plano grafinėje medžiagoje (brėžinyje) nurodytas prioritetinis teritorijos naudojimo pobūdis, apibrėžta, kokios kitos žemės naudojimo paskirtys ar pobūdžiai gali būti leisti šioje teritorijoje. Žemės naudojimo pobūdis nustatytas tik didesniems nei 1 ha plotams. Mažesnės teritorijos neakcentuojamos. Bendrajame plane detaliai suplanuota teritorija patenka į gyvenamąją teritoriją. Priedo 20-21 puslapiuose pateiktoje lentelėje aiškiai nurodyta, kad teritorijose, kurios Bendrojo plano brėžinyje pažymėtos kaip gyvenamosios teritorijos, galimi kiti naudojimo pobūdžiai, tokie kaip: teritorijos visuomeniniams objektams, bendrojo naudojimo, bendrojo naudojimo želdynams ir kitos. Taip pat Priedo 5.2.4.2 punkte nustatyta, kad rengiant miesto dalių, mikrorajonų detaliuosius planus, gyvenamosiose teritorijose turi būti nustatyti plotai želdynams. Tiek detaliojo plano rengimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo dienai ginčijamoje teritorijoje želdynas egzistuoja kaip natūraliai susiformavęs. Pažymėjo, jog Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, vertindamas pateiktą svarstymui projektą „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“, išvadoje Nr. 1909 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio aplinkai požiūriu“ nurodė, jog būtina planuojamoje teritorijoje išsaugoti bendro naudojimo želdyną, raiškias reljefo formas, augančius želdinius (būtent teritorijoje, kurią ginčija pareiškėjas), ir nepritarė sklypo formavimui esamų želdynų vietoje. Todėl pareiškėjo teiginiai, jog ginčijamoje teritorijoje Bendrajame plane nebuvo numatyti plotai želdynams yra visiškai nepagrįsti ir turėtų būti atmesti. Teigė, jog pareiškėjo teiginiai, kad detaliajame plane bendro naudojimo teritorijai priskirtas želdynas nepagrįstai, kadangi jis bendroms gyventojų reikmėms nėra naudojamas, nenustatyta jokio poreikio ar ketinimų naudoti jį visuomenės reikmėms, rekreacijai ar kitokioms bendroms reikmėms želdynas netinkamas neva dėl jo mažo ploto (į detaliai suplanuotą teritoriją patenkančio želdyno – miško plotas yra 0,2445 ha, tačiau bendras želdyno plotas yra daug didesnis), visiškai nepagrindžia fakto, kad detalusis planas neatitiko jo rengimo ir tvirtinimo metu galiojusio Bendrojo plano sprendinių. Akivaizdu, kad greta želdyno esančių sklypų, taip pat juose esančių statinių (patalpų) savininkai ar naudotojai yra suinteresuoti, kad želdynas egzistuotų kaip bendro naudojimo teritorija ir šis plotas būtų naudojamas bendroms gyventojų reikmėms. Pabrėžė, jog teritorijos prie (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas) buvo rengiamas ir tvirtinamas, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, reglamentavusiais teritorijų planavimo procesą. Atsižvelgė į Detaliojo plano rengimo metu galiojusių Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio bei Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių 23 punkto redakcijų nuostatas ir nurodė, jog teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija, patikrinusi Detaliojo plano projektą, nustatė, kad projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo tvarka atitiko Teritorijų planavimo įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimus ir teikdama patikrinimo išvadą tvirtinančiai detalųjį planą institucijai siūlė tvirtinti projektą „Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detalusis planas“. Be to, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad Detalusis planas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, jog detalusis planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja tuo metu galiojančiam Bendrajam planui arba yra pažeista nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų. Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių detaliojo plano rengimo, derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūrų pažeidimų, Detaliojo plano sprendinių neatitikimo tuo metu galiojusiam Bendrajam planui, teritorijų planavimo ar statybos normų reikalavimams, todėl pripažinti Detaliojo plano dalį neteisėta ir juo labiau ją panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo reikalavimą, dėl Detaliojo plano neteisėtumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVA (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) atsiliepimu į skundą (t. II, b.l. 21–22) prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.
Nurodė, kad pareiškėjas nereiškia reikalavimų Vilniaus AVA, todėl savo pozicijos dėl pareiškėjo skundo tenkinimo ar atmetimo nepateikė, kartu informuodamas, kad Žemėtvarkos skyrius 2008 m. spalio 24 d. gavo pareiškėjo prašymą dėl papildomo žemės sklypo suformavimo iki nacionalizacijos valdytoje žemėvaldoje (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Žemėtvarkos skyrius 2008 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. S17-145 kreipėsi į Administraciją dėl galimybės papildomai suformuoti laisvą (neužstatytą) žemės sklypą grąžinimui natūra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1990V „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) namu, ribų ir ploto tvirtinimo“ patvirtintas ir grąžintas 510 kv. m ploto žemės sklypas. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. sausio 12 d. rašte Nr. A51-479(2.142.8-MP9) informavo, kad iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldos ties (duomenys neskelbtini) vietoje yra Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 329V „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos masto detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtintas detalusis planas, kurio sprendiniai priskiria minėtoje teritorijoje esančią žemę valstybės išperkamai ir natūra negrąžinamai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (t. III, b.l. 113–133) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 5 d. raštu Nr. I-1296/09, adresuotu Vilniaus miesto savivaldybei, prašė skubiai pateikti informaciją, kada M. N. sužinojo apie Sprendimo dalį, kuria teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) esantis želdynas priskirtas bendro naudojimo teritorijai, ar Sprendimo kopija buvo išsiųsta pareiškėjui, jeigu taip, ar buvo išsiųsta registruotu laišku. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. kovo 6 d. rašte Nr. A51-5420-5420(2.15.1.21-MP2) informavo teismą, jog M. N. dėl Sprendimo į Vilniaus miesto savivaldybės Personalo departamento archyvą nesikreipė, su raštu pateikė teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano kopiją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 18 d. raštu Nr. I-1296-2009, adresuotu Administracijos Miesto plėtros departamentui, prašė skubiai pateikti informaciją, ar M. N. 2009 m. sausio 19 d. kreipėsi į Administracijos Miesto plėtros departamentą ir ar jam buvo pateiktas atsakymas, jeigu taip – pateikti Administracijos Miesto plėtros departamento atsakymą ir dokumentus, pateiktus prie atsakymo, taip pat pateikti duomenis, ar Sprendimas buvo skelbtas viešai. Administracijos Miesto plėtros departamentas 2009 m. kovo 24 d. rašte Nr. A51-6672(2.5.1.15-MP8) patvirtino, jog M. N. 2009 m. sausio 19 d. kreipėsi į Administracijos Miesto plėtros departamentą dėl dokumentų pateikimo, t. y. dėl Vilniaus miesto valdybos 1999 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 329V, taip pat nurodė, kad, pažiūrėjus teritorijos greta sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano dokumentus, paaiškėjo, kad sprendimas Nr. 329V yra dėl leidimo rengti detalųjį planą, o pats detalusis planas patvirtintas Sprendimu. M. N. buvo pateiktas Sprendimas bei Detaliojo plano pagrindinis brėžinys, dokumentus 2009 m. sausio 28 d. gavo jo advokatas M. V. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie skundžiamą Sprendimą tiesiogiai sužinojo 2009 m. sausio 28 d., todėl vertintina, jog jis termino skundui paduoti nepraleido.
Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra testamentinis N. Z. turto paveldėtojas, taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad N. Z. pretendavo į buvusios savininkės M. S. žemę, į kurią dabar pretenduoja M. N. Padarė išvadą, jog pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą, siekdamas atgauti jį natūra. Toks pareiškėjo interesas turi būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl negali būti vertinama, jog pareiškėjas neturi teisės teisme ginti savo teisėto intereso bei skųsti Sprendimą, kuris užkerta kelią jam susigrąžinti ginčo sklypą natūra. Konstatavo, jog pareiškėjas turi teisę skųsti Sprendimą.
Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje sprendžiamas Sprendimo teisėtumas tik tuo aspektu, kuriuo teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) esantis želdynas priskirtas bendro naudojimo teritorijai, o nėra sprendžiami šio sprendimo priėmimo procedūrų teisėtumo klausimai – jie nėra ginčijami. Be to, Detalusis planas viešai buvo apsvarstytas su visuomene, todėl Sprendimo priėmimo procedūrų teisėtumas jau nebegali būti ginčijamas teisme, nes yra praleisti skundo teismui padavimo terminai. Nurodė, kad įvertino tai, jog pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą, siekdamas atgauti jį natūra, jog toks pareiškėjo interesas turi būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, jog būtent dėl šio konkretaus intereso jis skundo padavimo teismui termino nepraleido. Pabrėžė, jog pareiškėjas Sprendimo teisėtumą tuo aspektu, kuriuo teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) esantis želdynas priskirtas bendro naudojimo teritorijai, ginčija vieninteliu argumentu, kad minėta teritorija nepasitarnauja viešajam interesui turėti bendro naudojimo teritoriją (nes rekreacijai ar kitokioms bendroms reikmėms minėtas želdynas netinkamas (jo plotas tik 0,2445 ha)), kad viešasis interesas – atkurti nuosavybės teises pareiškėjui į ginčo sklypą natūra yra svaresnis negu minėtas viešasis interesas. Pažymėjo, kad ekspertizės akte konstatuota, jog tiriamuoju Detaliuoju planu suplanuoti želdynai tenkina rekreacinius visuomenės poreikius: teritorija skirta poilsiui, pasivaikščiojimams, grožėtis vietovaizdžiu. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad teritorijoje, esančioje prie žemės sklypo, adresu Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miestas, (duomenys neskelbtini), yra galimybė suformuoti gyvenamųjų namų statybai tinkamą sklypą, tuo nepažeidžiant konkretaus realaus visuomenės poreikio (intereso) turėti viešojo (bendrojo) naudojimo želdinius, kurį užtikrina dabar suformuotas želdynas. Be to, prie galimai naujai suformuotino sklypo turėtų būti tiesiamas automobilių kelias, šį kelią galima būtų nutiesti praktiškai nepanaudojant želdynų teritorijos, sutapatinant jį su šiuo metu egzistuojančiu pėsčiųjų ir dviratininkų taku. Sklypo suformavimas neprieštarautų Bendrojo plano sprendiniams, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų ir jo sprendinių tvirtinimo“ patvirtintiems Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniams. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad kiekviena statyba želdynų teritorijoje daro įtaką ekosistemoms ir biologinei įvairovei, gamtinei rekreacinei aplinkai, kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai ir kraštovaizdžio estetinei kokybei, kad teismo ekspertas neturi specialiųjų žinių įvertinti šį poveikį, tačiau konstatuoja, kad jam nėra žinomos statybos normos, kurios būtų susijusios su šiomis poveikio aplinkai rūšimis ir kurios būtų pažeistos suformuojant tiriamojoje teritorijoje žemės sklypą gyvenamajai statybai. Teismas pabrėžė, kad, nors (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal ekspertizės aktą, esą, yra galimybė suformuoti gyvenamųjų namų statybai tinkamą sklypą, tačiau vertino, kad tuo būtų pažeistas realus (ne menamas), konkretus visuomenės poreikis turėti želdinius Vilniaus mieste, toje ginčo teritorijoje, taip pat Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 3 straipsnio principinės nuostatos, kad želdynuose ir želdiniuose saugoma biologinė įvairovė; formuojamas gamtinis karkasas šalies, rajono, miesto (ar jo dalių) mastu, kuriama vientisa tolygi želdynų sistema miestuose, miesteliuose ir kaimo kraštovaizdyje; išlaikomi užstatytų ir atvirų, gyventojų poilsiui ir sveikatingumui skirtų teritorijų optimalūs ploto santykiai (nustatyti pagal galiojančias normas), ekologiniai ir estetiniai ryšiai; išlaikomas istorinių želdynų ir juose arba greta jų esančių pastatų ansamblių ar kompleksų ir jų tarpusavio funkcijų vientisumas; pertvarkant esamus želdynus ir kuriant naujus, įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė. Įvertinęs Želdynų įstatymo 2 straipsnio 22 dalį, pareiškėjo skunde pateiktą argumentą, kad teritorija nepasitarnauja viešajam interesui turėti bendro naudojimo teritoriją, nes rekreacijai ar kitokioms bendroms reikmėms minėtas želdynas netinkamas (jo plotas tik 0,2445 ha), įvertino kaip absoliučiai nepagrįstą, neatitinkantį Želdynų įstatymo 2 straipsnio 22 dalies nuostatos. Be to, toks argumentas įrodinėjamas „klasikine“ circulus vitiosus (lot. ydingas ratas) įrodinėjimo technika: pasak pareiškėjo, želdynas, būdamas 0,2445 ha ploto, nėra tinkamas bendroms reikmėms, o suformavus gyvenamųjų namų statybai tinkamą sklypą (dėl to sumažinant želdyno plotą), jis tebebūtų tinkamas želdynas, tenkinantis bendrąsias visuomenės reikmes. Pabrėžė, jog ginčo sklypas bylos nagrinėjimo metu ypač atitinka konkretų, realų visuomenės poreikį turėti želdyną, naudojamą bendruomenės poreikiams, nes aplinkui yra daug daugiabučių namų, kuriuose gyvena pakankamai didelis skaičius žmonių, minėtame želdyne, prie kurio organiškai prisišliejusi vaikų žaidimo aikštelė, žaidžia vaikai. Įrengus toje vietoje dar vieną gyvenamųjų namų statybai tinkamą sklypą, teismo požiūriu, būtų pernelyg pažeista viešoji miesto erdvė – želdynas. Viešasis poreikis – minėto želdyno naudojimas bendroms reikmėms buvo įvertintas specialiuoju dokumentu, o būtent – Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 1999 m. rugsėjo 22 d. išvada Nr. 1909 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio aplinkai požiūriu“. Tuo tarpu ekspertizės akte tėra konstatuota, kad kiekviena statyba želdynų teritorijoje daro įtaką ekosistemoms ir biologinei įvairovei, gamtinei rekreacinei aplinkai, kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai ir kraštovaizdžio estetinei kokybei, kad teismo ekspertas neturi specialiųjų žinių įvertinti šį poveikį, tačiau konstatuoja, kad jam nėra žinomos statybos normos, kurios būtų susijusios su šiomis poveikio aplinkai rūšimis ir kurios būtų pažeistos suformuojant tiriamojoje teritorijoje žemės sklypą gyvenamajai statybai. Konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Akcentavo, kad M. N. turi teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą ir kitais Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pagrįstais būdais, o ne natūra.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. III, b.l. 137–141), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos teismas sprendime neatsižvelgė į viešojo intereso – atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą – apsaugą. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 2 straipsniu, pabrėžia, jog nuosavybės teisių į okupacinės valdžios nusavintą nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra vienas iš prioritetinių viešųjų interesų. Akivaizdu, jog, rengiant ir tvirtinant Detalųjį planą ir jo sprendinius, toks viešasis interesas buvo pažeistas. Teritorijoje, kurioje yra pareiškėjui natūra grąžintina žemė, atsakovas paėmė dalį pareiškėjui grąžintinos žemės visuomenės ir privačiom reikmėm. Be to, kompetentingi specialistai, patikrinę Detaliojo plano sprendinius, nustatė, jog viešojo intereso ir pareiškėjo teisių pažeidimai gali būti iš dalies pašalinti, nepažeidžiant visuomenės poreikio turėti tokioje teritorijoje bendrojo naudojimo želdynus. Tokią išvadą patvirtina teismo eksperto prof. S. M. 2009 m. spalio 30 d. Teismo ekspertizės aktas (toliau – ir Ekspertizės aktas). Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Ekspertizės akte pateiktas specialistų išvadas, privalėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus (2001-04-02 nutarimas), kad paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.
2. Teigia, kad Sprendimu bendro naudojimo želdynams priskirtoje teritorijoje, suformavus Ekspertizės akte apibūdintus sklypus, visuomenės interesas turėti bendrojo naudojimo želdynus, bus išsaugotas. Ekspertizės akto išvados patvirtina, jog ginčo teritorijoje gali būti suformuotas papildomas žemės sklypas, skirtas statybai, o tokio sklypo suformavimui bus reikalinga tiktai 0,055 ha teritorija. Tuo tarpu likusioje Sprendimu bendriems želdiniams priskirtoje teritorijos dalyje želdynai (visuomenės poreikis tokiems želdynams) bus išsaugoti.
3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pateikė atskirus Ekspertizės akto teiginių išaiškinimus, tačiau neatsižvelgė į galutines išvadas, kuriose konstatuota, jog ginčo teritorijoje yra galimybė suformuoti sklypą gyvenamųjų namų statybai, nepažeidžiant realaus visuomenės poreikio (intereso) turėti viešojo (bendrojo) naudojimo želdinius, kurį užtikrina dabar suformuotas želdynas.
4. Nesutinka su teismo teiginiu, jog ginčo sklypas bylos nagrinėjimo metu ypač atitinka konkretų realų visuomenės poreikį turėti želdyną, kadangi aplinkui yra daug daugiabučių namų, kuriuose gyvena pakankamai didelis kiekis žmonių. Pabrėžia, jog dalį tokių daugiabučių gyvenamųjų namų leista statyti būtent Detaliojo plano pagrindu. Akivaizdu, jog atsakovo veiksmais, t. y. ginčijamu Sprendimu patvirtintais Detaliojo plano sprendiniais, buvo padidintas visuomenės interesas turėti didesnį želdynų plotą, tačiau tai buvo atlikta, ignoruojant kitą viešąjį interesą – nuosavybės teisių į nusavintą turtą atkūrimą. Patenkinus pareiškėjo skundą, toks pažeidimas būtų bent iš dalies pašalintas.
5. Nesutinka, kad viešas poreikis turėti bendro naudojimo želdyną buvo įvertintas specialiu dokumentu – Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 1999 m. rugsėjo 22 d. išvada Nr. 1909. Tokia išvada buvo pateikta, nevertinant įstatyminės valstybės pareigos atkurti nuosavybės teises į nusavintą turtą.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b.l. 149–154) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
Šalies argumentai
1. Teigia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir kurios nebuvo suformuluotos pareiškėjo skunde bei išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, todėl jos, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A17-747/2007, A756-36/2009), apeliacinės instancijos teisme neturėtų būti vertinamos.
2. Pabrėžia, jog ginčijama želdyno teritorija neabejotinai ir neginčijamai užtikrina visuomenės, ypač aplinkinių gyventojų, rekreacinius poreikius, saugo nuo oro taršos, triukšmo ir kita. Detaliojo plano sprendiniai buvo svarstyti viešai su visuomene, kompetentingomis institucijomis ir buvo išreikštas aiškus visuomenės poreikis turėti bendro naudojimo želdyną.
3. Remdamasis Atkūrimo įstatymo nuostatomis (4 str. 2 d., 12 str. 3 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A7-276/2004, A146-572/2010, A11-263/2003, A5-1186/2006), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, pabrėžia, jog tuo atveju, jeigu nustatoma, kad teritorijoje, kurioje yra prašomas grąžinti natūra sklypas, yra patvirtintas detalusis planas ar kitas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka parengtas to žemės sklypo planas, pagal kurį prašomas grąžinti natūra sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto pagrindu, prašomas grąžinti sklypas turi būti vertinamas kaip negrąžintinas natūra ir išperkamas valstybės.
4. Pabrėžia, jog iki 2002 m. balandžio 19 d. galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į žemę natūra miesto teritorijoje, išskyrus žemę prie turimų statinių. Byloje nėra duomenų, kad ginčo teritorijoje pareiškėjas būtų turėjęs kokių nors statinių, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, neturėjo pareigos atsižvelgti į tą aplinkybę, jog detaliai planuojamoje teritorijoje dalis žemės iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė pareiškėjui, nes atsakovo tokia aplinkybė pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A525-39/2009) niekaip nesaistė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo patvirtintas teritorijos prie (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detalusis planas. Pareiškėjas ginčija šio akto dalį, kuria teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) esantis želdynas priskirtas bendro naudojimo teritorijai, kadangi jis siekia atsikurti nuosavybės teises į dalyje tokios teritorijos iki nacionalizacijos M. S. priklausiusį žemės sklypą. Pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kad bendro naudojimo teritorijai priskirtas želdynas yra per mažas naudoti pagal paskirtį, be to, nėra viešojo poreikio tokiam želdynui ir jo priskyrimui prie bendro naudojimo teritorijos. Be to, šiuo atveju viešasis interesas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra svarbesnis nei konkretus viešasis interesas ginčo teritorijoje turėti bendro naudojimo teritorijai priskirtą želdyną.
Pirmiausia, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos medžiagą bei taikytinų teisės aktų nuostatas, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas praleido skundo dėl Sprendimo dalies panaikinimo padavimo teismui terminą, taip pat pareiškėjas vertintinas kaip suinteresuotas asmuo, t.y. kaip asmuo, galintis kreiptis į teismą dėl Sprendimo dalies panaikinimo.
Vertinant ginčijamu Sprendimu patvirtinto Detaliojo plano dalies teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti vertinami būtent Sprendimo priėmimo, o ne kreipimosi su skundu į teismą metu galioję teisės aktai.
Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos 20 straipsnio 4 dalis nustatė, jog detalusis planas (programa ir sprendiniai) turi neprieštarauti galiojančiam bendrajam planui. Pareiškėjas teigė, kad šiuo atveju Detalusis planas prieštaravo galiojusiam Bendrajam planui, nes pastarajame ginčo teritorijoje nebuvo numatytos bendro naudojimo teritorijos. Byloje pateiktas 2009 m. spalio 30 d. ekspertizės aktas, kaip ir kita byloje pateikta medžiaga, patvirtina, kad nors ginčo teritorija Bendrajame plane (Bendrojo plano, galiojusio iki 2004 m. fragmentas, t. II, b.l. 36) pažymėta kaip gyvenamoji daugiaaukščių statinių teritorija, tačiau tokioje teritorijoje galėjo būti numatyti želdynai, o toks želdyno ginčo teritorijoje priskyrimas bendro naudojimo teritorijai neprieštarauja Bendrojo plano, galiojusio Sprendimo priėmimo metu, sprendiniams.
Pareiškėjas taip pat teigė, jog ginčo teritorijai nėra visuomeninio poreikio, t. y. tokia teritorija neturėjo būti priskirta bendro naudojimo teritorijai. Tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, bylos medžiaga, įskaitant ir Detaliojo plano sprendinių viešo svarstymo procedūros dokumentus, vienareikšmiškai patvirtina, kad šiuo atveju egzistavo ir egzistuoja visuomenės interesas, jog ginčo želdynas būtų priskirtas bendro naudojimo teritorijai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir dokumentus bei pagrįstai pripažino tokius pareiškėjo argumentus nepagrįstais. Pastebėtina, jog Ekspertizės akte, kuriuo remiasi pareiškėjas, taip pat aiškiai nurodyta, kad Detaliuoju planu suplanuoti želdynai tenkina rekreacinius visuomenės poreikius: teritorija skirta poilsiui, pasivaikščiojimams, grožėtis vietovaizdžiu (t. III, b.l. 70). Todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl netinkamo želdyno ploto nepatvirtinti bylos medžiaga. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatytos būtent Sprendimo priėmimo metu galiojusių teisės aktų nuostatos, kurios būtų buvusios pažeistos, dėl to kad bendro naudojimo teritorijai priskirtas 0,2445 ha želdynų plotas.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas naikintinas, nes viešasis interesas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra šiuo atveju prioritetinis viešojo intereso, kad ginčo želdynas būtų priskirtas bendrojo naudojimo teritorijai, atžvilgiu. Pastebėtina, jog Atkūrimo įstatymas aiškiai įtvirtino, kad tais atvejais, kai žemė, į kurią nuosavybės teise pretenduoja atkurti piliečiai, iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta, inter alia, žemės sklypų, numatomų naudoti bendroms gyventojų reikmėms, savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui (Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p.), tokia žemės yra valstybės išperkama. Todėl pareiškėjo argumentai dėl viešojo intereso pažeidimo nagrinėjamu atveju vertintini kritiškai, nes Atkūrimo įstatymas prioritetą suteikia viešiesiems interesams, o ne privatiems.
Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Todėl atitinkamai buvo pakeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos, numatant, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, inter alia, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja (5 str. 2 d. 1 p.) (redakcija įsigaliojusi nuo 2002-04-19). Todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentais, kad net ir tuo atveju, jeigu jis būtų galėjęs pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą natūrą, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu (2000-08-31) įgaliotos valstybės institucijos privalėjo į tai atsižvelgti ir atitinkamai nerengti Detaliojo plano, kuriuo dalis žemės, į kurią pareiškėjas siekia atsikurti nuosavybės teises natūra, priskirta bendro naudojimo želdynui, kadangi tuo metu galioję teisės aktai nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises natūra į pareiškėjo pageidaujamą žemės sklypą.
Taip pat pažymėtina, jog šiuo atveju sprendžiamas būtent Sprendimo ir juo patvirtinto Detaliojo plano dalies atitikimo teisės aktų reikalavimams ir aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentams klausimas. Šiuo atveju nesprendžiama, ar ginčo teritorijoje apskritai galėjo ar galėtų būti suformuotas sklypas gyvenamųjų namų statybai. Tokios aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis, tvirtinant Detalųjį planą nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, o Detalusis planas neprieštarauja aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentams, negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo M. N. (M. N.) apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.