- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-29
- Bylos Nr.
- 1A-452-493/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-00232-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis, Agnės Kubiliūtė
- Kaltinamasis
- A. V.
- Advokatai
- Vytautas Merkšaitis
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-452-493/2015
Teisėjas Algis Vieraitis Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00232-2012-7
2015 m. birželio 29 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Agnei Kubiliūtei, išteisintojo A. V. gynėjui advokatui Vytautui Merkšaičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Agnės Kubiliūtės apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant šią ar kitą baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką.
Baudžiamosios bylos medžiagą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta perduoti prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nusikalstamą veiką įvykdžiusiam asmeniui (asmenims) nustatyti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m., ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje ir iš nenustatyto asmens platinimo tikslu neteisėtai įgijo didelį kiekį – 6,769 g narkotinės medžiagos heroino, 19,2044 g narkotinės medžiagos kanapių dalių, 1,202 g psichotropinės medžiagos tramadolio, kurias tuo pačiu platinimo tikslu laikė, paslėpęs pakete su kitais daiktais, atgabeno prie (duomenys neskelbtini) pataisos namų (duomenys neskelbtini), ir 2012-11-10 apie 18.40 val. šias narkotines ir psichotropines medžiagas pakete platinimo tikslu įmetė į pataisos namų teritoriją čia bausmes atliekantiems nuteistiesiems, tačiau jas surado ir paėmė pataisos namų pareigūnai.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžiu A. V. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Agnė Kubiliūtė skundžia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nuosprendį, prašo: nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. V. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį 9 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti visiškai sudedant su Kauno miesto apylinkės teismo 2012-10-05 nuosprendžiu, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 20 MGL bauda, ir galutinę bausmę nustatyti 9 metus terminuoto laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose, ir 20 MGL baudą; pripažinti proceso išlaidomis ir iš A. V. priteisti dėl cheminio tyrimo patirtas išlaidas 375,90 litų (108,86 Eur) (specialisto išvada Nr. 11-139(13), kompleksinio daktiloskopinio-DNR-cheminio tyrimo 511,59 litų (148,16 Eur) (specialisto išvada Nr. 140-(229)-IS 1-799), 255,79 Lt (74,08 Eur) (specialisto išvada Nr. 140-(231 )-IS 1-1223), 662,55 Lt (191,88 Eur) (specialisto išvada Nr. 140-(230)- IS1-2623), papildomo DNR tyrimo 463,91 Lt (126,53 Eur) (specialisto išvada Nr. 140-(4188)-IS 1-4433), DNR tyrimo 404,89 Lt (117,26 Eur) (specialisto išvada Nr. 140-(3959)-ISl-4469), rankų pėdsakų tyrimo 400,97 Lt (116,12 Eurų (specialisto išvada Nr. 64-8-IS1-5), rankų pėdsakų tyrimo kaina 86,36 Lt ( 25,01 Eur) (specialisto išvada Nr. 64-8-IS1334).
Šalies argumentai
Skunde prokurorė nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. V., todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis. Teismas, padarydamas išvadą, kad kaltinamojo pateikta versija apie įmautę, nėra ir negali būti susijusi su tiriamu nusikaltimo įvykiu, nes tokio daikto įmestame pakete nėra, kad patį kaltinamąjį su tiriamu įvykiu susieja jo biologiniai DNR pėdsakai, šiuos duomenis nepagrįstai ir neteisingai vertina kaltinamojo naudai kaip jį teisinančius, o ne kaltinančius.
Kaltinamojo pateikta versija, kad panašiu kaip tiriamo nusikaltimo įvykio metu Kauno m. prie prekybos centro buvo susitikęs iš matymo pažįstamą asmenį, su kuriuo buvo sportavęs, kurio jis įvardinti negalėjo ir kuriam jis iš savo automobilio padavė A4 formato dokumentams laikyti skirtą įmautę ir taip galėję atsirasti jo biologiniai pėdsakai, teismo turėjo būti įvertinti kritiškai, kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių, nes kaltinamojo įvardintos įmautės dokumentams laikyti byloje nėra. Biologiniai A. V. DNR pėdsakai buvo rasti ant plastikinio skaidraus bespalvio plastiko paketo, kuriame buvo rasta 20 baltos spalvos tablečių. Tablečių sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – tramadolis, kurio masė 1,202 g (18,4 proc). Tai, kad ant tyrimui pateiktų objektų buvo rasta kitų asmenų biologinių pėdsakų, tik patvirtina, kad A. V. pateikta versija apie plastikinės įmautės davimą kitam vyriškiui yra išgalvota, atmestina kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes ne tik neatitinka įvykio vietoje rastame pakete rasto objekto, ant kurio rasti jo biologiniai DNR pėdsakai, bet ir ant šio paketo rasti kito asmens biologiniai pėdsakai yra ne vyriškio, o moters. Be to, prokurorės manymu, teismas neteisingai įvertino tai, kad A. V. biologiniai DNR pėdsakai ant šio plastiko paketo galėjo atsirasti atsitiktinai, nes ant to paties paketo rasti ir moters biologiniai DNR pėdsakai, o ant kito paketo rasti taip pat moters biologiniai pėdsakai, tačiau šie asmenys skirtingi.
Prokurorė skunde pažymi, kad teismas, pripažindamas, kad A. V. ir kitų asmenų biologiniai pėdsakai galimai atsirado atsitiktinai, vis tik daro išvadą, kad šių asmenų atžvilgiu prokuroras nepradėjo ikiteisminio tyrimo ir neatskyrė į naują ikiteisminį tyrimą, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nusprendė baudžiamosios bylos medžiagą, nuosprendžiui įsiteisėjus, perduoti prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nusikalstamą veiką įvykdžiusiam asmeniui (asmenims) nustatyti. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad šio ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių nusikalstamą veiką padariusių asmenų nustatymui, buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 155 straipsnio l dalyje, atlikti specialūs tyrimai kito asmens atžvilgiu, tačiau kitų asmenų asmenybės nebuvo nustatytos, išskyrus A. V.. Kadangi, kaip nurodo kaltinamasis, jo biologiniai pėdsakai galėję atsirasti vieninteliu būdu, kai jis neįvardintam vyriškiui perdavė plastikinę įmautę, o tokio daikto byloje nėra, ant įvykio vietoje rastame pakete buvusio kito paketo skaidraus bespalvio plastiko kito asmens, biologinių pėdsakų nerasta, rasti vyriški biologiniai DNR pėdsakai palikti A. V., tai tik patvirtina, kad ne tik A. V. biologiniai DNR pėdsakai ant šio paketo, bet ir kitų asmenų, kurių asmenybės nenustatytos, ant šio ir kitų paketų rasti neatsitiktinai.
Prokurorės teigimu, visi duomenys, gauti teisėtais būdais, patvirtina aplinkybę, kad A. V. tiesiogiai dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką ir dėl to pagrįstai buvo atiduotas teismui nuteisti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, tačiau pirmos instancijos teismas įrodymus įvertino nevisapusiškai ir neišsamiai, todėl priėmė neteisingą sprendimą A. V. išteisinti neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir nemotyvavo sprendimo neperkvalifikuoti veikos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ar BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl nuosprendis negali būti laikomas nei pagrįstu, nei teisėtu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Išteisintojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Agnės Kubiliūtės apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka ne su prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių A. V. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Iš esmės vienintelis šio asmens kaltumo įrodymas yra tai, kad ant vienos iš pakete, įmestame į pataisos namų teritoriją, buvusių pakuočių (skaidraus polietileno plastikinio maišelio), kurios viduje buvo 20 vnt. tablečių su psichotropine medžiaga tramadoliu, rasta biologinių A. V. pėdsakų. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltinamasis nurodė, kad jo biologiniai pėdsakai ant plastikinės pakuotės galėjo atsirasti, kai jis perdavė dokumentams laikyti skirtą įmautę iš matymo pažįstamam asmeniui, tačiau ši versija nepasitvirtino, kadangi plastikinė pakuotė, ant kurios rasta biologinių A. V. pėdsakų, yra skaidrus polietileninis maišelis, bet ne dokumentams laikyti skirta įmautė. Nepaisant to, vien faktas, kad kaltinamasis nepateikė įtikinamos versijos, kaip jo biologiniai pėdsakai atsirado ant pakuotės, dar nepatvirtina jo kaltės, juo labiau, kad ant tos pačios pakuotės rasti ir moters biologiniai pėdsakai, o ant tyrimui pateikto lipnios juostos gniužulo rasti dar ir kitos moters biologiniai pėdsakai. Taigi tą pačią plastikinę pakuotę, ant kurios rasti A. V. pėdsakai, lietė dar mažiausiai vienas asmuo. Vertinant šias aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kad A. V. pėdsakai rasti pakuotės išorinėje dalyje, ne ant lipnios juostos ar ant pagrindinio paketo, į kurį buvo supakuotos draudžiamos medžiagos bei daiktai, konstatuotina, kad byloje surinkti duomenys nėra pakankami atmesti atsitiktinio A. V. biologinių pėdsakų patekimo ant plastikinės pakuotės galimybę, kitaip nei mano prokurorė.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A. V. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nemotyvavo sprendimo neperkvalifikuoti veikos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ar 260 straipsnio 1 dalį, yra visiškai nepagrįstas, kadangi pati prokurorė perkvalifikuoti A. V. veikos neprašė, o teismas nenustatė, kad kaltinamasis būtų padaręs kitą nusikalstamą veiką, nei nurodyta kaltinime. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors kaltinime A. V. buvo inkriminuotas ir narkotinių bei psichotropinių medžiagų įgijimas ir gabenimas iki Kybartų pataisos namų, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad esminės narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ir gabenimo aplinkybės net nebuvo nustatinėjamos, jos preziumuotos remiantis tik A. V. biologinių pėdsakų ant plastikinės pakuotės suradimo faktu. Taigi ši kaltinimo dalis grindžiama tik prielaidomis, bet ne bylos duomenimis. Kadangi nusikalstamos veikos – narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo ir platinimo – esminiai požymiai yra nustatyti, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas vienintelį dėl šios veikos kaltinamą asmenį, pagrįstai perdavė bylos medžiagą prokurorui, kad būtų imtasi priemonių nusikalstamą veiką padariusiems asmenims nustatyti.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. V., išlaidas iki 2015 m. balandžio 28 d. sudaro 46,32 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš išteisintojo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Agnės Kubiliūtės apeliacinį skundą atmesti.