- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-25
- Bylos Nr.
- ATP-531-255/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-03956-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Regina Bertašienė
- Pažeidėjas
- R. M.
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Eismo įvykių tyrimo grupės specialistas O. D. 2013 m. rugsėjo 6 d. R. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis būdamas neblaivus (nustatytas sunkus - 3,16 promilių girtumas) 2013 m. rugsėjo 6 d., apie 16.25 val., Šilutės pl. 11, Klaipėdoje, vairavo R. D. priklausantį automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko reikiamo atstumo iki priekyje važiavusio bei pristojusio automobilio ir atsitrenkė į automobilio galinę dalį. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemonės. Tokiu būdu R. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 132 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutarimu R. M. pripažino kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį paskyrė administracinę nuobaudą - 30 (trisdešimties) parų areštą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 5 (penkeriems) metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. M. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. Skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis, mano, kad teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas netinkamai jas taikydamas ir aiškindamas. Šie Klaipėdos miesto apylinkės teismo padaryti materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimai turėjo tiesioginės įtakos neteisėto skundžiamo nutarimo priėmimui.
Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas R. M. kaltę grindžia nekentėjusiojo A. D., policijos pareigūnų V. Č. ir R. B. parodymais, administraciniu teisės pažeidimo protokolu, autoavarijos vietos schema, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, asmens blaivumo nustatymo pažyma, fotolentelėmis ir kita rašytine bylos medžiaga. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei yra konstatuota skundžiamame nutarime, iš surinktų rašytinių įrodymų ir šių liudytojų parodymų negalima daryti neabejotinos išvados, kad yra pagrindas priimti skundžiamą nutarimą.
Iš teismo apklaustų policijos pareigūnų, nemačiusių eismo įvykio aplinkybių, parodymų matyti, kad parodymai apie tai, kad R. M. įvykio metu automobilį vairavo būdamas tariamai neblaivus, akivaizdžiai prieštarauja kitų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymams. Apelianto manymu, šie parodymai negali būti laikomi išsamiais ir objektyviais, todėl įrodinėjant aptariamo pažeidimo aplinkybes neabejotinai remtis policijos pareigūnų tiek įvykio vietoje surašytais paaiškinimais, tiek jų parodymais teisme, negalima. Mano, kad šie policijos pareigūnų paaiškinimai/parodymai teismo turėjo būti įvertinti kritiškai, tačiau teismas nepagrįstai šiems paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nei administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. M. ir liudytojų O. D. (O. D.) bei R. N. (R. N.) parodymams teisme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiojo A. D. parodymus patvirtino policijos pareigūnai. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, jog „negali nurodyti, kas vairavo į jį atsitrenkusį automobilį Audi A8“, išsamiai analizuojant nukentėjusiojo parodymus, duotus bylos nagrinėjimo metu, mano, kad nukentėjusysis nepatvirtino liudytojo V. Č. nurodytos aplinkybės, jog „Peugeot automobilio vairuotojas nurodė, kad vairavo tas žmogus, kuriam, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas“.
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog byloje, be policijos pareigūnų parodymų, nėra jokių objektyvių rašytinių įrodymų, patvirtinančių policijos pareigūnų nurodytą aplinkybę, kad „Audi vairuotojas sutiko, kad jis vairavo, o pradėjo nebesutikti, kai buvo pradėtas forminti įvykis“. Priešingai, byloje esantis R. M. 2013 m. rugsėjo 6 d. paaiškinimas, kuris surašytas jo ranka iš karto po eismo įvykio, paneigia policijos pareigūnų paradymus, t. y. R. M. kategoriškai nurodė, jog jis automobilio nevairavo, važiavo V.. To, kad R. M. policijos pareigūnams nurodė, jog jis vairavo automobilį, kaip kad teigia pareigūnai, nepatvirtino ir nukentėjusysis (jis nurodė, kad „kai atvyko policijos pareigūnai, jis sėdėjo automobilyje ir negirdėjo ką jie kalbėjo su R. M.“). Taigi, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nutarime konstatuodamas R. M. kaltumą, netinkamai įvertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. M., nukentėjusiojo, liudytojų O. D. ir R. N. (kurių parodymai patvirtina ir papildo R. M. parodymus) bei policijos pareigūnų parodymų prieštaringumą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime taip pat nepagrįstai nurodė, kad tai, jog liudytojo R. N. vizitinė kortelė atsidūrė pas R. M., leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, jog automobilį vairavo būtent administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Teismas taip pat be pagrindo nesirėmė liudytojo S. D. parodymais. Apeliantas pažymi, kad byloje, be policijos pareigūnų parodymų, kurie kelia pagrįstų abejonių jų parodymų objektyvumu ir teisingumu, nėra jokių duomenų, įrodančių, jog šių liudytojų (t. y. R. N. ir O. D.) parodymai yra neatitinkantys tikrovės. Liudytojas R. N. bylos nagrinėjimo metu nuosekliai ir logiškai paaiškino vizitinės kortelės davimo aplinkybes R. M.. Akivaizdu, kad šio atsitiktinai eismo įvykį mačiusio liudytojo parodymai patvirtina ir papildo R. M. nurodytas faktines aplinkybes. Be to, šio liudytojo parodymai, t. y. tai, kad „Audi A8“ automobilyje važiavo trys asmenys sutampa su liudytojo O. D. parodymais, taip pat šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta pareigūnė R. B., nurodydama, kad kai ji su V. Č. atvyko į įvykio vietą „buvo trys vyrai“. Netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo, jo parodymai yra nuoseklūs, šis liudytojas apklaustas būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių kitų įrodymų, paneigiančių šio liudytojo nurodytas aplinkybes. Teismas neturėjo teisinio pagrindo kritiškai vertinti liudytojo O. D. parodymus remiantis tuo, kad šis asmuo yra administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens draugas, taip pat tuo, kad šis asmuo įvykio metu buvo neblaivus. Liudytojas O. D. pripažino, kad eismo įvykio metu buvo išgėręs, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šio liudytojo neblaivumo laipsnį, ši aplinkybė teismo nebuvo aiškinamasi ir bylos nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš šio liudytojų parodymų, neblaivumas šio liudytojo teisingam eismo įvykio aplinkybių suvokimui jokios neigiamos įtakos neturėjo, jo parodymai yra nuoseklūs, logiški, patvirtinantys ir papildantys R. M. ir liudytojo R. N. parodymus, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuota išvada, jog šio liudytojo paaiškinimai prieštarauja nustatytoms aplinkybėms. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino vienos iš aplinkybių, t. y. kad R. M. dėl regėjimo sutrikimų automobilį gali vairuoti tik su akiniais. R. M. nurodė, kad įvykio metu jis nebuvo užsidėjęs akinių, kadangi automobilio nevairavo. Tai, kad R. M. įvykio metu buvo be akinių, patvirtino liudytojas O. D., kiti liudytojai, nukentėjusysis nepatvirtino fakto, kad R. M. įvykio metu buvo su akiniais.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, taip pat nevertino vienos iš esminių aplinkybių, t. y. tai jog į įvykio vietą atvykę pareigūnai matė prie „Audi A8“ automobilio esančius tris asmenis (šią aplinkybę posėdžio metu patvirtino pareigūnė R. B., taip pat šią aplinkybė nurodė ir R. M., liudytojai O. D. ir R. N.), tačiau įvykio vietoje šių asmenų duomenų neužsirašė, tapatybės nesutikrino, bylos nagrinėjimo metu tokius savo veiksmus pateisindami tuo, kad atsižvelgiant į tai, kad jų manymu automobilį vairavo R. M., todėl kitų asmenų tapatybės ir nebetikrino. Akivaizdu, kad šiuo atveju policijai pareigūnai vietoj to, kad siektų išsiaiškinti tikrąsias faktines aplinkybes ir tinkamai surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolą, nurodant tikrąjį asmenį vairavusį automobilį „Audi A8“, savo pareigas atliko formaliai, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokole formaliai nurodė, kad automobilį vairavo administracinėn atsakomybės traukiamas asmuo R. M.. Nenustačius kitų asmenų tapatybės, taip ir liko nenustatyti ketinusio pirkti automobilį asmens (vardu V.) duomenys, nors tai policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą privalėjo padaryti (t. y. privalėjo nustatyti visų asmenų, dalyvavusių įvykyje, tapatybes). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 26 d. nutartyje byloje Nr. N663-156/2007 yra konstatavęs, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas yra surašytas formaliai, neteisingai konstatuojant faktines aplinkybes, pažeidžiant protokolo surašymą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus, kadangi pareigūnai nenustatė eismo įvykio vietoje buvusių liudytojų duomenų, neteisingai konstatavo faktines aplinkybes. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo nebuvo atsižvelgta, pirmosios instancijos teismas, netinkamai ir neišsamiai ištyręs bei įvertinęs faktines bylos aplinkybes, neteisingai prioritetinėmis laikė tik R. M. kaltinančias aplinkybes ir padarė nepagrįstas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuojamą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju neginčytinų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad būtent R. M. 2013 m. rugsėjo 9 d. būdamas neblaivus vairavo automobilį „Audi A8“ ir sukėlė eismo įvykį, byloje nėra. Nesant vieno iš būtinų administracinio teisės pažeidimo sudėties elemento - nenustačius asmens padariusio teisės pažeidimą, negali kilti ir teisinės pasekmės bei atsakomybė už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Esant tokioms aplinkybės, skundžiamas nutarimas turėtų būti panaikintas ir administracinis procesas kaltinant R. M. padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, turėtų būti nutrauktas nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, pažeidė administracinės nuobaudos R. M. skyrimo tvarką. Teismas skundžiamame nutarime nurodo, kad R. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau išsamiai analizuojant nuobaudos skyrimo motyvus R. M. nuobauda buvo skiriama atsižvelgiant vien tik į atsakomybę sunkinančias aplinkybes (kurios tiesiogiai skundžiamame nutarime nėra įvardijamos) - „tai, kad administracinėn atsakomybė traukiamas asmuo praeityje net 5 kartus buvo baustas už vairavimą esant neblaiviam, baudų nesumokėjęs, o šis teisės pažeidimas patvirtina, kad ne tik išvadų iš ankstesnių baustumų nedaro, bet ir nenori keisti tokio gyvenimo būdo, todėl, teismo manymu, nuobaudos tikslai gali būti pasiekti paskurus R. M. griežčiausią nuobaudą“. Nagrinėjamu atveju teismo paskirta nuobauda R. M. yra per griežta, nėra proporcinga padarytam teisės pažeidimui ir akivaizdžiai neatitinka administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Tai, kad asmuo praeityje buvo baustas už vairavimą esant neblaiviam, šiuo konkrečiu atveju nesudaro, nesant byloje objektyvių ir neginčijamų įrodymų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltumu, konstatuoti tokį faktą. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Taip pat nurodo, kad R. M. iš ankstesnių baustumų yra padaręs išvadas, nepaisant sunkios finansinės padėties, yra sumokėjęs baudą, yra pakeitęs gyvenimo būdą bei susikūręs socialinius ryšius, t. y. su gyvenimo drauge augina mažametį sūnų. Visa tai įvertinus, konstatuojama, jog teismo paskirta nuobauda R. M. yra nepagrįsta.
Dėl veikos kvalifikavimo apeliantas nurodo, kad jis pripažintas kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. lapkričio 15 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimu R. M. buvo pripažintas kaltu pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį ir jam skirta administracinė nuobauda - 1000 Lt bauda ir specialiosios teisės atėmimas - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 12 mėnesių. Todėl R. M. yra laikytinas asmeniu, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemones. Nei institucija. surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, nei teismas, priėmęs skundžiamą nutarimą, į šią aplinkybę, turinčią esminę įtaką veikos kvalifikavimui ir sankcijos taikymui, neatsižvelgė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkas R. Šideikis nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas R. M. paskirdamas nuobaudą pilnai įvertino eismo įvykio aplinkybes, todėl R. M. apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti netenkintinas, paliekant galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. priimtą nutarimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvada, jog R. M. kaltė dėl nurodyto ATPK pažeidimo padarymo įrodyta neabejotinai, veika kvalifikuota bei nuobauda individualizuota tinkamai.
Remiantis ATPK 257 straipsniu, administracinę bylą nagrinėjantis organas (kartu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Klaipėdos apygardos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas išsamiai ir laikydamasis įstatymo reikalavimų išnagrinėjo bylą, išklausė ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir liudytojų parodymus, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. M. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti.
Apeliantas yra teisus teigdamas, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kai traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl R. M. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 3 dalyje.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas spręsdamas dėl apelianto kaltės, vadovavosi byloje esančia išsamia rašytine medžiaga, apklausė tiesiogiai pažeidimą stebėjusius asmenis – nukentėjusįjį A. D., liudytojus O. į R. N., V. Č., R. B., apklausė patį R. M.. Nukentėjusiojo A. D., liudytojų V. Č. ir R. B. parodymais, išanalizuotais kitų byloje esančių įrodymų kontekste, paneigta apelianto nurodyta įvykių versija, t. y., kad įvykio dieną jis automobilio nevairavo. Apylinkės teismas nutarime išsamiai išanalizavo, kokiais įrodymais remiantis įrodyta apelianto kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas. Tai, kad apeliantas pateikia savo įvykio versiją ir aiškina, jog automobilį vairavo galimas automobilio pirkėjas V., apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti niekaip kitaip tik kaip pažeidėjo gynybine pozicija ir siekimą išvengti administracinės atsakomybės.
Apeliantas skunde daug dėmesio skiria apklaustų nukentėjusiojo, liudytojų ir paties apelianto parodymams ir jų analizei, teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesirėmė liudytojų O. D. ir R. N. parodymais. Tačiau įvertinus visų pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus ir kitą administracinio teisės pažeidimo byloje esančią medžiagą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertino visą bylos medžiagą, įrodymų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą, patikimumą. Teismas motyvuotai ir pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų V. Č. ir R. B. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją, kontekstą, tarpusavyje sutapo ir papildė vieni kitus. Teismui įvertinus bylos įrodymų visumą, įtikinamai buvo paneigta R. M. versija, kad jis eismo įvykio metu 2013 m. rugsėjo 6 d. automobilio „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo. Kaip matyti iš policijos pareigūno V. Č. tarnybinio pranešimo (b. l. 7), automobilio „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas R. M. nurodė, kad jis vairavo automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvažiavo į priekyje stovėjusį automobilį. Policijos pareigūnui nurodžius, kad bus tikrinamas vairuotojų blaivumas, R. M. nurodė, kad jis nenori tikrintis alkoholio matuokliu ir tuoj atvažiuos kitas vairuotojas, ant kurio reikės suforminti įvykį. Nustačius R. M. 3,16 promilių girtumą, šis atsisakė pasirašyti. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. Č. patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes ir nurodė, kad automobilio „Audi A8“ vairuotojas R. M. iš pradžių neneigė vairavęs automobilį, tik po to, kai buvo nustatytas girtumas, pradėjo sakyti, kad jis automobilio nevairavo, matė, kaip R. M. išlipo iš vairuotojo vietos. Pareigūnas nurodė, kad jokių liudininkų nekvietė, nes viskas ir taip buvo aišku, R. M. neneigė vairavęs automobilį, R. M. nieko nesakė, kad atvažiuos tikrasis automobilio vairuotojas. Liudytoja R. B. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą matė, kad R. M. sėdėjo prie automobilio vairo, sakė, kad jis vairavo automobilį, tačiau faktą apie automobilio vairavimą pradėjo neigti tik po to, kai R. M. buvo nustatytas sunkus girtumas. Kai atvyko į įvykio vietą, ten buvo trys vyrai (b. l. 65, 66). Priešingai negu teigia apeliantas, nėra pagrindo abejoti tarnybines pareigas ėjusių policijos pareigūnų V. Č. ir R. B. teisme duotais parodymais. Šių liudytojais apklaustų pareigūnų parodymai yra nuoseklūs, logiški, iš esmės atitinka vieni kitus bei tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Šie liudytojų parodymai sudaro vientisą įrodomąją medžiagą, atskleidžia išsamų pažeidimo vaizdą, todėl jais netikėti ir nesiremti teismui nebuvo jokio pagrindo. Nenustatyta, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti nurodyti neteisingas įvykio aplinkybes ir apkalbėti pažeidėją. Pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad policijos pareigūnai, davę R. M. kaltinančius parodymus, buvo suinteresuoti šios bylos baigtimi ir siekė jį melagingai apkalbėti. Juo labiau kai šie policijos pareigūnų parodymai atitinka nukentėjusiojo A. D. parodymus, kuris nurodė, kad į jo vairuojamo automobilio „Peugeot 307“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galą atsitrenkė kitas automobilis. Automobilį „Audi A8“ vairavo R. M., tačiau visiškai įsitikinęs tuo nėra, iš „Audi A8“ automobilio išlipo du žmonės. Kai „Audi“ automobilis atsitrenkė į jo automobilį, jis pasižiūrėjęs pro galinio vaizdo veidrodėlį matė, kaip išlipo R. M., apžiūrėjo savo automobilį, o tik po to priėjo prie jo automobilio. Jam niekas nesakė, kad ne tas girtas asmuo vairavo, o kitas. Ar R. M. buvo su akiniais, nepamena, bet R. M. prašė nekviesti policijos, nes buvo išgėręs ir tai matėsi (b. l. 64). Be to, iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 3) bei R. M. paaiškinimo (b. l. 18) matyti, kad R. M. atsisakė duoti paaiškinimus apie padaryto pažeidimo esmę, nenurodė jokių jo elgesį pateisinančių aplinkybių, nors turėjo tokią galimybę, tik neinformatyviai paaiškinime nurodė, kad vairavo V., tačiau jokių duomenų apie V. nepateikė, o versiją, kad automobilį vairavo jam nežinomas asmuo V., norėjęs pirkti automobilį, pateikė tik pirmosios instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią R. M. versiją vertino kaip gynimosi taktiką siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Juo labiau, kad įvykus eismo įvykiui, R. M. nesiėmė jokių priemonių, kad jo nurodytas asmuo V. liktų eismo įvykio vietoje ir prisiimtų atsakomybę už įvykdytą eismo įvykį, be to, kad iš automobilio „Audi A8“ išlipo du asmenys (R. M. ir liudytojas O. D.) patvirtino nukentėjęs A. D., todėl šiais parodymais paneigta apelianto versija, kad automobilį vairavo su jais kartu buvęs trečias asmuo, vardu V.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. M. negalėjo nurodyti nei V. duomenų, nei kur ir kaip po įvykio šis asmuo dingo, be to, R. M. teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad automobilį pardavinėjo, nors kaip pats nurodė, automobilį pardavė jau po eismo įvykio.
Apeliantas skunde akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo O. D. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria tokiai teismo pozicijai, nes nors O. D. girtumas oficialiai ir nebuvo nustatytas, tačiau jis pats patvirtino, kad jis įvykio metu buvo neblaivus, be to, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo medžiagos, jo paaiškinimai prieštarauja nustatytoms eismo įvykio aplinkybėms. Taip pat būtina pažymėti ir tai, kad jis yra administracinėn atsakomybėn traukiamo R. M. draugas, ir todėl neatmetama galimybė, kad jis yra suinteresuotas bylos baigtimi ir todėl nurodė R. M. palankias aplinkybes, nors pats eismo įvykio metu buvo neblaivus ir iš karto įvykus eismo įvykiui iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nors apeliantas skunde teigia, kad liudytojo O. D. parodymai atitinka paties apelianto parodymus, tačiau R. M. parodymai apie tai, kad jis automobilio nevairavo, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams bei kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl tiek R. M. parodymai, tiek liudytojo O. D. parodymai vertinami kritiškai. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad liudytojo R. N. parodymai taip pat nepatvirtina R. M. versijos, kad jis automobilio „Audi A8“ nevairavo, nes vien tai, kad šis liudytojas matė, kad R. M. esą išlipo iš keleivio pusės, neįrodo to, kad R. M. automobilio nevairavo, juo labiau kai nukentėjęs parodė, kad eismo įvykio liudininkų nėra (b. l. 17), todėl neatmetama galimybė, kad R. N. matė R. M. išlipant iš keleivio pusės jau praėjus kiek laiko po eismo įvykio. Liudytojo R. N. parodymai pagrįstai buvo įvertinti kritiškai, nes iš jo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matosi, kad jo nurodytos aplinkybės prieštarauja administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms: R. N. nurodo, kad buvo susidūrę trys automobiliai, tačiau iš eismo įvykio vietos schemos ir nuotraukų (b. l. 8 – 9, 13 – 14) matyti, kad eismo įvykio metu susidūrė tik du automobiliai. Pagrįstų abejonių kelia ir tai, kad R. N. savo vizitinę kortelę davė būtent R. M., o ne asmeniui, kuris, pasak R. M., vairavo automobilį, bei tai, kad savo vizitinės kortelės jis nedavė kito automobilio vairuotojui, nes šis neprašė, tačiau R. M. šios kortelės taip pat neprašė, tačiau R. M. kortelė buvo paduota, nors pasak liudytojo R. N., šis asmuo automobilio nevairavo. Liudytojas R. N. nurodo, kad esą automobilio „Audi A8“ vairuotojas išlipo iš automobilio ir nuėjo, jis jo nelaikė, tačiau šiuo atveju akivaizdu, kad kiekvienas apdairus ir sąžiningas asmuo, būdamas eismo įvykio liudytoju ir matydamas, kad eismo įvykio dalyvis, šiuo atveju konkrečiai eismo įvykį sukėlusio automobilio „Audi A8“ vairuotojas, nori pasišalinti iš eismo įvykio vietos, stengtųsi jį sulaikyti ir užtikrinti, kad šis nepasišalintų, tačiau R. N. to nepadarė ir leido jam pasišalinti, o savo vizitinę kortelė įdavė R. M.. Įvertinus visas šias aplinkybes pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tai, jog vizitinė kortelė atsidūrė būtent pas R. M., leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog automobilį vairavo būtent R. M..
Apeliantas skunde didelį dėmesį skiria aplinkybei, kad policijos pareigūnai, atvykę į eismo įvykio vietą, ten rado tris asmenis, todėl mano, kad tai įrodo, jog automobilį vairavo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nurodytas V.. Tačiau pažymėtina, kad tokiais teiginiais apeliantas savaip interpretuoja šią aplinkybę, kadangi tai, jog policijos pareigūnai nurodė, kad eismo įvykio vietoje buvo trys asmenys, nepatvirtina to, ką bando įrodyti apeliantas, jog jo automobilį vairavo tyrimo metu nenustatytas asmuo V.. Priešingai, ši aplinkybė tik patvirtina, kad automobilį vairavo būtent R. M., nes eismo įvykio vietoje buvo tik nukentėjęs A. D., R. M. ir O. D. (policijos pareigūnų nurodyti trys asmenys).
Nepagrįstas apelianto argumentas ir apie tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl jo pažeidimo surašytas netinkamai, neatskleidžiantis nei įvykio aplinkybių, nei pažeidimo esmės. Teismų praktikoje yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad ATPK 260 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti būtini administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio elementai, t. y. jame būtina nurodyti administracinio teisės pažeidimo padarymo esmę. Pažeidimo esmė ATPK 260 straipsnio 1 dalies prasme – tai administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų požymių visuma. Dėl to būtent nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę asmens kaltės nustatymui (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-2-2012). R. M. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 3) nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis kaltinimo pagrindas, t. y. jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo faktinės aplinkybės ir jo teisinis vertinimas (kvalifikavimas pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį), todėl šiuo aspektu administracinio teisės pažeidimo protokolas atitinka jo turiniui įstatymo keliamus reikalavimus. Vien ta aplinkybė, kad R. M. pateikia kitą įvykių versiją ir nurodo kitokias aplinkybes, negu nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, nesudaro pagrindo pripažinti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas netinkamai.
Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad jam skiriant nuobaudą buvo pažeista nuobaudos skyrimo tvarka. Tačiau tokie apelianto argumentai nepagrįsti, kadangi R. M. paskirta nuobauda tinkamai individualizuota (ATPK 30, 30² straipsniai). Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuobaudą atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo padarė vieną pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, vairuodamas automobilį tokios būklės (nustatytas net 3,16 promilės girtumas), kėlė pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir kitiems eismo dalyviams, jų gyvybei ir sveikatai. Šiuo atveju pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad R. M. anksčiau net 5 kartus buvo baustas dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio vertino ne kaip R. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, o tik kaip R. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Nors apeliacinės instancijos teismui R. M. ir pateikė kvitą, kad yra sumokėjęs jam už ankstesnį administracinį teisės pažeidimą dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio paskirtą 1000 Lt baudą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šis 2013 m. rugsėjo 6 d. padarytas teisės pažeidimas patvirtina, kad R. M. išvadų iš ankstesnių baustumų nedaro, nors baudą ir yra sumokėjęs. R. M., būdamas jau ne vieną kartą baustas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, savo elgesio kritiškai nevertina, toliau daro vienus iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, toks jo elgesys rodo jo neatsakingą požiūrį į pavojų ne tik jam pačiam, bet ir kitiems asmenims keliančią ATPK uždraustą Pažymėtina, kad 2013 m. rugsėjo 6 d. R. Matiašas vairavo automobilį būdamas sunkaus girtumo (3,16 promilių) būsenoje, automobilį vairavo mieste, kur intensyvus eismas ir yra daug eismo dalyvių, padarė eismo įvykį, kurio pasekmės nors ir buvo nežymios, tačiau tokiu savo elgesiu jis sukėlė itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, jų gyvybei ir sveikatai. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį R. M. paskirta nuobauda – 30 parų areštas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 5 metams, yra adekvati, teisinga ir proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui, paskyrus tokią nuobaudą bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai – auklėti, kad laikytųsi įstatymų ir nedarytų naujų pažeidimų.
Apeliantas taip pat nepagrįstai ginčija jo padaryto administracinio teisės pažeidimo kvalifikavimą, nurodo, kad jis turėjo būti laikomas kaip asmuo, kuriam yra atimta teisė vairuoti transporto priemones. Tačiau tokie apelianto argumentai nepagrįsti, nes kaip nustatyta ir administracinio teisės pažeidimo medžiagos, R. M. 2010 m. lapkričio 8d. buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galioja iki 2020 m. lapkričio 8 d. 2010 m. lapkričio 15 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimu jam pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį buvo paskirta nuobauda – 1000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 12 mėnesių. Ši nuobauda buvo vykdoma nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d., kaip matyti iš byloje esančių R. M. duomenų, suėjus nuobaudos vykdymo laikotarpiui vairuotojo pažymėjimas jam buvo grąžintas, administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad R. M. 2013 m. rugsėjo 6 d. eismo įvykio metu pateikė tą patį jam 2010 m. lapkričio 8 d. išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo metu šis pažymėjimas yra galiojantis, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad R. M. eismo įvykio metu neturėjo teisės vairuoti transporto priemones.
Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, R. M. veikoje teisingai nustatė ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo sudėtį ir pagrįstai paskyrė nuobaudą, kurią tinkamai individualizavo. Dėl to laikytina, kad teismo priimtas procesinis sprendimas teisingas, dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų jo keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarimą nepakeistą ir R. M. (R. M.) apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.