Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja R.Valentinienė Teisėja A.Simaitienė Baudž. byla Nr. 1A–89-106/2007 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.8, 2.2.8.3, 2.4.6.1.2. (S)

2007 m. vasario 15 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006-12-04 nuosprendžio, kuriuo A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. ir nuteistas 50 parų arešto bausme, bausmę atliekant areštinėje.

A. V. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Z. nuteistas už tai, kad jis 2006-04-19, laikotarpyje nuo 11 val. iki 15 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, dirbdamas J.P. individualioje įmonėje, lombarde, esančiam (duomenys neskelbtini), pardavėju, iš mažamečio S. V., gim. (duomenys neskelbtini), apgaule įsigijo A. V. priklausančias tris auksines grandinėles, kurių bendra vertė 2000 litų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nusikaltimo įvykdymo laikas tiksliai nenustatytas, o byloje esantys duomenys apie tai yra prieštaringi. Nusikalstama veika galėjo būti padaryta ir 2006-04-19, kaip konstatuoja teismas ir 2006-04-20 kaip yra užfiksuota ikiteisminio tyrimo procesiniuose dokumentuose (įtariamojo apklausos protokole, akistatų su mažamečiais protokoluose). Šis prieštaravimas byloje yra esminis, nes apeliantas nuo pat pirmojo savo paaiškinimo teigia, kad dirbo tariamo nusikaltimo vietoje, lombarde, 2006-04-20 ir tą dieną buvo užėję keletas mažamečių vaikų, kurie teiravosi dėl 700 Lt vertės mobiliojo ryšio telefono „Nokia" bei dėl anksčiau lombarde dirbusio vaikino A. B. Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu net neapklaustas, darbo laiko žiniaraščiai iš minėtos įstaigos neišreikalauti. Todėl bylos aplinkybės neištirtos pakankamai. Atitinkamai, nenustačius objektyviosios pusės požymio -neteisėtos veikos laiko - bei jos subjekto, kategoriška išvada, kad apeliantas, būtent tą dieną galėjo nusikalsti, nepagrįsta. Apeliantas nurodo, kad su mažamečiais vaikais jokių reikalų neturėjo. Jo parodymai nuo pat ikiteisminio tyrime pradžios buvo nuoseklūs ir teisingi. Apylinkės teismas nepagristai jų atsisakė, jis akistatų metu patvirtino, kad su P. ir J. P. parodė visą turimą tuo metu auksą lombarde, tačiau savo aukso gaminių nukentėjusieji neatpažino. Be to, dešimtmetis G. L. parodė, kad negalėtų atpažinti dirbusio vaikino. Todėl apeliantas abejoja S. V., A. N. bei R. Z. parodymų teisingumu. Mano, kad pastarasis ir pasisavino laikinai jam patikėtas auksines grandinėles, tai yra nežinant S. V., apgaudinėjo jį - užuot ėjąs parduoti grandinėlių, pasilikdavo jas sau, kartu sugalvodamas atsiskaitymo su S. V. būdą. Pastebėtina, kad už pirmą ploną auksinę grandinėlę R. Z. gauna 10 litų, o už antrą - dvi auksines grandinėles, kurių svoris ir kiekis vizualiai didesnis gauna tik 7 litus. Mano, kad tai prieštarauja elementariai logikai. Pagaliau vaikas „puikiai atsimenantis įspūdingus įvykius, kuriuose pats aktyviai dalyvavo" neparduos auksinių grandinėlių už 7 litus, suvokiant ir žinant tikrąją jų vertę (liudytojos L. A. parodymai). Be to, visų nepilnamečių parodymai teisiamojo posėdžio metu buvo nenuoseklūs, todėl tikėti jais nėra pagrindo. Teisiamojo posėdžio metu dalyvavusi psichologė nebuvo užtikrinta nepilnamečių vaiku parodymų teisingumu, todėl pastarųjų parodymai vertintini kritiškai. Apeliantas teigia, kad teismo iniciatyva iškviesta liudytoja J. P. teisiamojo posėdžio metu papasakojo išgalvotą istoriją, kuri susijusi tik išskirtinai su darbo teisiniais santykiais J. P. individualioje įmonėje. Dirbant toje įmonėje drausminių nuobaudų apeliantas neturėjo, tai įrodo, kad nustatytų lombardo vidaus tvarkos taisyklių jis nepažeidinėjo.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o byla perduotina prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą ( Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 5 p.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2006 m. gegužės 29 d. A. Z. pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., kad jis apgaule įgijo svetimą turtą : 2006-04-19, laikotarpyje nuo 11 val. iki 15 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, dirbdamas J. P. individualioje įmonėje, lombarde, esančiam (duomenys neskelbtini), pardavėju, iš mažamečio S. V., gim. (duomenys neskelbtini), apgaule įsigijo A. V. priklausančias tris auksines grandinėles, kurių bendra vertė 2000 litų.

Kaip matosi iš kaltinamojo akto ( b. l. 76- 79) A. Z. pareikštas analogiškas kaltinimas ir, kaip matosi iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pagal šį kaltinimą jis yra nuteistas.

Teisėjų kolegijos nuomone toks nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių aprašymas yra akivaizdžiai nepakankamas, neišsamus ir neaiškus. Kaltinamajame akte naudojamas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos apibūdinimas ( turto įgijimas apgaule) deklaratyvus, nekonkretus ir neparodo jos turinio. Veikos padarymo būdas yra privalomas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis. Todėl byloje aprašant nusikalstamą veiką nepakanka nurodyti vien tik patį apgaulės faktą, - teisinį veikos įvertinimą, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ir kaip apgaulė buvo realizuota. Vien tik formalus konstatavimas, kad 2000 Lt vertės auksinės grandinėlės buvo įgytos iš mažamečio asmens apgaulės būdo neatskleidžia.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje A. Z. nusikalstamą veiką apibūdino identiškai pareikštam kaltinimui, tačiau motyvuodamas, kodėl kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal BK 182 str. 1 d., nurodė, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui įgyti, o kaltinamasis savo naudai apgaudinėdamas nukentėjusįjį, nupirko iš mažamečio vaiko auksines grandinėles už 17 litų, žinodamas tikrąją jų vertę.

Toks įtarimas ir kaltinimas A. Z. nebuvo pareikštas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštaringas ir dar dėl vienos aplinkybės. Teismas A. Z. pripažino kaltu ir nuteisė, kad jis apgaule užvaldė 2000 Lt vertės turtą, bet nukentėjusiosios A. V. civilinį ieškinį perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, pripažinęs jai teisę į ieškinio patenkinimą. Teismas nuosprendyje motyvavo, kad A. V. pareiškime policijai trijų grandinėlių vertę nurodė 500 Lt. ( b. l. 4).Vėliau buvo pareiškusi 850 Lt ieškinį ( b. l. 9), po to 2000 Lt. ( b. l. 11), motyvuodama tuo, kad pabrango auksas. Dokumentų, patvirtinančių grandinėlių vertę, neturi, grandinėlių svorio, aukso prabos nukentėjusioji negalėjo patikslinti. Iš to pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad civilinio ieškinio teisiamajame posėdyje negalima tiksliai apskaičiuoti.

Tačiau tik nustačius tikrąją aukso grandinėlių vertę, galima konstatuoti, kokios vertės turtą apgaule užvaldė A. Z.. Ši esminė aplinkybė, nuo kurios priklauso kaip įrodžius kaltę bus vertinamas A. Z. veikos pavojingumas bei kvalifikuojama nusikalstama veika – kaip nusikaltimas ar nusižengimas, nei ikiteisminio tyrimo metu nei pirmosios instancijos teisme, neištirta.

Lietuvos Respublikos BPK 219 str. 3 p. numatytas įpareigojimas prokurorui kaltinamajame akte pateikti nusikalstamos veikos aprašymą, t. y. nurodyti padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes. Šioje byloje liko neatskleistas pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties elementas - nusikalstamos veikos objektyvioji pusė- apgaulės būdas. Toks nekonkretus ir iš esmės ydingas kaltinimas trukdo nagrinėti bylą ir negali būti ištaisytas teisme.

Kolegija grąžindama bylą prokurorui remiasi ir bendraisiais teisės principais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. kiekvienam asmeniui garantuoja jo teisę į teisingą teismą. Asmens teisė į teisingą teismą realizuojama užtikrinant ir vieną iš asmens pagrindinių teisių - teisę į gynybą, kuri įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos BPK 22 str. 3 d., bei 44 str. 7 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punkte deklaruojama kaltinamojo teisė būti skubiai ir išsamiai informuotam apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Ši A. Z. teisė buvo grubiai pažeista.

Konstitucinio Teismo 2006 metų sausio 16 d. nutarime nurodyta, kad „baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims, o jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas. Taip pat šiame nutarime konstatuota, kad nagrinėjant baudžiamąsias bylas turi būti paisoma teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo, teisėtumo principų, kitų bendrųjų teisės principų...“

Protingumo, teisingumo, sąžiningumo, onus probandi principai reikalauja, kad prokuroro padarytos esminės klaidos būtų taisomos paties prokuroro.

Priimdama sprendimą grąžinti bylą prokurorui dėl surašyto neatitinkančio įstatymo reikalavimams kaltinamojo akto, kuriame iš esmės nėra konkretizuota kaltinamojo nusikalstama veika, teisėjų kolegija šioje nutartyje neturi galimybės pasisakyti dėl A. Z., ginčijančio kaltę ir nuosprendžio pagrįstumą, apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006m. gruodžio 4 d. nuosprendį, kuriuo A. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., panaikinti ir bylą perduoti prokurorui.