Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-19 · Administracinė byla Nr. I-3800-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-19
Bylos Nr.
I-3800-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
V. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3800-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-03903-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui V. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

V. U. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. liepos 27 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. dirbo Vilniaus PN Ūkio skyriuje pagalbiniu darbininku. Paaiškina, kad dirbo visą dieną, tačiau Vilniaus PN mokėjo jam darbo užmokestį tik už 0,25 etato. Pažymi, kad nebuvo supažindintas su darbo grafikais. Nurodo, kad dėl tokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti pinigais, priteisiant iš Lietuvos valstybės 5 000,00 Eur.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad dirbo darbo dienomis po 8 val., o kartais tekdavo dirbti ir savaitgaliais. Pasak pareiškėjo, jis suprato, kad jo darbas nėra tinkamai apmokamas, tačiau bijojo rašyti skundus, kad nebūtų atleistas iš darbo, taip pat bijojo nuobaudų skyrimo bei lengvatų atėmimo. Mano, kad senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paskutinės darbo dienos, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 13 d. Paaiškina, kad už realiai dirbtą laiką neišmokėto darbo užmokesčio priteisti neprašo, nes ši suma yra įtraukta į jo prašomą priteisti 5 000,00 Eur neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Vilniaus PN, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–16). Atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN administracijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nesant neteisėtų veiksmų, negali atsirasti ir valstybės civilinė atsakomybė. Vilniaus PN atsiliepime prašo teismo taikyti 3 metų senaties terminą.

Vilniaus PN atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 36).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 36).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Vilniaus PN (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Kaip minėta, Vilniaus PN atsiliepime pateikė prašymą taikyti senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo galimai pažeidžiamas teises turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Tai patvirtino ir pats pareiškėjas teismo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl senaties termino pradžios skaičiavimo nuo paskutinės jo darbo dienos, atmetamas kaip nepagrįstas. Kaip minėta, pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 27 d. (b. l. 9), todėl reikalavimui dėl laikotarpio nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. liepos 26 d. taikytina senatis. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimai už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. liepos 26 d. atmetami.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip minėta, skunde pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN neužtikrino jo teisės į tinkamą darbo apmokėjimą (į darbo apmokėjimą pagal realiai išdirbtą darbo laiką).

Nuteistųjų, dirbančių laisvės atėmimo vietose, darbo apmokėjimo tvarką nustato Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 (toliau – Aprašas).

Vilniaus PN pateikė teismui Vilniaus 2-ųjų pataisos namų Ūkio skyriaus pagalbinio darbininko pareigybės aprašymą, patvirtintą Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 3-57 (b. l. 19). Iš minėto pareigybės aprašymo matyti, kad Vilniaus 2-ųų pataisos namų Ūkio skyriaus pagalbinis darbininkas yra nuteistasis, skirtas į pareigas direktoriaus įsakymu ir kurio minimalus valandinio atlygio dydžio koeficientas yra 0,43–0,55. Vilniaus PN taip pat pateikė teismui Vilniaus PN direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 7-193 „Dėl nuteistųjų atleidimo ir skyrimo į pareigas“, iš kurio matyti, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., jo paties prašymu 0,25 etato buvo skirtas pagalbiniu darbininku, nustatant jam 0,43 koeficientą minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimą (b. l. 18). Taip pat pateikė Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. 17-352 „Dėl nuteistųjų atleidimo ir skyrimo į pareigas“, iš kurio matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 13 d. jo paties prašymu buvo atleistas iš pagalbinio darbininko pareigų (b. l. 17). Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas byloje nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d.) Vilniaus PN Ūkio skyriuje buvo įdarbintas pagalbinio darbininko pareigoms (0,25 etato), nustatant pareiškėjui darbo užmokesčio koeficientą (0,43).

Aprašo 4 punkte numatyta, kad nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis. Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Pagal Aprašo 2 priedą, ūkio darbams numatytas koeficientas 0,43–0,55. Kaip minėta, pareiškėjui buvo nustatytas minimalus 0,43 koeficientas, tačiau tai neprieštaravo Aprašo reikalavimams.

Iš Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. 3-27 ir 2013 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 3-30A matyti, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu nuteistiesiems pagalbinių darbininkų pareigybei buvo patvirtinta iš viso 5,5 etato (b. l. 20, 23), o pareiškėjas, kaip minėta, buvo įdarbintas 0,25 etatu.

Pagal Aprašo 9 punktą, ne visas darbo laikas gali būti nustatomas, kai laisvės atėmimo vietos neturi pakankamai darbo vietų suimtiesiems ar nuteistiesiems įdarbinti. Nustatant ne visą darbo laiką, gali būti mažinamas savaitės darbo dienų skaičius arba trumpinama darbo diena (pamaina), arba daroma tiek viena, tiek kita. Asmenims, dirbantiems ne visą darbo laiką, apmokama proporcingai dirbtam laikui arba atliktam darbui.

Vilniaus PN atsiliepime atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistųjų darbas yra viena iš pataisos priemonių, kurios pagrindinis tikslas – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, taip pat tobulinti sugebėjimus užsidirbti pragyvenimui išėjus į laisvę, todėl Vilniaus PN direktorius, priimdamas sprendimus dėl nuteistųjų įdarbinimo, siekia, kad į darbinę veiklą būtų įtraukta kiek įmanoma daugiau nuteistųjų ir etatus paskirsto taip, kad į darbinę veiklą būtų įtrauktas maksimalus Vilniaus PN bausmę atliekančių nuteistųjų skaičius.

Pareiškėjui įdarbintam Ūkio skyriaus pagalbiniu darbininku 0,25 etatu, turėjo būti apmokama proporcingai dirbtam laikui. Pareiškėjas nurodo, kad darbo užmokestis jam buvo skaičiuojamas ir mokamas už 0,25 etato. Taigi, darytina išvada, kad Vilniaus PN šiuo aspektu Aprašo 9 punkto reikalavimų nepažeidė.

Vis dėlto, pasak pareiškėjo, jis dirbo daug viršvalandžių (įskaitant ir darbą poilsio dienomis), t. y. iš tiesų pareiškėjas dirbo daugiau nei 0,25 etatu, o už šį darbą jam nebuvo apmokama.

Pagal Aprašo 11 punktą, už viršvalandinį darbą nuteistajam turi būti mokama ne mažiau kaip pusantro jo darbo užmokesčio. Pagal Aprašo 12 punktą, nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio ar švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad negali pateikti teismui viršvalandinio darbo ir darbo poilsio dienomis įrodymų, tačiau nurodė, kad tai galėtų patvirtinti tam tikri vidiniai Vilniaus PN dokumentai (išrašai iš raktų išdavimo/priėmimo žurnalo, iš kurių būtų matyti, kada pareiškėjas pradėdavo ir kada baigdavo darbą, ginčo laikotarpio darbų paskiros, pareiškėjui priskirtos tvarkyti teritorijos plotas viduje ir lauke, darbo grafikai), kurios pareiškėjas paprašė išreikalauti iš Vilniaus PN. Atsižvelgiant į pareiškėjo ribotas galimybės rinkti įrodymus, teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi įpareigojo Vilniaus PN pateikti teismui visą su ginču susijusią medžiagą, įskaitant ir pareiškėjo skunde prašomą išreikalauti medžiagą (b. l. 11). Vilniaus PN šios informacijos ir dokumentų teismui nepateikė.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Tačiau, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą aplinkybių, kuriomis buvo galimai buvo pažeistos asmens teisės, apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-

602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Kaip minėta, Vilniaus PN nepateikė teismui reikalautų įrodymų, todėl sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, nes neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta priklausė Vilniaus PN, kuris atsiliepime abstrakčiai nurodė, kad Vilniaus PN administracijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytus jo teisių pažeidimus (dėl skiriamo viršvalandinio darbo, už jį neapmokant).

Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuoti Vilniaus PN neteisėti veiksmai (Aprašo 11 punkto pažeidimas), teismui kyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

LVAT yra išaiškinęs, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009). Kita vertus, LVAT praktikoje žalos prezumpcijos taisyklė taikoma ne visada. Pavyzdžiui, LVAT 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1289-575/2015 vertino neigiamo poveikio intensyvumą ir konstatavo, kad pareiškėjui neatsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Vėlesnėje LVAT praktikoje buvo sugrįžta prie žalos prezumpcijos taisyklės ir buvo pripažinta, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Šiame sprendime LVAT tokią išvadą padarė atsižvelgdamas į tai, jog nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką. Atitinkamai, atsižvelgiant į vėlesnę LVAT praktiką, vertintina, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, teismui kyla pareiga spręsti dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Šiame kontekste aktualu tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Vilniaus PN administraciją su skundais ar prašymais užtikrinti tinkamą darbo apmokėjimą nesikreipė, o teismą kreipėsi praėjus beveik 2 metams nuo ginčo laikotarpio pabaigos. Pasak Vilniaus PN (to iš esmės neginčijo ir pareiškėjas), ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu pareiškėjui buvo teikiama informacija apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, apie dirbto laiko trukmę, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę (jei tokie darbai buvo atliekami), todėl pareiškėjas, gavęs atsiskaitymo lapelius ir kilus bet kokiems neaiškumams, turėjo teisę kreiptis į Vilniaus PN administraciją, tačiau to nedarė (b. l. 14). Pareiškėjas nenurodė teismui, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų kilę rimtos pasekmės jo psichinei sveikatai, o patirtos neturtinės žalos nedetalizavo. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laisvės atėmimo vietose dirbančių nuteistųjų darbo apmokėjimo sąlygas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais bei 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. U. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad Vilniaus pataisos namuose laikotarpyje nuo 2012 m. liepos 27 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. buvo pažeista pareiškėjo V. U. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas laisvės atėmimo vietose dirbančių nuteistųjų darbo apmokėjimo sąlygas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė