Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-27 · Administracinė byla Nr. I-3163-171/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-27
Bylos Nr.
I-3163-171/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02461-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3163-171/2016Proceso Nr. 3-61-3-02461-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant vertėjai I. K., pareiškėjui R. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas R. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 14 320 Eur neturtinę žalą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad nuo 2012-04-25 iki 2012-05-07 buvo laikomas LAVL kamerų tipo palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m², kurioje buvo 6 lovos su kitais 6 ligoniais; nuo 2012-07-03 iki 2012-07-09 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje buvo 10 lovų su kitais 9 ligoniais; nuo 2012-10-04 iki 2012-10-17 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje buvo 10 lovų su kitais 9 ligoniais; nuo 2012-12-04 iki 2012-12-14 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje buvo 10 lovų su kitais 9 ligoniais; nuo 2013-05-14 iki 2013-05-23 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje buvo 10 lovų su kitais 9 ligoniais; nuo 2013-05-27 iki 2013-06-27 buvo laikomas kamerų tipo palatoje, kurioje vienam asmeniui tekdavo žymiai mažiau nei 3,6 m² ploto; nuo 2013-09-16 iki 2013-09-19 buvo laikomas kamerų tipo palatoje, kurioje vienam asmeniui tekdavo žymiai mažiau nei 3,6 m² ploto; nuo 2013-11-28 iki 2013-12-02 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 16, kurios plotas 7,33 m², kurioje buvo 2 lovos su kitu ligoniu; nuo 2014-01-06 iki 2014-01-09 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,23 m², kurioje buvo 9 lovos su kitais 8 ligoniais; nuo 2014-02-12 iki 2014-02-25 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,23 m², kurioje buvo 9 lovos su kitais 8 ligoniais; nuo 2014-02-28 iki 2014-03-04 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,23 m2, kurioje buvo 9 lovos, su kitais 8 ligoniais; nuo 2014-03-10 iki 2014-04-01 buvo laikomas kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,23 m², kurioje buvo 9 lovos su kitais 8 ligoniais. Vėliau dar kelis kartus buvo laikomas LAVL, tačiau duomenų dėl kamerų ir ten laikomų ligonių skaičiaus pateikti negali.

Kamerų tipo palatose stovi dviaukštės lovos, užimančios 4 m² kameros ploto, palatose yra sanitarinis mazgas (praustuvas ir kriauklė), įrengtas tualetas su pastatyta 1,5 m aukščio sienele, į grindis įmontuotas mažas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis. Tualetas be unitazo. Pareiškėjui teko miegoti antrajame lovos aukšte, todėl buvo sunku po operacijos užlipti, skaudėjo šoną. Tualetas įrengtas ant 50 cm aukščio pakilos, todėl po operacijos buvo sunku ant jos užlipti. Neįrengtos atramos įsikabinti rankomis. Tualetas nevisiškai atitvertas nuo likusio kameros ploto. Palatose bloga ventiliacija, dėl drėgmės nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais ir krisdavo ant galvų bei į lėkštes. Kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, kadangi staliukai labai maži. Kamerose siausdavo tarakonai. Yra tik du pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas apie 15–15 m². Vienu metu pasivaikščioti vedama po 10 žmonių, grindinys duobėtos, jei lyja lietus, susidaro balos. Suoliukai pusiau sulaužyti. Kiemeliai purvini. Kartu su visais vedami ir sergantieji užkrečiamomis ligomis. Po operacijos pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti. Dušo patalpų sienų plytelės nešvarios, lipnios. Lubos pajuodusios nuo drėgmės ir grybelio. Sanitarinių priemonių prieš prausiantis sutvarkyti dušo patalpas nėra. Kartu į dušą vedami sergantieji užkrečiamomis ligomis. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas rašė skundus, tačiau jokių pokyčių nesulaukė. LAVL nėra kirpėjo. Į palatą atnešama kirpimo mašinėlė ir visi kerpasi. Kirpimo mašinėlė nebuvo valoma ar dezinfekuojama, nebuvo ir tam skirtų priemonių. Gyvendamas tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis, patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebuvo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 37–60) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2012-04-25 iki 2012-05-07, nuo 2012-07-03 iki 2012-07-09, nuo 2012-10-04 iki 2012-10-17, nuo 2012-12-04 iki 2012-12-14, nuo 2013-05-14 iki 2013-05-23, nuo 2013-05-27 iki 2013-06-27, nuo 2013-09-16 iki 2013-09-19, nuo 2013-11-28 iki 2013-12-02, nuo 2014-01-06 iki 2014-01-09, nuo 2014-02-12 iki 2014-02-25, nuo 2014-02-28 iki 2014-03-04, nuo 2014-03-10 iki 2014-04-01 kamerų tipo palatose. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatoje, pateikti negali. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas (redakcija nuo 2010-04-30) numato, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis nei 5,1 m². Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršytos atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių. Atkreipė dėmesį, kad LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant arba kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Neesant galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabiną, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Šiame punkte nenustatyta, kad unitazas ar klozetas turi būti uždengiamas. Unitazo uždengimo nenustato ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Remontas LAVL palatose atliekamas eilės tvarka, pagal poreikį. Visi atsiradę neatitikimai Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams šalinami per minimalius terminus. LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690. Šis dokumentas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. LAVL teikia pirmenybę pacientų gydymui. Todėl pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų medicinos procedūrų. Medicininių paslaugų teikimas gali užtrukti iki vakaro, todėl pacientai pasivaikščioti vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną. LAVL turi tik du pasivaikščiojimo kiemelius, taip pat naudojasi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kiemeliais. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. LAVL pacientų izoliavimas pagal medicinines indikacijas užtikrinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 patvirtintu Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų sąrašu (toliau – Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų sąrašas). Pabrėžė, kad nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai veikė arba neveikė neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 4 320 Eur neturtinės žalos suma.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2012-04-25 iki 2012-05-07 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m², kurioje yra 7 lovos, nuo 2012-07-03 iki 2012-07-09, nuo 2012-10-04 iki 2012-10-17, nuo 2012-12-04 iki 2012-12-14, nuo 2013-05-14 iki 2013-05-23 Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25, kurios plotas 21,25 m², kurioje buvo 10 lovų, nuo 2013-11-28 iki 2013-12-02 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 16, kurios plotas 7,33 m², kurioje yra 2 lovos, nuo 2014-01-06 iki 2014-01-09, nuo 2014-02-12 iki 2014-02-25, nuo 2014-02-28 iki 2014-03-04, nuo 2014-03-10 iki 2014-04-01 Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24, kurios plotas 21,25 m², kurioje yra 9 lovos. Duomenų apie kameras pareiškėjo laikymo laikotarpiu nuo 2013-05-27 iki 2013-06-27 ir nuo 2013-09-16 iki 2013-09-19 nėra.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Pasak pareiškėjo ginčo laikotarpiu LAVL palatose jis buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad gyvendamas LAVL tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis, patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebuvo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, yra dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Šiuos teiginius paneigiančių įrodymų atsakovės atstovė nepateikė. Byloje nenustatytos aplinkybės, galėjusios kompensuoti santykinai mažą kameros plotą, pvz., suteikta papildoma judėjimo laisvė ar pan.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vadinasi, valstybė pagal Lietuvos teisės nuostatas 142 dienas neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Atkreipė dėmesį, kad LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse bei Suėmimo vykdymo įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo palatose stovi dviaukštės lovos, užimančios 4 m² kameros ploto, palatose yra sanitarinis mazgas (praustuvas ir kriauklė), įrengtas tualetas su pastatyta 1,5 m aukščio sienele, į grindis įmontuotas mažas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis.

Pažymėtina, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte įtvirtintą minimalią LAVL palatoje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 5,1 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nėra galimybės valgyti prie stalo, kadangi staliukai labai maži. Atsakovės atstovė nurodo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas jo buvimo LAVL tam tikrais laikotarpiais, buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, palatų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, todėl šis pareiškėjo teiginys vertintinas jo naudai.

Pareiškėjo teigimu palatose įrengtas tualetas be unitazo. Tualetas įrengtas ant 50 cm aukščio pakylos, todėl po operacijos buvo sunku ant jos užlipti. Neįrengtos atramos įsikabinti rankomis. Tualetas nevisiškai atitvertas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovė nurodo, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nenustato, kad unitazas ar klozetas turi būti uždengiamas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 3 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76:2010. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taigi, tiek Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, tiek Lietuvos higienos norma HN 76:2010 įtvirtina reikalavimą, kad sanitariniame mazge turi būti klozetas arba unitazas.

Iš atsakovės atstovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad ne visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtas unitazas arba klozetas (b. l. 89, 94, 96). Be to, sanitariniai mazgai įrengti ant pakylos. Pažymėtina, kad Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Atsižvelgiant į tai, kad ne visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas teisės aktus atitinkantis sanitarinis mazgas, ir į tai, kad sanitarinis mazgas įrengtas ant pakylos, kas apsunkina naudojimąsi juo, ypač asmenims po operacijų, konstatuotini neteisėti LAVL veiksmai.

Pareiškėjo teigimu, palatose bloga ventiliacija, dėl drėgmės nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais ir krisdavo ant galvų bei į lėkštes. Atsakovės atstovė nurodo, kad remontas LAVL palatose atliekamas eilės tvarka, pagal poreikį. Visi atsiradę neatitikimai Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams šalinami per minimalius terminus.

Atsakovės atstovė pateikė 2011-04-27 Darbų priėmimo aktą Nr. LD-312, iš kurio matyti, kad palatoje Nr. 24 ir palatoje Nr. 25 buvo atlikti sienų, lubų remonto darbai (b. l. 100); 2012-02-21 Darbų priėmimo aktą Nr. BD-183, iš kurio matyti, kad kameroje Nr. 27 buvo atlikti lubų ir sienų remonto darbai (b. l. 108, 109); 20132-04-23 Darbų priėmimo aktą Nr. BD-402, iš kurio matyti, kad kameroje Nr. 25 atlikti sienų ir lubų remonto darbai. Duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad kameroje bloga ventiliacija, drėgmė, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos ir drėgmės teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjo teigimu, kamerose siausdavo tarakonai. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Atsakovės atstovė prie skundo pridėjo 2014-01-02 Paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 sudarytą su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, iš kurios matyti, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo vieną kartą per mėnesį atlikti LAVL patalpų priežiūrą išsiaiškinant buitinių kenkėjų buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (b. l. 110). Pažymėtina, kad duomenų apie netinkamą sutarties vykdymą byloje nėra. Be to, pažymėtina ir tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras išdavė 2013-07-29 Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, suteikiantį teisę LAVL teikti ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas (b. l. 104). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-07-13 įsakymu Nr. V-632 patvirtintas Leidimų-higienos pasų išdavimo taisykles prieš išduodamas leidimą-higienos pasą Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrina ir įvertina, ar pareiškėjo numatomos vykdyti ūkinės komercinės veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų) ir kitų visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus (22 punktas); jei sąlygos reikalavimų neatitinka, leidimas-higienos pasas neišduodamas (44.1 punktas); o išduotas – sustabdomas (53.1 punktas).

Pareiškėjas nurodo, kad dušo patalpų sienų plytelės nešvarios, lipnios. Lubos pajuodusios nuo drėgmės ir grybelio. Sanitarinių priemonių prieš prausiantis sutvarkyti dušo patalpas nėra.

Kaip jau buvo minėta, LAVL yra išduotas 2013-07-29 Leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 užsiimti ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veikla, kuris negali būti išduodamas, jei nustatomi higienos normų pažeidimai. Atsakovės atstovė pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-11-21 Patikrinimo aktą Nr. 13(13.3.)-13.16-1457 iš kurio matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, vertino LAVL patalpų kasdienio (nuolatinio) ir pagrindinio valymo vykdymo tvarką. Patikrinimo metu buvo pateikta LAVL direktoriaus įsakymu patvirtinta „Patalpų valymo procedūra“, pagal kurią yra vykdomi kasdieniai (nuolatiniai) ir pagrindiniai patalpų valymo darbai. LAVL direktoriaus įsakymu patvirtinta „Patalpų valymo procedūra“ atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012-10-19 įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47-1:2012) 9.6 punkte nustatytus reikalavimus. Pagal LAVL direktoriaus įsakymu patvirtintą „Patalpų valymo procedūrą“ palatas kasdien valo palatiniai sanitarai ir pagalbiniai darbuotojai. Valymo inventoriumi ir priemonėmis juos aprūpina pagalbinis darbuotojas, todėl valymo inventoriaus išdavimas LAVL pacientams nėra numatytas. Atlikti darbai registruojami žurnale, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 reikalavimų. Taigi, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl dušo patalpų ir sanitarinių priemonių išdavimo.

Pareiškėjo teigimu į dušą kartu vedami ir sergantieji užkrečiamomis ligomis. Atsakovės atstovė atsiliepime teigia, kad LAVL pacientų izoliavimas pagal medicinines indikacijas užtikrinamas vadovaujantis Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų sąrašu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta aplinkybė, kad LAVL pareigūnai būtų pažeidę pacientų izoliavimo taisykles, šis pareiškėjo atgrumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, yra tik du pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas apie 15–16 m². Vienu metu pasivaikščioti vedama po 10 žmonių, grindinys duobėtos, jei lyja lietus, susidaro balos. Suoliukai pusiau sulaužyti. Kiemeliai purvini. Kartu su visais vedami ir sergantieji užkrečiamomis ligomis. Po operacijos pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL teikia pirmenybę pacientų gydymui. Todėl pasivaikščioti pacientai vedami po gydytojų vizitacijų, medikamentų išdavimo ir kitų medicinos procedūrų. Medicininių paslaugų teikimas gali užtrukti iki vakaro, todėl pacientai pasivaikščioti vedami pagal galimybę, t. y. pasivaikščiojimas vyksta visą dieną. LAVL turi tik du pasivaikščiojimo kiemelius, taip pat naudojasi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kiemeliais. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 233 punktą pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje kameroje esantys nuteistieji. Pasivaikščiojimo kiemelių ploto, kartu pasivaikščioti vedamų asmenų skaičiaus teisės aktai nereglamentuoja, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti neteistų LAVL pareigūnų veiksmų. Tačiau, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore. Analogiška tiesyklė įtvirtinta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą neneigia tos aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta viena valanda pasivaikščiojimo gryname ore, todėl šioje situacijoje konstatuotini neteisėti LAVL pareigūnų veiksmai.

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL nėra kirpėjo, tačiau išanalizavus ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus matyti, kad LAVL nėra nustatytas privalomas kirpėjo etato įsteigimas. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas LAVL buvo laikomas periodiškai, ilgiausias laikymo laikotarpis 32 dienos, todėl jis kirpėjo paslaugiomis galėjo pasinaudoti grįžęs į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

Pareiškėjo teigimu, jam teko miegoti antrajame lovos aukšte, todėl buvo sunku po operacijos užlipti, skaudėjo šonas. Iš LAVL pateiktų fotonuotraukų matyti, kad beveik visose kamerose įrengtos vienaukštės lovos (b. l. 88, 95, 97, 99, 102), todėl pareiškėjas galėjo rinktis gulėti arba vienaukštėje lovoje arba dviaukštės lovos pirmajame aukšte.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1720 Eur.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, kad ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant tai, kad išdėstyta, šis pareiškėjo prašymas paliekamas nenagrinėtu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1720 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė