Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2004-11-10 nuosprendžio, kuriuo R. U. nuteistas pagal BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo P. A. civilinis ieškinys, ir iš nuteistojo R. U. priteista 4423,44 lito turtinės žalos ir 6000 litų neturtinės žalos atlyginimo P. A. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. nuteistas už tai, kad 2001 m. vasario 16 d. apie 20 val. Šilutėje, Tilžės g., ties pastatu Nr. 15, vairuodamas automobilį "AUDI 100", v/n (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimus, t.y. sukėlė pavojų žmonėms ir eismo saugumui, neatsižvelgdamas į eismo judrumą, transporto priemonės ypatumus bei būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ir privalėdamas sulėtinti greitį arba sustoti, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, važiuodamas didesniu nei leidžiama važiuoti greičiu, partrenkė važiuojamojoje kelio dalyje ne pėsčiųjų perėjoje ėjusią S. A. ir ją mirtinai sužalojo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai, nes jo veiksmuose nėra inkriminuoto nusikaltimo sudėties. BK 281 str. 5 d. yra blanketinė baudžiamojo įstatymo norma, todėl veikos, pasekmių ir priežastinio ryšio tarp jų apibūdinimas išplaukia iš kitų poįstatyminių aktų ir taisyklių, šiuo konkrečiu atveju Kelių eismo taisyklių. Eismo įvykio metu galiojo Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 883 patvirtintos Kelių eismo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktuose numatytus reikalavimus ir dėl to žuvo S. A. . KET 2.3 punkte numatyta, jog eismo dalyviai privalo mokėti šias taisykles ir jų laikytis, vykdyti policijos ir reguliuotojų nurodymus dėl eismo tvarkos, taip pat laikytis šviesoforų signalų, kelio ženklų ir kelių ženklinimo, 2.4 punkte numatyta, kad eismo dalyviai ir kiti asmenys turi elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus žmonėms, netrukdytų eismui, nepadarytų žalos valstybės, privačiam ir visuomeniniam turtui bei aplinkai, 14.1 punkte numatyta, jog vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, atsižvelgdamas į eismo judrumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus bei būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, 14.2 punkte numatyta, kad atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, vairuotojas (jeigu jis tai gali pastebėti) privalo sulėtinti transporto priemonės greitį, net visiškai ją sustabdyti arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Su tokia teismo išvada jis nesutinka, kadangi nurodytų KET reikalavimų jis nepažeidė.

Iš nuosprendyje padarytų pakankamai neaiškių išvadų galima spręsti, kad teismas nusprendė, jog jo veika, sudaranti nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d., objektyviąją pusę, pasireiškė tuo, kad jis, važiuodamas didesniu nei leistina greičiu, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, turėdamas numatyti, kad į važiuojamąją kelio dalį gali išeiti pėstieji ir privalėdamas būti atidus ir greitį sumažinti, kad galėtų išvengti susidūrimo, to nepadarė. Tokios teismo išvados nepagrįstos. Teismas rėmėsi 2001 m. rugpjūčio 22 d. autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-139 išvadomis, kurios yra tik tikėtinos ir prieštaringos. Atsakydamas į klausimą „Koks buvo automobilio "Audi 100" judėjimo greitis prieš stabdant, jeigu jis stabdymo režime nuvažiavo 31,5 m, esant lygiai, asfaltuotai, sausai kelio dangai?", ekspertas daro išvadą, kad techniniu požiūriu įvykio vietoje aptiktus stabdymo pėdsakus automobilis "Audi 100" galėjo palikti važiuodamas apie 77,4 km/h greičiu arba apie 64,7 km/h greičiu, jei įvykio metu, staiga ekstremaliai stabdant, įvyko tyrimo metu nustatyta darbinių stabdžių galinių ratų kontūro dehermetizacija. Ši išvada aiškiai prieštarauja atsakymui į antrą ekspertui užduotą klausimą „Koks automobilio "Audi 100", judančio 50 km/h greičiu, sustojimo kelio ilgis esant lygiai, asfaltuotai, sausai kelio dangai?", kadangi atsakyme ekspertas jau nurodo, kad prieš avariją susidariusioje eismo ir kelio situacijoje 50 km/h greičiu važiuojančio, tvarkingą darbinių stabdžių sistemą turinčio automobilio "Audi 100" sustabdymui R. U. buvo reikalingas apie 30,1 m atstumas, nestabdant galiniam kairiajam ratui - 32,7 m atstumas, o nestabdant abiem galiniams ratams - 37,5 m atstumas. Tokiu būdu važiuojančio 50 km/h greičiu automobilio sustojimo keliui esant nuo 30,1 m iki 32,7 m, eksperto išvada, kad jis galėjo važiuoti 64,7 km/h - 77,4 km/h, tampa visiškai nepagrįsta. Esant tokiems prieštaravimams, teismas turėjo skirti naują ekspertizę, nes būtent eksperto išvados turi šioje byloje lemiamą reikšmę vertinant jo veiką KET reikalavimų atžvilgiu. Dėl prieštaringų eksperto išvadų jis nepagrįstai yra kaltinamas leistino greičio viršijimu. Be to, ekspertas neįvertino aplinkybės, kad eismo įvykio schemoje prie įvykio vietos apžiūros protokolo, kuris buvo surašytas iš karto po įvykio, jis nurodė, kad stabdė automobilį su protrūkiais ir stabdymo kelias nebuvo ištisinis, o tai taip pat turi įtakos nustatant jo vairuojamo automobilio greitį.

Teismas nenustatė ir nevertino visų turinčių reikšmės įvykiui atsirasti veiksnių ir aplinkybių - nenustatė, kada atsirado pavojingos situacijos momentas, ar buvo galima jo išvengti, ir kiek šiai situacijai atsirasti turėjo įtakos neteisėti nukentėjusiosios veiksmai. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros laiku - vasario 16 d. apie 20 val. Nukentėjusioji partrenkta ne pėsčiųjų perėjoje, iki pėsčiųjų perėjos, vertinant vairuotojo reakcijos požiūriu, buvo pakankamai didelis atstumas, automobilio stabdymo kelias prasideda nuo tos vietos, kur išmėtyti nukentėjusiosios daiktai. Ekspertizės akte, kuriuo rėmėsi teismas, išvados dėl susidariusios eismo situacijos įvertinimo (atsakymas į penktą klausimą) grindžiamos spėjimu ir tik technine galimybe sustoti, tačiau pati susidariusi eismo situacija neįvertinta. BPK 301 str. 1 d. nustato, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais. Kartu su juo važiavęs liudytojas V. P. nurodė, kad skersai kelio bėgančią moterį pastebėjo prieš pat automobilį ir grėsmė eismo saugumui atsirado tik tada, tačiau tuo metu jau nebuvo galimybės susidūrimo išvengti automobilį stabdant. Tokias pačias eismo situacijos aplinkybes nurodė ir jis, ką patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas (stabdymo kelias prasideda nuo tos vietos, kur išmėtyti nukentėjusiosios daiktai). Teismo argumentacija, neva jo veika iš dalies yra neatidumas artėjant prie pėsčiųjų perėjos, yra nepagrįsta ir negali būti naudojama įrodinėjant kaltę, kadangi jis nebuvo kaltinamas tokiu KET pažeidimu (4.4 punktas), o kaltinime nurodyti pažeidimai numatė vairuotojo pareigą (jeigu jis tai gali pastebėti), atsiradus kliūčiai ar iškilus eismo saugumo grėsmei, transporto priemonę stabdyti (14.2 punktas).

Nukentėjusioji buvo neblaivi (jos kraujyje rasta 1,12 promilės alkoholio), ji sukėlė pavojingą eismui situaciją, jos veiksmai ir buvo priežastiniame ryšyje su avarijos pasekmėmis, tačiau teismas nevertino šių svarbių aplinkybių. Teismas nekreipė dėmesio, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai net 4 kartus buvo nutraukę baudžiamąją bylą ir tik vėliau, praėjus daugiau kaip 3 metų laikotarpiui po įvykio, vėl buvo pamėginta baudžiamojoje byloje jo veiką dėl eismo įvykio vertinti kaip nusikaltimą. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Dėl nurodytų baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų teismas jo atžvilgiu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris turi būti panaikintas, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliantas nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, jog prieš įvykį jis važiavo automobiliu didesniu nei leidžiama greičiu. Iš R. U. vairuoto automobilio apžiūros protokolo, autotechninės ekspertizės akto Nr. 11-139 matyti, kad po įvykio apžiūrėjus minimą automobilį, aptiktas dar iki avarijos atsiradęs galinio kairiojo rato stabdžio mechanizmo gedimas, kurio įtakoje galinis kairysis ratas nebuvo stabdomas, taip pat tikėtina, jog staigaus ir stipraus stabdymo atveju dėl galimo viso galinio stabdžių kontūro dehermetizacijos galimai buvo nestabdomi abu galiniai ratai. Įvertinus šias aplinkybes bei įvykio vietoje aptiktus stabdymo pėdsakus (31,5 m) ekspertas apskaičiavo, jog prieš įvykį automobilis važiavo 77,4 km/h greičiu (jei nestabdė galinis kairysis ratas) arba 67,4 km/h greičiu (jei nestabdė abu galiniai ratai). Apeliantas visiškai nepamatuotai mėgina paneigti šiuos eksperto apskaičiavimus kita to paties ekspertizės akto išvada, jog 50 km/h greičiu važiuojančio automobilio sustabdymui reikalingas 30,1-37,5 m atstumas. Įvykio vietoje palikti stabdymo pėdsakai ir automobilio sustabdymui reikalingas atstumas yra skirtingi dydžiai, automobilio sustabdymui reikalingas atstumas visuomet esti didesnis, kadangi į jį įeina ir atstumai, kuriuos automobilis nuvažiuoja per vairuotojo reakcijos, stabdžių sistemos suveikimo laiką ir pan. Šie dydžiai yra detaliai aptarti ekspertizės akte ir visiškai paneigia apelianto mėginimus tapatinti stabdymo pėdsakų ilgį su automobilio sustabdymui reikalingu atstumu. Nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog ekspertas neįvertino jo parodymų dėl automobilio stabdymo su pertrūkiais – ekspertizės akte Nr. 11K-60 ekspertas išsamiai ir motyvuotai paneigė nuteistojo aiškinimą apie neva vykusį automobilio atstabdymą ir užstabdymą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolų, Šilutės kelių tarnybos pateikto plano (b. l. 90, t. 1) matyti, jog įvykio metu R. U. vairuojamo automobilio važiavimo kryptimi jokių greitį ribojančių ženklų nebuvo, taigi pagal įvykio metu galiojusių KET 14.3 p. R. U. galėjo važiuoti ne didesniu kaip 60 km/h greičiu. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog didžiausias leistinas važiavimo greitis R. U. vairuojamo automobilio važiavimo kryptimi buvo 50 km/h. Vienok akivaizdu, jog R. U. viršijo ir didžiausią leistiną 60 km/h važiavimo greitį, todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie R. U. padarytą KET 14.1 p. ir 14.3 p. reikalavimų pažeidimą yra iš esmės teisinga.

Byloje surinktais įrodymais yra visiškai paneigta ir nuteistojo versija, neva važiuojamojoje kelio dalyje staiga atsiradusią moterį jis pastebėjo tik 2 metrų atstumu. Apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo V. P. , pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų F. A., V. M. parodymais, kurie detaliai aptarti skundžiamame nuosprendyje nustatyta, jog nukentėjusioji kirto kelią iš kairės į dešinę (žiūrint iš R. U. vairuojamo automobilio). Tą aplinkybę visiškai patvirtina ir kompleksinė specialistų išvada Nr. 11K-399, iš kurios matyti, kad automobilis dešiniuoju priekiniu kampu (tai patvirtina ir automobilio apžiūros duomenys) smogė nukentėjusiajai į dešinę nugarinę kūno pusę, iš ko seka, jog smūgio metu nukentėjusioji buvo bebaigianti iš kairės pusės išeiti iš automobilio važiavimo trajektorijos. Įvertindamas specialisto išvadą ir kitų liudytojų parodymus, apylinkės teismas pagrįstai atmetė liudytojos V. M. teisme duotus parodymus dėl nukentėjusiosios judėjimo trajektorijos, ir pasirėmė jos ikiteisminio tyrimo duotais parodymais – įsiteisėjusiu Šilutės rajono apylinkės teismo 2005-08-09 nuosprendžiu (b. l. 111, t. 2) V. M. yra nuteista už melagingų parodymų davimą teisme šioje byloje. Tuo būdu byloje surinktais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, jog prieš nuteistajam automobiliu patrenkiant S. A. , pastaroji kirto kelią iš kairės į dešinę, praėjo visą priešpriešinio eismo juostą ir buvo bebaigianti praeiti R. U. važiavimo juostą, taigi nuteistasis, būdamas tiek dėmesingas, kiek to reikalavo eismo sąlygos, galėjo stebėti nukentėjusiąją sąlyginai ilgą laiko tarpą ir aiškiai iš ženkliai didesnio, negu jis pats nurodo, atstumo (apie konkrečius atstumus bus kalbama tolesnėje šio nuosprendžio dalyje). Jau minėtuose ekspertizių aktuose ekspertas, remdamasis įvykio vietoje užfiksuotais autoįvykio pėdsakais, nustatė ir kitą reikšmingą bylai aplinkybę, jog pėsčioji buvo partrenkta prieš automobilio užstabdymą, kas patvirtina, kad automobilio vairuotojas laiku nereagavo į kelyje atsiradusią kliūtį (pėsčiąją). Aptartos aplinkybės neduoda pagrindo nesutikti su autotechninių ekspertizių aktų Nr. 11-139 ir Nr. 11K-60 išvadomis, jog nuteistasis, vairuodamas automobilį, betarpiškai prieš autoįvykį pažeidė tuo metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimus - važiavo didesniu nei leidžiama važiuoti greičiu, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nestabdė transporto priemonės, tuo sukeldamas pavojų žmonėms.

Ekspertizės akte Nr. 11K-60 taip pat yra motyvuotai pasisakyta, jog pėsčioji S. A. betarpiškai prieš autoįvykį pažeidė tuo metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 2.3, 2.4, 5.8, 5.9 punktų reikalavimus – esant matomumo zonoje pėsčiųjų perėjai, per važiuojamąją dalį ėjo ar bėgo ne perėja, tokiu būdu sudarydama kliūtį R. U. vairuojamo automobilio judėjimui. Ši ekspertizė buvo atlikta įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme metu, todėl šių eksperto išvadų vertinimo skundžiamame nuosprendyje nėra.

BK 281 str. 5 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 5 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus mirtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus mirties. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų.

Kaip minėta, autotechninės ekspertizės aktuose Nr. 11-139 ir Nr. 11K-60 nustatyta, kad techniniu požiūriu priežastiniame ryšyje su nagrinėjamu autoįvykiu buvo tiek vairuotojo R. U. padaryti KET 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimų pažeidimai, tiek pėsčiosios S. A. padaryti KET 2.3, 2.4, 5.8, 5.9 punktų reikalavimų pažeidimai. Iš ekspertizės akto Nr. 11K-60 taip pat matyti, jog esminė aplinkybė, kurią būtina išsiaiškinti sprendžiant klausimą, kurio iš eismo dalyvio padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai buvo tiesioginiame prisžastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, yra ta, ar prieš autoavariją susidariusioje kelio ir eismo situacijoje automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Autotechninės ekspertizės aktuose Nr. 11-139 ir Nr. 11K-60 atliktais skaičiavimais ekspertas pagrindė, jog vairuotojas, važiuodamas tvarkingą stabdžių sistemą turinčiu automobiliu leistinu 60 km/h greičiu ir savalaikiai stabdydamas, galėjo sustoti neprivažiuodamas pėsčiosios judėjimo per važiuojamąją dalį vietos, t. y. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios patrenkimo tuo atveju, jeigu turėjo objektyvią galimybę pastebėti per važiuojamąją dalį greitu tempu einančią ar normaliu tempu bėgančią, kliūtį jo automobilio judėjimui sudarančią pėsčiąją, būdamas patrenkimo vietą neprivažiavęs didesniu nei 39,3 m. atstumu (vengimas užvažiuoti ant skersai kelio judančio pėsčiojo manevruojant techniniu požiūriu nepriimtinas, šiuo atveju techniniu požiūriu būtina stabdyti automobilį). Dėl neišsamiai šioje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo bei neišsamaus bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme esminę reikšmę byloje turinti aplinkybė – kokiu atstumu prieš avariją buvusiomis kelio ir eismo sąlygomis iš automobilio "AUDI 100", v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojo darbo vietos buvo galima objektyviai stebėti eismo saugumui grėsmę keliančią ir kliūtį automobilio judėjimui sudarančią pėsčiąją, jai prieš eismo įvykį įžengiant į važiuojamąją kelio dalį ir judant iki partrenkimo vietos – priimant pirmosios instancijos teismo nuosprendį liko neišaiškinta. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, šiai aplinkybei nustatyti buvo padarytas eksperimentas, atkuriant reikšmingas įvykio aplinkybes bei atliekant reikiamus bandymus.

Iš eksperimento protokolo (b. l. 146-154, t. 2) matyti, jog kiek tai įmanoma atkūrus kuo artimesnes buvusioms įvykio metu kelio ir eismo sąlygas, atskiri vairuotojai 5 bandomųjų važiavimų metu, važiuodami keliu trajektorija, kuria prieš įvykį važiavo R. U. , pastebėję priešingoje kelio pusėje prie pat šaligatvio ant važiuojamosios dalies stovinčią pėsčiąją, pro automobilio langą išmesdavo maišelius su smėliu. Eksperimento metu užfiksavus, kokiu atstumu nuo eksperimente dalyvavusios pėsčiosios guli maišeliai su smėliu, eksperimente dalyvavusių vairuotojų išmesti pro automobilio langą jiems pamačius pėsčiąją, ir siekiant nustatyti, kokiu atstumu eksperimente dalyvavę vairuotojai eksperimento protokole nurodytomis sąlygomis galėjo pastebėti pėsčiąją, įvertinant vairuotojų reakcijos laiką, maišelio kritimo bei jo judėjimo, veikiant inercijos jėgoms, laiką, apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta eismo įvykio ekspertizė. Iš ekspertizės akto Nr. 11K-218(07) matyti, jog ekspertas, įvertinęs nurodytus duomenis bei atlikęs atitinkamus skaičiavimus nustatė, jog atskirų važiavimų metu vairuotojai pastebėjo pėsčiąją orientaciniai ją neprivažiavę atitinkamai 27,3-28,6 m, 33,9-35,2 m, 42,7-44 m, 42,8-44,1 m, 49,85-51,15 m. atstumu, matematinis visų eksperimento dalyvių pastebėjimo atstumų vidurkis yra orientaciniai nuo apie 39,3 m. iki apie 40,6 m. Dalyvavęs atliekant eksperimentą bei atlikęs minimą ekspertizę ekspertas V. Pačebutas apeliacinės instancijos teismo posėdyje taipogi paaiškino, jog skaičiuojant nurotytus atstumus, buvo imamas minimalus ekspertinėje praktikoje naudojamas vairuotojo reakcijos laikas atsižvelgiant į tai, jog eksperimento dalyviai buvo informuoti apie įvykio situaciją ir žinojo, kokios kliūties turi tikėtis, stebėdami kelią.

Aptarti įrodymai patikimai patvirtina, jog nuteistasis R. U. , jeigu jis būtų elgęsis tiek dėmesingai ir atsargiai, kiek to reikalauja Kelių eismo taisyklės, įvykio metu buvusiomis kelio ir eismo sąlygomis galėjo ir turėjo pastebėti įžengiančią į važiuojamąją kelio dalį pėsčiąją S. A. žymiai didesniu atstumu, negu jo deklaruojamas apie 2 metrų atstumas. Vienok kolegija konstatuoja, jog ir po to, kai apeliacinės instancijos teisme buvo išnaudotos visos galimybės papildomiems įrodymams surinkti, nuteistojo versija, jog duotoje situacijoje jis neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios patrenkimo, lieka iki galo nepaneigta. Kaip jau minėta, šioje byloje atliktų ekspertizių aktais yra nustatyta, jog vairuotojas, važiuodamas tvarkingą stabdžių sistemą turinčiu automobiliu leistinu 60 km/h greičiu ir savalaikiai stabdydamas, galėjo sustoti neprivažiuodamas pėsčiosios judėjimo per važiuojamąją dalį vietos, t. y. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios patrenkimo tuo atveju, jeigu turėjo objektyvią galimybę pastebėti per važiuojamąją dalį greitu tempu einančią ar normaliu tempu bėgančią, kliūtį jo automobilio judėjimui sudarančią pėsčiąją, būdamas patrenkimo vietą neprivažiavęs didesniu nei 39,3 m. atstumu. Atlikus eksperimentą bei jo rezultatų pagrindu ekspertui apskaičiavus atstumus, iš kurių pėsčiąją galėjo pastebėti eksperimento dalyviai nustatyta, kad matematinio visų eksperimento dalyvių pastebėjimo atstumų vidurkio minimali skaičiavimais pagrįsta reikšmė yra orientaciniai apie 39,3 m., o iš penkių bandomųjų važiavimų dviem atvejais yra ženkliai mažesnė negu minimas vidurkis, dar dviem atvejais jį viršija tik nežymiai. Kolegija taipogi pažymi, jog vertinant atstumus, iš kurių pėsčiąją pastebėjo eksperimente dalyvavę vairuotojai, gautų rezultatų besąlygiškai negalima pripažinti identišku tam atstumui, iš kurio įvykio metu pėsčiąją galėjo pastebėti nuteistasis. Pastebėjimo atstumą ekspertas apskaičiavo, naudodamas vienodą visiems vairuotojams reakcijos laiko reikšmę. Vienok gebėjimas pastebėti kliūtį, reakcijos laikas į ją didele dalimi priklauso ir nuo individualių kiekvieno vairuotojo psichofizinių savybių (jo regėjimo aštrumo, gebėjimo orientuotis tamsiu paros metu ir pan.), ką vaizdžiai patvirtina ženklūs skirtumai tarp eksperimento metu trijų vairuotojų atliktų penkių bandomųjų važiavimų rezultatų. Negalima visiškai atmesti ir galimos tam tikros kitų faktorių įtakos eksperimento rezultatams kaltinamojo nenaudai – kaip nurodyta nuteistojo ir jo gynėjo pastabose prie eksperimento protokolo, eksperimentas buvo vykdomas uždarius eismą gatve (tuo tarpu įvykio metu gatve vyko judėjimas), per eilę metų buvo atnaujintas gatvės apšvietimas, atsirado papildomų gatvę apšviečiančių šaltinių (šviečiančių reklaminių iškabų, vitrinų). Šių iš pirmo žvilgsnio ne itin reikšmingų faktorių įtaka gali tapti itin reikšminga, kuomet net kelių metrų atstumas ar sekundės nesiekiantis laiko intervalas turi lemiamą reikšmę sprendžiant, ar turėjo vairuotojas techninę galimybę išvengti pėsčiosios patrenkimo: pvz., iš ekspertizės akto Nr. 11K-218(07) matyti, jog 20 km/h greičiu važiuojantis automobilis per vairuotojo reakcijos laiką (0,6 s) nuvažiuoja 3,3 m. atstumą, tuo tarpu R. U. galimybė pastebėti pėsčiąją skaičiuojama laikant, kad automobilis judėjo 60 km/h greičiu.

Remiantis išdėstytu kolegija konstatuoja, jog byloje nėra surinkta patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog įvykio metu buvusioje kelio ir eismo situacijoje nuteistasis R. U. , netgi tuo atveju, jeigu būtų važiavęs tvarkingą stabdžių sistemą turinčiu automobiliu leistinu 60 km/h greičiu ir savalaikiai stabdęs, būtų turėjęs objektyvią galimybę pastebėti per važiuojamąją dalį greitu tempu einančią ar normaliu tempu bėgančią, kliūtį jo automobilio judėjimui sudarančią pėsčiąją tokiu atstumu, kuris būtų buvęs pakankamas automobiliui sustabdyti ir pėsčiosios partrenkimui išvengti. Iš to seka, jog nepaisant patikimai nustatytų R. U. padarytų KET 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimų pažeidimų, analogiškoje situacijoje eismo įvykis būtų įvykęs ir tuo atveju, jeigu R. U. nebūtų pažeidęs nurodytų kelių eismo saugumo taisyklių – kaip minėta, nuteistojo versija, jog ir važiuodamas tvarkingą stabdžių sistemą turinčiu automobiliu leistinu 60 km/h greičiu ir savalaikiai stabdydamas, jis nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti pėsčiosios patrenkimo, nėra paneigta. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu buvo pėsčiosios S. A. veiksmai, prieštaravę aukščiau jau aptartiems saugaus eismo reikalavimams, nurodytiems KET 2.3, 2.4, 5.8, 5.9 punktuose. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog kelių eismo saugumo taisyklių reikalavimus pažeidė abu eismo įvykio dalyviai, tačiau būtinąja baudžiamojo įstatymo numatytų pasekmių (pėsčiosios S. A. žūties) kilimo sąlyga buvo prieštaravęs saugaus eismo reikalavimams pačios S. A. elgesys, R. U. dėl jam inkriminuoto pagal BK 281 str. 5 d. kaltinimo išteisinamas konstatuojant, jog nepadaryta veika, turinti inkriminuoto nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2 d., 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiojo P. A. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. R. U. taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas naikinamas (BPK 151 str. 8 d., 307 str. 4 d. 3 p.). Kardomoji priemonė R. U. nebuvo paskirta, todėl sprendimas dėl jos nepriimamas. Nepriimamas sprendimas ir dėl daiktinių įrodymų, kadangi daiktiniai įrodymai jau yra sunaikinti (b. l. 77-78, t. 2).

Vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendį panaikinti, ir priimti naują nuosprendį:

R. U. dėl kaltinimo pagal BK 281 str. 5 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo P. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu. Laikiną nuosavybės teisių apribojimą R. U. turtui (automobiliams AUDI 100, v/n (duomenys neskelbtini) ir VAZ 2101, v/n (duomenys neskelbtini) panaikinti.

Šis nuosprendis per 3 mėnesius nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas kasacine tvarka, paduodant kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.