- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-04
- Bylos Nr.
- 2S-2298-254/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00714-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- A. P.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-856-714/2014 pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui A. B., išvadą teikianti institucija Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I . Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pakeisti 2010-04-27 Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimą ir nustatyti nepilnamečių vaikų I. P. (gim. duomenys neskelbtini), A. P. (gim. duomenys neskelbtini) ir A. P. (gim. duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą su motina A. P.; pakeisti 2010-04-27 Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimą ir priteisti iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove iki teismo sprendimo priėmimo; priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams I. P., A. P. ir A. P. po 250,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškovė nurodė, kad vaikai gyvena su ja, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino ir nustatė nepilnamečių vaikų I. P., A. P. ir A. P. gyvenamąją vietą iki bus išnagrinėta civilinė byla su ieškove A. P. ir priteisė iš atsakovo A. B. išlaikymą I. P., A. P. ir A. P. po 250,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014-06-26 iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo byloje dienos. Nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoja paskyrė ieškovę A. P.. Teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgė į visų trijų vaikų išreikštą norą gyventi su motina, be to, vaikai nurodė, kad kritiniu atveju jie ieškotų kitų išeičių, geriau rinktųsi globos namus, nei grįžtų gyventi pas tėvą ir sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad šiuo metu laikinosios vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove, kenktų vaikų interesams. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuo 2014 gegužės mėnesio ieškovė alkoholio nevartojo, o vaikų teigimu, rūpinasi jais, lankosi su jais pas psichologą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad vaikai gyvena su motina, neturėtų kliudyti atsakovui rūpintis vaikais, bendrauti su jais, dalyvauti jų auklėjime, pasirūpinti jų sveikata, nuvežti pas gydytojus ir pan. Teismas priteisdamas laikiną išlaikymą iš atsakovo atsižvelgė į abiejų šalių turtinę padėtį ir gaunamas pajamas (VSDF duomenimis abi šalys nedirba, nekilnojamojo turto neturi, ieškovė nurodė, kad jai padeda artimieji, ji registruota darbo biržoje, nuo rugsėjo planuoja siekti vidurinio išsilavinimo, atsakovas nurodė, kad derasi su darbdaviu dėl darbo statybose), todėl įvertindamas nepilnamečių vaikų amžių, poreikius, priteisė po 250,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki bus išspręsta civilinė byla.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas A. B. (toliau – apeliantas) prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti, o išlaikymo nepilnamečiams vaikams sumą sumažinti iki 150 Lt; taip pat prašo įpareigoti ieškovę deklaruoti vaikų gyvenamąją vietą pas save, tinkamai rūpintis vaikų sveikata, apmokėti likusią dalį 1566 Lt už dukters I. P. dantų gydymą. Atskirajame skunde teigiama, kad ieškovė neturi savo būsto, sudaryta nuomos sutartis yra niekinė, nes ieškovė neturi lėšų nuomoti būstą ir gyvena pas sugyventinį. Pažymima, kad 2014-07-01 antstolio pažyma patvirtina, kad ieškovė prie vaikų išlaikymo neprisidėjo, todėl dabar nepagrįstai reikalauja mokėti po 250 Lt vaikų išlaikymui. Akcentuojama, kad vaikų teisių apsaugos pareigūnai nurodė, kad vaikai galėtų gyventi pas abu tėvus, tik emocinis ryšys stipresnis su motina, o vaikai išreiškė norą gyventi su motina, todėl, kad buvo jos įkalbėti, tačiau tai prieštarauja vaikų interesams, nes ieškovė girtauja, nesirūpina vaikų sveikata.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo atskirąjį skundą atmesti ir Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad atsakovas iš esmės teismo posėdyje sutiko, kad vaikų gyvenamojo vieta būtų nustatyta su ieškove, be to, pats atsakovas patvirtino, kad vaikų ir motinos emocinis ryšys yra stipresnis, ką patvirtino ir vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojai. Pažymima, kad atsakovas klaidingai nurodo, kad ji neturi gyvenamojo būsto, nes būstą ji nuomoja. Atsakovas šmeižia ieškovę, kad ji girtauja, nes alkoholio ji nevartoja jau seniai. Be to, atsakovas nenurodė priežasčių, kodėl negali teikti išlaikymo vaikams, aplinkybė, kad jis daug metų stovi darbo biržoje, rodo jo nenorą dirbti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones –priteisė iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir nustatė vaikų gyvenamąją vietą su ieškove iki sprendimo byloje priėmimo – teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Jurbarko rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 27 d. sprendimu nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su A. B.. Ieškinyje nurodoma, kad vaikai faktiškai vaikai gyvena su motina, todėl ieškovė 2014 m. birželio 26 d. kreipėsi į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos ir išlaikymo dydžio pakeitimo. Jurbarko rajono apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 250 Lt kas mėnesį mokamą periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo priėmimo ir nustatė vaikų gyvenamąją vietą su ieškove iki bus išnagrinėta civilinė byla. Atsakovas nesutinka su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes ieškovė neturi gyvenamojo būsto ir nepagrįstai prašo priteisti išlaikymą.
Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, kol bus priimtas teismo sprendimas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis nesietina vien su būtinybe priverstinai įgyvendinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet jos gali būti nukreiptos į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Viena iš galimų laikinųjų apsaugos priemonių – nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (CK 3.3 straipsnis). Pagal CPK 144 – 148 straipsnius teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nepilnamečiai vaikai nuo 2014 m. gegužės mėn. faktiškai gyvena su ieškove. Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadoje (b.l. 9-10) nurodyta, kad ieškovės būstas tinkamas gyventi vaikams, be to, pažymėta, kad sprendžiant klausimą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, reikėtų vadovautis vaikų interesais, atsižvelgiant į vaikų norus. Institucijos atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad vaikai galėtų gyventi tiek pas ieškovę, tiek pas atsakovą, tačiau vaikų stipresnis emocinis ryšys su motina. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Šiomis nuostatomis galima vadovautis ir sprendžiant klausimą dėl laikinosios apsaugos priemonės - vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki kol bus priimtas teismo sprendimas. Šalių vaikų amžius nuo 14 m. iki 17 m. ir jie apklausti teismo posėdžio metu kategoriškai tvirtino, kad nori gyventi tik su motina. Taip pat byloje nenustatyta, kad vaikų gyvenimas su ieškove iki kol bus priimtas teismo sprendimas gali pakenkti jų interesams. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų apelianto teiginius dėl ieškovės piktnaudžiavimo alkoholiu ar nesirūpinimo vaikų sveikata. Apelianto nurodytą aplinkybę, kad ieškovė neturi gyvenamojo būsto, paneigia jau minėta Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvada, kurioje pažymėta, jog A. P. turi nuomojamą dviejų kambarių butą su patogumais. Todėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su motina, kaip laikinoji apsaugos priemonė taikyta pagrįstai.
Dėl laikino materialinio išlaikymo priteisimo
Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, kol bus išnagrinėta byla (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Pareiga išlaikyti savo vaikus yra sudėtinė tėvų valdžios dalis (CK 3.155 straipsnio 1 dalis, 3.156 straipsnis). Tėvų prievolė išlaikyti vaikus yra turtinė asmeninė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010).
Paramos dydžio ir būtinumo sąvoka yra vertinamoji. Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl laikino išlaikymo, neturėjo pareigos išsamiai įvertinti abiejų šalių turtinę padėtį ir pasisakyti dėl visų pateiktų įrodymų vertinimo. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kurios nuosekliai laikosi teismai, jog tiksli tėvų turtinė padėtis turi įtakos sprendžiant klausimą dėl nuolatinio išlaikymo dydžio, o ne priteisiant laikiną išlaikymą pasitelkiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą. Tėvai asmeninę įstatyminę pareigą išlaikyti vaikus privalo įgyvendinti sąžiningai, nepiktnaudžiauti CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu proporcingumo principu, suteikiančiu teisę reikalauti, kad, priteisiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams, būtų atsižvelgiama į jų turtinę padėtį ir dirbtinai nebloginti savo turtinės padėties. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pareigos išlaikyti savo vaiką nevykdymas ar netinkamas vykdymas negali būti pateisinamas bloga turtine padėtimi, kitų šeimyninių ryšių suformavimu, išvykimu ar kitomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismo priteista laikina 250,00 Lt kas mėnesį mokama periodinių išmokų suma ir taip yra minimali bei atitinka minimalius nepilnamečių vaikų poreikius. Akcentuotina, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis yra registruotas darbo biržoje ir negali mokėti vaikams po 250 Lt kas mėnesį, nėra pateisinama priežastis nemokėti būtino išlaikymo, tinkamų pajamų gavimas priklauso nuo paties atsakovo, taip pat tai nėra pakankamas pagrindas sumažinti priteistą laikinojo išlaikymo sumą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų dėl kokių priežasčių negali gauti didesnių pajamų.
Atskirajame skunde atsakovas prašo įpareigoti ieškovę deklaruoti vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, tinkamai rūpintis vaikų sveikata, apmokėti likusią dalį 1566 Lt už dukters I. P. dantų gydymą. Vadovaujantis CPK 338 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus numatytas išimtis. CPK 312 straipsnyje įtvirtintas draudimas atskirajame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Skundžiama nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl teismas dėl pirmiau nurodytų aplinkybių daugiau nepasisako, tik pažymi, kad jos galėtų būti nagrinėjamos sprendžiant šalių ginčą iš esmės.
Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas materialinės bei procesinės teisės normas, todėl Jurbarko rajono apylinkės teismo nutartį atskirojo skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti ir palikti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartį nepakeistą.