Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-05-21 · Administracinė byla Nr. I3-3419-780/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-05-21
Bylos Nr.
I3-3419-780/2024
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-03256-2023-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Šarka, Jolanta Medvedevienė, Asta Urbonienė
Pareiškėjas
E. A.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Administracinė byla Nr. I3-3419-780/2024Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03256-2023-7Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 21 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Andriui Antanui Višniakui,dalyvaujant atsakovės atstovei I. M. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja E. A. patikslintu 2023-12-06 skundu prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2023-10-04 sprendimą Nr. (7.3 4 Mr) K-9323 „Dėl informacijos pateikimo“; 2) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos E. A. 2023-09-05 prašymą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad atsakovui pateikė savo 2023-09-05 rašytinį prašymą, kuriuo prašė nustatyta tvarka priimti kompetentingą sprendimą dėl atitinkamos piniginės kompensacijos mokėjimo už pareiškėjos tėvo J. V., gim. 1921-06-21, mirusio 1991-04-19, tremtį. Prašė piniginę kompensaciją apskaičiuoti ir sumokėti už visą laikotarpį nuo teisės į šią piniginę kompensaciją atsiradimo momento iki dabartinio esamo laikotarpio.

Atsakovo įgaliota atstovė J. M. priėmė 2023-10-04 sprendimą Nr.(7.34 Mr) K-9323, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, kadangi 2853 Rub kompensacija už J. V., gim. 1921-06-21 (mirusio (duomenys neskelbtini)), laisvės atėmimo vietose išbūtą laiką laikotarpiu nuo 1951-08-09 iki 1955-05-11 buvo išmokėta 1990-09-25.

Atsakovo 2023-10-04 sprendimas Nr.(7.34 Mr) K-9323 neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, kurie yra keliami viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų turiniui.

Atsakovas tinkamai neišaiškino sprendimo priėmimo teisinio pagrindo, kadangi Mokesčių administravimo įstatymo 36 str. nesuteikia teisės mokesčių administratoriui atsisakyti nagrinėti mokesčių mokėtojo prašymo.

Atsakovas 2023-10-04 sprendime nepaaiškino kaip buvo apskaičiuota piniginė kompensacija, kokiu būdu ir kam ji buvo sumokėta, todėl sprendimas yra nemotyvuotas ir nesuprantamas, nes nėra aišku ar tikrai pagrįstas yra atsakovo sprendimas, kuris yra be motyvų ir be teisinio pagrindimo. Atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų piniginės kompensacijos sumokėjimo faktą.

Dėl paminėtų priežasčių atsakovo 2023-10-04 sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Mokesčių Administravimo įstatymo 36 str. ir Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo reglamentavimo, todėl atsakovo 2023-10-04 sprendimas naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams.

Panaikinus atsakovo 2023-10-04 sprendimą yra pagrindas priimti teismo sprendimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, t. y. iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti mokesčių mokėtojos E. A. pradinį 2023-09-05 prašymą.

Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, nors buvo informuota apie jį įstatymo nustatyta tvarka, o 2024-04-23 teisme buvo gautas pareiškėjos 2024-04-19 prašymas bylą nagrinėti iš esmės jai nedalyvaujant teismo posėdyje, todėl byla išnagrinėta pareiškėjai nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliu – ABTĮ) 77 str. 3 d.).

Šalies argumentai

Pareiškėja 2024-04-19 prašyme taip pat nurodo, kad teismui pateikė 2024-03-26 patikslintą skundą, bet negavo iš teismo atsakovų atsiliepimo į šį patikslintą skundą, tačiau teismas pažymi, kad nėra priėmęs nagrinėti šioje byloje pareiškėjos nurodomo 2024-03-26 patikslinto skundo, todėl jis nėra šios bylos dalykas. Pareiškėjos 2024-03-26 patikslino skundo, kuris buvo gautas tą pačią dieną kai įvyko pirmasis teismo posėdis (2023-03-26), priėmimo klausimas buvo išspręstas 2024-03-26 teismo posėdyje ir protokoline neskundžiama nutartimi teismas pareiškėjos 2024-03-26 patikslintą skundą atsisakė priimti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) su pareiškėjos 2023-12-06 patikslintu skundu nesutinka ir mano, kad 2023-10-04 sprendimas yra teisėtas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą atsakovė nurodo, kad Kauno AVMI 2023-09-05 gautas E. A. prašymas „Dėl kompensacijos už asmens tremtį apskaičiavimo ir mokėjimo“ (toliau - Prašymas) dėl kompensacijos už J. V., gim. 1921-06-21 (mirties data 1991-04-19), laisvės atėmimo vietose išbūtą laiką (laikotarpiu nuo 1951-08-09 iki 1955-05-11) išmokėjimo.

Kauno AVMI priėmė 2023-10-04 sprendimą Pareiškėjos Prašymo nenagrinėti, nes šiame Prašyme nurodyta išmoka J. V., jo paties prašymu, jau buvo apskaičiuota ir išmokėta 1990-09-25.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-12 nutarime Nr. 327 „Dėl materialinės žalos atlyginimo asmenims, Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose“ (toliau - Nutarimas) yra nustatyta tvarka dėl kompensacijų išmokėjimo. Asmenims, kurie Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais buvo išvežti priverstiniams darbams, buvo getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose ir kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą yra atkurtos visos pilietinės jų teisės, arba jų įpėdiniams kompensuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų uždarbis arba kitos darbo pajamos už priverstiniuose darbuose, getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisvės atėmimo vietose išbūtą laiką, taip pat buvusiems mažamečių fašistinių prievartinio įkalinimo vietų kaliniams už ten išbūtą laiką - po 6 eurus už mėnesį.

Šio Nutarimo 1.2 punkte numatyta, kad numatytos kompensacijos skiriamos ir mokamos tik asmenims, negavusiems jų pagal Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimą Nr. 160 „Dėl žalos atlyginimo reabilituotiems asmenims, suimtiems arba nuteistiems nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1981 m. birželio 1 d.“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 12 d. nutarimą Nr. 327 „Dėl materialinės žalos atlyginimo asmenims, Antrojo pasaulinio karo metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose ir kitose laisvės atėmimo vietose, ir asmenims, 1951- 1952 metais neteisėtai iškeldintiems iš vienų Lietuvos vietovių į kitas“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 222 „Dėl kompensacijų, mokamų kai kuriems reabilituotiems asmenims, padidinimo“.

Kauno AVMI, išnagrinėjusi Pareiškėjos Prašymą, nustatė, kad J. V., gim. (duomenys neskelbtini) (mirties data (duomenys neskelbtini)), jo paties prašymu buvo paskaičiuota mokėtina kompensacija 2853 Rub. (už 4 m. 9 mėn. 2 d. laikotarpį), kuri 1990-09-25 bankiniu pavedimu (Nr. 281) jam buvo išmokėta, dėl šių priežasčių Pareiškėjos Prašymas išmokėti jai anksčiau nurodytą kompensaciją visiškai pagrįstai nebuvo tenkintas.

Pažymi, kad atsakymą į Prašymą teikė vadovaujantis Lietuvos Respublikos Viešo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis bei kitais teisės aktais, todėl su Skundo argumentais, kad 2023-10-04 sprendime nėra nurodytas teisinis pagrindas, nesutinka. 2023-10-04 sprendime Pareiškėjai nurodyta, kad jos Prašymas nebus nagrinėjamas, kadangi, vadovaujantis Nutarimo 1.2. punktu, Pareiškėjos prašoma kompensacija jau yra išmokėta. Taigi, mokesčių administratoriaus 2023-10-04 sprendime yra nurodytas ir teisinis pagrindas, ir motyvas, dėl kokių priežasčių atsisakyta tenkinti Pareiškėjos Prašymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė atmesti pareiškėjos patikslintą skundą, nes prašoma išmoka buvo išmokėta pačiam J. V. 1990-09-25. Tai patvirtina pas atsakovę išlikęs Kompensacijų apskaičiavimo žurnalas, kurio išrašą pateikė teismui, ir Reabilituotų asmenų, kuriems į indėlių sąskaitas valstybiniuose bankuose buvo pervestos kompensacijų sumos, sąrašas, kurio išrašą pateikė teismui. Paties J. V. prašymo išmokėti kompensaciją ir Sprendimo dėl jos išmokėjimo VMI neturi, nes jie neišliko, o Kauno regioniniame archyve ir Kėdainių rajono savivaldybės civilinės metrikacijos ir archyvo skyriuje šių dokumentų rasti nepavyko.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta:

Pareiškėja pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2023-09-05 prašymą, kuriuo prašė priimti kompetentingą sprendimą dėl atitinkamos piniginės kompensacijos mokėjimo už jos tėvo J. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirusio (duomenys neskelbtini), tremtį. Prašė piniginę kompensaciją apskaičiuoti ir sumokėti už visą laikotarpį nuo teisės į šią piniginę kompensaciją atsiradimo momento iki dabartinio esamo laikotarpio (toliau – ir Prašymas) (b. l. 18).

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė 2023-10-04 sprendimą Nr. (7.34 Mr) K-9323, kuriame nurodė, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsniu informuoja, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-12 nutarimo Nr. 327 „Dėl materialinės žalos atlyginimo asmenims, Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose, Įkalinimo įstaigose ir kitose laisves atėmimo vielose“ 1.2 punktu, prašymas nebus nagrinėjamas, nes 2853 rublių kompensacija už J. V., gim. (duomenys neskelbtini) (mirusio (duomenys neskelbtini)), laisvės atėmimo vietose išbūtą laiką laikotarpiu nuo 1951-08-09 iki 1955-05-11 buvo išmokėta 1990-09-25 (toliau – ir Sprendimas) (b. l. 3).

Kauno regioninis archyvas, atsakydamas į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą pateikti archyve saugomas kopijas: J. V., gim. (duomenys neskelbtini) (mirties data (duomenys neskelbtini)), prašymą (1990 metai) dėl represuotų asmenų kompensacijos išmokėjimo; ir Sprendimą išmokėti J. V. represuotų asmenų kompensaciją (b. l. 59), patvirtino, kad archyve saugomuose 1989-1990 metų Kauno miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyriaus ir 1989-1990 metų Kėdainių rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Finansų skyriaus dokumentų fonduose, 1990-1991 metų Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriaus dokumentuose bei 1990 metų Kėdainių rajono savivaldybės administracijos dokumentų fonde esančiuose Kėdainių rajono valdybos posėdžių protokoluose ir potvarkiuose J. V., gim. (duomenys neskelbtini) m., prašymo dėl represuotų asmenų kompensacijos išmokėjimo ir sprendimo išmokėti J. V. represuotų asmenų kompensaciją nėra. Kartu pranešė, kad Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Finansų skyriaus dokumentai archyvui saugoti neperduoti (b. l. 50).

Kėdainių rajono savivaldybės civilinės metrikacijos ir archyvo skyrius, atsakydamas į Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą pateikti archyve saugomas kopijas: J. V., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. Kėdainių r. (mirties data (duomenys neskelbtini)), prašymą ((duomenys neskelbtini) metai) dėl represuotų asmenų kompensacijos išmokėjimo; ir Sprendimą išmokėti J. V. represuotų asmenų kompensaciją (b. l. 61), patvirtino, kad Kėdainių rajono savivaldybės archyve nėra saugomi dokumentai, susiję su represuotų asmenų kompensacijų išmokėjimu (b. l. 51).

Atsakovės pateiktame Kėdainių raj. Finansų skyriaus, Kėdainių raj. valst. Mokesčių inspekcijos, Kauno AVMI Kėdainių skyriaus vestame žurnale „Kompensacijų asmenims, antrojo pasaulinio karo metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose ir kitose laisvės atėmimo vietose arba jų įpėdiniams, apskaičiavimo žurnale“ yra įrašas Nr. 293, kad V. J., J. už laikotarpį nuo 1951-08-09 iki 1956-05-11, už 4 m. 9 mėn. 2 d., buvo paskaičiuota 2853 rublių suma, pažymėta, kad ši suma pervesta 1990-09-25 pavedimu Nr. 281 (b. l. 26, 57).

Atsakovės pateiktame „Reabilituotų asmenų, kuriems į indėlių sąskaitas valstybiniuose bankuose buvo pervestos kompensacijų sumos, sąraše“ yra įrašas, eilės Nr. 6, kad V. J. 1990-09-25 mokėjimo pavedimu Nr. 281 buvo pervesta 2853 rublių suma į banko indėlio sąskaitą Nr. 18837-4 (b. l. 27, 58).

Dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo

Nagrinėjamu atveju pareiškėja į atsakovę kreipėsi su prašymu išmokėti piniginę kompensaciją už jos tėvo J. V., mirusio (duomenys neskelbtini), tremtį, o atsakovė skundžiamu Sprendimu prašymo nenagrinėjo tuo pagrindu, kad kompensacija už J. V., mirusio (duomenys neskelbtini), laisvės atėmimo vietose išbūtą laiką jau yra išmokėta 1990-09-25.

Taigi, šioje byloje nagrinėjamo ginčo esmė - ar viešojo administravimo subjektas VMI pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, tačiau šioje byloje nėra sprendžiami jokie klausimai, susiję su kompensacijos dydžiu ir jos apskaičiavimu, nes skundžiamu Sprendimu kompensacijos mokėjimo klausimas nebuvo sprendžiamas, o pats sprendimas išmokėti kompensaciją nėra skundžiamas ir nėra šios bylos dalykas. Todėl skundo argumentas, kad sprendime nepaaiškinta kaip buvo apskaičiuota piniginė kompensacija, nesusijęs su šiuo ginču, nes kompensacijos dydis gali būti ginčijamas tik skundžiant patį sprendimą, kuriuo kompensacija buvo paskirta ir išmokėta.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos Prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. nepriimtas joks sprendimas - nei išmokėti prašomą kompensaciją, nei atsisakyti ją mokėti. Atsakovė Prašymo nenagrinėjo iš esmės, nes nurodė, kad analogiškas prašymas jau buvo išnagrinėtas ir pagal jį kompensacija buvo išmokėta dar 1990-09-25.

Teismas pažymi, kad tokį administracinį sprendimą viešojo administravimo subjektas gali priimti tik aiškiai įstatyme įtvirtintais atvejais ir tik esant įstatyme numatytam pagrindui.

Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad dėl to paties klausimo atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Iš skundžiamo Sprendimo turinio akivaizdu, kad atsakovė atsisakymą nagrinėti Prašymą grindžia būtent ta faktine aplinkybe, kad dėl to paties klausimo jau yra priėmusi ir įvykdžiusi sprendimą, t. y. išmokėjusi pareiškėjos prašomą kompensaciją pačiam jos tėvui. Tai reiškia, kad kilus ginčui dėl Sprendimo teisėtumo teismas turi patikrinti, ar Sprendime nurodyta faktinė aplinkybė dėl išmokėtos prašomos kompensacijos iš tiesų atitinka tikrovę.

Nors atsakovė į bylą negalėjo pateikti paties administracinio sprendimo, kuriuo kompensacija buvo paskirta, tačiau teismas akcentuoja, jog Sprendime nurodyta kompensacijos išmokėjimo data (1990-09-25) patvirtina, jog toks sprendimas buvo priimtas prieš 33 metus. Toks administracinis sprendimas, kaip ir visi dokumentai, turi atitinkamus saugojimo terminus, todėl natūralu, kad praėjus 33 metams atitinkamas dokumentas nėra išlikęs nei pas atsakovę, nei archyvuose. Tačiau tai savaime nereiškia, kad pats skundžiamo Sprendimo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybė, kad kompensacija išmokėta, yra neteisingas ir kad atsakovė juo pasirėmė nepagrįstai.

Atsakovė pateikė kitus įrodymus, patvirtinančius neišlikusio sprendimo išmokėti kompensaciją įvykdymą, t. y. patį kompensacijos išmokėjimo faktą.

Atsakovės pateiktame Kėdainių raj. Finansų skyriaus, Kėdainių raj. valst. Mokesčių inspekcijos, Kauno AVMI Kėdainių skyriaus žurnale „Kompensacijų asmenims, antrojo pasaulinio karo metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose ir kitose laisvės atėmimo vietose arba jų įpėdiniams, apskaičiavimo žurnale“ yra įrašas, kurio eilės Nr. 293, patvirtinantis kad pareiškėjos tėvui V. J., J. buvo paskaičiuota ir jam pačiam išmokta 2853 rublių kompensacija už laikotarpį nuo 1951-08-09 iki 1956-05-11, už 4 m. 9 mėn. 2 d., šią sumą pervedant 1990-09-25 pavedimu Nr. 281 (b. l. 26, 57).

Nurodyto žurnalo įrašą patvirtina ir atsakovės pateiktas „Reabilituotų asmenų, kuriems į indėlių sąskaitas valstybiniuose bankuose buvo pervestos kompensacijų sumos, sąrašas“, kuriame taip pat yra atitinkamas įrašas, eilės Nr. 6, patvirtinantis, kad V. J. tuo pačiu 1990-09-25 mokėjimo pavedimu Nr. 281, kuris nurodytas minėtame žurnale, buvo pervesta 2853 rublių suma į banko indėlio sąskaitą Nr. 18837-4 (b. l. 27, 58).

Pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismų praktikoje akcentuojama, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1616-822/2021).

Nagrinėjamu atveju tarp atsakovės pateiktų įrodymų nėra jokių prieštaravimų, kad pareiškėjos Prašyme pareikštas prašymas išmokėti kompensaciją nėra išspręstas dar 1990-09-25 ir jį reikėtų spręsti dabar. Atitinkamo laikotarpio žurnalo, kuriame nurodyta, kad jis pradėtas „1989. 03“, įrašas eilės Nr. 293 aiškiai patvirtina, kad skiltyje „Pavardė, vardas, t. v. kam išmokama“ yra užfiksuota, jog V. J., J., už laikotarpį nuo 1951-08-09 iki 1956-05-11, už 4 m. 9 mėn. 2 d., buvo paskaičiuota 2853 rublių kompensacija, žurnalo skiltyje „Apskaičiavimas“ nurodyti skaičiavimai, o skiltyje „Atžymos“ įrašyta, kad išmokėta pavedimu, t. y. įrašyta „Pav. 281 90-09-25“. Atitinkamai „Reabilituotų asmenų, kuriems į indėlių sąskaitas valstybiniuose bankuose buvo pervestos kompensacijų sumos, sąraše“ yra minėto žurnalo įrašus patvirtinantis ir visiškai atitinkamas įrašas, eilės Nr. 6, kuris patvirtina, kad V. J., minėtame žurnale nurodytu 1990-09-25 mokėjimo pavedimu Nr. 281, buvo pervesta 2853 rublių suma į banko indėlio sąskaitą Nr. 18837-4.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja reikalauja iš atsakovės išmokėti kompensaciją už jos tėvo tremtį, tačiau ši kompensacija buvo išmokėta pačiam jos tėvui į jo banko indėlio sąskaitą dar prieš 33 metus, teismas pripažįsta, kad atsakovė turi teisinį pagrindą, numatytą Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punkte, nenagrinėti to paties klausimo, dėl kurio sprendimą jau yra priėmusi ir jį įvykdžiusi.

Pareiškėjos skundo argumentas, kad atsakovė nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų piniginės kompensacijos sumokėjimo faktą, yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes atsakovės pateikti minėti įrodymai patvirtina kompensacijos išmokėjimo faktą. Todėl jokiuose archyvuose neišlikusio sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta mokėti kompensaciją, įvykdymo faktas nekelia teismui abejonių, kad ir pats sprendimas skirti (mokėti) kompensaciją prieš 33 metus buvo priimtas, tik šiai dienai nėra išlikęs.

Teismas pažymi, kad vien faktas, kad po 33 metų atsakovė negali pateikti sprendimo paskirti kompensaciją, kuris per tokį ilgą laiką neišliko, tačiau esant duomenims patvirtinantiems tokio sprendimo įvykdymą, negali būti pagrindas antrą kartą spręsti kompensacijos skyrimo klausimą, nes tai sudarytų sąlygas piktnaudžiauti teise į kompensaciją praėjus itin ilgam laikui nuo sprendimų, kurie nėra saugomi neribotą laiką, priėmimo ir pažeistų teisinių santykių stabilumo principą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-12 nutarimo Nr. 327 „Dėl žalos atlyginimo asmenims, Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais išvežtiems priverstiniams darbams, buvusiems getuose, įkalinimo įstaigose ir kitose laisves atėmimo vietose“ (toliau – Nutarimas) 1.2 punkte numatyta, kad šiuo nutarimu numatytos kompensacijos skiriamos ir mokamos tik asmenims, negavusiems jų pagal Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimą Nr. 160 „Dėl žalos atlyginimo reabilituotiems asmenims, suimtiems arba nuteistiems nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1981 m. birželio 1 d.“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 31 d. nutarimą Nr. 222 „Dėl kompensacijų, mokamų kai kuriems reabilituotiems asmenims, padidinimo“.

Byloje nustatyta, kad atsakovė neginčija, jog pareiškėjos tėvas turėjo teisę į kompensaciją ir skundžiamame Sprendime tokia teisė nėra paneigiama, o atsakovė Sprendimu tik nurodė, kad neturi pagrindo kompensacijos mokėjimo klusimą nagrinėti dar kartą, nes jis jau išspręstas ir sprendimas dėl kompensacijos mokėjimo yra įvykdytas.

Sutiktina su pareiškėjos skundo argumentu, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnis nesuteikia teisės mokesčių administratoriui atsisakyti nagrinėti mokesčių mokėtojo prašymo, tačiau teismas pažymi, kad skundžiamame Sprendime (nenagrinėti prašymo), kaip teisinis jo priėmimo pagrindas, nurodytas ne Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnis, o minėto Nutarimo 1.2 punktas.

Sprendime atsakovė nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsniu vadovaujasi tik teikdama informaciją pareiškėjai apie tai, kodėl jos prašymas nebus nagrinėjamas, tačiau Prašymo nenagrinėjimo teisinį pagrindą nurodo Nutarimo 1.2 punktą. Kadangi Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnis reglamentuoja mokesčių mokėtojo teisės, tarp kurių yra ir teisė gauti informaciją, tai šios įstatymo nuostatos paminėjimas Sprendime, atsakovei pagrindžiant, kad šia norma remiantis ji teikia informaciją apie anksčiau priimtą sprendimą, nėra Viešojo administravimo įstatymo pažeidimas argumentuojant administracinį sprendimą.

Tuo tarpu Prašymo nenagrinėjimas dėl to, kad kompensacija jau yra išmokėta, skundžiamame Sprendime, nors ir nevisiški išsamiai, tačiau iš esmės teisingai grindžiamas nurodant Nutarimo 1.2 punktą, nes pagal jį kompensacijos skiriamos ir mokamos tik jame nurodytiems asmenims. Todėl pareiškėjos tėvui šią kompensaciją jau išmokėjus, nėra pagrindo svarstyti šios kompensacijos mokėjimo klausimą pagal kito asmens (pareiškėjos) Prašymą.

Teismas pripažįsta, kad skundžiamas Sprendimas galėjo būti išsamiau argumentuotas, tiksliau ir išsamiau nurodant atsisakymo nagrinėti Prašymą teisinį pagrindą, t. y. papildomai nurodant ir minėtą Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktą, suteikiantį atsakovei teisę nenagrinėti to paties klausimo, dėl kurio sprendimą atsakovė jau yra priėmusi. Tačiau teismas konstatuoja, kad toks trūkumas nėra esminis ir nelaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje numatytu pagrindu panaikinti Sprendimą, nes skundžiamas Sprendimas nėra neteisėtas iš esmės, kadangi savo turiniu jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Priešingai, Sprendime nurodytas faktinis jo priėmimo pagrindas (kompensacija jau yra išmokėta) yra aiškus ir atitinka tikrovę, o teisinis pagrindas (kompensacija mokama tik žalą patyrusiam asmeniui pagal Nutarimo 1.2 punktą), kartu su nurodytu faktiniu pagrindu, leidžia aiškiai suprasti, kad antrą kartą kompensacijos skyrimo klausimas pagal kito asmens prašymą neturi būti nagrinėjamas, nes toks prašymas yra įvykdytas. Taigi, vienos papildomos teisės normos (Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto) nepaminėjimas Sprendime neturi esminės įtakos Sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes Sprendimas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus dėl sprendimo motyvavimo. Todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, nes nėra jokio pagrindo naikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos Prašymą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Jolanta MedvedevienėRamūnas ŠarkaAsta Urbonienė