Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-07 · Administracinė byla Nr. I-1648-394/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-07
Bylos Nr.
I-1648-394/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00971-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
D. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1648-394/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00971-2017-3Procesinio sprendimo kategorija 20.4.;55.1.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 7 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,dalyvaujant pareiškėjui D. M.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017 m. kovo 29 d. iki skundo padavimo dienos netinkamomis sąlygomis, Šiaulių TI neužtikrino higienos normos reikalavimų, kamerose nebuvo 3,6 kv. m. laisvo ploto vienam asmeniui. Neatitiko dirbtinė dieninė-naktinė apšvieta, ant langų uždėtos grotos, todėl neįmanoma išvėdinti kamerų natūraliu būdu, nes neatsidaro langai, kamerose buvo pelėsis bei grybelis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą – nepatogumus, orumo pažeminimą, depresiją, emocinius išgyvenimus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad pelėsis buvo tik kameroje Nr. 94, kitose pelėsio nebuvo, netinkamas apšvietimas buvo tik kamerose Nr. 7 ir 94, dėl drėgmės kamerose atsirado odos išbėrimas, ką nustatė gydytojas jam nuvykus į Marijampolės PN.

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (60 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (46-53 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017-04-03 iki 2017-05-23 skirtingose kamerose, kuriose jam teko nuo 3,66 iki 9,12 kv. m. Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, šis reikalavimas nustatytas įsakyme, reikalavimas neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto nėra įtvirtintas. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kameroje kalinčių asmenų privatumą.

Atsakovas nurodo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2017-04-25 atliko kamerų Nr. 83 ir 94 patikrinimą, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas, kameroje Nr. 94 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka normas (kameroje Nr. 83 nematuota), užfiksuotas nežymus vizualiai matomas pelėsis kameroje Nr. 94. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams, be to, pats pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuojama, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant jam tinkamas gyvenimo sąlygas. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos normos nustatyti reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini. Šiaulių TI kameros vėdinamos per langus, toks patalpų vėdinimo būdas nepažeidžia higienos normos reikalavimų.

Atsakovas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui - 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui - 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui - 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo D. M. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2017-03-29 iki 2017-06-09, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2017-06-20 pažymos Nr. 60/09-23456 (8-9 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. M. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2017-04-03 iki 2017-05-23, viso 41 dieną, skirtingose gyvenamosiose kamerose (Nr. 7, 31, 83, 93 ir 94) su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 iki 9,11 kv. m. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą (nuo 18,23 iki 23,05 kv. m.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 2 iki 6), teismas nustatė, kad visas dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus (8-9 b. l.) ir duomenis apie sanitarinių mazgų užimamus plotus Šiaulių TI kamerose (11-12 b. l.). Teismas, išanalizavęs šiuos duomenis ir įvertinęs kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 7, kurios plotas be sanitarinio mazgo yra 20,25 kv. m. (21,98 – 1,727 kv. m.), kai joje buvo laikomi daugiausia 6 asmenys, pareiškėjui teko 3,37 kv. m., kameroje Nr. 31, kurios plotas be sanitarinio mazgo yra 20,34 kv. m. (21,94 – 1,604 kv. m.), kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, pareiškėjui teko 4,06 kv. m., kameroje Nr. 83, kurios plotas be sanitarinio mazgo yra 21,47 kv. m. (23,05 – 1,577 kv. m.), kai joje buvo laikomi daugiausia 6 asmenys, pareiškėjui teko 3,57 kv. m., kameroje Nr. 93, kurios plotas be sanitarinio mazgo yra 17,17 kv. m. (18,23 kv. m. – 1,062 kv. m.), kai joje buvo laikomi daugiausia 2 asmenys, pareiškėjui teko 8,58 kv. m., ir kameroje Nr. 94, kurios plotas be sanitarinio mazgo yra 17,63 kv. m. (18,76 – 1,128 kv. m.), kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, pareiškėjui teko 3,52 kv. m. Taigi kamerose Nr. 31 ir 93, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m., o kamerose Nr. 7, 83 ir 94 pareiškėjui teko atitinkamai 3,37 kv. m., 3,57 kv. m. ir 3,52 kv. m., t.y. mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas neturi duomenų, kokį plotą pareiškėjo laikymo kamerose užėmė baldai, atsižvelgiant į atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad kiekvienoje kameroje yra metalinės lovos (vienam asmeniui - 1 vienetas), spintelės (vienam asmeniui - 1 vienetas), stalas (1 vienetas patalpai), taburetė (vienam asmeniui - 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai arba mažiau, maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai), laikytina, kad baldai užėmė nemažą dalį kameros ploto, tačiau nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normos reikalavimų – pelėsis kameroje Nr. 94, netinkamas apšvietimas kamerose Nr. 7 ir 94, nesudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias kameras natūraliu būdu. Atsakovas atsiliepime pasisakė tik dėl kamerų Nr. 83 ir 94 patikrinimo rezultatų, į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2017 m. balandžio 25 d. patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrino ir kamerą Nr. 83, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017-04-11 iki 2017-05-03, ir kamerą Nr. 94, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017-05-09 iki 2017-05-23. Patikrinimo akte Nr. PA.6-113 (16.3.187.6.12) (18-21 b. l.). užfiksuota, kad dirbtinė apšvieta kamerose, tame tarpe ir Nr. 83 bei 94, atitiko higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, oro temperatūra kameroje Nr. 94 nustatyta 18,5°C, kameroje Nr. 83 nebuvo matuojama, santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 94 – 52,2 proc. ir atitiko higienos normos reikalavimus, kameroje Nr. 83 nematuota, galimybė išvėdinti šias gyvenamąsias patalpas per langus sudaryta, ant kameros Nr. 94 lubų ir sienų yra vizualiai matomo pelėsio (pažeidžiamas HN 134:2015 39 p.), ant kitų tikrintų kamerų ir bendro naudojimo koridorių sienų ir lubų vizualiai matomo pelėsio nėra. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl kitų pareiškėjo laikymo kamerų (Nr. 7, 31 ir 93) būklės ir jų atitikimo higienos normos reikalavimams (dėl kameros Nr. 7 apšvietimo, dėl galimybės išvėdinti gyvenamąsias patalpas). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl visų pareiškėjo laikymo kamerų, ir konstatuotina, jog pareiškėjas kameroje Nr. 7 buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę gyvenamųjų patalpų apšvietą, reikalavimų, kameroje Nr. 94, neatitinkančioje higienos normos HN 134:2015 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimų, taip pat kamerose Nr. 7, 31 ir 93, pažeidžiant 17 punkto, kuriame numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo jo sveikata – susirgo odos liga, ką nustatė gydytojas Marijampolės PN, tačiau iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje matosi, kad 2017-05-23 atvykęs etapu į Marijampolės PN pareiškėjas jokių nusiskundimų neturėjo, oda švari (35 b. l.), vėlesnių patikrinimų metu skundėsi tik nugaros skausmu (36 b. l.), taigi byloje esantys dokumentai nepatvirtina pareiškėjo teiginio dėl jo sveikatos pablogėjimo dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 7, kurioje trūko apšvietimo ir nebuvo galimybės išvėdinti kameros, pareiškėjas buvo laikomas tik dalį dienos, kameroje Nr. 94, kurioje nustatytas pelėsis – 15 dienų, kamerose Nr. 31 ir 93, kuriose nebuvo sudaryta galimybė jas išvėdinti, 6 dienas, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (LVAT 2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2162/2014 ir kt.).

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 4 p., 132 str. 1 d. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. M. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė