- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-228/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- R. B., V. K., Ž. S.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. S. , V. K. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
Ž. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 str. 1 d. (penkios nusikalstamos veikos), 307 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos), 181 str. 2 d., ir nuteistas:
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo redakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš I. E. ) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo redakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš L. R.-D.) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 307 str. 2 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš V. N. – P.) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo redakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš I. Š. ) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo redakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš G. P. ) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo redakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš R. St.) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 307 str. 2 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš S. J.) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal LR BK 181 str. 2 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš L. N.) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, taip pat ir su 2006-09-22 nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė Ž. S. paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 147 str. 1 d. (dvi nusikalstamos veikos), ir nuteistas:
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo redakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš G. P. ) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo redakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš R. St.) – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. K. paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
R. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 147 str. 1 d. (dvi nusikalstamos veikos), 307 str. 2 d., ir nuteistas:
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo reakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš L. R. – D.) bei, pritaikius LR BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 307 str. 2 d. (dėl nusikalstamos veikos prieš V. N.-P.), bei, pritaikius LR BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
pagal LR BK 147 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo reakcija, dėl nusikalstamos veikos prieš I. Š. ) bei, pritaikius LR BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., - laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė R. B. paskirta laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams.
R. B. be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios negali keisti gyvenamosios vietos ir yra įpareigojamas nuo 23 val. iki 06 val. ryto būti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini).
R. B. uždrausta lankytis (duomenys neskelbtini) miesto ir kitų miestų kavinėse, restoranuose, baruose, diskotekose.
Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas T. G. , o V. R. išteisinta, tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. S. nuteistas už tai, kad 2000 m. birželio mėn., apie 15 d., tiksli data nenustatyta, siekdamas įtraukti merginas į prostituciją ir pasipelnyti, pasinaudodamas nepilnametės I. E. asmenybės pažeidžiamumu, apgaule įkalbinėdamas ją, jog dirbdama užsienyje gerai uždirbs, ko iš tikrųjų negalėjo užtikrinti, verbavo nepilnametę I. E. dirbti prostitute, gabeno ją iš Telšių į Mažeikius ir Mažeikiuose, tiksli vieta nenustatyta, už 100 JAV dolerių pardavė nepilnametę I. E. nenustatytam asmeniui.
Ž. S. ir R. B. nuteisti už tai, kad 2000 m. liepos mėn. 20-22 dienomis, iš anksto susitarę ir veikdami grupėje, siekdami įtraukti į prostituciją ir pasipelnyti, pasinaudodami L. R.-D. pažeidžiamumu, apgaule žadėdami užsienyje darbą pas ūkininkus ar bare bei gerą uždarbį, ko iš tikrųjų negalėjo užtikrinti, verbavo L. R. – D. dirbti prostitute, gabeno ją iš Plungės r. į Mažeikius, kur už 400 JAV dolerių (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo (duomenys neskelbtini), pardavė Z. J. (ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas pastarajam mirus) ir nenustatytam asmeniui, dėl ko Z. J. (ikiteisminis tyrimas nutrauktas pastarajam mirus) ją išgabeno į Vokietiją.
Ž. S. ir R. B. taip pat nuteisti už tai, kad tuo pačiu laikotarpiu, veikdami grupėje asmenų, siekdami turėti pajamų iš kito asmens prostitucijos, gabeno nukentėjusiąją V. N.-P. jos sutikimu prostitucijai iš Plungės r. į Mažeikius, kur (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie namo (duomenys neskelbtini), už 200 JAV dolerių pardavė Z. J. (ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas pastarajam mirus) ir nenustatytam asmeniui, dėl ko Z. J. (ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas pastarajam mirus) ją išgabeno į Vokietiją.
Ž. S. ir R. B. taip pat nuteisti už tai, kad 2000 m. rugsėjo – 2001 m. gegužės mėn., veikdami grupėje, pasinaudodami I. Š. pažeidžiamumu, apgaule žadėdami užsienyje darbą bei gerą uždarbį, ko iš tikrųjų negalėjo užtikrinti, verbavo I. Š. dirbti prostitute, gabeno ją iš Telšių į Mažeikius, kur už 600 Lt pardavė Z. J. (ikiteisminis tyrimas dėl jo nutrauktas pastarajam mirus) ir nenustatytam asmeniui.
Ž. S. ir V. K. nuteisti už tai, kad 2000 m. balandžio mėn., tiksli data nenustatyta, iš anksto susitarę ir veikdami grupėje, siekdami įtraukti merginas į prostituciją ir pasipelnyti, pasinaudodami G. P. pažeidžiamumu, paimdami jos pasą, apgaule žadėdami gerą darbą bei gerą uždarbį, ko iš tikrųjų negalėjo užtikrinti, Ž. S. verbavo G. P. dirbti prostitute, gabeno ją iš Telšių į Mažeikius ir degalinės (duomenys neskelbtini) teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pardavė, o V. K. , pasinaudodamas pastarosios priklausomumu, nupirko už 1000 Lt, apie dvi savaites naudodamas fizinį smurtą ir grasinimus, laikė užrakintame bute, Mažeikių m., ir, įtraukdamas ją į prostituciją, 2002 m. balandžio 16 d. išgabeno iš Lietuvos į Ispaniją.
Ž. S. ir V. K. taip pat nuteisti už tai, kad 2002 m. liepos 23-25 d., veikdami grupėje, pasinaudodami R. St. pažeidžiamumu, Ž. S. apgaule žadėdamas užsienyje darbą ir gerą uždarbį, ko iš tikrųjų negalėjo užtikrinti, verbavo R. St. dirbti prostitute, gabeno ją iš Telšių į Plungę, kur (duomenys neskelbtini), perdavė V. K. seserims (dėl jų ikiteisminis tyrimas nutrauktas), o V. K. per savo seseris (dėl jų ikiteisminis tyrimas nutrauktas) iš Ž. S. už 300 JAV dolerių nupirko R. St. ir 2002 m. liepos 23 d. R. St. kartu su V. K. seserimi (dėl jos ikiteisminis tyrimas nutrauktas) išvyko į Ispaniją, kur V. K. už 3000 eurų pardavė R. St. nenustatytam asmeniui.
Ž. S. taip pat nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 8-9 dienomis, siekdamas turėti pajamų iš kito asmens prostitucijos, organizavo nukentėjusiosios S. J. gabenimą prostitucijai jos sutikimu iš Lietuvos Respublikos, V. R. Ž. S. prašymu nugabeno nukentėjusiąją į Kauno autobusų stotį ir 20003 m. rugsėjo 9 d. išvyko į Belgiją, Antverpeno m.
Ž. S. taip pat nuteistas už tai, kad kartu su T. G. , veikdami grupėje, (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami fizinį smurtą, suduodant nukentėjusiajam L. N. ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis, o Ž. S. ir beisbolo lazda į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruvomis kairiame žaste, rieše, sąnaryje, krūtinės ląstos sumušimą ir kairio alkūnkaulio lūžimą, savo naudai prievartavo L. N. sumokėti 900 Lt už tariamą K. J. išžaginimą ir užvaldė L. N. priklausantį televizorių „LG“, 1200 Lt vertės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. S. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį ir išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos prieš nukentėjusiąją I. E. , o nusikalstamas veikas, įvykdytas prieš nukentėjusiąsias R. St. ir G. P. , perkvalifikuoti iš LR BK 147 str. 1 d. į LR BK 307 str. 2 d. Apeliantas neigia pardavęs minėtas merginas, negavo už jas pinigų. Teigia paaiškinęs, dėl kokių aplinkybių jis pripažino savo kaltę, keitė parodymus, apkalbėjo pats save.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byla išnagrinėta šališkai, surinkti įrodymai įvertinti pažeidžiant LR BPK 20 str. reikalavimus.
Skunde teigia, kad dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas nukentėjusiųjų G. P. ir R. St. parodymais, taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo Ž. S. parodymais. Pabrėžia byloje nesant surinkta objektyvių jo kaltės įrodymų, jis net nežino, ar apskritai pažįsta asmenį, kurį teismas įvardina kaip G. P. . Tvirtina teismą neužtikrinus pastarosios dalyvavimo teismo posėdyje (nors jis tokį prašymą ir išreiškė) ir nesudarius jam galimybės tiesiogiai užduoti klausimus, kas, apelianto įsitikinimu, rodo teismo šališkumą ir gynybos teisių suvaržymą.
Nurodo, kad G. P. kartu su Ž. S. į Mažeikius atvyko leisti laiką su Rusijos piliečiais, jam nežinoma, ar pastaroji teikė šiems lytines paslaugas, gavo atlyginimą. Sužinojusi, kad jis vyksta į Ispaniją, prašėsi važiuoti kartu, pati apmokėjo kelionę (pinigus sumokėjo vairuotojui). Autobusas pasienyje buvo tikrinamas ne kartą, todėl apeliantas nesuvokia, kodėl nukentėjusioji negalėjo paprašyti pareigūnų pagalbos, jeigu tariamai buvo vežama ne savo noru. Tvirtina, kad moteris, įvardijama kaip G. P. , kirtus Prancūzijos-Ispanijos sieną išlipo iš autobuso ir jis daugiau niekuomet su pastarąja jokių reikalų nebeturėjo. Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje nurodomas skirtingas minėtos nukentėjusiosios gabenimo laikas: nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, jog ji į Mažeikius atvyko 2000 m. balandžio mėnesį, tuo tarpu jis ją esą išgabeno tik 2002 m. balandžio 16 d. Vadinasi, iki išgabenimo G. P. du metus gyveno kažkokiame bute, nors nukentėjusioji negalėjo nurodyti, kur toks butas yra. Apelianto teigimu, dėl šios nusikalstamos veikos jį apkalbėjo Ž. S. , kadangi pastarasis buvo supykęs dėl to, jog jis nepadėjo šiam įsidarbinti (šią aplinkybę Ž. S. patvirtino nagrinėjat bylą teisme). Apeliantui nesuprantama, kodėl teismas nepatikėjo tokiais Ž. S. parodymais, o rėmėsi tik tais, kuriuos pastarasis davė jį sulaikius, kai, norėdamas išeiti į laisvę, apkalbėjo jį, t. y. apeliantą.
Kategoriškai nesutinka ir su jo nuteisimu dėl R. St. pardavimo prostitucijai ir nurodo, jog ši į Ispaniją (į jo namus) atvyko dirbti aukle, tačiau pamatęs, kad R. St. yra psichiškai nesveika, bijojo ją leisti prižiūrėti vaiką, todėl pasiūlė darbo pasiieškoti bare, ką ši ir padarė. Neigia turėjęs jos pasą, ką patvirtina, jog tiek G. P. , tiek R. St. į Lietuvą grįžo su savo pasais. Tvirtina teismą neatsižvelgus, kad nukentėjusiosios pripažino pačios norėjusios dirbti prostitutėmis, dėl ko ir vyko į Ispaniją. Apelianto įsitikinimu, jas suklaidino Ž. S. , aiškindamas apie greitą ir lengvą uždarbį, ką jis darė turėdamas savo išskaičiavimų, apkalbėjo jį. Pažymi, jog nenustatyta, kad nukentėjusiosios Ispanijoje dirbo kažkokiame bare, kadangi neapklausti tų barų savininkai ir darbuotojai, nesikreipta į atitinkamas teisėsaugos institucijas, siekiant nustatyti nukentėjusiųjų buvimo Ispanijoje prostitucijos tikslu faktą (kaltinime net nenurodyta, kokioje Ispanijos vietoje jos buvo). Mano, jog toks kaltinimas ir nuosprendis yra neinformatyvūs, neatskleistos bei nenustatytos faktinės bylos aplinkybės, o išvados padarytos remiantis nepatikimais įrodymų šaltiniais. Taip pat neatskleistas nuosprendyje ne kartą minimas G. P. ir R. St. „pažeidžiamumas“, netirta, kad abi Lietuvoje neturėjo darbo bei neturėjo galimybės įsidarbinti, neišreikalauti rašytiniai įrodymai.
Skunde trumpai aptaręs specialisto išvadą dėl R. St. būklės, teigia, kad pastarajai diagnozuoti sutrikimai (jai taip pat nustatytas ir neįgalumas) buvo nesunkiai pastebimi ir ją apklausiant teisme, t. y. tokiu būdu apeliantas bando įrodyti, jog nukentėjusiosios parodymai turi būti vertinami kritiškai, tačiau teismas atmetė jo gynėjo prašymą skirti R. St. teismo psichiatrinę ekspertizę (siekiant nustatyti nukentėjusiosios galimybę suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat tai, ar teismas gali vadovautis tokia liga sergančio asmens parodymais). Minėtos aplinkybės rodo, kad byla išnagrinėta šališkai, be to, viso proceso metu buvo juntamas tikslas kuo greičiau priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymi, jog teismas vadovavosi tik jį kaltinančiais parodymais, nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir samprotavimas, jame trūksta įrodymų analizės bei visapusiško jų įvertinimo, o jis nuteistas už nusikaltimus, kurių neįvykdė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį ir panaikinti įpareigojimą nuo 23 val. iki 06 val. ryto būti namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Mano, jog pirmosios instancijos teismas šį įpareigojimą skyrė nepagrįstai bei nurodo, kad jis varžo jo judėjimo laisvę, darbe neleidžia vykdyti priskirtų funkcijų. Apelianto įsitikinimu, bausmės tikslai bus pasiekti ir be šio įpareigojimo. Nurodo esant būtina atsižvelgti į tai, jog nusikaltimai padaryti prieš daug metų (prieš 8-9 metus), ikiteisminiame tyrime pirmosios apklausos metu jis pripažino vežęs tris merginas į Mažeikius, turėdamas tikslą jas už pinigus perduoti kitiems asmenims, kad šios būtų išgabentos dirbti prostitutėmis, teisme taip pat davė analogiškus parodymus. Gailisi atlikęs šiuos neteisėtus veiksmus bei pažymi, kad būtent jo parodymai padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui išaiškinti nusikalstamas veikas, juolab, kad nė viena nukentėjusioji jo neatpažino, o asmenys, kuriems buvo perduotos merginos, apskritai neapklausti (Z. J. mirė, o „S.“ asmenybė nenustatyta). Taip pat pabrėžia, kad nė viena nukentėjusioji jam neturėjo jokių pretenzijų, nepareiškė civilinio ieškinio.
Toliau skunde apeliantas nurodo auginantis mažametį sūnų, gim. (duomenys neskelbtini), išvardina įstaigas, kuriose dirbo anksčiau bei vienoje jų vairuotoju dirba ir šiuo metu. Akcentuoja nė vienoje darbovietėje neturėjęs drausminių nuobaudų, darbdaviai jį charakterizuoja teigiamai. Tvirtina, jog dabartinėje bendrovėje jam tenka darbo reikalais vykti ne tik po visą Lietuvos teritoriją, bet ir už jos ribų, t. y. į Rusiją (komandiruočių trukmė siekia nuo 1 d. iki 4 d.). Tvirtina, jog palikus galioti skundžiamu nuosprendžiu priimtą įpareigojimą nuo 23 val. iki 06 val. ryto būti namuose, jis nebegalės vykdyti darbdavio nurodymų, vykti į komandiruotes, kas reikš atleidimą iš darbo, o tai savo ruožtu turės neigiamos įtakos jo šeimai, kadangi jis nebegalės ja tinkamai pasirūpinti (dabartiniu metu Telšiuose susirasti darbą yra neįmanoma). Pacitavęs LR BPK 48 str. 7 d., 9 d. nuostatas, apeliantas nurodo neprieštaraujantis, kad vietoj įpareigojimo būti namuose jam būtų paskirta įmoka į nukentėjusiųjų asmenų fondą (iki 5-6 MGL dydžio) arba viešieji darbai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji V. K. , R. B. ir jų gynėjos, nuteistojo Ž. S. gynėjas prašė patenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, o prokuroras prašė šiuos skundus atmesti.
Nuteistųjų Ž. S. , V. K. ir R. B. apeliaciniai skundai atmetami.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų Ž. S., V. K. ir R. B. įvykdytas nusikalstamas veikas. Nuteistųjų kaltė pilnai įrodyta apkaltinamajame nuosprendyje išanalizuotais ir įvertintais įrodymais. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.
Pirmiausia kolegija analizuos apeliantų Ž. S. ir V. K. skundus, o pabaigoje atsakys į apelianto R. B. skundo argumentus, kadangi pastarasis ginčija tik jam paskirtą bausmę.
Iš nuteistojo Ž. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis pašo jį išteisinti dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos prieš nukentėjusiąją I. E. . Apeliantas skunde tiesiog išreiškia abstraktų prašymų, nenurodydamas nė vieno argumento, pagrindžiančio tokio sprendimo būtinumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas atskirai aptarė šią nusikalstamą veiką (nuosprendžio 3-ias lapas arba t. 14, b. l. 159), išdėstė motyvus, kurių pagrindu buvo konstatuota nuteistojo kaltė padarius šį nusikaltimą.
Pažymėtina, jog prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama kaip LR BK 147 str. numatytas nusikaltimas tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Nagrinėjamoje byloje nuteistojo veiką kvalifikuojant pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį privaloma konstatuoti, kad nukentėjusiosios I. E. asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jos valią bent vienu iš LR BK 147 str. (2005 m. birželio 23 d. redakcija) dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Nors nagrinėjama veika buvo padaryta galiojant 2000 m. rugsėjo 26 d. LR BK 147 str. redakcijai, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi šiuo metu galiojančia LR BK 147 str. redakcija, kadangi 2005 m. birželio 23 d. padarytais baudžiamojo įstatymo pakeitimais ir papildymais, į nusikaltimo sudėtį įvedus papildomus objektyviuosius požymius, veikų kvalifikavimo galimybės pagal LR BK 147 str. susiaurėjo, ir šiuo požiūriu naujoji LR BK 147 str. redakcija laikytina atsakomybę švelninančiu įstatymu (analogiška situacija ir dėl kitų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal šį straipsnį, kurios bus aptartos vėliau).
Bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad Ž. S. , apgaule įkalbėjęs nukentėjusiąją, jog ši, dirbdama užsienyje gaus gerą uždarbį, nors realiai to negalėjo užtikrinti, verbavo ją dirbti prostitute, iš Telšių atgabeno į Šiaulius, kur už 100 JAV dolerių pardavė nenustatytam asmeniui. Apelianto kaltė yra grindžiama jo paties ikiteisminiame tyrime duotais parodymais (teismas motyvuotai pasisakė, kodėl vadovaujasi būtent šioje proceso stadijoje duotais parodymais), taip pat nuosekliais nukentėjusiosios I. E. parodymais (t. 1, b. l. 71-72, 77-78; t. 14, b. l. 68-69). Nukentėjusioji iš Telšių į Mažeikius buvo išgabenta, turint tikslą seksualiai išnaudoti sąvadaujant prostitucijai, prieš tai Ž. S. panaudojant fizinį smurtą bei atimant jos asmens pasą, o Mažeikiuose už minėtą sumą parduodant tyrimo nenustatytam asmeniui. Neturėdama paso, nuvežta į kitą miestą, kur Ž. S. buvo parduota nepažįstamam asmeniui, nukentėjusioji realiai prarado laisvę ir buvo nuolat kontroliuojama (apgyvendinta nepažįstamame bute, kur buvo laikoma užrakinta, negalėjo laisvai niekur išeiti, pas klientus ją nuveždavo). Apklausiamas nuteistasis neigė žinojęs I. E. amžių, t. y. bandė įrodyti nežinojęs šią buvus nepilnametę, tačiau tokiais jo parodymais tikėti negalima. Ž. S., paėmęs nukentėjusiosios pasą, galėjo lengvai įsitikinti, kokio amžiaus yra nukentėjusioji. Beje, iš I. E. parodymų matyti, kad Ž. S. ne tik žinojo jos amžių, bet ir privertė jį nuslėpti, t. y. „Ž. S. buvo man prigrasinęs, kad aš sakyčiau, jog esu pilnametė, turbūt jiems reikėjo tik pilnamečių ir už tai mokėjo geresnius pinigus“ (t. 1, b. l. 71-72). Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas niekada neneigė, jog I. E. pažinojo kaip (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtinę, kas tik patvirtina jį suvokus nukentėjusiosios amžių, kadangi minėto pobūdžio įstaigose asmenys laikomi iki sueinant pilnametystei. Tai, kad Ž. S. pasinaudojo nepilnametės I. E. asmenybės pažeidžiamumu, patvirtina psichologinio tyrimo išvada, kurioje nustatyta, kad nukentėjusioji nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2000, m. birželio mėn., buvo psichologiškai pažeidžiama. Dėl išvadoje nurodytų sutrikimų I. E. negalėjo įvertinti bei prognozuoti grėsmingo prekybos žmonėmis nusikaltimo bei apsiginti, todėl vienareikšmiškai laikytina, jog buvo pasinaudota jos asmenybės pažeidžiamumu ir dėl jo kylančiu neadekvačiu elgesiu (t. 1, b. l. 146). Tai, kad I. E. nusikaltimo padarymo metu iš tiesų dingo iš vaikų globos namų, o vėliau buvo sulaikyta Mažeikiuose, patvirtina ir byloje esantis (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų raštas (t. 1, b. l. 145). Nustačius ir įrodžius minėtas aplinkybes, apelianto Ž. S. nusikalstami veiksmai, įvykdyti prieš nukentėjusiąją I. E., teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 147 str. 1 d.
Likusia skundo dalimi apeliantas Ž. S. ginčija nusikalstamas veikas, susijusias su R. St. ir G. P. , prašydamas šioje dalyje jo veiksmus iš LR BK 147 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 307 str. 2 d. Tokį savo prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, jog merginų nepardavė bei pinigų už jas negavo. Kitas apeliantas V. K. skunde taip pat ginčija nusikalstamas veikas, įvykdytas prieš minėtas nukentėjusiąsias, tačiau jis prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti. Kolegija kaip nepagrįstus atmeta abiejų apeliantų prašymus (Ž. S. dėl veikų perkvalifikavimo, o V. K. dėl išteisinimo) ir pilnai sutinka su apygardos teismo išvada dėl nuteistųjų kaltės pagal LR BK 147 str. 1 d.
Pagrindinis ir iš esmės vienintelis argumentas, kuriuo apeliantas Ž. S. neigia savo kaltę yra tai, kad jis už nukentėjusiąsias neva negavo jokių pinigų. Tai, jog tokiu teiginiu sutikti negalima, patvirtina paties apelianto ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai. Jų metu Ž. S. pripažino pardavęs G. P. , t. y. pagal susitarimą jis (kartu su T. G. , tačiau šiam nežinant tikrojo tikslo) atvežė pastarąją iš Telšių į Mažeikius, ten benzino kolonėlėje susitiko su V. K. , kuris „< ... > apžiūrėjo G., ji jam tiko. Tuo pačiu momentu už G. man davė 1000 Lt, likusią sumą pažadėjo sumokėti vėliau“ (t. 10, b. l. 4-15), kas ir buvo padaryta. Ž. S. teigimu, daugmaž po savaitės laiko jam paskambino V. K. , pasakė telefono numerį vyriškio, su kuriuo jis turėjo susitikti, kad paimtų pinigus. Susitikęs su V. K. nurodytu vyriškiu, jis už G. P. gavo dar 150 JAV dolerių, t. y. taip kaip ir buvo sutarta (t. 10, b. l. 4-15). Duodamas parodymus jis taip pat pripažino pinigus gavęs ir už R. St. . Tiesa, apklausos protokole klaidingai įrašyta R. St. pavardė, įvardinant ją kaip S., nes Ž. S. būtent taip ją vadino („ją aš vadinu R. S., nors jos pavardė gal yra ne tokia“), taip pat protokole V. K. vardas nurodomas kaip V. (Ž. S. paaiškino pastarąjį vadinantis ir V., ir Vt.) (t. 10, b. l. 17-19). Taigi V. K. pasiūlius surasti merginų dirbti prostitutėmis Ispanijoje, jis surado R. St., kurią V. K. paliepimu nuvežė į Plungę, pas pastarojo (V. K. ) seserį, o ši jam davė 300 dolerių, pasakydama, kad juos liepė perduoti V. K. (t. 10, b. l. 4-15). Kadangi V. K. už vienos merginos suradimą jam buvo žadėjęs sumokėti po 500 dolerių, tai už R. St. jis turėjo gauti dar 200 dolerių, tačiau po savaitės paskambinęs V. K. jam pasakė, kad ši pabėgo, todėl likusių pinigų jis nemokės. Tokiais parodymais Ž. S. neabejotinai patvirtino faktą, jog už nukentėjusiąsias jam buvo sumokėti pinigai: už G. P. – 1000 Lt (tiesiogiai iš V. K. ) ir 150 JAV dolerių, o už R. St. – 300 JAV dolerių (likusios 200 JAV dolerių dalies negavo šiai pabėgus). Maža to, jis pripažino suvokęs, jog tokiais savo veiksmais pardavė merginas prostitucijai, suprato nusikalstamą savo veiksmų pobūdį: „supratau ir žinau, kad tai yra nusikaltimas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė ir savo nusikalstamą veiką skaitau kaip prekybą žmonėmis. Merginas pardaviau iš savanaudiškų paskatų, nes reikėjo pinigų pragyvenimui“ (t. 10, b. l. 4-15).
Vėliau Ž. S. tokius parodymus ėmė keisti, teigdamas, jog pinigų negavo, o V. K. tiesiog apkalbėjo, kadangi pyko, jog šis jo neįdarbino, nors prieš tai buvo žadėjęs (t. 14, b. l. 78-82). Apygardos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais apelianto parodymais ir rėmėsi tais, kurie buvo duoti apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjai (t. 10, b. l. 4-15). Dar tyrimo metu buvo pagrindas manyti, kad jis gali keisti parodymus arba apskritai atsisakyti juos duoti, todėl ir buvo nuspręsta jį apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 10, b. l. 3). Vėlesnės nuteistojo apklausos parodė, kad toks prokuroro manymas išties pasitvirtino. Akivaizdu, kad keisdamas parodymus, Ž. S. bandė sušvelninti savo veiksmų pavojingumą, siekdamas kiek įmanoma lengvesnės atsakomybės. Būtų naivu tikėti, jog Ž. S. vien tik dėl pykčio ir noro apkalbėti V. K. galėjo taip detaliai nupasakoti nukentėjusiųjų pardavimo aplinkybes, juolab, kad tokius jo teiginius patvirtina ir kiti bylos įrodymai, kurie yra aptarti skundžiamame nuosprendyje. Be to, iš bylos matyti, kad apeliantas nenuoseklus buvo ne tik dėl V. K. , bet ir dėl kitų asmenų (V. J., „Č.“ ir kt.), kur jis negalėdamas logiškai ir įtikinamai paaiškinti parodymų pakeitimo priežasčių, vėlgi tvirtino buvus tam tikrus nesutarimus, dėl ko neva kilo mintis atkeršyti juos apkalbant.
Tuo tarpu apeliantas V. K. viso proceso metu nepripažino savo kaltės, kategoriškai neigė pirkęs, o vėliau pardavęs moteris (G. P. ir R. St. ) prostitucijai. Visgi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirti įrodymai paneigia tokią apelianto poziciją. Kolegija iš naujo išsamiai nedėstys visų įrodymų, patvirtinančių V. K. kaltę dėl G. P. ir R. St. pirkimo bei pardavimo prostitucijai (visai tai yra detaliai aptarta nuosprendžio 6-9 lapuose arba t. 14, b. l. 162-165), o nurodys tik tuos, kurie yra susiję su konkrečiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais.
Štai nuteistasis tvirtina, kad jo kaltė yra grindžiama tik nukentėjusiųjų bei jį apkalbėjusio Ž. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Iš tiesų galima sutikti, kad minėti įrodymai yra itin reikšmingi įrodinėjant V. K. kaltę, tačiau juos papildo ir kiti įrodymai, kurių visetas leido konstatuoti nuteistojo kaltumą. Tarp kitų įrodymų paminėtini: asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose nukentėjusiosios G. P. ir R. St. atpažino V. K.; akistatos tarp R. St. ir V. K. protokolas; pasuose esančios atžymos bei pažymos apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimą (t. 5, b. l. 6-11, 66-69, 70-71, 25-26, 35, 112-114, 130; t. 7, b. l. 27, 32).
Neigdamas savo kaltę dėl G. P., V. K. pažymi, kad apygardos teismas netenkino jo prašymo užtikrinti nukentėjusiosios dalyvavimą teismo posėdyje, kas rodo teismo šališkumą bei gynybos teisių suvaržymą. Kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. teisiamojo posėdžio metu išreiškė prašymą į posėdį iškviesti G. P. bei ją apklausti, tačiau teismas tokį jo prašymą atmetė, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji G. P. gyvena Ispanijoje, byloje yra pateiktas jos pranešimas – prašymas apie tai, kad negali atvykti į Lietuvą, kadangi augina mažą vaiką, kurio neturi kam palikti, be to, teismas pažymėjo, kad nukentėjusioji buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 14, b. l. 115, 127-128; t. 13, b. l. 53). Taigi teismas motyvuotai netenkino nuteistojo prašymo ir toks sprendimas jokiu būdu nerodo teismo šališkumo ar teisių suvaržymo. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, jie užfiksuoti ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kas pilnai leido teismui jais vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Beje, V. K. teismui pateikė abstraktų prašymą dėl nukentėjusiosios apklausos, nenurodydamas, kokiomis papildomomis aplinkybėmis būtina papildyti ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus nukentėjusiosios parodymus.
Apelianto parodymus apie tai, kad nukentėjusioji į Mažeikius atvyko, norėdama praleisti laiką su Rusijos piliečiais, sužinojusi apie tai, kad jis vyksta į Ispaniją, pati pasiprašė važiuoti kartu, pati apmokėjo kelionės išlaidas, paneigia nukentėjusiosios parodymai, taip pat Ž. S. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių metu ji išsamiai išdėstė, kaip Ž. S. jai pasiūlė dirbti prostitute Ispanijoje, išpirko jos pasą (jį ir pasiėmė), kurį buvo užstačiusi parduotuvėje, ir nuvežė į Mažeikius, paaiškinęs, kad ten ją pasitiks vyras, nuvešiantis į Ispaniją. Mažeikiuose (degalinėje) ji buvo persodinta į nepažįstamo vyriškio (kaip paaiškėjo, V. K. ) automobilį, pastarajam Ž. S. perdavė ir jos pasą bei buvo nuvežta į butą, kuriame išbuvo apie dvi savaites ir kur su kitomis merginomis buvo priversta teikti vyriškiams lytines paslaugas. Nukentėjusioji patvirtino, jog bute buvo laikoma „prieš savo valią, telefono laidas buvo nupjautas, durys užrakintos, o mus dar saugojo jaunuolis“ (t. 5, b. l. 3-5). Už suteiktas lytines paslaugas pinigus pasiimdavo V. K. , nei jai, nei kitoms merginoms pinigų neduodavo, aiškindamas, jog joms turi pirkti maistą. Nukentėjusiosios teigimu, „lytiškai santykiauti versdavo tiesiog per prievartą. Tai vertė daryti V. ir sakė, kad jei atsisakysiu atlikti lytinius santykius su klientais, gausiu mušti. Aš bijojau tokio pagrasinimo ir priešintis kitaip negalėjau, nes butas buvo užrakintas ir visą laiką būdavo daug vyrų“ (t. 5, b. l. 3-5). Tai, kad tokie grasinimai turėjo pagrindą, nukentėjusioji įsitikino, kuomet vienam iš klientų papasakojusi, jog jas ruošiamasi išvežti į užsienį verstis prostitucija, ir šiam V. K. paprašius ją paleisti, sulaukė apelianto smurto (koja sudavė vieną smūgį į šoną bei rankos kumščiu vieną smūgį į akį). Nors nukentėjusioji tiesiogiai nematė, ar už ją buvo sumokėti pinigai, tačiau paprašius, kad ją paleistų, V. K. jai teigė to nedarysiantis, kadangi „jis už ją yra sumokėjęs pinigus. Už tai aš jam turėsiu atidirbti“ (t. 5, b. l. 3-5). Duodama parodymus G. P. paliudijo, jog kartu kitomis merginomis autobusiuku buvo išvežta į Ispaniją. Autobusiuką vairavo kitas asmuo („vairavo kitas žmogus, ar tai buvojo draugas, ar vairuotojas, kuris teikė vežimo paslaugas, aš nežinau“), tačiau iš nukentėjusiosios parodymų aiškiai matyti, kad kelionei vadovavo V. K. . Atvykus į Ispaniją, jis nukentėjusiąją (taip pat ir kartu atvykusias merginas) apgyvendino „dideliame viešnamyje prie pasienio“. V. K. paaiškino, jog kiekvienai teks atidirbti po 4000 eurų. Anot nukentėjusiosios, ji viešnamyje pradirbo apie savaitę laiko, turėjo daugmaž 10 klientų, visus uždirbtus pinigus pasiėmė V. K. (iš viso apie 200 eurų). Nukentėjusiajai bei dar vienai merginai, pasinaudojus atsitiktinai atrakintais viešnamio vartais, pavyko pabėgti, o, padedant buvusiam klientui, ji sugrįžo į Lietuvą. Kaip matyti, nuteistasis V. K. , siekdamas įtraukti į prostituciją bei pasipelnyti, iš Ž. S. už 1000 Lt nupirko nukentėjusiąją G. P. , kurią apie dvi savaites prievarta laikė viename iš Mažeikių mieste esančių butų, o vėliau išgabeno ją į Ispaniją.
Skunde apeliantas įrodinėja tai, kad pati nukentėjusioji pasiprašė nuvežama į Ispaniją, sumokėjo pinigus, o jeigu buvo vežama ne savo noru, tai galėjo prašyti pareigūnų pagalbos, kuomet pasienyje buvo tikrinami dokumentai. Suprantama, kad tokiais teiginiais V. K. siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, kaip ir teigdamas neva Ž. S. jį apkalbėjo. Kolegija jau pasisakė, kodėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pastarojo ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, ir nepatikėjo išgalvota versija apie siekį apkalbėti nepavykus įdarbinti. Kodėl pasienyje vykusių patikrinimų metu, nukentėjusioji G. P. tylėjo ir nesisakė esanti išvežama prievarta, matyti iš jos parodymų. Akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo įbauginta ir visiškai priklausoma nuo V. K. (neturėjo paso, pinigų). Kartą patyrusi pastarojo smurtą, ji žinojo, kad apelianto grasinimai yra realūs ir ji privalo vykdyti visus jo nurodymus: „V. mums pasakė, kad jeigu pasienyje paklaus, ko vykstame, kad atsakytume, kad ilsėtis. Aš klausiau jo nurodymų, nes bijojau, o apie pabėgimą net negalvojau“, „< ... > turėjau tiesiog vykdyti V. nurodymus ir į Ispaniją vykau prieš savo valią “ (t. 5, b. l. 1-2, 3-5). Net po to, kai nukentėjusiajai pavyko pabėgti iš viešnamio, ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas, kadangi bijojo V. K. keršto („V. buvo prigrasinęs susidoroti, sakė, kad nušaus mane, todėl policijai nei Ispanijoje, nei Lietuvoje nepranešiau“, t. 5, b. l. 3-5), tad, juo labiau, nebūtų galėjusi apie tai prasitarti pasienio pareigūnams, kuomet autobusiuke šalia jos sėdėjo V. K. .
Tačiau apeliantas teisingai atkreipia dėmesį į nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą nukentėjusiosios gabenimo laiką, t. y. į Mažeikius atvežta 2000 m., balandžio mėn., tiksli data nenustatyta, o 2002 m. balandžio 16 d. išgabenta į Ispaniją (nuosprendžio 2-as lapas arba t. 14, b. l. 158). Akivaizdu, kad teismas šiuo atveju tiesiog padarė techninę klaidą, neteisingai nurodydamas metus, kada nukentėjusioji buvo atvežta iš Telšių į Mažeikius (vietoje 2002 m. klaidingai įrašyti 2000 m.). Iš toliau nuosprendyje išdėstytų motyvų, nukentėjusiųjų, liudytojo T. G. , pačių nuteistųjų parodymų matyti, kad veikos pradžia buvo būtent 2002 m., o ne 2000 m. Be to, dar toje pačioje aprašomosios dalies pastraipoje nurodyta, jog nukentėjusioj Mažeikiuose buvo pralaikyta apie dvi savaites ir tada 2002 m. balandžio 16 d. išvežta į užsienį, t. y. aiškiai kalbama apie dviejų savaičių, o ne dviejų metų laikotarpį.
Neigdamas savo kaltę dėl R. St. pardavimo, apeliantas V. K. teigia esą į Ispaniją ši atvyko dirbti aukle. Tokią versiją nuteistasis buvo iškėlęs ir pirmosios instancijos teisme, tačiau apygardos teismas pagrįstai ja nepatikėjo ir išdėstė tai pagrindžiančius argumentus (9-as nuosprendžio lapas arba t. 14, b. l. 165). Kolegija iš naujo nepateiks išsamios nukentėjusiosios R. St. bei kitų šią nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų analizės, kadangi jie visi nuosekliai yra išdėstyti nuosprendyje, o V. K. konkrečių teismo išvadų neginčija.
Skunde akcentuojama tai, jog nenustatyta, kokiame bare Ispanijoje dirbo nukentėjusiosios G. P. ir R. St. , nenustatyti bei neapklausti tų barų savininkai ir darbuotojai. Kolegija pažymi, kad šios aplinkybės neturi esminės reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 147 str. 1 d., nes tokio kvalifikavimo pagrįstumą rodo nustatyti ir įrodyti būtini nusikaltimo sudėties požymiai. Byloje neginčijamai nustatyta, jog V. K. nupirko nukentėjusiąsias, o R. St. Ispanijoje dar ir pardavė. Abu apeliantai, t. y. Ž. S. ir V. K. , pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, siekė pasipelnyti iš pastarųjų prostitucijos, o nukentėjusioji G. P. buvo dar ir įtraukta į prostituciją (V. K. ją nupirkus iš Ž. S. , ši kurį laiką užrakinta buvo laikoma bute, vartojant prieš ją fizinį smurtą bei grasinimus, po to išgabenta prostitucijai į užsienį). Apeliantas tvirtina teismą nepagrįstai neatsižvelgus į tai, kad nukentėjusiosios dirbti vyko savo noru. Nukentėjusiosios R. St. atveju V. K. nuteistas už tai, kad jis (veika įvykdyta kartu su Ž. S.), pasinaudodamas pastarosios pažeidžiamumu, per savo seseris nupirko ją iš Ž. S., tuomet nukentėjusiajai kartu su apelianto seserimi atvykus į Ispaniją, pardavė ją už 3000 eurų prostitutės darbui, t. y. šiuo atveju ta aplinkybė, kad nukentėjusioji žinojo ir norėjo verstis prostitucija, nėra reikšminga, kadangi V. K. nuteistas už prekybą žmonėmis, neinkriminuojant jam R. St. įtraukimo į prostituciją. Tuo tarpu nukentėjusiosios G. P. atveju nuteistajam inkriminuota ir ši aplinkybė, kadangi iš bylos matyti, jog G. P. tik iš pradžių norėjo važiuoti į užsienį dirbti prostitute, tačiau po „įvykių“ Mažeikiuose ji tokių ketinimų atsisakė, bet V. K. buvo priversta juos vis tiek vykdyti: „< ... > iš pradžių, kai Ž. S. man pasiūlė dirbti prostitute, aš sutikau savo noru. Žinojau, koks tai darbas, ką reikės man daryti ir tam neprieštaravau. Tačiau, kai Mažeikiuose su manim taip pasielgė, dirbti prostitute jau nebenorėjau, nes išsigandau pavartoto smurto, pasibaisėjau V. elgesiu. V. pasakiau, kad nenoriu dirbti prostitute, prašiau paleisti, bet jis manęs neklausė. Ištrūkti negalėjau, turėjau tiesiog vykdyti V. nurodymus ir į Ispaniją vykau prieš savo valią“ (t. 5, b. l. 3-5).
Negalima sutikti su V. K. teigimu, jog teismas neatskleidė nukentėjusiųjų „pažeidžiamumo“ sąvokos. Tyrimo metu buvo gauta R. St. psichologinio tyrimo išvada, kuri minima ir nuosprendyje, aptariant aplinkybę, jog R. St. nusikalstamos veikos metu buvo labai pažeidžiama. Minėtoje tyrimo išvadoje nustatyta, kad nukentėjusioji sirgo depresinio tipo šizoafektiniu sindromu, kas sukėlė emocijų ir elgesio sutrikimų simptomus, neadekvatų aplinkos ir situacijos vertinimą bei reagavimą, sunkiai numatomą ir prognozuojamą elgesį, kas leidžia daryti išvadą, jog nusikaltimo metu R. St. buvo labai pažeidžiama (t. 5, b. l. 105-106). Beje, pats apeliantas V. K. apklausiamas pripažino, kad R. St. atrodė „nervinga ir nesveika“ (t. 14, b. l. 110-111), tik šią aplinkybę jis interpretuoja savaip, įrodinėdamas esą ji dėl to netiko auklės darbui. Be to, V. K. išreiškia abejonę dėl galimumo vadovautis pastarosios parodymais (dėl konstatuotų sutrikimų). Skunde pažymi teismo prašęs skirti nukentėjusiosios psichiatrinę ekspertizę, kas nebuvo patenkinta ir kas, anot apelianto, rodo teismo šališkumą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistasis tokį prašymą buvo išties pareiškęs, tačiau jį motyvavo tuo, jog R. St. nurodo esą jis, grįžęs iš Ispanijos, ją persekiojo Telšiuose (t. 14, b. l. 115). Tokį V. K. prašymą teismas atmetė, argumentuodamas tuo, jog, nepaisant nukentėjusiajai diagnozuoto šizoefektinio sutrikimo, jos buvimo Ispanijoje faktas yra nustatytas (to neneigia ir pats V. K. ), o jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl galimo persekiojimo Telšiuose neturi reikšmės įrodymų vertinimui, kadangi tokie kaltinimai apeliantui pateikti nebuvo (t. 14, b. l. 117-118). Kaip matyti, prašydamas skirti ekspertizę, nuteistasis iš esmės siekė paneigti R. St. parodymus dėl persekiojimo, tačiau ši jos parodymų dalis apskritai nebuvo susijusi su V. K. pateiktais kaltinimais, todėl teismas pagrįstai tokį jo prašymą atmetė. Tuo tarpu anksčiau paminėta psichologinio tyrimo išvada pati savaime nedavė teismui pagrindo netikėti ar abejoti nukentėjusiosios R. St. parodymais, juolab, kad jos nurodytas aplinkybės pilnai patvirtino kiti ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai.
Nukentėjusiosios G. P. pažeidžiamumas pasireiškė jos visišku priklausomumu nuo nuteistųjų, t. y. iš jos buvo paimtas pasas, ji prieš savo valią buvo laikoma bute, kur turėjo teikti lytines paslaugas, jai nuolat buvo grasinama, o kartą V. K. ir sumušė, nukentėjusioji negalėjo niekur išeiti, kadangi „telefono laidas buvo nupjautas, durys užrakintos“, be to, bute laikomas merginas nuolat prižiūrėjo „vienas jaunuolis“. Tokiu būdu G. P., neturėdama paso, pinigų, įbauginta, privalėdama besąlygiškai vykdyti nuteistųjų nurodymus, esant apribotai jos laisvei, buvo akivaizdžiai pažeidžiama.
Iš skundo turinio matyti, kad V. K. , neigdamas įvykdęs nusikalstamą veiką, susijusią su R. St. , tvirtina neėmęs pastarosios paso. Iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos veikos aplinkybės, matyti, kad V. K. nebuvo inkriminuotas R. St. paso paėmimas, tačiau tokia aplinkybė yra konstatuota G. P. nusikalstamos veikos atveju (t. 14, b. l. 158). Tiesa, dėstydamas motyvus, teismas nuosprendžio 9-ame lape nurodė : „< ... > Ž. S. ir V. K. žinojo, o V. K. ir siekė įtraukti nukentėjusiąsias, įtraukė G. P. į prostituciją, gavo iš to pajamas Mažeikiuose ir Ispanijoje, panaudojęs smurtą prieš G. P. ir pasinaudojęs R. St. priklausomumu (paimtas pasas)“ (t. 14, b. l. 165). Teismas paso paėmimo aplinkybę neteisingai nurodė prie R. St. pavardės, nors iš bylos medžiagos ir nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, jog pasas buvo paimtas iš kitos nukentėjusiosios, t. y. G. P. , ką ši ir patvirtino viso proceso metu. Tuo tarpu nukentėjusioji R. St. nė karto nedavė parodymų apie tai, kad iš jos buvo paimtas pasas. Apklausiama ikiteisminiame tyrime ji tik pažymėjo, kad V. K. , paėmęs iš jos pasą, parodė jį baro savininkui, tačiau šis dokumentą jai grąžino („V. iš manęs buvo paėmęs pasą, jį parodė baro savininkui, bet jis jį man grąžino“), o teisme aiškiai nurodė „man pasas nebuvo atimtas“ (t. 5, b. l. 54-56; t. 14, b. l. 70-71).
Plačiau nevertinamas apelianto V. K. teiginys dėl to, jog teismas netyrė, kad tiek G. P. , tiek R. St. neturėjo darbo, neišreikalauti rašytiniai įrodymai (nepaaiškinama, kuo šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos bylai). Kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad nukentėjusiosios nedirbo, neturi jokios reikšmės nei nusikalstamos veikos kvalifikacijai, nei duoda pagrindą nuteistojo veiksmus vertinti kaip mažiau pavojingus.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems Ž. S. ir V. K. nustatytomis bausmėmis, kurios paskirtos nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. Apygardos teismas atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (lengvinančios aplinkybės nustatytos tik Ž. S. ) ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertintos kaltininkų asmenybės (abu teisti po keletą kartų, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, darbovietėse charakterizuojami teigiamai) ir skyrė Ž. S. bei V. K. bausmes, savo dydžiu mažesnes už straipsnių sankcijose numatytą bausmės vidurkį. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkamos ir ne per griežtos, todėl jas švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.
Būtent bausmės klausimas yra ginčijamas trečiojo apelianto R. B. apeliaciniame skunde, kuriuo prašoma panaikinti nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą nuo 23 val. iki 06 val. ryto būti namuose ir paskirti įmoką į nukentėjusiųjų fondą arba viešuosius darbus. Toks prašymas motyvuojamas tuo, kad nusikaltimai padaryti seniai, kaltę pripažino, jo parodymai buvo reikšmingi išaiškinant nusikalstamas veikas, be to, nukentėjusiosios jo neatpažino, neapklausti asmenys, kuriems buvo perduotos merginos, nukentėjusiosios neturėjo jokių pretenzijų, nepareiškė civilinio ieškinio. Pažymėtina, jog iš tokių nuteistojo teiginių išryškėja nenuoseklumas – nurodęs, kad prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, jis čia pat pabrėžia tai, jog nukentėjusiosios jo neatpažino, neapklausti tam tikri asmenys, kuo lyg ir norima sukelti abejones dėl jo kaltės.
Kolegija, spręsdama nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, iš naujo nevertina to, kad R. B. pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, kadangi pirmosios instancijos teismas į šią lengvinančią aplinkybę jau atsižvelgė paskirdamas pastarajam bausmę bei parinkdamas jos rūšį. Tai, kad būtent nuteistojo parodymai, padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas, sutikti negalima. Apeliantas nepagrįstai nurodo padėjęs išaiškinti nusikalstamas veikas, toks jo teiginys yra deklaratyvus. Matyt, apeliantas kaltės pripažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi sutapatina su kita tame pačiame LR BK 59 str. 1 d. 1 p. numatyta atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nors jos savo turiniu ir yra skirtingos. Apygardos teismas taip pat nenustatė pagrindų, leidžiančių pripažinti, kad R. B. atsakomybę lengvina tai, jog jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis (tokia aplinkybė konstatuota tik nuteistajam Ž. S. ).
Tolesniais skundo argumentais R. B. tvirtina, jog jam paskirtas įpareigojimas trukdo atlikti darbines funkcijas (negali išvykti į keletą dienų trunkančias komandiruotes), dėl ko gali prarasti darbą, o tokiu atveju pablogėtų jo šeimos materialinė padėtis (kartu su žmona augina mažametį vaiką).
Kolegija atkreipia dėmesį, kad už nusikalstamas veikas (dvi priskiriamos sunkių, o viena apysunkių nusikaltimų kategorijoms), kurias padarė R. B., yra numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas, tačiau apygardos teismas, pritaikęs LR BK 62 str. 2 d. 2 p., 3 d. 3 p., paskyrė žymiai švelnesnę bausmės rūšį, t. y. laisvės apribojimą, bei nustatė vieną įpareigojimą. Laisvės apribojimas yra viena iš bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo ir teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Būtent LR BK 48 str. 6 d. 1 p. numatytą įpareigojimą ir skundžia apeliantas. Tačiau kolegija nepagrįstais ir nepakankamais laiko nuteistojo argumentus dėl būtinumo panaikinti įpareigojimą būti namuose. Apeliantas savo prašymą grindžia iš esmės spėjamo pobūdžio teiginiais, t. y. gali prarasti darbą, gali pasunkėti šeimos materialinė padėtis, būtų komplikuota rasti kitą pragyvenimo šaltinį. Akivaizdu, kad tokie argumentai negali būti pakankamas pagrindas pakeisti bausmės rūšį ar skirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę, juo labiau, kai nuteistajam vietoj pačios griežčiausios laisvės atėmimo bausmės buvo paskirta žymiai švelnesnė. Apeliantui primintina ir tai, kad tokį teismo sprendimą nulėmė LR BK 62 str. 2 d. 2 p. numatytos aplinkybės pripažinimas, todėl šiuo atveju įpareigojimas nakties metu būti namuose yra savaime suprantamas ir logiškas. Beje, skunde aiškindamas apie neva pablogėsiančią šeimos turtinę padėtį, tuo atveju, jei jis prarastų darbą, apeliantas nieko neužsimena apie žmonos gaunamas pajamas. Nors iš bylos medžiagos matyti, kad 2008-06-09 jo sutuoktinei E. B. buvo suteiktas bedarbio statusas (t. 13, b. l. 119), tačiau tokia aplinkybė paprastai būna terminuota ir nereiškia asmens eliminavimo iš darbo rinkos apskritai. Tad kolegija netenkina nuteistojo R. B. prašymo panaikinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą ir konstatuoja, jog jam paskirta tinkamos rūšies bei trukmės bausmė (taip pat parinktas tinkamas įpareigojimas).
Rezoliucinė dalis
n u ta r i a:
nuteistųjų Ž. S. , V. K. ir R. B. apeliacinius skundus atmesti.