- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-02
- Bylos Nr.
- I-404-362/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02371-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka (be žodinio nagrinėjimo) išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą ir patikslintus skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. skunduose Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (2–4 b. l., I tomas) nurodė, kad jis Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir ŠTI) buvo kalinamas nuo 2013-02-14 iki 2014-04-30 kamerose Nr. 92, 60, 59, 54, 3, 44, 43. ŠTI kamerose šalta, drėgna, trūksta oro, tamsu, vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktuose. Šioje įkalinimo įstaigoje kamerų plotas apytiksliai yra 20 kv. m, jose yra stalas, užimantis 3 kv. m ploto, 10 gultų (dviejų aukštų), užimantys 10 kv. m ploto, sanitarinis mazgas – 3 kv. m. Teigia, jog suimtajam asmeninis plotas kameroje negali būti mažesnis nei 5 kv. m, taip pat kameroje turi būti švarus, pakankamai didelis langas, gerai praleidžiantis šviesą, turi būti ventiliacija, temperatūra ne žemesnė kaip 18 laipsnių, švarus tualetas, kuriame galima užsirakinti, ant sienų negali būti pelėsio, kamerose – žiurkių, tarakonų. ŠTI kamerose jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, gamtinius reikalus atlikinėti visų akivaizdoje, tai žemino jo orumą. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė jo akims; rūkantys asmenys yra laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, fizinių ir psichologinių nepatogumų dažnai kildavo konfliktai tarp suimtųjų. Atvykus ar išvykstant etapu, asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina), esant žemai temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti plikai, daiktus dėti į nešvarias dėžes, taip yra tyčiojamasi iš žmogaus, žeminamas jo orumas. Dėl tokių kalinimo sąlygų nurodo patyręs neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją. Neturtinę žalą vertina 40 000 Lt / 11584,80 Eur.
Skundo papildyme (138 b. l., I tomas) pareiškėjas nurodė, kad būdamas ŠTI jis negalėjo naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, kadangi jis yra mažas, o kai vienu metu išvedama 12 žmonių jame nelieka vietos. Pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs, žiemą juose būna sniego. Taip pat nurodė, kad ne visada galėdavo pasinaudoti dušu, kadangi į dušą buvo vedama vienu metu iki 12 žmonių, o duše yra tik 7 purkštukai, dėl to likdavo nenusiprausęs. Duše nėra veidrodžių, temperatūra kaip lauke. Atvykus į ŠTI uždarydavo į laikino sulaikymo kamerą, jose yra nežmoniškos sąlygos, kai kuriose net nedega lempos, žmonių patalpina kiek telpa, dėl to trūkdavo oro, nebuvo ventiliacijos.
Nurodė, kad ŠTI administracija prokurorų buvo informuota, jog reikia užtikrinti jo apsaugą, kadangi buvo valstybės saugomas, tačiau ŠTI administracija dėl to nesiėmė jokių veiksmų, su suimtaisiais ir nuteistaisiais darė psichologinį spaudimą, dėl to pareiškėjas naktinis nemiegodavo, gyveno baimėje, kad bet kada suimtieji gali su juo susidoroti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimuose nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr.1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-12-01 patikslintos pažymos Nr. 69/06-5835 „Dėl A. K. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą buvo etapuotas 2013-02-14 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014-04-29. Pareiškėjas ŠTI kameroje Nr. 92 buvo laikomas nuo 2013-02-14 iki 2013-02-19, kameroje buvo 8–10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 1,9 kv. m iki 2,37 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 60 nuo 2013-11-05 iki 2013-11-28, nuo 2013-12-03 iki 2013-12-17, nuo 2014-01-14 iki 2014-01-21, nuo 2014-01-27 iki 2014-01-28, nuo 2014-02-12 iki 2014-02-27, kameroje buvo 3–8 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 2,36 kv. m iki 6,28 kv. m ploto; kameroje Nr. 50 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-12-19 iki 2013-12-20, kameroje buvo 5 asmenys ir vienam iš jų teko 3,52 kv. m ploto; kameroje Nr. 42 – nuo 2013-12-20 iki 2014-01-07, kameroje buvo 4–5 asmenys, vienam teko nuo 3,77 kv. m iki 4,71 kv. m ploto; kameroje Nr. 54 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-01-23 iki 2014-01-27, kameroje buvo 3–5 asmenys, vienam teko nuo 3,39 kv. m iki 5,65 kv. m ploto; kameroje Nr. 44 – nuo 2014-02-12 iki 2014-02-12, kameroje buvo 7–8 asmenys, vienam teko nuo 2,37 kv. m iki 2,72 kv. m ploto; kameroje Nr. 59 – nuo 2014-02-27 iki 2014-03-05, nuo 2014-03-12 iki 2014-03-21, nuo 2014-03-31 iki 2014-04-09, nuo 2014-04-23 iki 2014-04-29, kameroje buvo 1–8 asmenys, vienam teko nuo 2,38 kv. m iki 19,09 kv. m ploto; kameroje Nr. 3 – nuo 2014-03-05 iki 2014-03-12, kameroje pareiškėjas buvo vienas, jam teko 6,83 kv. m ploto.
Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,9 kv. m iki 19,1 kv. m, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikromis dienomis pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.
Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui dėl šio laikotarpio laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo ŠTI metu jo buvimo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų.
ŠTI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. ŠTI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Visose ŠTI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013-02-07 buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, patikrinimo akte nustatyta, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o bylos medžiaga rodo, kad temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas tikrintoje patalpoje apskritai nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, jog tokie rodikliai patalpoje vyrauja nuolat. Patikrinimo akto turinys taip pat paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės.
Motyvuojamoji dalis
Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo.
Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir higienos normos HN76-2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. rugsėjo mėn., be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto.
Atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 21 punktu. Suimtieji / nuteistieji, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytos tvarkos, kiekvieną dieną turi galimybę ne ilgiau nei vieną valandą praleisti gryname ore ir vienu metu pasivaikščioti vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis LR suėmimo vykdymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194) 258 punktu Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ŠTI po dušo nebūdavo keičiama patalynė bei rankšluosčiai. Atsiliepime nurodyta, kad higienos normos 76:2010 67 punkte nurodyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, įstaigos administracija ir pareigūnai savo darbe vadovaujasi teisės aktais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad įstaiga nekeitė patalynės, nepagrįstos.
Dėl trumpalaikio sulaikymo kamerų nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandom, uždaromi į trumpalaikio sulaikymo kameras. Pažymėjo, kad įstatymai neįpareigoja ŠTI registruoti duomenų, kokiose laikino sulaikymo kamerose bei su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas, todėl nėra ir galimybės nagrinėti konkrečių laikymo sąlygų, tokių kaip santykinės drėgmės, oro temperatūros ar apšvietimo atitikties higienos normos reikalavimams.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas ŠTI buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų teisės aktų reikalavimų. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dažnai skųsdavosi dėl jo netinkamo laikymo, t. y. dėl jo, kaip saugomo asmens, apsaugos neužtikrinimo. Kiekvienu atveju skiriant pareiškėją į kamerą Šiaulių tardymo izoliatoriaus kriminalinės žvalgybos pareigūnai su juo bendraudavo, aiškindavosi apie ankstesnius teistumus, konfliktus su laisvėje ir tardymo izoliatoriuje esančiais asmenimis, klausinėdavo apie asmenines problemas. Kiekvieną kartą skiriant pareiškėją į kamerą būdavo atsižvelgiama į tuo metu konkrečioje kameroje kalinčių asmenų skaičių, jų charakterio ir dorovines savybes. Pareiškėjas nei karto nenurodė, kad ŠTI būtų patyręs psichologinį ar fizinį smurtą iš kitų asmenų.
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Remiantis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių, prašo pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjo A. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-12-01 patikslintoje pažymoje Nr. 69/06-5835 (149 b. l., I tomas) nurodyta, kad A. K. įstaigoje tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas nuo 2013-02-14 iki 2014-04-29. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 6,83 kv. m iki 19,09 kv. m, kamerose buvo laikoma 1–10 asmenų.
Pareiškėjas ŠTI kameroje Nr. 92 buvo laikomas nuo 2013-02-14 iki 2013-02-19, kameroje buvo 8–10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 1,9 kv. m iki 2,37 kv. m kameros ploto; kameroje Nr. 60 nuo 2013-11-05 iki 2013-11-28, nuo 2013-12-03 iki 2013-12-17, nuo 2014-01-14 iki 2014-01-21, nuo 2014-01-27 iki 2014-01-28, nuo 2014-02-12 iki 2014-02-27, kameroje buvo 3–8 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 2,36 kv. m iki 6,28 kv. m ploto; kameroje Nr. 50 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-12-19 iki 2013-12-20, kameroje buvo 5 asmenys ir vienam iš jų teko 3,52 kv. m ploto; kameroje Nr. 42 – nuo 2013-12-20 iki 2014-01-07, kameroje buvo 4–5 asmenys, vienam teko nuo 3,77 kv. m iki 4,71 kv. m ploto; kameroje Nr. 54 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-01-23 iki 2014-01-27, kameroje buvo 3–5 asmenys, vienam teko nuo 3,39 kv. m iki 5,65 kv. m ploto; kameroje Nr. 44 – nuo 2014-02-12 iki 2014-02-12, kameroje buvo 7–8 asmenys, vienam teko nuo 2,37 kv. m iki 2,72 kv. m ploto; kameroje Nr. 59 – nuo 2014-02-27 iki 2014-03-05, nuo 2014-03-12 iki 2014-03-21, nuo 2014-03-31 iki 2014-04-09, nuo 2014-04-23 iki 2014-04-29, kameroje buvo 1–8 asmenys, vienam teko nuo 2,38 kv. m iki 19,09 kv. m ploto; kameroje Nr. 3 – nuo 2014-03-05 iki 2014-03-12, kameroje pareiškėjas buvo vienas, jam teko 6,83 kv. m ploto.
Iš viso pareiškėjas per skundžiamą laikotarpį Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 134 dienas, iš jų 27 dienas (2013-12-20–2014-01-07, 2014-03-05–2014-03-12) pareiškėjui teko didesnis, nei teisės aktuose nustatyta, kameros plotas.
Teismas pažymi, kad atsakovo pateiktoje pažymoje kameros Nr. 60 plotas nurodytas 18,85 kv. m, 17,62 kv. m ir 16,69 kv. m. Siekiant bylos nagrinėjimo efektyvumo, operatyvumo teismas, net ir turėdamas netikslius atsakovo pateiktus duomenis bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014), kritiškai vertina atsakovo atstovo pateiktą Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. gruodžio 1 d. patikslintą pažymą dėl netikslių kameros ploto duomenų bei dėl to, kad joje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių TI turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Todėl tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teismas vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai.
Todėl darytina išvada, jog pareiškėjas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį, kad ŠTI argumentai, jog įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl ŠTI administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose šalta, drėgna, trūkdavo oro, buvo tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, kratos kamerose taip pat šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte nurodoma, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagomis atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kita vertus, Taisyklių 2 punkte nurodoma, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas normas ir duomenis, pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo laikytini nepagrįstais.
Tačiau teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A1-203/2005, Nr. A17-301/2007, vertina, kad pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų sąlygų kamerose, t. y. kad jose šalta, drėgna, trūkdavo oro, buvo tamsu, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tenka Šiaulių tardymo izoliatoriui. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius. Taip pat pažymėtina, kad higienos norma 76:2010 nustato pareigas ne tik laisvės atėmimo vietų administracijai, bet ir laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, kurie privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu.
Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Taigi, toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas.
Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją raštu nesikreipė. Teismas pažymi, kad norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, pareiškėjas turėjo kreiptis su prašymu į kalėjimo administraciją, tačiau byloje nenustatyta, kad tokį prašymą pareiškėjas būtų pateikęs.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 144 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145.1 punkte numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtajam (nuteistajam) nurodoma pakelti rankas ir plačiai išžergti kojas. Atliekantis kratą atsistoja suimtajam (nuteistajam) už nugaros ir nuosekliai atlieka kratą iš viršaus į apačią. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai. Įtaręs, kad suimtasis (nuteistasis), kuriam atliekama visa krata, gali turėti ginklą, kratą atliekantis asmuo nurodo jam atsistoti taip, kad būtų užtikrintas atliekančio kratą asmens saugumas.
Kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-02-08 patikrinimo akto Nr. EP-6 (54–60 b. l., I tomas), kratos patalpoje įrengtos trys kabinos, kuriose patiesti guminiai kilimėliai. Patikrinimo metu guminiai kilimėliai buvo švarūs. Pagal kasdieninės dezinfekcijos registracijos žurnalo atžymas guminiai kilimėliai dezinfekuojami kasdien. Kratos patalpoje šildymo sistema neįrengta, nustatyta 15,6 laipsnių temperatūra (pažeidimas) – reglamentuojama oro temperatūra šaltuoju metų laikotarpiu 18–22 laipsniai.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog būdamas ŠTI jis negalėjo naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, kadangi jis yra mažas, o kai vienu metu išvedama 12 žmonių jame nelieka vietos. Pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs, žiemą juose būna sniego.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 18.4 punkte numatyta, kad teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 21 patvirtintų taisyklių 21 punkte numatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte numatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjas nurodo, kad į kiemą būdavo vedama apie 12 asmenų, dėl to kiemelyje buvo mažai vietos. Šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje esantys dokumentai įrodo, kad per visą buvimo ŠTI laikotarpį pareiškėjas tik 6 dienas buvo kameroje, kai maksimaliai kameroje buvo 10 asmenų, o visais kitais laikotarpiais iki 8 asmenų.
Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos atmestini.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykus į ŠTI uždarydavo į laikino sulaikymo kamerą, jose yra nežmoniškos sąlygos, kai kuriose net nedega lempos, žmonių patalpina kiek telpa, dėl to trūkdavo oro, nebuvo ventiliacijos.
Atsižvelgiant į tai, jog įstatymo leidėjas neįpareigoja tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kuriose trumpalaikio sulaikymo kamerose 2 val. laikomi asmenys, teismas neturi galimybių vertindamas turimus rašytinius įrodymus nustatyti, kuriose trumpalaikio laikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas. Nesant šių duomenų nėra galimybės nagrinėti ir konkrečių laikymo sąlygų atitikties higienos normos reikalavimams. Taip pat neturima duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad priėmimo-paskirstymo kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę atlikti patikrinimai ir konstatuoti HN 76:2010 pažeidimai.
Dėl dušų ŠTI įrengimo bei galimybės nusiprausti pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiuo atveju norma nenumato tikslios asmens prausimosi trukmės. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl nelaikytina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius netinkamai užtikrinimo Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę. Taip pat byloje pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo aktas Nr. EP-224 (78–85 b. l., II tomas), kuriame nurodyta, kad ŠTI prausimosi-švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais. Kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 minučių intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija.
Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamo aprūpinimo patalyne bei atsakovo pateiktus dokumentus – Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmenines sąskaitas (98–103 b. l., II tomas) teismas vertina, kad ŠTI tinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, aprūpinant pareiškėją patalyne.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ŠTI administracija prokurorų buvo informuota, jog reikia užtikrinti jo apsaugą, kadangi buvo valstybės saugomas, tačiau ŠTI administracija dėl to nesiėmė jokių veiksmų, su suimtaisiais ir nuteistaisiais darė psichologinį spaudimą, dėl to pareiškėjas naktinis nemiegodavo, gyveno baimėje, kad bet kada suimtieji gali su juo susidoroti.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.
Byloje pateikti pareiškėjo paaiškinimai, prašymai (4, 6, 8–9, 10, 13–14 b. l., II tomas), kuriais jis prašo jį laikyti kamerose atskirai nuo kitų suimtųjų, nes jam gresia pavojus. Taip pat pateikti ŠTI, Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros raštai, kuriuos įvertinus matyti, kad nei ŠTI kriminalinės žvalgybos pareigūnai, tiesiogiai bendraudavę su pareiškėju, nei prokurorai nebuvo nustatę, jog pareiškėjui grėsė koks nors pavojus iš kitų suimtųjų, jog buvo pagrindas pareiškėją, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktu, laikyti atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Teismas, kartu atsižvelgdamas į pareiškėjo 2014-01-27 prašymus (22–23 b. l., II tomas), rašytus Kalėjimų departamentui, kuriame pareiškėjas nurodo, jog nori būti laikomas Lukiškių kalėjime arba Kauno tardymo izoliatoriuje, kadangi ten galėtų dirbti, ŠTI „darbuotojai užsisėdę“, jo šeima gyvena netoli, vertina, kad pareiškėjo reikalavimai ŠTI laikyti atskirai nuo kitų suimtųjų yra jo siekis būti laikomam kitoje laisvės atėmimo vietoje, pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti, neįrodyti, todėl ŠTI administracija nepažeidė taisės aktų reikalavimų, laikydama pareiškėją kamerose kartu su kitais suimtaisiais / nuteistaisiais.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad Šiaulių TI netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 600 Eur. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 40 000 Lt / 11584,80 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 600 (šeši šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.